Lietuvos kinas

Kompozitorius Linas Rimša, tą tikrai pamenu. Dėl Vildžiūno nepamenu, bet žinau, kad jis parašė žodžius finalinei dainai. Iš tiesų tai ir muzika yra Ta pati finalinė - nors šiaip atsargiai žiūriu į bardus, nes labai jau didelė mokyklinių almanachų tipo literatūros dalis yra iš serijos "arbata, mėlyni drugeliai, braškių žiedlapiai, paprasti buities daiktai" - visu šituo per lengva užsižaisti; bet šitam filme yra ne užsižaidimas, o ta gražioji, tikroji bardų tradicija. Nekelia man jokios alergijos...

Va, labai taikli recenzija: http://www.lfc.lt/lt/Page=ArticleList&ID=4302

Matos, "Vilniaus geto" nieks-matęs-dar-ką-nors-lietuviško bent jau čia nematė

Puipa. O galėjo būti įdomu. Ai, bet ne mano Belerijandas, ne mano elfai - į tokį filmą vis tiek neičiau, nebent jis kokias tris auksines šakeles gautų.

pabandysiu šioj gijoj parašyti, nes tikrai iglai galvojau kur...vakar buvau S.Valiulio paskaitoj "kompozicija kadre", daug kalbėjo, daug šūkavo ale nieko į temą ir nepasakė. na tik tai kad svarbiausia kine yra kadras ir montažas.. tačiau labai motyvacija pakėlė ne tik kuriantiems, bet ir tiems kurie dar tik ryžtasi..
tiesa, S.Valiulis paminėjo daug lietuviškų filmų, kuriuos tiesiog privalu pamatyti, pavyzdžiui Š.Barto, Mockaus (tiksliai pavardės neišgirdau)...

Ach, dar viena gija apie kiną!
Prasideda festivalis AXX labai nebloga tema "Gėris". Tikėjausi daugiau fantastinių filmų (kiek visko įmanoma išsunkti iš paprasto good - evil, lawful - chaotic), bet rodos, jog fantastinis filmas ten tik vienas, tad mano išankstinės simpatijos jam ir skiramos - už žanrą ir už režisieriaus viso gyvenimo darbą (tikiuosi, jog pasakojimo stilius bus toks, koks tam darbui būdingas). Rodos, tai mano tik pusiau matytos "Maskvos-Kasiopėjos" motyvais
Ech, minėtąjį net pamatyt norėčiau, bet ar ištverčiau visumą?...
<hr>11 09
Sako, jog Puipos filmą mokinukams rodys. Tikėkimės, pamokos tema bus „Kaip negalima išnaudoti knygų“.
<hr>
Paėmiau ir pažiūrėjau „Niekas nenorėjo mirti“.
Pagarba. Meninė tikrovė tikra. Filmas kaip filmas - puikus. Aktoriai (ypač Banionis), siužetas (taip, siužetas!), įtampa, tempas. Tema parinkta išmintingai - tai jau ne tiek politinė, kiek asmeninio keršto istorija. Suromantinimas čia tinka. Tokiu būdu pasakojimas nuo paprastų šaudymų pakyla tarytum į sakmę - apie žmones, ir, niekur nedingsi, apie tą pačią Lietuvą. Pakanka paprastų, bet labai simboliškų detalių - kryžių saulučių, dainos, balinamos drobės, artojų. Dviskaitos. Žmonės šaudo vieni kitus, pasaulis kažin kur ritasi, keistuoliai nebenori nė kunigo laidotuvėms - bet susimąstęs Rūpintojėlis tebežiūri į savo globotinius.

Suprantama, yra tais laikais būtinų dalykų - partizanai blogi kaip grupė, o komunistai blogi gali būti tik asmeniškai; vokiečius kelis kartus prisimena, o ganėtinai svarbesnį faktorių pamini tik pradžioje skambanti daina. Sako, nevietiniai pažiūrėję dažnai ir patikėdavo, jog čia apie tokį savaiminį pilietinį karą, kurį lietuviai esą patys sau užvirė. Stribų pulkai liko už kadro. Tačiau nepasmerkčiau filmo kaip propagandinio – pačios propagandos ten kur kas mažiau, nei galėjo būti. Atvirkščiai – žiūrovas turėjo galimybę matyti, kad galima tarsi be jokios vilties kovoti už tą aną Lietuvą. Tikintis tik sudėtų dainų. (Nieko neprimena?...). Režisieriaus kaimiškoje sakmiškoje erdvėje keletą akimirkų šmėsteli baltas triušis (taip taip, jie to dar nematė, bet jie „Alisą“ skaitė) - netikrumo, iliuzijos ženklas. Ir lieka liūdna bei keista pabaiga – nors viskas tarytum baigėsi taip, kaip turėjo.

Ech, apie tokį kontroversišką galgi kas nors padiskutuos... Ar per daug noriu.

X-post LJ bus... Reikia išversti.

<hr>12 14
He, po nosimi sušmėžavo gera pusė Ramanausko AXX-inio "Gėrinio" filmo ("3001 m. kosminė odisėja"). Kaip ir reikia tikėtis, absurdo humoras; trūkumai - kiek netinkamas epizodų sudėjimas, pabrėžimas (ar kaip tai pavadint). Režisierius po to dar aiškino visokias aliuzijas, kurių žiūrėdama, aišku, nesupratau - bet man per akis užteko ir personažo, vardu Банионис.
Ech, eitų tie visi "tikri režisieriai" statyti fantastikos, tai gal kas ir gautųsi? Hm, kaip atrodytų, tarkim, Puipos fantastika?..

Norėjau nueiti į "Gėrį", bet kaip visada neprisiruošiau. Gėėda man. Jei kalbant apie lietuviškus filmus, tai tie kurie nors truputį prijaučia hipiams ir jais domisi, turėtų pamatyti Keistuolių teatro spektaklio "Paskutinieji Brėmeno Muzikantai" filmą. Nerealu.

Gal kas norėtų pakomentuoti "Nuodėmės užkalbėjimą"? Me pasiskaičiusi aptarimų tik dar kartą įsitikino, jog didžioji Moters (priešingai nei Žmogaus) tema kine nu absoliučiai nedomina, nei "Bridžitos Džouns dienoraščio", nei tokiu pavidalu...

Pažiūrėjau "Nuodėmės užkalbėjimą" ir dabar parašysiu labai subjektyvią ir neprofesionalią nuomonę. Nesuprantu aš apie režisieriaus darbą, kur ten reikia žiūrėti, kad tą darbą įvertintum ir t. t., todėl tokių dalykų nekomentuosiu.
Trumpai apie visą filmą galėčiau pasakyti - ne filmas, o kančia. Vos sulaukiau, kada baigsis. Jau toks "gilus mianas", kad man pasirodė per gilu. Visiškai neįtikino nei tragedijos, nei meilės, nei aistros. Žiūrint ŽV lengviau patikėti Helmo daubos mūšiu, nei tuo, ką išgyvena šio filmo veikėjai. Nežinau, gal reikia būt gyvenime išgyvenus kažką panašaus, kad suprastum, bet juk kiti moka įtikinti, galų gale įteigti tą, ką rodo, ką nori pasakyt. Šiam filme - nieko panašaus. Negaliu pasakyti, ar Jurgos Ivanauskaitės knygos "sugadintos" ar ne. Skaičiau jos kūrybą, bet nebuvau gerbėja, be to, knygose tikrai labai daug kančios, savęs naikinimo ir panašių dalykų. Tad bent jau nuotaikos prasme filmas labai nenutolęs.
Antrą kartą filmo tikrai nežiūrėčiau. Kitiems išvis nerekomenduočiau žiūrėti, nebent norit vieną kartą pamatyti, o ne šimtą kartų išgirsti. Na, ir nebet jums labai artima "mirtis-meilė-savižudybė-aistra-kančia" ir "prakeikiu visą vyrų giminę".

Dar viena subjektyvi nuomonė
Reikėjo nueit man į tą filmą jau vien dėl to, kad buvau ir tebesu Ivanauskaitės skaitytoja(ir šiaip smalsumas tempė). Nedrįstu sakyt, kad filmas visiškai nepatiko, nes negaliu jo lyginti su man nepatinkančiais. Kas jau kas, bet Puipa tikrai nuplumpino į juodą pusę. Kaip A.Vinokuras iš DELFI rašė: "O kaip apie filme rutuliojamus egzistencinius klausimus? Atsakymas -viskas juoda, juoda ir dar kartą juoda. Ir dar juoda. Na, dar truputi juoda. Galiausiai – visiškai juoda. " Ivanauskaitė savo knygose sugebėdavo palaikyti tą tokią harmoniją ar viduriuką...
Keliose filmo vietose toptelėjo, kad moteris(ar bent jau aš) niekada nesakytų to ar ano. Ir apskritai, asmeniškai man moters įvaizdis filme man nepatiko. Gal todėl, kad režisavo vyras?
Įdėmiai stebėjau aplinką - patiko tie seni gražūs namai, laiptinės.
O šiaip, išeinant iš filmo salės toptelėjo, kad ten visi psichiniai - nuo Leo iki psichiatrės dukros. Geram pusvalandžiui, kol parsiradau namo, buvau visai praradus gyvenimo džiaugsmą. Antrąkart tikrai neičiau, bet neapgailestauju, kad nuėjau. Nebūčiau Jurgos knygų skaičiusi, būčiau nusivylus.

O mano įspūdžiai kardinaliai kitokie. Antrą kartą eisiu. O gal ir trečią, jei prireiks. Nes pirmą kartą žiūrint tiek emocijų sukilo, kad pražliumbiau visą seansą. Apie nuobodulį nėra net kalbos. Nepastebėjau, kaip laikas pralėkė. Dabar noriu kiek šaltesne galva pasižiūrėti ir įvertinti. Simbolių ir visokių kitokių psichologinių niuansų.
Nors apie kiną nelabai ką išmanau, man pasirodė, kad ta "netikroviška", teatrališka, statiška aplinka tiko. Nes visa kita buvo graudžiai tikra.

Mano vertinimas 7/10 + pagarba režisieriui vyrui, sugebėjusiam perkelti į ekraną moterišką kūrinį.
Būtinai parašysiu išsamiau, kai kiek atsilaisvinisiu, nes filmas to vertas. Kaip ir žiūrėjimo.

Žadėtieji pamastymai:
Taigi, bendrai paėmus, filmą vertinčiau 7/10. Iš trūkumų paminėčiau tradicinę pesimistinę nuotaiką, atbostančias nemeniško sekso scenas, kai kurių atskirų epizodų užtęstumą. Bet dėmesio filmas neabejotinai vertas.

[gadikliai/spoileriai]

Filmo siužetas negudrus (o taip, siužetas ten yra; jei kas sako, kad jo nėra, pats kaltas, kad nesuprato): apie keturius žmones, nemokančius mylėti (o ar daug yra mokančių? Nemanau; ir ne vieno, galinčio išmokinti) ir pasitraukiančius nuo meilės: kas į abejingumą, kas į religiją, kas į pasiaukojimą. Ir apie nuodemės užkalbėjimą, aišku. Pagrindinis filmo veiksmas – pasakojimas: psichoanalizė, išpažintis, užkalbėjimas. Visi šie skirtingų tradicijų terminai aprašo vieną: bandymą verbalizuoti, paversti įvykius žodžiais ir šitaip įgyti galios juos nugalėti. Pagrindinei veikėjai, Viktorijai, tas iš dalies pasiseka. Su savo skausmu ji nesusitvarko galutinai, tačiau bent jau nebesiekia pasitraukti iš gyvenimo. O štai psichoanalitikei Ritai sekasi prasčiau, ji pakliūva į mūsų proteviams žinomus spastus: užkalbant ligą, visada yra rizika perimti ją pačiam (didvyriškų gydytojų, užsikretančių nuo savo pacientų, žygdarbiai anais laikais būtų įvertinti kaip paprasčiausias neprofesionalumas). Taigi, profesionalumo nepasiduoti ligai Ritai pritruksta, ji seka savo pacientės pėdomis, tik pačios gydytojos pagydyti jau nėra kam… Ir atsisakyti savo vaidmens, atmesti profesijos naštą Rita irgi nebegali.
Kas dar patiko: operatoriaus darbas, erdvės buvimas (ne mažabiudžetiškas kameriškumas), savitas vientisas filmo stilius, atmosfera. Nors tragiška pabaiga palieką gana nemalonų įspūdį, geresnių filmo momentų ji neužgožia. Ir, pasikartosiu, labai gerbiu Puipą už mokėjimą išlaikyti didžiąja dalimi ribą tarp intimumo ir gašlumo, ekranizuoti moterišką kūrinį.

O kaip jums LT serialai? Žiūrėjau Nekviesta meile nepraleidau beveik nei vienos serijos Gaila baigėsi. Ir dar žiūriu Anastasija kaip ir toks lt serialas apie teroristus.

Aragornas rašė:Nekviesta meile (...) Gaila baigėsi

Aleliuja Reikia tikėtis, tęsinių nebebus...

Jei rimtai, tai kaip serialui- visai padorus. Bet tik todėl, kad apie vietinius, ir kad didžioji dalis aktorių- tikri.

Aiquen rašė: Reikia tikėtis, tęsinių nebebus...

Girdėjau, kad nuo rugsėjo - anras sezonas!

Šeip šitą TV šedevrą galima apibūdint labai trumpai: ko vertas serialas, kuriame iš viso tunto aktorių, kurie beja puikiai vaidina teatro scenoje, pakenčiamai vaidina koks vienas? Nors, žinoma, skonio reikalas... Gal čia tik man taip prastai jie atrodo?

Celduin rašė: Jei kalbant apie lietuviškus filmus, tai tie kurie nors truputį prijaučia hipiams ir jais domisi, turėtų pamatyti Keistuolių teatro spektaklio "Paskutinieji Brėmeno Muzikantai" filmą. Nerealu.

oj taip, jau kelis kartus žiūrėjau, tikrai liuks filmas daug senų gerų dainų ir labai gerai perteikta to laikmečio dvasia. Hipiai ir Woodstock'as jėga!

o gal kas matėt(turėjot matyt,gi labai dabar žymus šis filmas) "Prieš parskrendant į žemę"? aš žiūrėjau su mokyklos kino klubu, dar prieš tampant tokiam garsiam. iš tikrųjų po šio filmo yra apie ką pamastyti. daugelis su kuriais žiūrėjau šį filma pabaigoj sedėjo su ašarom akyse.
gal kiek per liūdnas, bet realistiškas filmas.

Aš mačiau šį filmą... Tikrai kai pažiūri šį filmą susimąstai, beje už nieką apdovanojimai nedalinami...

"Prieš Parskrendant Į Žemę" žiūrėjom per anglų/muzikos pamoką. Nežinau ar mano klasiokai susimąstė, bet tikrai žinau, kad niekada mūsų klasėje nebuvo tokios tylos kaip tada.

Šį filmą ėjau žiūrėt į kino teatrą. Buvom su draugėm daug girdėję apie jį tad nusiteikėm rimtai (aš net paslapčia nosinaičių vienkartinių įsimečiau į rankinę), bet po pusvalandžio (ar kiek jis ten truko) išėjusi į dienos šviesą nebuvau nei sukrėsta nei ką. Na taip, filmas iš esmės apie dalykus verčiančius susimastyti, bet asmeniškai aš ten nepamačiau kažko ...(mmm nerandu net tinkamo žodžio) prablema gal būti mūmyje?

Turiu šį filmą ("Prieš parskrendant į žemę"), gavom kai prenumeravom "Lietuvos rytą". Kai žiūrėjau, apsiverkiau. Juk kai kurie iš tų vaikų jau niekada nebepasveiks, o jie šitaip džiaugiasi kiekviena gyvenimo dovanojama akimirka...

Elleth rašė: Juk kai kurie iš tų vaikų jau niekada nebepasveiks, o jie šitaip džiaugiasi kiekviena gyvenimo dovanojama akimirka...

aha. ir dar pradedi mąstyt, kad sveiki žmonės taip nesidžiaugia gyvenimu kaip turėtų.