Lietuvos kinas

Skaitėm. Ir Puipa režisuoja. Uch...jau įsivaizduoju, ką ten padarys. Gerai, kad Balys Sruoga šito nepamatys.

Nors, kadangi operatorius - Mikutėnas, tai bent jau bus gražiai nufilmuota. Čia kaip su 'Stiklo šalim' - paklausi kokio žmogo nuomonės: "Ė...šitą...nu...gi vat...o! Labai gerai nufilmuota!"

Na kodėl, nenorėčiau spręst nepamačius... Aišku, galima ginčytis, kiek čia lietuviškumą pakeis britai, ir ar Masalskis tinkamas Sruogos vaidmeniui (ta nuotrauka kur "Veide" labai į temą ), bet iš esmės aš prieš Puipą tai nieko neturiu. Mačiau tik vieną filmą, bet jis mane ypač sužavėjo.

Hm iš dabartinio Lietuviško kino mačiau tiktai "Vienui vieni" ir trumpametržį "Lengvai ir saldžiai " . Pastarasis man pasirodė be ryšio arba nelabai jį supratau , o "Vienui vieni " man visai patiko , ir būčiau nieko prieš jei tokių filmų pastatytų ir daugiau .
O dėl per didelio statiškumo ir teatrališkos vaidybos net nežinau , kai jos būna per daug darosi nuobodoka , bet iš kitos pusės tas teatrališkumas ir statiškumas man visai patinka ( žinioma čia tik mano asmeninė nuomonė).
O kažką meniško ir suprantamo visiem , galime sukurti , tokia man pasirodė "Mažoji išpažintis" .

Ojei,
man rodos,kad "Vienui vieni" daugelis giria vien už pastangas ir perkėlima į ekraną (visgi 5 metus marinavo..). Maždaug mini lietuviškas blokbasteris..aber nematau ten nieko toookiio..vien už idėją,žinoma galima pagirti,jei tai tokia pradžia atgimimo,kagi..tebunie ok 😉
Bet kaip pats filmas tai Vienui Vieni yra labai skystas...epizodai atrodo kaip nevisada tikslaii sudėliotos puzzle detalės,dialogai hmm...yra neblogų,gerų vietų,bet kai kurios jau tokios naivios,vos ne iš meksikietiškų filmų..tas žaidimas su nespalvota kamera,rodos yra vien tam,kad pinigų neužteko,o ne dėl meninės,išliekamosios vertės ar kažinkokios autentikos.. Vaidyba(kai kurių aktorių) išties nėra jau tokia bloga,tačiau niekam neleidžiama atsiskleisti,visi tiesiog gauna savo dalį ir tiek,bet labai trumpai ir nereikšmingai..nėra pasakojimo,yra trukinėjimai..Iš Mūšių scenų be nomalaus biudžeto,žinoma daug neišspausi,ir tai..filmavimo grupei,kiek suporatau gerokai gelbėjo kariškiai(ar tik ne Pabradės poligono teritorijoje filmuota.. ),nors aišku šiuolaikinis kulkosvaidis partizanų rankose atrodo kiek įdomiai Bet pašovimo epizodai tai grynai iš sovietinių laikų filmų..
Dar vienas pastebėjimas..rusus,tardytojus,kagėbistus vaidinantys aktoriai kažkaip nelabai natūraliai keikiasi,matyt nelimpa jiems prie liežuvių tokie žodžiai,kad ir labai stengiasi..lyg ir nenori išgasdinti publikos riebumais,o kita vertus reikia gi parodyti šį bei tą..O jau J.Kairio vaidyba tai
tokį nespalvotą man įspūdį paliko šis filmas..pilkuma...bet optimistiškai žvelgiant,tai yra ne tokia jau ir bloga pradžia..žiurėsim kas bus su Dievų mišku padaryta bei dar vėliau, su Žalgirio mūšiu..

Pasirašau po Alataro nuomone.

"Mažoji išpažintis" - tikrai šaunus filmas. Ir ne dėl to, kad Kernagis toks žavus su savo duobute smakre Aišku, klasika, klasika... Jeigu jau prakalbom apie klasiką, ar prisimenate "Gražuolę"?

"Mažoji išpažintis" - tai čia "Plaukiam, Benai, plaukiam"? Ech... geras filmas - mačiau gal 4-5 kartus. Jo nuotaikai/idėjai labai daug duoda Kernagio muzika.

Niu kodėl, mano argumentai kažkur aukščiau šitoj ar kitoj gioj turėtų būti. Juk apie Vienui Vienus rašiau...

Per LRT sekmadienį rodė "Elzę iš Gilijos". Ar kas nors žiūrėjote? O gal matėte anksčiau? Iš tiesų man itin didelio įspūdžio nepaliko, tačiau kino teatre - gal, gal... Nežinau. Truputį pritrūko kažko į galą, bet šiaip pastatyta profesionaliau negu "Stiklo šalis", bent jau mano galva aktoriai dirba geriau.

Audriaus Stonio "Tas, kurio nėra arba Countdown"

(maži GADIKLIAI)

Filmas gal ir ne toks, kurį po dešimt metų atsibudus vidury nakties prisiminsiu, tačiau geras. Ir būtinas pasižiūrėti tolkinistams (gaila, "Skalvijos" rodymas jau baigėsi, taigi teks medžioti nuomose), jei jie nori suprasti, kaip jautėsi Frodas, sugrįžęs į Šyrą. Ne visai tas, bet panašu. Stonys gražiai jungia garsą ir vaizdą, paskutinę sceną sumontuodamas taip, kad paskutinis po peržiūros likęs įspūdis - "kiek ironijos". Ne "kaip neteisinga", o "kiek ironijos". Arba prieš tai giesmė, primenanti apie tai, kad filmas skirtas Marijos žemei. Arba bent jau kad yra apie Marijos žemę. Kodėl kinai skaičiuoja savo protėvius iki n-tosios kartos? Kodėl mes taip greitai pamirštam savus? Ar filmas ką nors dėl to kaltina? Nemanau. Taip yra, ir viskas. Įdomus filmas.

Ketvirtą žinutę šitoj gijoj iš eilės rašau, bet gal dabar kas nors atsilieps - noriu pasakyti, ką manau apie Puipos Dievų mišką (NEDIDELI GADIKLIAI).

Kas žiauriai nemėgsta "medinės" lietuvių aktorių vaidybos, nebyliosios garsinio lietuvių kino poetikos ir kankinamai lėto tempo, gali visa tai pamiršti - "Dievų miškas" tikrai "gerai sukaltas" ir nenuobodus. Labai daug filmui duoda Valentino Masalskio vaidyba, taip pat epizodiniai aktoriai - tipažų kūrybinė grupė pririnko tikrai įdomių, taigi filmas, kaip ir knyga, labai gražiai tampa savotiška "galerija", kurioje atsiskleidžia visas žmogiškai komiškos lagerio tragedijos spindesys ir skurdas. Kam ta japonė, neaišku - kaip gerai pastebėjo, regis, "Veido" apžvalgininkė, Puipų šeima labai "susidomėjo" japoniška estetika (prisiminkime "Stiklo šalį")... O į japonę ji panaši tik labai gerai įsižiūrėjus, beje... Iš tų nepagrindinių turbūt geriausiai atrodo pedantas vokietis, iš kurio Profesorius išmaldauja galimybę išsiųsti laišką. Na, ir nemažai kitų. O štai komendantas Hopė nepaliko įspūdžio - viskas gerai, išgarsintas britas normaliai, su visom standartinėm kinematografinėm nacių mimikom bei intonacijom vaidina lagerio viršininką, tačiau reikalą gadina tai, kad jis... įgarsintas lietuviškai! Kaip sau norit, bet jam reikėjo kalbėti vokiškai. Arba bent jau parinkti įtikinamesnį įgarsintoją.

Apskritai tai filmas gerai ir įdomiai pastatytas, ir tai dabartiniam lietuvių kinui - tikrai nemaža paspirtis (su juokingai nenatūraliu "Vienui vieni" nėra ko lyginti), tačiau tai tėra ta "bazė", nuo kurios būtų galima pradėti kurti išskirtinį, bet ir viso pasaulio žiūrovams suprantamos kokybės lietuvišką kiną. Sakykim, ir išskirtinumą, ir tą taip geidžiamą kokybę IMHO turi Bartas, kiek aš jo mačiau. Konclagerių tema galbūt pernelyg išsemta, bet jeigu filme būtų buvę kiek daugiau sruogiškos ironijos (jos yra, bet ne per daug), galbūt būtų atsiradę to taip reikalingo "prieskonio". Nėra taip, kad filmas būtų labai sukrečiantis, priverčiantis patirti katarsį, paliekantis gilų įspūdį. Yra atskiri momentai, bet ne visas filmas.

Šiaip ar taip, nueiti pasižiūrėti verta.

Beje, jau rytoj pasirodys "Paskutiniai Brėmeno muzikantai", o lapkritį - Barto "Septyni nematomi žmonės". Negaliu sulaukti!

[Nedidelis pasiguodimas]

Mūsų kino teatriūkštį pasieks tik lapkričio 11... Turbūt bus normaliau nulėkt Vilniuje pažiūrėt...

A.Puipa rašė:Filmą "Dievų miškas" tarpusavyje vadinam juodąja komedija.

Ar tikrai į tai panašu?

Tai už "Elzę iš Gilijos" įdomiau? (Anosios mačiau 10 min. per TV, ir po to pusvalandį džiūgavau, kad nėjau į kiną).

Gal visgi palauksiu, kol knygą ekranizuos Kusturica. O jei čia, sklindž, patys sako, kad ne ekranizacija, tai ko pavadinimą eksploatuoja?

Iki stiprios vientisos juodosios komedijos daug trūksta, bet elementų yra.

O man "Elzė" visai patiko "Dievų miškas" šiaip vientisesnis, bet, kita vertus, peizažai ir personažai "pažįstamesni" - "Elzės" tematika buvo ne tokia nuvalkiota.

Buvau "Dievų miške".

Gadikliai
Tikėjausi daugiau. Buvo pikta, kad komendantas lietuviškai įgarsintas. Apskritai, kokio velnio jį reikėjo garsint? Žiūrint filmą susidarė įspūdis, kad kūrėjai tiesiog nekenčia titrų ir jų visais įmanomais ir neįmanomais būdais vengia. Pvz.: aš būčiau buvus visai patenkinta, kad lenkiški žodžiai būtų išversti titrais (ačiū rusų kalbai, kad lenkiško teksto prasmę maždaug pagavau).
Beje, ar man sklerozė, ar knygoj "Dievų miškas" iš tikrųjų buvo tiek keiksmų? Kad ir koks savas lietuvio ausiai, tas "Tvaju mat", bet turbūt galima jį buvo pakeist į kokius Diurino prakeikimasus
Bet dėl epizodo su išspjauta angina, tai gilus respect. Superinis epizodas.

Sruogos kalba labai vaizdinga, keiksmų, regis, irgi buvo, ir jie tame kontekste visai įsipaišė - mano nuomone, ir filme nekliudė. Kaip tik cenzūriniai "rūpužiokai" būtų gadinę bendrą vaizdą.

Mhm, dėl lenkiško teksto pritariu...

Barto Septyni nematomi žmonės (praktiškai be gadiklių, nes nėra ką gadinti)

Apie filmą labai gerai parašė Kreivytė "Septyniose meno dienose", ir aš jai pritariu. Iš tiesų man jis tiko prie nuotaikos - jeigu jūsų nuotaika gera, neikit, nes neištversit. Truputis pesimizmo žiūrint Bartą praverčia.

Fantastiškas filmas, toks apvalantis. Keistai, žinoma, apvalantis. Savotiškas "Dievo miesto" antipodas - kitoks vaizdavimas, tematika lyg ir skiriasi, bet iš tiesų panaši.

sausio 18, 2006, 9:47
"Vilniaus geto" reklamukas atrodo netikėtai įdomiai. Bet čia dabar kas?

Jau vasario mėsnesį kinus pasieksiančiame „Vilniaus gete“ tiek lietuvių, tiek užsienio aktorių sukurti personažai bendrauja tik anglų kalba. ... didžioji dauguma „Vilniaus geto“ aktorių prabils tikraisiais balsais.

Eksportui į užsienį? Jie taip pasitiki savo jėgomis, kad mano, jog būtent šį filmą ten kas nors žiūrės? O gal?... {Please, pastatykit gi pagaliau žiūrimą ir įdomų filmą mianas tai mianas, bet gi gali būti ir meniškas, ir patrauklus!}.

Ntaip, pagrindiniai aktoriai ne iš Lietuvos - lietuviškai juos išmokyti tarti sunkoka (nors turiu namie specialistą, kuris giriasi bet ką galintis išmokyti kalbėti be akcento per porą mėnesių). O gal vertėjo paieškoti istorinės autentikos - jidiš specialistų turbūt dar yra? Tarkim, "Pianiste" man trečdalį įspūdžio panaikino prancūzų kalba.

Laukiu. Noriu nors kartą gyvenime savo noru nueiti į lietuvišką filmą.

<hr>***
vasario 22

Ogi ir nuėjau, net iš antro karto (pirmąkart Kola ne taip kaip aš įsivaizdavo darbo dienas, o 15Lt, sorry, 150g pupų šis daiktas a priori vis vien nevertas). Buvau skaičius štai tokią nepalankią ir nevietinę recenziją. Ėjau, nes:
1. Vilniuj filmavo, aktoriai mūsų, ir režisierius mūsų, ir net ne Puipa.
2. Ne skundėsi, jog pinigų nieks nedavė (kaip visi kiti), o pasakojo, kaip pinigų gavo.
3. Reklamukas kaip normalaus filmo išrodė.
4. Čia MŪSŲ istorija, ir dargi ta dalis, apie kurią, nekuklia nuomone, ne vieno filmo reik. Dabar gal kitaip, bet mano laikais mokykloje šia tema kalbėta minimaliai, netgi I.Mero kūrinių programoje nebebuvo (nors jie geresni už ne vieną ten buvusį). Istorijos vadovėlis į 95% Lietuvos žydų prapuldymo detales nesigilino, ir tik paskutinėj klasėj mokytoja šį tą visgi pasakė. Nepaisant to, man prireikė ne dienos ir ne savaitės toms detalėms įsisąmoninti, su tuo susitaikyti. Nukryptemė, bet įtariu, jog kita tema - apie čia buvusią žydų kultūrą - turbūt ir dabar nekalbama, o reikėtų pradėti nuo to. Nepaprastą įspūdį padarė plona knygutė apie Vilniaus Gaoną, iš kurios tik sužinojau, kokia sudėtinga paralelinė vistata, netgi su nuosavais miestelių pavadinimais, egzistavo šalia kelis šimtmečius - ir buvo sunaikinta per kelerius metus. Kad suprastumėm, kas prarasta, reikia, kad kas papasakotų, kas buvo...

Taigi, filmas. Kaip neišmanančiai meno - patiko. Būtų labai įdomu išgirsti tų, kurie yra matę kitų šiuolaikinių lietuviškų filmų, nuomones - jei kiti irgi panašaus pakenčiamo lygio, tai gal be reikalo nevaikštau? Pasakojime buvo pora strigdančių detalių, tačiau bendro vaizdo jos nesugadino. Įtampa yra, ir didelė - kiekviename žingsnyje iš giedro dangaus gali trenkti perkūnas. Meilės linija nė kiek nepanaši į kokį Titaniką, nebijokit - filme daugiau ne meilės, o prievartavimo... Žiūriu, apžvalgos nepamini svarbios aplinkybės: daugumai veikėjų, ir ypač pagrindiniam naciui, nesvetimas humoro jausmas (vaizduojamose situacijose tą humorą ir juodu pavadinti per maža), ir jų konfliktas pirmiausia išreikštas šioje, teatrinėje, plotmėje - kurie pavers momentą įspūdingesniu spektakliu? Tai turi šokiruoti ir šokiruoja, po filmo ir kvėpuoti nelabai paprasta. Gal gudrieji kritikai tokias priemones pavadins per daug primityviomis, bet kaip žiūrovė tik matau, jog jos veikia. Ir nurodytoje recenzijoje, ir tarp komentuojančių atsiranda zyziančių dėl siužeto - esą, nieko panašaus į tą meilę nebuvo. Pala, tai ar čia dokumentika, ar meno kūrinys - šiųjų visai nesuprantu. Ir panašumų į Holivudą nebijokit - vaizdelis gal Kusturicai artimesnis (bet tikrai ne toks pat).
Tikiuosi, gal bent sapnų nebus šiais motyvais, jau "Miuncheno" užtenka

Šiandie iš kino teatro išėjau ištikta lengvo stabo - gerąja prasme, nes žiūrėtas filmas pateisino lūkesčius ir, laimė, neatitiko vienos girdėtos labai neigiamos nuomonės. Kalbu apie Vildžiūno naujausią darbą "Aš esi tu". Tiesiog privaloma pažiūrėti tiems, kam patiko "Tušti namai", - jausmas labai panašus.

NEDIDELI GADIKLIUKAI

Priešingai nei dauguma naujausių lietuvių filmų, šis neerzina teatrališka vaidyba. Nors kabliukų yra, bet jie negadina bendro vaizdo. O čia jau didelis pliusas ir, sakyčiau, atgaiva. Aš filmą supratau ir vertinu truputį kitaip nei Pipinytė (žr. šios dienos 7MD), bet pritariu jos taikliems žodžiams, kad "režisierius nelaiko žiūrovų idiotais".

Kas šitam filme geriausia... Paradoksalu, bet ir vėl įsimena operatoriaus darbas. Profesionalai prisikabintų prie vieno kito dalyko, bet man, mėgėjai, patiko. Čia didelę įtaką daro ir garsas - trumpai tariant, vizualinė/garsinė filmo atmosfera yra labai paveiki... Žiūriu ir galvoju, kad viskas taip sava, pažįstama... tos pievos, kaimai, musės, griaustiniai, paukščiai... šituo artumu filmas mane labiausiai ir papirko. Pagavau save galvojančią: "Čia Lietuva, kokią aš ją pažįstu". Kitiems gal ir negriebs taip už širdies, nežinau, bet aš ten atpažinau savo pačios patirtį. O stiklo namelis ir jo statymas... - net nežinau, trūksta žodžių Pasigailėjau, kad šįkart sėdau toliau nuo ekrano.

Istorija. Istoriją žino visi, kas skaitė filmo reklaminę medžiagą, bet ekrane ji atrodo kitaip, ne taip banaliai. Patikėkit, gražu... Krisčio pasakojimas taiklus... Tas trapus ryšys tarp Dominykos ir Barono... Truputį iškrenta iš konteksto erotinė scena, bet ir jai galima rasti loginį pagrindą. Gal tiesiog ji nesiderina prie bendros filmo stilistikos.

Ir dar: atkreipkit dėmesį į tuos du kadrus, kai Baronas važiuoja dviračiu, o prie namų ant kėdžių sėdi žmonės. Vež (nors po tokio filmo šitokios leksikos visiškai nesinori vartoti...)

Kaip jau turbūt supratot, rekomenduoju.