Lietuvos kinas

Indraja rašė:Tiesą sakant, manau, kad Vakarų Europa, garsiai rėkianti apie europietišką kiną ir kultūrinį pasipriešinimą Amerikai, nesukūrė ir nesukurs nieko taip autentiško, kaip gali ne pagal vieną kurpalį ir gal net ne taip smarkiai sukultūrintos šalys. O mes galėtume...

Manai, Indraja? O aš abejoju. Nes Kusturica - tai spalvos, energija, siautulys, emocijos, mintys, kurios nesibaigia sulig titrais, o dar patogiai įsitaisinėja smegeninėje kelias dienas, kol apsigyvena visam laikui. O lietuvių kinas, heh...pseudofilosofiškas himnas torporui ir nuobodybei.

Teoriškai. Juk yra po teksto.

Iš senos gijos:

filmas lėtas, bet ne lietuviškai, o japoniškai

- nejuokink. Nieko baisesnio už lietuviškųjų lėtumą nemačiau. Bandžiau žiūrėti tokį apie valkatą su vaiku traukinyje, bet režisierius pamanė esąs Tarkovskis ir ėmė stambius planus rodyt po 2 min. kiekvieną... O "Soliaris" man neatrodė per lėtas net per tą ~7 min. važiavimo plentu sceną.

shlykshtukas rašė: O lietuvių kinas, heh...pseudofilosofiškas himnas torporui ir nuobodybei.

Mūsų toks mentalitetas. Dzūkų monodinės dainos, pavyzdžiui: amžinas pesimizmas, rypavimas, minorinės ar bent jau ilgesingos, tolin skriejančios melodijos - kur nors, kad pasiektų bent vieno dievo ausį, kad padėtų apmalšinti tą "lietuvis, ko verkia miške, nežino"... Ir filmai tokie. Tik mes, jau labaiu sukosmopolitėję, to ritmo dažnai nebesuprantame. O kūrėjai tuomet ima galvoti, kad išgydys šitą ligą ištęsdami dar labiau. Štai tada ir pasidaro nuobodu...

Kalbant apie lietuviškus filmus, negalima vienareikšmiškai sakyti, kad mes, lietuviai, nieko spalvingo ir gyvybingo negalėtumėm sukurti. Sakyčiau, kad tokių filmų nėra, ne bendrai lietuvių mentalitetas kaltas, bet menininkų, kurie kažkodėl įsivaizduoja, kad tik lėtas, pilnas tik jiems vieniems suprantamų simbolių filmas gali būti vertas dėmesio. Kol neapsisuks sraigtai menininkų, kuriančių "madingus" filosofinius filmukus, galvose, tol neturėsime ūpo kino teatruose žiūrėti lietuviškų filmų.

Labai nepelnytai užsipulti dzūkai, kurie tikrai ne tik rypauja ir dejuoja, bet ir daug gražių linksmų dainų turi. O iš kitos pusės, rypuotų visi, jei reikėtų pragyventi tokiose nederlingose žemėse, kaip kad yra kai kuriose Varėnos vietovėse.

Gėda, bet nuo pradžios iki galo iš lietuviškų meninių filmų temačiau "Miškais ateina ruduo" ir "Laisvė". Pirmasis - pakenčiamas, net spalvų yra, bet nė iš tolo neprilygsta Katiliškio kūriniams. (Po pažiūrėjimo mokytojos valia privalomą abonementą į lietuviškus filmus pardaviau, ir nesiskundžiau, kad kaip "naudotą" jį sutiko pirkti tik už gana mažesnę kainą ). "Laisvė" - lėtumas geras, neatsibosta. Šiaip geriausia režisiere laikau Lapinskaitę. Jos dokumentiniai filmai priverčia nustebti, susimąstyti, juose kažkas vyksta. Tuoj pasirodys jos vaidybinis filmas, bet bijau, kad reikalą gali sugadinti profesionalūs aktoriai. Lietuviai kažin kokiu būdu filmuose vaidina dirbtinai ir teatrališkai. Pvz., man dėl to pasidarė baisiai baisu vien pamačius 2 min. "Elzės iš Gilijos" ištrauką.

Indraja rašė:...bijau, kad reikalą gali sugadinti profesionalūs aktoriai. Lietuviai kažin kokiu būdu filmuose vaidina dirbtinai ir teatrališkai.

Tai ir yra didžiausia bėda, kad jie nėra įpratinti vaidinti kine. Kas kad nusifilmuoja vienam kitam filme. Deja, naujoji aktorių karta neturi Banionio, Budraičio, Adomaičio "Chvatkės". O ir kino režisieriai - ieško "meno - menui". Tik kad ieško - ne ten.
Nors ir turime Lietuvoje neblogą techninę bazę (kitaip - ko gi amerikonai, bei gi kiti užsieniečiai lakstytų pas mumi serialų ir filmų kurti), bet babkių trūkumas daug ką apsprendžia.

Senasis Gollumas rašė:

Indraja rašė:...bijau, kad reikalą gali sugadinti profesionalūs aktoriai. Lietuviai kažin kokiu būdu filmuose vaidina dirbtinai ir teatrališkai.

Tai ir yra didžiausia bėda.

vat cia tai pritariu..del teatraliskumo ypac..na kazkaip keista skamba tariami zodziai..na ne filmui jie skirti o scenai..Teatro spektakliui..nenaturaliai gaunasi tiek veiksmas,tiek dialogai(ar perdem buitiski..velgi nelabai naturaliai ir daznai piktai,arba pernelyg naivus ir kazkokie su nereikalingu patosu)
bet siuolaines kameros galimybes,manau leistui atsiskleisti butent tam lietuvisko letumo privalumams...ne paslaptis(kad ir is to paties ZV),kad jei muzika suderini su vaizdu bei kameros padetim,per ekrana gali pajusti tiesiog gyva alsavima ir gamtos kvepavima..geriausi to pvz. butu trumpa dokumentika apie afrika arba skotija(kur dudmaisiu rauda sulieta su vaizdais nufilmuotais is sraigtasparnio ar nuo keteros sudaro toookio realumo ir nostalgijos ispudi,kad taip ir norisi ten but)
"Skrydis per Lietuva" - tai tik pradzia..reikia dirbti sia kryptimi..tautini letuma reiketu isnaudoti reikiama kryptymi,kad jis igautu prasme tarp didesnes mases ziurovu,bet ir kartu isliktu savotiskas,orginalus ir unikalus,nekicinis...

Visai neseniai su viena drauge aptarėme lietuvių aktorių vaidybą. Toks vaizdas, kad yra aktorių karta, kuri turėjo vieną ir tą patį mokytoją su savotišku įsivaizdavimu apie vaidybą. Juk ne vien lietuvių teatro aktoriai vaidina filmuose ir serialuose. Užsieniečiai irgi nevengia tokios veiklos, kad ir retkarčiais, bet nuo jų vaidybos nesinori susigūžti kur nors į kampą. Turbūt teks palaukti naujesnės aktorių kartos, sugebančios tiek teatre, tiek kine žmoniškai pasirodyti, kuri pamirš tas siaubingas intonacijas ir patosą.

Banionis buvo mokytas Miltinio. Banionis iš matytų lietuvių geriausias. Naują trumpą filmuką per TV rodė (tik lyg ne lietuvių statytą, bet apie dabartinę Lietuvą) - labai tikroviška vaidyba. Apie "Soliarį" net nekalbu. Turbūt ta karta buvo išmokyta "teisingai". Pagal Stanislavskį, ar kaip ten. Užsieniečių irgi tokių yra, pvz., Al Pacino. O vėliau gal tą sistemą "patobulino", arba mokyti nebemokėjo.

Tiesa, nepaisant visko, turiu pripažinti, kad lietuviški, taip vadinami, video spektakliai, kuriuos prie kažkiek metų sekmadieniais rodydavo LTV, kelia tik malonius prisiminimus ir dabar juos mielai pažiūrėčiau, o pretenzijų teturėčiau tik kai kuriems aktoriams. Beje, daug lietuviškų filmų dabar gali pasiūlyti LTV 2 programa, bet kad vis "nepataikau" ar pamirštu pažiūrėti

tarp kino ir teatro aktorių lygybės ženklo dėti negalima jau kažkas minėjo kad lietuviai vaidina per daug teatrališkai kine (kaip ir visose meksikiečių muilo operose ), kuriame emocijos neturi būti perdėtos, o atvirkščiai, natūralios, santūrios. Mūsiškiai teatro aktoriai profesionalai, kine irgi vaidina kaip scenoje. Tai nėra gerai, nėra tas pac... +yra skirtumas kai filmuojama kino kamera ir paprasta kamera, kuri naudojama pvz. visokioms televizijos laidoms ir pan. Tai irgi gadina mūsų filmus...
*Elva tikisi kad visgi LKS kada nors užmes akies kraštelį į jos anketą ir pakvies nors į masines scenas...*
Beje turiu Banionį kiek išpeikti. Viename filme jo personažas turėjo būti visiškai priešingas nei jis jį suvaidino visai neatitiko knygos, pagal kurį buvo statomas. Tai buvo rusiškas "Seklio Niro Vulfo" variantas. Pasibaisėjau...

Dzūkų visai neužsipuoliau - nuo jų ilgesingumo tik kaifuoju!

Na, aš, deja, neturiu laiko peržiūrėti visų retrospektyvų, kurias taip patogiai išdėstė LRT2, tačiau kartais vis užmetu akelę. Arba štai buvau "Trispalviame kine", kaip tik pasitaikė "Vilko dantų karoliai". Po to seanso buvau :shock: . Atrodė, kad nieko nežinojau apie lietuvių kiną. Tai ne tik įdomus filmas, t.y. ne toks, kurį reikėtų žiūrėti pusiau per prievartą, nes tai "elitinis" lietuviškas filmas, bet ir iš tiesų priverčiantis pamąstyti, reflektuoti tai, ką ką tik išvydai. O štai kažkodėl iš "Stiklo šalies" dabar jau tikiuosi mažiau. Juknaitės apysaka man patiko, todėl labai šio filmo laukiau, tačiau pirmoji perskaityta recenzija buvo "Veide" ir nelabai teigiama. Dabar esu nusiteikusi skeptiškai, bet kol nepamačiau, nenoriu komentuoti.

O ką, mieli tautiečiai, manote apie lietuvių dokumentiką? Kol kas man didžiausią įspūdį padarė "K+M+B" ir "Lengvas raganavimas". Ar matėte pastarąjį? Jei taip, tai kokie atsiliepimai?

Mačiau "Lengvą raganavimą", bet man sunku ką nors pasakyti apie jo kaip dokumentinio filmo kokybę, nes per daug buvau paveikta emociškai. Man jis apskritai pasirodė per sunkus.

Starlin, atsiprašau už kiek neadekvačią savo kaip dzūkaitės reakciją

Lietuvių dokumentika tikrai gera. Vien Lapinskaitės "Iš elfų gyvenimo" vertas didžiausių pagyrų. Arba Matonio serija apie menininkus, kur kažkada LNK rodė.

Indraja rašė:Turbūt ta karta buvo išmokyta "teisingai". Pagal Stanislavskį, ar kaip ten.

Beje, Stanislavskio metodo esmė - persikūnyti į savo personažą (kiek aš suprantu). Yra tekę girdėti gandų, jog aktoriai, norėdami pavirsti kitu asmeniu, griebiasi įvairiausių priemonių: pvz. jei vaidini valkatą, tai pora dienų pasiknisk konteineriuose... Lietuvių aktorių vaidyba mane labiausiai nervina ne kine, o televizijoje. Labai gaila kad ir Reginos Varnaitės tose lėkštose lietuviškose komedijose... Arba Šapranauskas: puikus teatro aktorius, o jo laidos... Na, kai kam patinka, bet man tai ne.

Kiek aš mačiau lietuviškų filmų (o nedaug mačiau ), tai vienintelis "Aš esu" (iš Trispalvio kino) nepasižymėjo lėkšta vaidyba.
Didžiausia lietuvių režisierių problema yra ta, kad imho jie vis dar nesupranta, jog pseudofilosofiją gali sukurti bet kas, ir užtat turim daug (savo mastais) vienodų filmų ir mažai originalių Ah well, tiesiog laukiam tautiečių praregėjimo

Na, kiek užmečiau akį į vasarą per tv rodytus studentų darbus, jie, kaip ir visi jauni menininkai, dar ieško, o tas jų ieškojimas ir yra įdomiausias - dar neapkiautę, įvairūs... Gal ir bus kas nors. O štai šiandie kine mačiau "Stiklo šalies" pseudo-reklamuką. Na, suprantama, geresniam sukurti neturėjo laiko, bet bent jau manęs po jo pamatymo į kiną nepriviliotų (gal net ir neisiu, kada nors LRT parodys... Bet iš patriotizmo reikėtų ). Labiausiai krinta į akis tai, apie ką čia ir kalbėta - tragizmo forsavimas, aktorių nenatūralumas ir t.t. Gal ir tragiška, bet šitaip? Na, nežinau... Sunku spręsti iš kelių kadrų.

Taigi jau praėjo savaitėlė nuo tada, kai nuėjau pasižiūrėti "Stiklo šalies", o dar nieko forume neparašiau (nors kai kam gyvai pasakojau).

GADIKLIAI

Taigi: iš "Veido" išankstinės recenzijos tikėjausi daug blogiau, tačiau filmas pusėtinas gerąja prasme - t.y. jame yra ir labai gražių, ir nelabai kokių momentų. Puikus operatoriaus darbas, Vyro vaidmens atlikėjas bent jau man pasirodė net geresnis personažas negu Juknaitės apysakoje - t.y. natūralesnis. Moteris irgi nebloga... Epizodai su šuniukais - gražu. Labiausiai kliuvo Mergaitė - sutinku, dialogai, kurie šiaip yra kraupiai nenatūralūs ("ką dabar galvoji?" "o ką tu galvoji?" "galvoju, kad tau reikėtų išeiti pasivaikščioti"; "mama, o kas būna, kai žmogus numiršta?" ir t.t.), bet jie ateina tiesiai iš apysakos, toks stilius, viskas gerai. Tačiau vietomis nenatūralumas tampa jau ne menine priemone, o verčiančiu prunkštauti (na, gal tik nereikėtų taip garsiai, kaip kai kurie (ne)gerbiamieji lietuviai darė) ir filmo visumą gadinančiu elementu - Mergaitės lūpose tie žodžiai būtent ir skamba kvailiausiai.

Na, siūlyčiau pažiūrėti visiems, bet būtinai tuomet perskaitykit ir apysaką - kad turėtumėt su kuo palyginti.

TAISA: Skalvijoj rodys tikrai labai mielą dokumentinį filmą Lileikio "K+M+B". Apie Užupį.

Lietuviai su britais ruošiasi ekranizuoti "Dievų mišką", premjera kitą rudenį. Skaitykit straipsnį "Veide".