Tikras tolkinistas?

aš linkęs Tolkien'o kūrinius labiau priskirti pasakoms nei fantastikai..
beje man vienas žmogus sakė kad ""Žiedų Valdove" perdaug fantastikos"

Tai koks paprastas žmogelis išgirdęs/perskaitęs apie kalbančius medžius, drakonus, nemirtinguosius elfus taip ir sako, kad perdaug fantastikos. Bet LotR taigi fentezi žanro kūrinėlis, tikrai ne pasaka. Lietuvoje palyginti ir taip nedaug fanų JRRT (bandau išvengti žodžio tolkinistas) ir jeigu kūriniui bus priskirtas pasakos žanras IMO dar mažiau žmonių ja susidomės ir norės perskaityt. Na reikalai taisosi ir ŽV knygos jau nebetaip dažnai vaikų skyriuje gali sutikti, bet gavusios pasakos žanrą be jokiu abejonių ten atsidurtų.

jo,kas čia per atsiprašant pasakos apie pasakas
LOTR yra mixas... yra įvairių elementų ir bandyti priskirti kažkam vienam būtų neprotinga. Tai tik dar vienas argumentas,jog fantastai neturėtų savintis viso Tolkieno.Čia jums ne koks pingvinas su karališka skiautere

Visiškai pritariu Starlin, jog tam tikra "specializacija" vienoje iš (oficialiai vadinamų) fantastikos sričių dar nebūtinai reiškia, jog esi fantastas. Gali skambėti gana paradoksaliai (nes, pavyzdžiui, astrofizikai vis dėlto yra fizikai, nors gal molekulinėje fizikoje ir nelabai gaudosi), tačiau taip turbūt yra dėl to, kad fantastika - dar gana jaunas reiškinys, neturintis gilių tradicijų, ir, vis dėlto, ne mokslo šaka, o daugiau hobis, kartu ir beveik "pogrindinė organizacija", kurioje visi skirstomi tik į "savus" ir "svetimus", tarpinių variantų nepripažįstant. (Bet fantastikoje dar ne taip blogai, kaip kitoje, dar jaunesnėje srityje - metalizme: jei kur nors metalistų kompanijoje pasakai, kad esi metalistas ir klausai melodingo metalo, dažniausiai esi išjuokiamas ir tavo pasakymas panaudojamas kaip proga eilinį sykį iškeikti tavo mėgiamą muziką)

Jei jau prakalbom, kas yra LotR, tai man jis yra istorinis romanas, ir ne kitaip.

beje kažkur skaičiau kad pats JRRT sakė jog jam nepatinka pasakos prasmė , kuri yra įgyta šiais laikais(panašiai kaip su elfais) jis pats sakė kad pasaka skirta ne vaikams ir joje turi būti žiaurumo (kaip Hobite)...
pastebėjot , kad lietuvių kai kurios pasakos gan žiaurios? pvz. apie Sigutę kuriai išsukinėjo ragana kojas ir nutraukė galvą?

Man keisčiausia, kad terminas "fantastas" pirmąkart šios diskusijos šaknyse pavartotas, norint kažką pasakyt apie fentezi stiliaus vaidmenų žaidimą, kuris, kokiais sapkovskiais beprisidenginėtum, yra jei ne posttolkinistinis, tai bent "Tolkien - derived". Jei ne JRRT, mano nekuklia nuomone, nebūtų sukurti būtent tokie, kokie yra, Sapkovskio, spėju - ir Pratčeto (dar neskaičiau... ) kūriniai. Nė nekalbu apie Perumovo posttolkinizmą. Orkai, dvorfai, elfai - kas gi juos atitempė į šių laikų kasdienybę? Gal ir be JRRT kas nors būtų tai padaręs, bet rezultatas tikrai būtų kitoks. Tokiame kontekste nė kiek nekeista, kad žmogų gali dominti vien tik JRRT kūryba, o ne visi post reikalai. Juk jie jau savo prigimtimi yra antriniai - gal ir labai įdomūs, smagūs, gal ir tyčia - humoristiniai, bet pirminio tikrumo nebėra.

Fantastikos skaičiau palyginti nedaug, tačiau ji bei rusų klasika yra sritys, su kuriomis esu susipažinusi geriausiai (iš to išplaukia, kad su kitkuo - visai menkai...). Moksline fantastika žaviuosi nuo 10-ies metų, ir iki šiol ji neatsibodo. Su fentezi susipažinti pradėjau neseniai. Nė vienoje F ar SF knygoje ar seriale dar neradau šitaip parašytos menamosios tikrovės, kaip JRRT. Tiesiog kiti rašytojai nekūrė vieno pasaulio taip ilgai, kruopščiai ir atsakingai (o ne "kaip smagiau"). Tai nereikšia, kad automatiškai JRRT - už juos visus geresnis rašytojas ar gilesnis mąstytojas, tiesiog jo tikrovė, kuklia nuomone, įspūdingiausia. Neįsivaizduoju, kad pajėgčiau šitaip pamesti galvą dėl kitų rašytojų fantastinių kūrinių. Iš to turbūt išplauktų, kad esu tolkinistė, bet - tik fantastikos mėgėja. O šiaip reikėtų padiskutuoti, ką reiškia sąvoka "fantastas", nes dabar kalbame, jos neapsibrėžę 😉

Fantastika tai tokia realybe kuri duotos visuomenes atstovo poziuriu yra neimanoma arba isgalvota, nepriklausomai nuo objektyviu realiju

OK, o kas tada šitame ir ne šitame kontekste yra "fantastas"? (fantastika.lt forume buvo nuoroda į straipsnį, besiskundžiantį, kad šiais laikais tuo žodžiu visokius su kardais lakstančius vadina ). Kasdienybėje šis žodis paprastai reiškia žmogų, kuris tą fantastiką kuria labiau autorizuotu lygmeniu nei fanfiction ar rpg žaidimas. Tačiau null aiškiai turėjo omeny kažką kitą. Fantastikos faną - gerbėją? Tai kokio laipsnio fantastikos gerbėjas pagal šią šiuolaikinę vartoseną jau fantastas, o kokio - dar ne? (Vaidenasi, kad kažkokiam straipsny kaip sąlyga buvo paminėtas priklausymas bendruomenei, fandom...).


Oooiii... Reikėjo dėti prie "Linksmų", betgi žmogus tai rašė rimtai. Labai rekomenduoju nepatingėti ir paskaityti netgi nelabai mokantiems rusiškai: http://www.kulichki.com/tolkien/podshivka/941017a.htm

kaip sau norit, bet tas noras iš visko daryti fun...

Šis sakinukas sukėlė visą minčių griūtį (tik nebūtinai tiesiogiai susijusių su tema, kurioje jis pasakytas) Apie rimtumo laipsnį galima kalbėti daug. Kartais tolkinizmas mielas gebėjimu pažiūrėti į viską su šypsena. Galiu paliudyti, kad tai - tik šypsenėlė, saviironiška, ji nevirsta tyčiojimusi. Galima kalbėt net apie dvejopą tolkinisto būseną (tikėtina, kad atskiras detales painioju, mat jokių tyrimų nedariau, tačiau turbūt bus aišku, ką turėjau omenyje). Vienu atveju ji(s) pasineria į JRRT pasaulį visiškai rimtai: analizuoja tekstus pagal visus kritikų kanonus ar rimtai barasi ant "knygą kraipančių" režisierių. Savo būsenos ji(s) arba neapmąsto, arba nutaria, kad ji yra tokia, kokia yra, o visi, kam ji kelia nuostabą, turi būti atversti į reikiamas pažiūras / pasikarti / būti saikingai apšviesti kuo rimtesniu veidu, tikintis, kad jie supras. Kita būsena - kai tolkinistas būtent apmąsto savo "ligą" ir suvokia, kad: a) yra kitoks, o žmonės tai pastebi ar pastebėtų, b) nori būti toks ir nė už ką nesigydys, c) bando pažvelgti į reikalą iš šono, suvokdamas savo pozicijos ribotumą ir kartu ieškodamas jos pateisinimo, įprasminimo visuomenės gyvenime. Antruoju atveju tolkinsto veide atsiranda ironiška šypsenėlė, ir, neužgraužiamas sąžinės, ji(s) gali kurti jam nepaprastai brangių kūrinių parodijas, daryti fun iš šiaip daugiau liūdno nei linksmo JRRT pasaulio ir t.t. Tačiau ši šypsenėlė nebus pikta, greičiau - liūdnoka. Ir iš vis į gyvenimą galima pažiūrėti taip, ne visai rimtai, kiek iš šono. Bet toks požiūris nereiškia, kad žmogus silpniau tą gyvenimą myli - gali būti net atvirkščiai. Tik meilė, nuspalvinta nuolatinės kaitos, laikinumo, ne tik naujo atsiradimo, bet ir seno pražuvimo nebus saldi. Ji bus aitri - būtent tai turiu omeny, Starly, kai siūlau šitaip versti "their love of the Earth and all the world is more single and more poignant"... (OK, nusišneku, paauglystėj per daug Maklaudo prisižiūrėjau).

Į tolkinizmą (tą internetinį, su bendravimu) atėjau ne tik kaip dalyvė, (tuo metu) baisiausiai susirūpinusi būsimo PJ filmo kokybė, bet ir kaip stebėtoja, netgi pirmiausia - stebėti. Gal todėl neretai šypsausi, kai kiti nori tolkinizmu užsiimti absoliučiai rimtai, be jokių išlygų. Betgi šypsena - geraširdiška. 😉

Nu seip as manau taip: yra trys kategorijos:
Tolkienistai- tu kuriu jau yra tas toks ir gyvenimo budas
Z.V. fanai - tie kurie gilinasi i Z.V. benrauja su kitais Z.V. megejais (nu cia visos trys kategorijos tiktu)
Prijaunciantys Z.V.- tai tie kurie yra perskaite Z.V. ir jiem yra tikrai patike, taciau vistik per daug nesigilina.

Nu suo metu as priklausau tai antrajai kategorijai, nes tikrai nera mano tolkienistisko gyvenimo budo, taciau seip as vistik jaunesne uz dauguma cia esanciu (kaip isivaizduoju cia tu paciu Tolkienistu) ir seip esu per daug nebendraujantis zmogus... Nu nenoriu par daug nukrypt neitema taciau kaip kazkurioj temoj esu macius mintis kad reiktu padaryti kazkoki testa naujokam kad cia (sitam forume) butu tik tikri tolkienistai. Nu as sakylim vistik manau kad cia tureta galvoj ir ta antra kategorija, nes internetiniam bendravimui kazin ar yra labai svarbus gyvenimo budas, o i visokius klausimus apie Z.V. gali atsakyt panasiai kaip ir tolkienistas.

nereik čia jokių testų... bet ŽV yra būtina perskaityt. vistik, žmogus yra tokinistas tiek, kiek jis pats jaučiasi juo. (kažkas pasakė ir labai teisingai). nes viskas slypi mumyse, viskas yra čia *baksnoju sau į galvą*
😉

Kad ir kiek diskusijų bebūtų, manau, Ellorion pacituotas teiginys yra pats pačiausias sakant...

Norėjau paklaustio kur padėjot tą Snortinges straipsniuką ? Niekur nerandu .....

Turėčiau labai atsiprašyti, Izengard'o ir visų, jis nebus viešinamas, tokios yra aptiktos gyvenime taisyklės... ne viskas nuo manęs priklauso, persiprašau, mielieji

O gal galima paprašyti įmesti Folkui į kuprinę, kai jis eis į žygį? Mes gi norim paskaityti...

----

Va, dabar suprantu, kaip jautėsi Niekelis, kai kapstėsi su savo lapais užuot rinkęs koloradus nuo bulvių... VspC ir kitiems, nemokantiems angliškai, gal bus įdomu - apie tolkinizmo pradžią. Man ypač patiko emu. Kokybės negarantuoju, verčiau iki pusės keturių ryto. Vertimas juodas ir antrąkart neskaitytas. Persiprašau.

Humphrey Carpenter, “Dž.R.R. Tolkinas: biografija“

VI dalis, 3 skyrius

Pinigai arba garbė

„Ši knyga – tarsi žaibas iš giedro dangaus. Nepakanka pasakyti, kad su ja į beveik patologiškai neromantišką amžių sugrįžta žavingas, iškalbingas, įžūlus heroinis romanas. Mums, gyvenantiems šiuo keistu periodu, tas sugrįžimas bei pasikeitimas be jokių abejonių yra labai svarbus. Tačiau pačioje Romantikos istorijoje, kurios šaknys siekia „Odisėją“ ir dar senesnius laikus, visa tai - ne sugrįžimas, o pažanga ar revoliucija - naujos teritorijos užkariavimas.“ Ši „Žiedo draugijos“ (pirmojo „Žiedų valdovo“ tomo) recenzija pasirodė Time & Tide 1954 m. rugpjūčio 14 d., kelios dienos po knygos išleidimo. Jos autorius buvo C. S. Lewisas.

Galbūt Lewisas persistengė apžvelgdamas knygą ir ant jos aplanko, ir recenzijoje, tačiau jis norėjo padaryti viską, kas įmanoma, kad pagelbėtų Tolkinui. Nors prieš siųsdamas aplanko tekstą Rayneriui Unwinui jis įspėjo Tolkiną: „Net jei ir jis, ir tu palaiminsite mano žodžius, gerai pamąstykite prieš juos naudodami: aš tikrai esu labai nemėgstama persona, kurios vardas tau gali pridaryti daugiau bėdos nei suteikti naudos.“ Pranašiški žodžiai – ne vienas kritikas, apžvelgęs knygą 1954 m. rugpjūtį, demonstravo išskirtinę asmeninę neapykantą Lewisui ir sunaudojo (ar iššvaistė) daug rašalo pašiepti, kaip Lewisas palygino Tolkieną su Ariosto. Edwin Muiras rašė Observer‘yje: „Tik didis šedevras galėtų atlaikyti aplanko bombardavimą pagyromis“. Nors Muiras prisipažino, kad knyga jam patiko, jis teigė nusivylęs „žmogiško skirtingumo bei gelmės, kokio reikalavo tema, nebuvimu. Misteris Tolkienas, - tęsė Muiras, - aprašo didžiulį konfliktą tarp gėrio ir blogio, nuo kurio priklauso gyvybės žemėje ateitis. Tačiau jo geriukai yra perdėm geri, o blogiukai – vienodai blogi; jo pasaulyje nėra vietos nelabam ir tuo pačiu metu tragiškam Šėtonui.“ (Misteris Muiras aiškiai pamiršo Golumą: nelabą, tragišką ir beveik atpirktą.) Keletas kritikų kabinėjosi prie Tolkino prozos – vienas jų buvo Peteris Greenas iš Daily Telegraph, rašęs, jog knyga „svyruoja tarp prerafaelitų ir Boy‘s Own Paper“. J.W. Lambertas Sunday Times‘e pareiškė, kad istorija pasižymi dviem keistais bruožais: „nė pėdsako religinės dvasios ir, aiškiai matosi, jokių moterų“ (nė vienas šių teiginių nebuvo visiškai teisingas, tačiau atsispindėjo vėlesnių kritikų recenzijose). Tačiau be šios aštrios kritikos buvo nemažai entuziastingai nusiteikusių žmonių ir net pašaipūnai gyrė.Greenas Telegraph‘e pripažino, kad knyga „tikrai sužavi“, o Lambertas Sunday Times‘e rašė: „Prašmatni kvailionė su prasme? Ne: sklandus pasakojimas ir vaizdų jėga iškelia knygą aukščiau tokio lygio.“ Ko gero išmintingiausiai pasakė Oxford Times apžvalgininkas: „Griežtai praktiški žmonės knygai neturės laiko. Turintys vaizduotę, kurią galima įžiebti, įsitrauks ir taps įvykių pilnos užduoties dalimi, gailėdamiesi, jog belieka sulaukti vos dviejų knygų.“

Recenzijų būta pakankamai gerų, kad pardavimas paspartėtų, ir greitai tapo aišku, kad pusketvirto tūkstančio pirmojo tomo tiražas nepakankamas, kad patenkintų paklausą. Šešios savaitės po išleidimo užsakyta spausdinti dar. Tolkienas pats rašė: „Recenzijos daug geresnės, nei tikėjausi.“ Liepą jis lankėsi Dubline, kur gavo Airijos Nacionalinio universiteto garbės daktaro vardą. Spalį išvyko į užsienį, kur Liège gavo dar vieną garbės laipsnį – visa ši ir panaši veikla kliudė jam rašyti „Žiedų valdovo“ priedus. Spaustuvė jau buvo pradėjusi rinkti trečiojo tomo tekstą, iš kurio Tolkienas nusprendė išmesti kiek sentimentalų epilogą apie Semą ir jo šeimą. Tačiau trečiojo tomo negalima buvo spausdinti iki bus pristatyti priedai, stambesnis Gondoro ir Mordoro žemėlapis, kurio Tolkienas manė reikėsiant, bei vardų rodyklė, kurią Tolkienas buvo žadėjęs pirmojo tomo įžanginiame žodyje.

Antrasis tomas „Du bokštai“ pasirodė lapkričio viduryje. Recenzijos buvo panašios kaip ir pirmojo. Palaikanti grupuotė nekantriai laukė trečiojo tomo, nes istorija nutrūko Frodui kalint Kirit Ungolo bokšte – anot Illustrated London News apžvalgininko, „Įtampa žiauri.“ O priedų pristatymo data, nustatyta Allen & Unwin, praėjo, ir joks rankraštis nepasirodė jų biure. „Baisingai atsiprašau, - rašė Tolkienas. – Aš labai stengiausi.“ Ir po to nusiuntė leidėjams dalį medžiagos – dalį, bet ne viską.

Amerikoje spalį Houghton Mifflin išleido „Žiedo draugiją“. „Du bokštai“ pasirodė netrukus. Pirmųjų dviejų tomų recenzijos Amerikoje buvo atsargios. Tačiau entuziastingi W.H. Audeno straipsniai New York Times („Jokia per paskutinius penkerius metus skaityta grožinė knyga man nesuteikė tiek daug džiaugsmo“, - rašė Audenas) pagerino pardavimą, ir amerikiečiai per artimiausius metus nupirko nemažai knygų.

1955 m. sausį, du mėnesiai po antrojo tomo išleidimo, Tolkienas dar nebuvo baigęs priedų, kurių reikėjo skubiai. Jis atsisakė minties sudaryti vardų rodyklę, nes suprato, kad tai pernelyg ilgai truktų. Atsikratęs šios naštos jis per sausį ir vasarį baigė dar dalį medžiagos, tačiau tai buvo beprotiškai sudėtinga užduotis. Vienu metu jis rengėsi parengti ištisą „tomą specialistams“ su istorinėmis bei lingvistinėmis savo mitologinių tautų detalėmis, susikaupė daugybė užrašų šiomis temomis. Tačiau dabar reikėjo viską trumpinti, nes leidėjų knygos gale vietos buvo palikta ribotai. Tačiau jis skubinosi, paspartintas laiškų, gaunamų iš skaitytojų, priėmusių knygą vos ne kaip istoriją ir reikalaujančių informacijos apie gausybę dalykų. Toks požiūris į jo istoriją glostė Tolkienui savimeilę, nes būtent tokią reakciją jis vylėsi sukelti, nors ir pastebėjo: „Nesu iki galo tikras, kad tendencija traktuoti visa tai kaip didelį žaidimą išties yra gera – bent jau ne man, kuris tokį dalyką laiko pernelyg pavojingai patraukliu.“ Šiaip ar taip, mintis, jog taip stropiai ruošiamą medžiagą apie Šyro kalendorius, Gondoro valdovus bei Feanoro tengvas godžiai ris minios žmonių, buvo padrąsinanti.

Kovą priedai dar nebuvo baigti, į Allen & Unwin pradėjo plūsti griežti laiškai, kuriuose buvo skundžiamasi, kad nepasirodo trečiasis tomas. Leidėjams tapo aišku, kad knyga sukėlė neįprastą grožinei literatūrai susidomėjimą. Rayneris Unwinas maldaute maldavo Tolkieno, kad tas baigtų darbą, bet tik gegužės 20 d. pas leidėjus atkeliavo galutinė priedų versija. Paskutinis žemėlapis, paruoštas Cristopherio, dirbusio parą be sustojimo, kad jį pabaigtų, buvo išsiųstas keliomis savaitėmis anksčiau, taigi dabar jau nebegalėjo būti delsiama. Tačiau buvo. Visų pirma pasirodė, kad runų lentelė išspausdinta su klaidomis, taigi Tolkienas turėjo taisyti. Tuomet spaustuvė atsiuntė Tolkienui klausimų, į kuriuos jis turėjo atsakyti – tačiau tuomet jis jau buvo išvykęs atostogų į Italiją.

Jis keliavo laivu bei traukiniu su Priscilla, o Edith plaukė Viduržemio jūra kruizu su trimis draugėmis (ais?). Tolkienas rašė dienoraštį ir aprašė, koks jausmas „atvykus į krikščionybės širdį: tremtinys nuo pasienio ir iš tolimų provincijų grįžta namo, ar bent jau į savo protėvių namus.“ Venecijoje tarp kanalų jis jautėsi „beveik išsivadavęs nuo prakeiktosios vidaus degimo variklių ligos, nuo kurios miršta visas pasaulis.“ Vėliau jis rašė: „Venecija atrodė neįtikėtinai elfiškai miela- man tarsi sapnas apie Senąjį Gondorą arba nūmenorėnų laivų Pelargirą prieš sugrįžtant Šešėliui.“ Su Priscilla jie nukeliavo į Asyžių, kur jį pasiekė leidėjų klausimai, tačiau į juos jis negalėjo atsakyti, kol grįš į Oksfordą prie savo popierių. Taigi tik spalio 20 d., beveik metai po “Dviejų tvirtovių” pasirodymo, knygynus pasiekė “Karaliaus sugrįžimas”. Paskutiniame puslapyje buvo atsiprašyta už tai, kad nebuvo pažadėtosios rodyklės.

Pasirodžius visiems trims tomams, kritikai galėjo įvertinti visą „Žiedų valdovą“. C.S. Lewis vėl parašė į Time & Tide: „Knyga pernelyg originali ir pernelyg turininga, kad pirmąkart perskaičius galima būtų paskelbti verdiktą. Tačiau iškart suprantame, kad mus ji paveikė. Mes nebesame tokie patys žmonės.“ Į pagyrų chorą įsiliejo dar vienas balsas – Bernardas Levinas Truth rašė laikąs knygą „vienu nuostabiausių veikalų mūsų laikų ir apskritai literatūroje. Šiais neramiais laikais paguodžia patvirtinimas, jog kuklieji paveldės žemę.“ Tačiau ir vėl buvo kritikuojamas stilius. Johnas Metcalfas Sunday Times rašė: „Misteris Tolkienas penelyg dažnai nuklysta į Brewerio Biblijos stilių, apipintą inversijomis, padailintą archaizmais.“ Edwinas Muiras darsyk grįžo į puolimą Observerio recenzijoje, pavadintoje „Berniuko pasaulis“. „Stulbina tai, - rašė jis, - jog visi veikėjai yra berniukai, persirengę suaugusiais herojais. Hobitai, arba pusiniai, yra berniūkščiai, visiškai žmogiški veikėjai pasiekė penktąją klasę, tačiau nė vienas nežino nieko apie moteris, nebent iš nuogirdų. Netgi elfai, dvarfai ir entai yra neatitaisomi berniukai ir niekada nesubręs.“

„Velniop Edwiną Muirą ir jo vėluojančią paauglystę, - piktinosi Tolkienas. – Jis pakankamai suaugęs, kad suprastų. Jei jis turėtų magistro laipsnį, siūlyčiau jį poezijos profesoriaus vietai – saldus kerštas.“

Nuomonės buvo ryškiai pasiskirsčiusios. Knyga sulaukė pasekėjų ir priešų, ir, kaip rašė W.A. Audenas: „Regis, niekas neturi nuosaikios nuomonės; žmonės arba, kaip aš, laiko knygą šio žanro šedevru, arba negali jos pakęsti.“ Šitaip liko iki Tolkieno gyvenimo pabaigos: panegirikos iš vienos frakcijos, visiška panieka iš kitos. Apskritai Tolkienas to pernelyg neėmė į galvą. Tiesą pasakius, jį tai linksmino. Jis apie tai rašė:

The Lord of the Rings
is one of those things:
if you like you do:
if you don‘t, then you boo!

[“Valdovas žiedų” – / iš dalykų tokių: / jei mėgsti, tai mėgsti, / jei nemėgsti, tai ne!]

Negalima sakyti, kad Oksfordo universitetas būtų nušvilpęs [boo] knygą. Tai būtų buvę pernelyg mandagu. Tačiau, kaip rašė pats Tolkienas, jo kolegos jam sakė: „Dabar mes žinome, ką darei visus tuos metus! O štai redakcija ar komentaras, gramatikos ir žodynėliai – viskas buvo pažadėta, bet nebaigta. Pasilinksminai, o dabar turi padirbėti.“ Pirmasis šio reikalavimo vaisius buvo paskaita iš serijos apie anglų kalbos keltiškuosius elementus, suvėlinta jau keletą mėnesių. Tolkienas ją skaitė 1955 m. spalio 21 d., dieną po „Karaliaus sugrįžimo“ pasirodymo, pavadinimu „Anglų ir velsiečių kalbos“. Tai buvo ilga ir ištęsta šių kalbų ryšių studija, tačiau jos tikslas buvo svarbesnis nei pradėti seriją (kaip paaiškino Tolkienas). Žinoma, jos vertė glūdi tame, kaip Tolkienas pats pasakoja apie savo susidomėjimą kalbomis. Paskaitos pradžioje Tolkienas atsiprašė už vėlavimą bei pašvelnintai pridūrė, kad be kitų kliūčių buvo ir „labai užtęstas didelio „veikalo“, jeigu jis tokiu gali būti pavadintas, pasirodymas. Šiame veikale man patogiausiu būdu pateikta daug to, ką asmeniškai gavau nagrinėdamas keltiškus dalykus.“

Dabar jau buvo aišku, kad dėl „Žiedų valdovo“ Allen & Unwin nepraras tūkstančio svarų sterlingų. Knygų buvo parduodama vis daugiau, net galima buvo stebėtis. Pardavimą paspartino radijo pjesė, kuri neišvengiamai netiko Tolkienui, mat jis apskritai nebuvo dramos gerbėjas, o dar labiau priešinosi istorijų „adaptavimui“, manydamas, kad šis procesas negrįžtamai sumenkinąs jas iki žmogiško, taigi menkaverčio lygmens. Tačiau radijo transliacijos padidino knygos populiarumą ir 1956 m. pradžioje Tolkienas gavo pirmąjį užmokestį iš Allen & Unwin pagal „pusės pelno“ susitarimą – čekį beveik trims su puse tūkstančio svarų. Tai buvo daug daugiau nei jo metinis užmokestis universitete, ir nors jis, be abejo, džiaugėsi, taip pat suprato, kad pajamų mokestis taps labai didele bėda. Pardavimas dar išaugo per 1956-tuosius, ir čekis, gautas kitais metais, buvo gerokai didesnis. Sulaukęs šių nelauktų pajamų, Tolkienas gailėjosi sutikęs tęsti profesoriaus darbą iki šešiasdešimt septynerių, įprasto Oksfordo pensijos amžiaus, o ne išėjęs į pensiją šešiasdešimt penkerių. Susirūpinimas dėl mokesčių, kuris greitai pasirodė esąs ne be pagrindo, taip pat lėmė, jog, kai 1957 m. Marquette universitetas – katalikiška institucija Amerikos vidurio vakaruose – pasisiūlė pirkti pagrindinių išleistų Tolkieno istorijų rankraščius, šis mielai sutiko. Buvo sumokėta 1250 svarų (tuomet penkių tūkstančių dolerių atitikmuo), ir 1958 m. pavasarį „Hobito“, „Žiedų valdovo“ ir „Fermerio Džailsoiš Hemo“ originalai drauge su dar nespausdintu „Ponu Blisu“ iškeliavo už Atlanto.

Be pinigų „Žiedų valdovas“ Tolkienui atnešė ir aibę gerbėjų laiškų. Tarp rašiusiųjų buvo tikras Semas Gemdžis, kuris buvo neskaitęs „Žiedų valdovo“, bet buvo girdėjęs, kad jo vardas minimas pasakojime. Tolkienas pradžiugo, paaiškino, kaip sugalvojo vardą ir nusiuntė ponui Gemdžiui visus tris tomus su autografu. Vėliau jis sakė: „Kurį laiką bijojau gauti laišką, pasirašytą S. Gollum. Su tuo būtų buvę sunkiau susitvarkyti.“

Allen & Unwin pradėjo derėtis dėl „Žiedų valdovo“ vertimų į kitas kalbas. Pirmasis derybų rezultatas buvo olandiškas vertimas, išleistas 1956 m., po to, kai Tolkienas griežtai sukritikavo pirmuosius vertėjo bandymus išversti sudėtingą pasakojime esančių vardų sistemą į olandų kalbą. Galiausiai Tolkienas liko patenkintas olandiška versija, tačiau jam daug labiau nepatiko švediškas vertimas, pasirodęs po trejų metų. Jis ne tik nesutiko su didžiąja dalimi paties vertimo (šiek tiek mokėjo švediškai), tačiau ir supyko dėl vertėjo įdėtos įžangos. Ją Tolkienas pavadino „penkiais puslapiais akplėšiškos nesąmonės.“ Įžangoje vertėjas interpretavo „Žiedų valdovą“ kaip tuometinės pasaulio politikos alegoriją, sakė Tolkieną pasakojus istoriją „miniai vaikaičių“ ir aprašė labai paprastą Oksfordo priemiestį Hedingtoną, kur Tolkienas dabar gyveno (išsidėstęs aukštumėlėje, žinomoje kaip Hedingtono kalva), kaip „lapotą sodų pilną kraštovaizdį ... su netoliese esančiais Pilkapiais – Hedingtono kalvomis.“ Tolkienui pasipriešinus, vėlesniuose knygos leidimuose švedų leidėjai šios įžangos nebespausdino.

Vėliau „Žiedų valdovas“ buvo išverstas į visas didžiąsias Europos kalbas ir daugelį kitų, todėl Tolkienas gavo daug kvietimų keliauti po užsienį ir būti sveikinamas. Jis atsiliepė tik į vieną, 1958 m. pavasarį keliavo į Olandiją – ši kelionė buvo labai sėkminga. Tolkienas buvo sutiktas šiltai, nes kelerius metus draugavo su Amsterdamo universiteto profesoriumi Pietu Hartingu, pasitikusiu jį atvykstantį ir karališkai jį priėmusį. Pagrindinis įvykis buvo „Hobitų vakarienė“, organizuota Roterdamo knygų prekeivio. Šioje vakarienėje Tolkienas sakė gyvą anglišką kalbą su olandų ir elfų kalbų priemaišomis. Tai buvo iš dalies Bilbo puotos kalbos iš „Žiedų valdovo“ pradžios parodija, o baigėsi kalba Tolkienui prisiminus, kad „dabar sueina lygiai dvidešimt metų nuo tada, kai rimtai ėmiausi baigti mūsų gerbiamų Trečiojo Amžiaus protėvių hobitų istoriją. Aš žiūriu Rytuosna, Vakaruosna, Šiaurėn ir Pietuosna, ir nematau Saurono, tačiau regiu, kad Sarumanas paliko daug palikuonių. Mes, hobitai, prieš juos neturime magiškų ginklų. Tačiau, mano džentelhobitai, sakau šį tostą: už hobitus, lai jie pergyvena Sarumanus ir vėl išvysta medžiuose pavasarį.“

Jau buvo aišku, kad „Žiedų valdovas“ tapo savotiška tarptautine „karšta nuosavybe“. Stanley Unwin įspėjo Tolkieną, kad greitai sulauks pasiūlymų pirkti teises į ekranizaciją, ir jiedu susitarė: arba su knyga elgiamasi pagarbiai, arba labai daug užmokama. Kaip sakė seras Stanley, pasirinkimas buvo tarp „pinigų arba garbės“. Pirmosios kino pasaulio uvertiūros ataidėjo 1957-tųjų pabaigoje, kai Tolkieną susirado trys amerikiečiai verslininkai ir parodė jam piešinius numatomam animaciniam „Žiedų valdovo“ filmui. Šie džentelmenai (misteris Forrest J. Ackerman, misteris Morton Grady Zimmerman ir misteris Al Brodax) taip pat pristatė scenarijų, būsimojo filmo fabulą. Ją skaitydamas Tolkienas suprato, kad su knyga buvo elgiamasi ne visai pagarbiai. Daug vardų buvo netaisyklingai parašyti (Boromiras virto „Borimoru“), buvo apsieita beveik be ėjimo, Žiedo Draugija visur buvo gabenama erelių, o elfų kelionduonė lembas buvo apibūdinta kaip „maisto koncentratas“. Neatrodė, kad iš to būtų galima sulaukti daug garbės, o ir pinigų nebuvo siūloma daug, todėl derybos buvo nutrauktos. Tačiau šis įvykis rodė, kas bus toliau. Tuo metu Tolkieno pajamos iš knygų tebebuvo didelės. „Bijau, - sakė jis. – Negaliu atsikratyti jausmo, kad daug galima pasakyti apie „didžiosios literatūrinės sėkmės formas“, kaip neseniai pasakė vienas nekaip nusiteikęs kritikas.“


„Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ buvo parduodama vis daugiau, tačiau šiame augime drastiškų pokyčių nebuvo iki 1965 m. Tų metų pradžioje sužinota, kad ne itin skrupulingas leidėjas Amerikoje rengėsi išleisti neautorizuotą „Žiedų valdovo“ leidimą minkštais viršeliais, aiškiai neketindamas mokėti Tolkienui procentų. Kadangi Amerikoje autorinių teisių būklė tuo metu buvo neaiški, leidėjas aiškiai tikėjosi išsisuksiąs nenubaustas. Tolkienas taip pat suprato, kad šis leidimas tikriausiai bus parduotas dideliais tiražais, ypač tarp Amerikos studentų, kurie jau buvė ėmę domėtis knyga. Vienintelis būdas išsisukti buvo Tolkieno autorizuotiems leidėjams Amerikoje, Houghton Mifflin, patiems kuo greičiau išleisti leidimą minkštais viršeliais, ir tai jie ketino padaryti bendradarbiaudami su Ballantine Books. Tačiau kad galėtų užregistruoti šį naują leidimą autorinėms teisėms, jiems reikėjo pakeisti šį bei tą tekste, kad knyga būtų praktiškai „nauja“. Rayneris Unwinas atvyko į Oksfordą paaiškinti viso šito Tolkienui ir paprašyti, kad šis skubiai ką nors pataisytų „Žiedų valdove“ ir „Hobite“, kad ir pastaroji knyga būtų apsaugota. Tolkienas sutiko, ir Unwinas patenkintas grįžo į Londoną.

Paprastai vien paminėjus žodį „taisymas“ Tolkienas griebdavosi darbo. Tačiau šiuo atveju jis kurį laiką nieko nedarė. Jis jau buvo pripratęs praleisti pabaigos datas ar nepatenkinti skubių rankraščių reikalavimų, o dabar jis toliau tobulino savo ką tik parašytą naują istoriją „Kalvis iš Didžiojo Vutono“, dirbo su „Gawain“ vertimu bei pastabomis elfiškam eilėraščiui Namárië, kuriam kompozitorius Donaldas Swannas norėjo parašyti melodiją ir įdėti į Tolkieno dainų rinkinį. Kol baigė visa tai, atėjo birželis ir amerikietiškas „piratinis“ „Žiedų valdovo“ leidimas pasirodė knygynuose.

Leidėjas buvo Ace Books, priremti prie sienos jie tvirtino, jog jų leidimas minkštais viršeliais nebuvo nelegalus, nors jis buvo išspausdintas visiškai be Tolkieno ar jo autorizuotų leidėjų sutikimo ir nors autoriui nebuvo pasiūlytas joks procentinis užmokestis. Išties Ace leidimas buvo išleistas padoriai, taigi tai buvo neblogas pirkinys už septyniasdešimt penkis centus už kiekvieną tomą. Tekste buvo klaidų, tačiau apskritai imant spaustuvininkai išspausdino Tolkieno tekstą tiksliai. Absurdiška, nes jie įdėjo tiek įžanginį pažadą sudaryti vardų rodyklę, tiek atsiprašymą pabaigoje, kad rodyklės nėra. Ace jau buvo išgarsėję kaip mokslinės fantastikos leidėjai ir daug žmonių būtų aiškiai nusipirkę šį leidimą, nelaukdami autorizuoto. Tolkienui išsiųstas skubus prašymas, kad pataisos, prie kurių, kaip buvo manoma, jis kruopščiai dirbo paskutinius šeštą mėnesių, būtų baigtos kuo greičiau.

Taigi Tolkienas pradėjo, tačiau ne nuo „Žiedų valdovo“, kuriam pataisos buvo skubiai reikalingos, o nuo „Hobito“, ne tokio skubaus. Jis daug valandų ieškojo kokios anksčiau rašytos pataisymų pastabėlės, tačiau negalėjo jų rasti. Užtat rado spausdintą „Naujo šešėlio“, seniai pradėto „Žiedų valdovo“ tęsinio, kurį paliko po kelių puslapių, variantą. Jis buvo apie blogio sugrįžimą įViduržemę. Tolkienas nemiegojo iki keturių ryto, skaitė šį tęsinį ir mąstė. Kai kitą dieną prisėdo prie „Hobito“, didžiąją jo dalį pamanė esant „labai prastą“ ir vos susilaikė neperrašęs visos knygos. Pataisymai užėmė šiek tiek laiko, o kai jis pagaliau ėmėsi „Žiedų valdovo“, vasara buvo įpusėjusi. Jis apsisprendė del įvairių pakeitimų, turėjusių pataisyti išlikusius netikslumus, patikrino jam parengtą rodyklę, tačiau tik rugpjūtį išsiuntė pataisytą tekstą į Ameriką.

O tuo metu autorizuoti minkštų viršelių leidimo leidėjai Ballantine Books nusprendė nebegalį laukti ilgiau. Kad nors viena Tolkieno knyga pakliūtų į knygynus, jie išleido „Hobitą“ originaliu tekstu, nesulaukę Tolkieno pataisymų, kuriuos ketino įdėti į vėlesnį leidimą. Jam jie išsiuntė vieną knygą – Tolkieną apstulbino viršelio paveikslėlis. Ace Books, tie moraliniai „piratai“, pasamdė dailininką, šį tą nuvokusį istorijoje, o Ballantine viršelis atrodė neturintis nė menkiausio ryšio su „Hobitu“, nes ant jo buvo kalva, du emu ir keistas medis su apvalainais vaisiais. Tolkienas pratrūko: „Ką tai turi bendro su istorija? Kas čia per vieta? Kodėl emu? O kas ten priekiniam plane su rožinėm lemputėm?“ Kai atėjo atsakymas, jog dailininkas neturėjo laiko perskaityti knygos, o objektas su rožinėm lemputėm „reiškė kalėdinę eglutę“, Tolkienas tegalėjo atsakyti: „Imu jaustis lyg uždarytas beprotnamyje.“

1965 m. antroje pusėje Amerikoje trimis tomais išleistas autorizuotas „Žiedų valdovas“ minkštais viršeliais su Tolkieno pataisymais bei emu ir kalėdine eglute ant pirmojo tomo viršelio, nors vėliau šis paveikslėlis pakeistas paties Tolkieno piešiniais. Dar du jo piešiniai panaudoti antrajame ir trečiajame tomuose. Kiekvienoje knygoje buvo žinutė nuo Tolkieno: „Šis ir tik šis leidimas minkštais viršeliais buvo išleistas man pritarus ir bendradarbiaujant. Tie, kas jaučia pagarbą (bent jau) gyviems rašytojams, pirks šį, o ne kokį kitą leidimą.“

Tačiau laukto rezultato iškart nebuvo. Ballantine leidimas dėl procentinio užmokesčio kainavo dvidešimt centų už tomą daugiau nei Ace leidimas, tad amerikos studentai nerodė noro jį pirkti. Aiškiai reikėjo kažko daugiau. Įdomu tai, kad Tolkienas pats sėkmingai sudalyvavo prasidėjusioje kampanijoje – įdomu, nes jis nebuvo verslininkas, bei ironiška, nes jo neverslininkiški įpročiai dabar tapo naudingi. Jis buvo pripratęs „švaistyti“ laiką, kurį būtų turėjęs praleisti baigdamas išleisimus darbus, rašydamas nesuskaičiuojamą daugybę atsakymų į gerbėjų laiškus. O tai reiškė, kad jis jau turėjo gausią ištikimą susirašinėtojų armiją, ypač Amerikoje, ir dabar jie mielai šoko jo ginti. Paties Tolkieno iniciatyva visuose savo laiškuose amerikiečiams skaitytojams jis įdėdavo žinutę apie Ace leidimo neteisėtumą ir prašymą pasakyti draugams. Pasekmės buvo neįtikimos. Amerikiečiai ne tik ėmė boikotuoti Ace leidimą, bet ir ėmė reikalauti, dažnai pasitelkdami jėgą, kad knygynai jo nebepardavinėtų. Neseniai susikūręs fanklubas „The Tolkien Society of America“ įsijungė į mūšį. Iki metų pabaigos Ace leidimo pardavimas smarkiai smuko, o kai įsikišo Amerikos Mokslinės fantastikos rašytojai – įtakinga institucija, „paspaudusi“ Ace, - Ace parašė Tolkienui ir pasiūlė sumokėti jam procentus už kiekvieną parduotą knygą bei pažadėjo nespausdinti knygos iš naujo, kai baigsis sandėliuose esančios atsargos. Taigi buvo pasirašyta sutartis ir „Karas dėl Viduržemės“, kaip jį pavadino vienas žurnalistas, baigėsi.

Tačiau pagrindinė jo pasekmė dar buvo priešaky. Ginčas susilaukė nemažo visuomenės dėmesio, todėl Tolkieno vardas bei jo knygų pavadinimai Amerikoje išgarsėjo. Per 1965 m. buvo išparduota apie šimtas tūkstančių Ace „Žiedų valdovo“ leidimų, tačiau juos greitai pralenkė autorizuota knyga minkštais viršeliais, netrukus pasiekusi vieną milijoną. Patys to nenorėdami Ace Tolkienui pasitarnavo, nes padėjo ištraukti knygą iš „pagarbaus“ kietų viršelių statuso, kuriame ji užsibuvo keletą metų, į populiariausių bestselerių viršūnes. O tada jau buvo prasidėjęs „universitetų miestelių kultas“.

Tolkieno kūryboje Amerikos studentams patiko daug kas. Natūralaus gamtovaizdžio išsaugojimo nuo industrinės visuomenės niokojimo svarbos pabrėžimas rezonavo su besiplečiančiu ekologiniu judėjimu, į „Žiedų valdovą“ buvo lengva žiūrėti kaip į to laikmečio traktatą. Tačiau jo pagrindinis žavesys, kaip seniai buvo pastebėjęs Lewisas, buvo neatremiamas heroinio romano sugrįžimas. Griežtesni kritikai galėtų tai vadinti eskapizmu, dar griežtesni lyginti su nelemta haliucinogeninių narkotikų, tuo metu populiarių kai kuriuose studentų rateliuose, įtaka, tačiau dėl vienos ar kitos priežasties šimtams tūkstančių jaunų amerikiečių Frodo kelionė su Žiedu tapo Knyga iš didžiosios raidės, pralenkusia visus ankstesnius bestselerius. 1966 m. pabaigoje laikraštis rašė: „Jeilyje trilogija pardavinėjama greičiau nei Williamo Goldingo „Musių valdovas“ populiarumo viršūnėje. Harvarde ji lenkia J.D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“.“ Pasirodė ženkleliai su tokiais šūkiais kaip „Frodo Lives“, „Gandalf for President“ ir „Come to Middle-earth“. Vakarinėje pakrantėje ir New Yorko valstijoje kaip grybai dygo Tolkien Society padaliniai, galiausiai išaugę į „Mytho-poeic Society“, kuri taip pat nagrinėjo C.S. Lewiso ir Charles Williamso darbus. Fanklubų nariai rinkdavosi į „hobitų iškylas“, kuriose valgė grybus, gėrė sidrą, persirengdavo knygos personažais. Galiausiai Tolkieno kūriniai susilaukė Amerikos akademinių sluoksnių dėmesio ir tapo mokslinių darbų su tokiais pavadinimais kaip „Parametrinė antitezinio konflikto bei ironijos Dž.R.R. Tolkieno „Žiedų valdove“ analizė“ objektu. Universitetų miestelių knygynuose radosi knygos, nagrinėjančios Tolkieną. Prezidento duktė, astronautas ir kino žvaigždė išreiškė susižavėjimą jo kūriniais. Amerikoje ant sienų tarp kitų grafitų šmėžavo „J.R.R. Tolkien is Hobbit-forming.“

Amerikietiškasis entuziazmas išplito į kitas šalis. Per šventes Saigone vietnamietį šokėją matė su Saurono bevoke akimi ant skydo, o Šiaurės Borneo atsirado „Frodo draugija“. Maždaug tuo pačiu metu Tolkieno knygomis imta labiau domėtis Britanijoje, iš dalies todėl, kad tie, kurie jas skaitė vaikystėje, dabar buvo beužaugą ir pasakojo apie jas draugams, iš dalies dėl Amerikoje išplitusio kulto. Britanijoje knygų pardavimas smarkiai išaugo, Londone ir kitur įsikūrė „Tolkien Society“, Varviko universiteto studentai pervadino Ring Road apie savo universiteto miestelį „Tolkien Road“u, pradėtas leisti „psichodelinis žurnalas“ Gandalf‘s Garden, skelbęs sieksiantis „suvesti gražius žmones į krūvą.“ Pirmajame numeryje buvo rašoma, kad Gandalfas „vis labiau įtraukiamas į jaunatvišką pasaulio dvasią kaip mitologinis šių laikų herojus.“

O pats Tolkienas laiške kolegai Normanui Davisui išplitusį susižavėjimą jo knygomis pavadino „mano apgailėtinas kultas“. Reporteriui, paklaustas, ar jam patinka jaunų amerikiečių entuziazmas, atsakė: „Juos išjudino menas, o jie to nežino ir juo pasigeria. Daug jaunų amerikiečių įsitraukė į istoriją taip, kaip aš pats neįsitraukiau.“

Knygų buvo parduodama vis daugiau; nors neįmanoma suskaičiuoti tiksliai, atrodo, kad iki1968 m. pabaigos pasaulyje buvo parduota apie trys milijonai „Žiedų valdovo“ kopijų. Pasirodė daug vertimų į įvairias kalbas.

Tolkieno pradėjo ieškoti vis daugiau žurnalistų, i,r nors jis iš principo nemėgo duoti interviu, įgimtas mandagumas neleido jų atstumti. Galiausiai jis pasirinkdavo keletą, kurie jam labiausiai patiko, ir norėjo bendrauti tik su jais. Ateidavo įvairiausių lankytojų su knygų reikalais – vėlgi, nors ir nenorėjo būti trukdomas, paprastai Tolkienas su jais susitikdavo. Paprastai jam žmonės patikdavo iš pirmo žvilgsnio, o paskui imdavo erzinti. Galbūt turėdamas tai omenyje jis įsitaisė žadintuvą, kurį užstatydavo skambėti kelios minutės po to, kai atvykdavo lankytojas – tuo jis parodydavo turįs kitų atliktinų reikalų ir išlydėdavo svečią.

Knygomis susižavėję amerikiečiai ėmė keliauti jo pamatyti. Dickas Plotzas, Tolkien Society of America įkūrėjas, jam paskambino paimti interviu gerbėjų žurnalui. Profesorius Clyde‘as S. Kilby‘is iš Ilinojaus atvyko susidomėjęs „Silmarillion“, kurio buvo nekantriai laukiama. Tolkienas parodė Kilbiui keletą „Silmarillion“ rankraščių ir buvo patenkintas sulaukęs pritarimo. Kitas akademikas iš vidurio vakarų Williamas Ready aplankė Tolkieną ir vėliau išleido knygą apie jį, kurią Tolkienas pavadino „įžeidžiama“, ir nuo to laiko atsargiau elgėsi su svečiais. 1968 m. pirmoje pusėje BBC susuko apie jį filmą, pavadintą „Tolkinas Oksforde“. Jis drąsiai jautėsi prieš kamerą ir šiek tiek smaginosi. Tačiau visa tai jam nelabai patiko. Skaitytojui jis rašė: „Bijau, kad gyvam būti kultine asmenybe visiškai nėra malonu. Tačiau nemanau, kad tai priverčia pasipūsti; bent jau mano atveju mane verčia pasijusti ypač menką ir nereikšmingą. Bet net labai kuklaus stabo nosies negali nepaglostyti saldus smilkalų aromatas.“

O as manau, kad galima paprasciausiai labai megti Tolkiena ir buti tolkienistu. Juk nebutina pulti ji studijuoti ar, kad tai taptu tavo gyvenimo budu. Aisku, reiketu buti perskaicius jo knygas, galbut pamatyti filmus, bet tikrai netapti tokiu isprotejusiu, kad nuo ryto iki vakaro galvoje tik elfiski zodziai ir skamba...

IMHO norint būti tolkinistu visiškai nebūtina pažiūrėti filmų,nes tai jau ne tolkinizmas o Jacksonizmas su Tolkino prieskoniu:lol: Va jei filmą pats Tolkinas būtų pastatęs...

Norėjau paklausti, gal kas žino, ką veikia kitų šalių tolkienistai? Ar panašiai kaip lietuviai, ar turi savų tradicijų... Gal pas mus Tolkienas dar ne tiek išpopuliarėjes, nei kitose šalyse?

Gal apie Vokietiją mums visgi papasakos?...

O čia - vieno tolkinisto iš Rusijos pamąstymai. Ech, visgi būtų įdomu trumpam atsidurti tarp tų žmonių tuo metu... Nemanau, kad daug kur pasaulyje buvo (ar iš vis buvo) tokių pat tolkinizmo plitimo istorijų. Bet būti ten, ne tik atsidurti - hm, žiūrėčiau į tokį reikalą atsargiai *pasakė Indraja ir nuėjo mąstyti apie tikėtino žinojimo apie Arda Envinyanta įtaką Ambarusų psichologinei būsenai bei motyvacijai antrųjų bei trečiųjų Gentainių žudynių metu*.

Supratau mintį ... na ok... kadangi rytoj šventė, į paskaitas nereikia, o praleisiu tikrai nemažai, mikrobiologija netgi, tai...
(nevykus įžanga, bet... atleiskit, dar žalias kraujas esu čia)

mano patyrimu, vokietijoje egzistuoja tokie du tipai: fanai, na greičiau fanės, kurioms ne kiek patinka LOTR, bet O.Bloomas ir visi kiti deimančiukai, bet, kurioje šalyje jų nėra? 😉 tai va....tokius dažniausiai galima sutikti www.elbenwald.de...anksčiau ten veike chatas, bet kažkodėl dabar neatsidaro... jeigu kas nors skaitote vokiškai, ten užėję pamatysit, kad už 120 dienų vyks Maskenbal - kaukių balius... tik nežinau ar tai labiau prie LOTR ar Hario Poterio. vokiečiai tokius dalykus irgi labai mėgsta.
rimti tolkienistai, kurių vokietijoje ir jos kaimyninėse šalyse tikrai yra, ir nemažai, rengia, kelis kartus per metus visokius festivalius ir panašiai, kurių metu jie susirenka, būna persirengę LOTR tematikai ir dažniausiai įsijautę į roles kažką veikia ok, apie veikima dar domiuosi, bet jeigu bus kam įdomu parašysiu kitąkart... čatuose labai mėgiami Rollenspiel - roliniai žaidimai, jo metu kiekvienas susigalvoja sau vaidmenį, kažkas pasiūlo situacija ir tada jie "bendrauja" personifikacijomis, ir taip kokia dieną kartais ir ilgiau... iš pradžių man pasirodė tai gan fainas užsiėmimas, bet kai būdavo "tarkim kam nors bėda, karo metu" visokie Gandalfo ar Elrondo "iškvietimai" telefonu arba e-meilu labai, na...patys suprantat
labai paplitęs Tolkieno kalbų mokymasis, domėjimasis. www.sindarin.de galima rasti Quenia, Tengwar ir Sindarin kalbų.. ir šiaip visko kas su jom susiję. teko skaityti, kad kažkuriam univere jau yra dėstoma viena iš šių kalbų...
http://www.uni-graz.at/~katzer/tengwar.html sudėtos LOTR panaudotos dainos, dialogai ir pan. žinau, kad tokių saitų yra ir anglų kalba...

šnekant apie patį tolkienizmą, jie domisi, kiek as pati patyriau, labiau jo kalba, šriftais ir pan. žinoma Silmarilonu, kas be ko...
tačiau palyginus lietuvių ir vokiečių domėjimąsi, man šis forumas, labiau rimtesnis pasirodo... na pavyzdžiui vokiškas analogas šiam forumui butu www.tokienist.de, jame yra tokios "gijos" kaip : tolkienas ir jo darbai, knygos (kolekcionieriams), filmai, tolkienistai (yra susikūrę įvairiuose miestuose Tolkieno grupės). o kodėl šis forumas rimtesnis? na, ten labiau informacija pateikiama, negu diskutuojama. na, vokietija juk didelė, gal dėl to

aišku jeigu pasidomėčiau kas vyksta vokieciu Tolkieno draugijoj, tokia egzistuoja, taip gal ir nešnekėčiau... nes kiek paskaitinėjau, ten rengiami seminarai, jų metu visokie mokslų daktarai, lektoriai etc. skaito pranešimus ir pan. labai įdomu būtų papulti į tokį seminarą jei kam įdomu http://www.tolkiengesellschaft.de/ programa tikrai įspudinga (pora punktų parašyta angliškai, gal pavyks susisdaryti vaizdą)
na ka dar jums čia parašyti šiame mano apmastyme , na greičiau prisiminime... šiaip smagu buvo grįžti į tuos tinklapius, kuriuose buvau kai man buvo 16 ...