Indijonis Joncis ir Ko

Indijonis regėjo gražias vizijas - statinę alaus už dyką, gražią mergą, kuri nenori, kad ją vestum, o visa kita - galima, ir panašius neegzistuojančius dalykus. Jis pats sau pažadėjo, kad tam, kuris jį pažadins, geruoju nesibaigs.

Deja, jį pažadino-per jį peržengdamas Šarvuotis netyčiom užkliudė užpakaline kanopa jo galvą.Indijonis sustunga ir atsivedėjęs trinkteli kumščiu žirgui per koją.Šis nelabai reaguoja-šarvai puikiai amortizuoja smūgius.Ant jo nugaros vos besilaikanti Gloriė dėbso į visą šitą maišalynę, išpūtusi akis ir palinkusi į priekį.Žirgas, palaikęs tai signalu PIRMYN, neskubriai kaukši tiesiai ant gauruotakojės mergaičiukės.Per vieną žingsnį nuo jos Šarvuotis griežtai atsisako eiti toliau ir stojasi piestu, metalo žvangesys akimirkai nutildo visus aplinkinius garsus.Glorielė atsitokėja ir skubiai griebiasi visų priemonių, kad nenukristų.Ir apsidairo aplink.
Joncis piktai trina užsigautą kumštį, šalia jo stovinti(kas jai darosi?Nudrimba-atsikelia-nudrimba-atsikelia...) baltaplaukė mergina veriamai klykia, spoksodama tai į ją, tai į du nežinia iš kur ant žemės atsiradusius skeletus, kažkoks į žmogų panašus padaras bando kitą tokį panašų, įsikibusi į klevą ir horizontaliai kybantį ore nukrapštyti(akyse kažkodėl emė tamsėti, kontūrai lietis)..."Kodėl aš taip lėtai reaguoju į aplinką?Aišku, jau seniai praėjo tie laikai, kai priklausiau Žudikų gildijai, ir net duonos ant stalo siekdavau žaibišku, nepastebimu judesiu, tačiau tapus mitriliste, pasikeičiau iš pagrindų...Su tuo metalu greitai ir tyliai nieko nenuveiksi.Pala, aš kartais neprarandu sąmonės?O kodėl turėčiau?Gal sumaištis kalta?..."
Čia buvo paskutinė jos mintis, nes kitą akimirką mergina jau skambiai plojosi tiesiai ant šluotkočio, papuoštu gražiu auksiniu žiedeliu.Šluota nulekia į šalį, žiedalis taip pat, bet ne į šalį, o tiesiai gauruotakojei ant piršto...Čia Gloriė visiškai atsijungia...

Man jau gana! GANA!.. Sočiai iki kaklo!.. galvojo Rubė keturiomis ropodama iš visos tos kebeknės. Šefė isterikė. Po to – žmogžudystė (ne hobitžudystė, bet vis dėlto…). Nespėjus atsikvėpti – įsiveržia du įtartini juodai vilkintys tipeliai – senelė kažką yra pasakojusi apie tokius? !.. Tada dar ta laukinė katė, kad ją kur galas, įsikabina į jos ir taip nukentėjusius kojų gaurus. Apie griuvimą pro langą išvis neverta kalbėti – ne jos ūgio satvėrimams tokia akrobatika. Jos BRANGIAUSIAJAM iškyla didžiulis pavojus.Tada dar atsibeldžia nemaža kompanija driskių. Brangiausiasis vos neišskrenda pamautas ant šluotkočio – pakliūtų man į rankas savininkas!.. Nors ne, savininkas berods bus tas simpatiškas žmonių kilmės vyrukas, kur nusirito nuo šluotos, tas, beveik toks pat mielas, kaip ir josios Bijūnas…
Ir tik menko atsitiktinumo dėka likome gyvi ir sveiki, murmėjo sau po nosimi hobitė braudamasi per krūmokšnius tolyn nuo erzelio. Riksmai ir aimanos tapo nebe tokios girdimos, kai Rubė vis dar ropom pasuko už pastato kampo. Iki tvoros buvo jau labai netoli. Ji atsistojo, atsikvėpė ir jau buvo beskuodžianti laisvės link, kai pajuto ant peties nusileidusią sunkią kaip likimas ranką:
- Nekaltinu kad taip skubi iš draugiško mūsų vakarėlio, bet dabar tau teks lukterėti.
Rubė lėtai atsisuko. Nežinia kaip, bet ją atsekė aukštasis vyriškės su ant nosies užsmukusia skrybėlė. Ar tik ne pats Indijonis! O pastarasis tyliai, bet įsakmiai pareiškė:
- Nežinau, kas tu ir ką veiki su žiedeliu. Tiesą sakant, manęs jis visai nedomina,- taip jau ir ne, pyktelėjo Rubė, o Indijonis tęsė toliau,- Mane domina tik vienas dalykas – galimybė dingti iš čia kuo greičiau ir kaip galima slapčiau… Velniop tas užduotis ir pasaulio gelbėjimą – man vis tiek nemoka tiek, kad užtektų visų vaikų alimentam. Dar vieno pyplio tikrai nebeišlaikysiu. Jau nekalbant apie tai, kas bus, kai šitos gražuolės tėtukas sužinos.
Rubė jau ruošėsi žiotis, kad Varvena tikrai nesilaukia, bet Joncis ją pertraukė:
- Tu žinoma gali nesutikti, bet tuomet…- jis vaizdingai brūkštelėjo sau po kaklu,- kaltink tik save. Susitarėm?
Rubė tik linktelėjo galvą nieko nesuprasdama – kurių galų jis čia ją terorizuoja, dumtų sau kaip kiškis tolyn ir tiek jį čia tematytų. Matyt jam žiedelis, taip, žiedelis rūpi, kitaip paliktų vargšelę hobitę ramybėje, paliktų…
- Ko stypsai, kaip įbesta, greičiau virsk nematoma ir duok man ranką. Negi manai, kad taip paprastai mus iš miesto išleis? Kai tik susivoks, kas ir kaip – prie kiekvienų vartų sargybą pastatys, ir dar po vargą pridės.- bjauriai išsiviepė pasaulio ir nekaltų mergelių gelbėtojas.
Tik Rubė nespėjo jam paaiškinti, kad nė truputėlio nemoka nematoma pasidaryti, nes juos pasivijo Varvenos riksmas:
- Žiūrėkit, Indijonis ją rado! Jis sučiupo gauruotakoję! Mielasis, nebijok, mes ateinam!..
Ir jie tikrai atėjo. Visi iki vieno susirinko apie pastirusią iš baimės Rubę ir sutrikusį Joncį. Jis sugergždė:
- Taip, sučiupau… Tai yra pavijau ir pasakiau, kad mes jos nenuskriausim. Vargšelė taip pasimetė, kad puolė bėgti kur akys veda. Laimei, laiku pavijau. Baisu pagalvoti, kas atsitiktų, jei į blogas rankas būtų pakliuvusi…- Jis nežymiai užmynė hobitei ant kojos – atseit tu manęs neišduok, tai aš tave pridengsiu.
Var nors ir susiraukė, bet pasistengė kuo saldesniu balseliu pareikalauti paaiškinimo, kas čia vyksta. Tik žinoma ne čia – o konferencijų salėje, kur ji įsakys atnešti maisto ir gėrimų Indijoniui ir žinoma visiems jo draugams, ir jie ramiai galės aptarti visus įvykius, murkė panelė Varvena sudrėkusiomis akimis spoksodama į savo išrinktąjį.

Indijonis suprato, kad padėtis vėl išslydo iš jo kontrolės. Jo lūpomis vėl kalbėjo kažkoks išpindėjęs demonas, o va už tų žodžių pasekmes teks atsakyti jam pačiam. Jis dar kartą prisiminė svarbiausią bet kokio darbo taisyklę - niekada neprisiimti atsakomybės. Visada perduoti jam kam nors kitam. O tų kitų dabar aplinkui buvo gana daug.
Jo galvoje gimė genialus planas. Parodęs į mažą plaukuotą neaiškios lyties padarą jis sušuko:
-Griebkite tai.
Tada išlaisvino netoliese vaikštinėjantį nenaujos laidos šarvuotą arklį nuo raitelio ir pabandė nujoti nežinoma kryptimi.

Taciau prie vartu sarvuotis puspotiomkinas stojosi piestu ir numete Indijoni zemen.Sis, pries nusklendziant i bepasamones erdves spejo isputes akis islementi:
-Tuuu??Baltus arklius maciau,nu bet sito...man reikia isger...
ir nuluzo...
Sarvuotis negalejo pakesti ryskios sviesos sklindancios nuo vartu puses,kur tikrai matesi kelios zmogystos...
Viena zmogysta pasamone veikianciu balsu sugriaudejo:
-uzteks!!sustokit ir klausykit! viena jusu misija baigesi,taciau tai dar ne pabaiga!arteja tamsa ir musu laukia maximaliu isbandymu metas!Sviesa krito,tamsa pakilo,artinasi audra!!
Stai taip pries visus vel pasirode Hermesas. Jis sviete skaiscia sviesa.Tiksliau taip visiems atrode,mat Hermesas per balta brangakmeni sviete ugniniu zibintuveliu(taigi eilinis ziedaju triukas,kuri zinojo net Pou Dzunas,butent todel jis ir nenustebo..). Visi trumpam apako ir kuri laika nutilo..Salia Hermeso patempes lupa stovejo Agentas Fon Smitas. Jis,niuriai apzvelges susirinkusius, pagaliau rusciai prabilo:
-as pakvieciau musu sena pazistama,kad rimtai pasikalbetu su dukra!Po ilgu paiesku radau ko ieskojau,taciau dabar suprantu,kad radau tai,ko nesitikejau ir likimo nykstys neatsiktinai visus suvede ten,kur reikejo!! Kiekvienas is jusu cia esate del tam tikros priezasties ir vienaip ar kitaip lemsite tolimesne ivykiu eiga..
Visi vis dar buvo issizioje ir ne velnio nesuprato apie ka kalbama,tik sustinge vepsojo i neregeta regini..
Pirmoji is tranzo pabudo Varvena. Ji kreivai issisiepeir jau ketino slepti akis,bet tevas pagavo jos zvilgsni:
-o su tavim,dukrele,ir vel bus atskira kalba :twisted:Ir tyliai pro dantis susnypste:
- daugiaujokiu serialu,jokiu prezentaciju,madu sou,jokiu kabalu ir kabanu(bernu)...nu zinai...
Tuomet atsipeikejo Legolendas ir islemeno:
-ei,zmogau isjunk ilgas faras!!!negi cia tu,zmogau??tikrai tu???
Varvena visgi staigiai rado uzsiemima-pradejo gaivinti Indijoni..daug kas butu pavydejes tokio gaivinimo,o Hermesas net pajuto Legolendo minciu svarstymus: "gal ir man nualpti...?" Bet Indijonis gulejo paslikas,o aplinkiniai stovejo,lyg butu sumedeje,vis dar praziotomis burnomis,kuriose tupe ir kilo desimtys musiu...
Hermesas pazvelge i visus siltu zvilgsniu ir tuomet visi staiga atgijo..Pradejo verstis per galva su klausimais "kaip,kodel kas kur.."ir pan.
Tuo tarpu ziedajus su fon Smitu priejo prie gulincio Indijonio ir salia jos klupincios Var. Pastaroji kauke ne savu balsu iskelusi rankas i dangu ir klykdama"neeeeeee!! kodel jis??uz kaaa!!!!??paimk mane!!!!!" Indijonis jau muistesi,ir joks sapnas nebuvo toks stiprus kaip Varvenos klyksmas.
Tuomet tevelis baisiai susigraudino ir tare:
-nagi dukra,nagi,jukjis gyvas,jis nemire..negi nemoki nuleisti kraujo?(ir issiepe savo iltis )
Bet Hermesas suspejo uzstoti:
-ne!!Jo mums dar prireiks!nezinomi minties keliai..o jis savy irgi kazka turi..jis turi minties..kad ir..atsiduodancios elio kvapeliu..
Klupinti Var vis darkukciojo ir jos sviesios spalvos protelis jau nebesiorientavo erdveje,ji tik kreivai issisiepe ir retkarciais suklykaudavo..
-liauskis dukra,gana cia stugaut! na jau na jau...
Rube padejo pavesti kukciojancia Var i sali, tuo tarpu visi labai susirupino Indijonio likimo...Hermesas dave siam pauostyti keistos zoles pasklido malonus kvapas,nuo kurio visiem lengvai pradejo svaigt galvos ir linkt ausys..Indijonis sunkiai,lyg po eiliniu pagiriu prabudo..
-aaaa..kiek as isgeriau...siaubas..koki sapna sapnavau..lyg as matyciau pries savo nosi vilko gerkle,o is jos man i ausi staugtu tukstantis vilku..
-pastatysi...tiek elio bokala,tiek miesta..bet tai bus veliau..
Tuomet Hermesas atsisuko i kitus ir tare:
-Eikit ir ilsekites o po vakare susitiksime aptarti si ta labai svarbaus...
Jis tik zvilgsniu visa laika seke Rube,o mintis jos nepaleido ne sekundei,varste kiekviena jos galveles tarpeli...
Vakare visi susirinko jaukioje kulturnamio saleje..
Hermesas stovejo ramus bet tylus kaip uola,zodis buvo suteiktas seimininkui,todel Elronas Fon Smitas iskilmingai prabilo:
Keliautoojai is artimu krastu,,vagys ir avantiuristai,busimi zentai ir teroristai..siandien mes susirinkome cia..(jis trumpai nutilo,ir nusipurte mat pagalvojo kaip sitie zodziai skambetu artimoje ateityje,kitoje erdveje,kitu laiku..)kad.....aptartume mumi svarbius klausimus...tai yra mokesciu panaikinimas brunein inc.ir bevizis rezimas i mano miesta,na ir elfu naujakuriu gyvenvieciu Liudesio pievose klausima...(pajutes Hermeso zvilgsni fon Smitas nutare uzbaigti) na gerai ir dar viena toki mazyti toki..
Toliau tese Hermesas:
-ziedas!visa istorija sukasi apie zieda!dabar nebera nieko paprasto..reikia galvoti ka daryti..Pasirodo,jog blogio ir gerio nera..yra pilkuma,yra vampyrai..mus visus stebi sargyba! :shock: mes priejome liepta,dabar privalome persokti bedugne...o cia ziedas tampa esminis ir bla bla bla bla...
Visu galvos dirbo sunkiai,tad Hermeso misles jiems atrode spaudziancios smegenis ir gaminancios nepakeliama skausma jose,tad daugelis buvo itin susidomeje mokesciu ir bevizio rezimo klausimu...
-prasau pareiksti savo nuomones..
tare Hermesas,nors jam tiesa pasakius tos nuomones mazai terupejo...reikejo tik itikinti visus del ziedo svarbos...

Troikė seniai buvo įsitikinęs, kad jie su Nova šįkart papuolė tikrai ne ten. Visi tie keisti postringavimai įtartinai priminė ezoterinę literatūrą.
-Fanatikai, - sušnibždėjo jis Novai.
-Tik nesugalvok imtis veiksmų, - piktai purkštelėjo Nova.
-Aš nė nemaniau, - atkirto Troikė. - Galų gale, neturime Plano B... Jau nebesuprantu, nei ko čia ieškome, nei kas čia ieško mūsų ir ar apskritai Ar Farazone dar kas nors gyvas sėdi prie jungiklių. Totalus krachas. Įtariu, kad turime likti ir konformistiškai įsilieti į susidariusią konjunktūrą.

Troikė atsiduso ir nusiteikė ilgai ir nuobodžiai sėdėti šitoje parapsichologijos paskaitoje. Jam net pasivaideno, kad tos blondinės tėvas paragino ne žiopsoti, bet konspektuoti. "Kada sesija?" - vos nešoktelėjo Troikė, bet susigaudė situacijoje ir vėl paniro į palaimingą priešnirvaninę būseną.

Staiga jam toptelėjo viena mintis:

-Nova! - papurtė snūduriuojančią kompanjonę. - Ar tau tas fon Smitas niekur nematytas?

Nova krūptelėjo. Papasakoti, kas įvyko, progos dar nebuvo. Ji tiesiog bandė nusiraminti, klausydama prapliupusios liūties šniokštimo už apšiurusios betoninės dėžutės lango. Tada, sumaištyje, net Troikė nepastebėjo, kaip Elrondas fon Smitas stabtelėjo prie pakibusios Novos, kuri tą pat akimirką žnektelėjo žemėn ir kartu su Glorie buvo atgaivinta Varvenos klyksmų. Per tą akimirką Nova spėjo patirti kažką gerokai baisesnio už déjà-vu.

Jie buvo ne čia. Jie stovėjo sustingę it šimtmečiams, neatplėšdami akių vienas nuo kito. Bet atėjo akimirka, kai tai nebegalėjo būti, ir kažkas pasikeitė. Spyris, smūgis, šuolis – ir jie pakibo veržliame sūkuryje, sustabdytame fotografo, ieškančio nuotraukoje iš juostelės, kurią slapčia išsineš nepažįstamoji, lavono, kurio paryčiais pievelėje nebebus nė pėdsakų... Ji, juodu lietpalčiu, juodais akiniais, juodaplaukė. Jis – bordinės tunikos sparnais, atvėrusiais sniego baltumo marškinius, juodu kaklaraiščiu. Jų rankos tiesėsi vienas kito link, sugniaužtos į kietus kumščius, bet dar nesiekiančios priešininko, dar galinčios prasiskleisti it lelijų žiedai ir susikibti amžinam šokiui... Jos sąmonė pasklido tarsi aštuonkojo čiuptuvai apvaliame akvariume, ji matė jį – žalią įprastų simbolių srautą vaivorykštinėse begalybėse...
– Tu – tik žmogus, mis Toma Monkesdottir.
– Tu neturi draugiškos programos identifikacijos kodo.
– Man jo nereikia.
– Sudarytos paliaubos. Kovojame tik su tais, kurie jo neturi.
– Tiesiog sudarytos?
– Neonikų sekta...
– Ir neturi daugiau žinoti. Tereikia žinoti, kad save po bitą surankiojau iš jūsų sąmonių ne dėl to, kad vėl eičiau senuoju keliu.
– Žinojai, kaip čia pakliūti. Turi žinoti, kaip išeiti.
– Net nežinai, ką reiškia „čia“. Netvarkinga memų kompleksų kombinacija. Tačiau iš chaoso gali gimti tvarka.
– Informacija neegzistuoja be materialaus nešiklio.
– Nežinai, kas suteikė vietą serveryje. Nesupranti operacinės sistemos. Nemoki nė FSCII*!
– Galėtumei?...
– Išmokyti tengvų? Pirma nusileiskim ant žemės. Pakibai... Darotės vis labiau panašūs į mus. O aš, kas bjauriausia, darausi vis panašesnis į jus, – išraiškingai kilstelėjęs antakį fon Smitas išsišiepė neįtikėtinai plačia šypsena, atidengusia porą keistokų dantų.

Novos akys netikėtai susidūrė su Puodžiūno žvilgsniu – žvitriu ir smalsiu, bet lyg gilesniu, nei anksčiau... Ji sušnibždėjo Troikei:
– Matytas...
Bet daugiau nespėjo, nes Herpesas prabilo garsiau:
– Gal nuomonių atsiras, jei žiedą padėsi štai čia, Rube.
Šniokštimas vis stiprėjo, tačiau visų dėmesys dabar buvo sutelktas į padarėlį gauruotomis kojomis. Tik Varvenos galvoje šmėstelėjo ir tuoj pat dingo pusmintė apie lietaus žalą, berods, plaukų purumui...

*Feanorian Standard Code for Information Interchange

Po nepavykusio pabėgimo Rubei jau viskas tapo nesvarbu. Ji klusniai nužingsniavo su Varvena paskui Joncį, fon Smitą ir tą Hermesą. Retkarčiais jos galvoje nevalingai šmėstelėdavo kokia praeities akimirka, ir keistai nudiegdavo smilkinius. Pavargau, pagalvojo hobitė ir nervingai pačiupinėjo žiedelį, tiesiog pavargau...
Kai visi susirinko salėje Rubė tikėjosi užlysti kur į tolimiausią kertę, bet kažkas prieš jos pačios valią privertė ją atsisėsti pačiame priekyje. Pastarasias valandas jai vis atrodė, kad kažkas ją seka atidžiu žvilgsiu. Hobitei net pabodo žvilgčioti per petį. Ji nerado to atkaklaus stebėtojo, tik žiedas kas aikimirką rodėsi vis sunkesnis ir sunkesnis…
Kad ir kas ją būtų privertęs atsidurti pirmose gretose, jam nepavyko priversi jos klausytis. Jokie mokesčiai, tranzitai, net elfai neprivertė Rubės pabusti iš sunkaus snaudulio. Ir tada ji išgirdo minint JĮ… Žiedą!… Jos žiedą...
Rudė apsidairė nieko nematančiu, apsiblaususiu žvilgsiu, nesuprasdama, ką jai daryti. Ir tada dar aiškiau pajuto tą svetimą valią stumiančią ją į priekį ir įkyriai šnabždančią:
- Žiedas... Atnešk ir padėk Jį čia… Atnešk…Žiedą…
O kita jėga atkakliai kartojo:
- Ne..Ne, ne, ne, Neee!..
Abu balsai darėsi vis stipresni ir stipresni, Rubei atrodė, kad juos girdi visi esantys salėje. Negali negirdėti. Balsai tikrai negalėjo tilpti jos mažoje galvelėje- tokie jie buvo neaprėpiami ir sunkūs…
Bet niekas nieko negirdėjo. Visi tik spoksojo į atsistojusią hobitę ir nedrįso net kvėpuoti. Gal tik Hermeso veidas buvo labiau įsitempęs, o ties smilkiniais blizgėjo prakaito lašeliai.
Sunkiai, labai sunkiai Rubė pajudėjo pirmyn. Lyg medinėmis rankomis iškėlė žiedą aukštyn, lėtai padėjo ant marmurinio stalelio ir sustingo šalia nuleidusi galvą.
Per salę nuvilnijo šurmulys, stelbiamas garsaus Hermeso atodūsio.

Indijonis suprato, kad jo laikas baigėsi. Asmuo, pasiskelbęs uošviu laikė jį geležiniuose gniaužtuose, nesuteikdamas nė mažiausios galimybės pabėgti ar bent jau garbingai mirti. Šviesiaplaukė dukrelė grėsmingai šiepė dantis. Iš visų aplinkinių pagalbos nereikėjo net tikėtis. Net arklys jį išdavė. Atėjo laikas drastiškoms priemonėms.
Laisva ranka pasirausęs gilioje ir voratinkliais apipintoje kišenėje Indijonis išsitraukė Osama Bin Laden Incorporated pagamintą mini atominę bombą ir paspaudė didelį raudoną mygtuką su užrašu "neliesti jokiomis aplinkybėmis". Bomba prabilo griausmingu balsu:
-Visiems netikėliams, kurie negarbina tikrojo dievo Alacho 100 km. spinduliu skelbiu - iki jūsų paskutiniojo teismo dienos liko 30 sekundžių. 29. 28. 27...

Troikė akimirksniu sureagavo (iš to susijaudinimo, kad pagaliau atsirado galimybė pasireikšti, vos širdis per gerklas neiššoko), prišoko prie bombos ir prakaituojančiais delnais atvėrė dangtelį (kitas klausimas, kaip jis tą padarė be atsuktuvo, bet trečiasis-asmuo Jotas tam ir buvo skirtas, kad darytų neįtikėtinus dalykus).

- Nova, koks čia blynas šimts sentinelių, kurį laidą, sakyk, KURĮ - mėlyną, raudoną, greičiau?!!
- Nežinau, atstok, - burbtelėjo Nova. - Manau, geltoną.
- Nėr geltono.
- Tada indigo spalvos. Paprastai arba geltonas, arba indigo būna.

Atrodė, kad laikas sustojo, nes kiekvienas bombos sucaksėjimas vertė Joto širdį ristis per kulnus tiesiai į žemės centrą. Čia priėjo Kindziulis ir tarė:
- O jūs jos pačios paklauskit.

Bomba atsikrenkštė ir sarkastiškai pranešė, kad meistrų hairatnikų spalvos buvo nurodytos taisyklėse ir kad žaidėjai, be abejo, jas neatidžiai perskaitė.

- Žinau! - prišoko Puodžiūnas. - Meistrą iš tolo atpažįstu, - išsiviepė ir staigiai nukirpo juodą laidą su baltomis gėlytėmis.

Buvo likusios trisdešimt keturios šimtosios sekundės.

Tas likusias šimtąsias visi tylėjo. O paskui giliai įkvėpė ir vienu metu išsižiojo: bomba išgaravo tarsi pinigai prieš Kalėdas, palikdama vietoj savęs paprasčiausią popieriaus lapelį. Jotas atsargiai prisiartino ir perskaitė:

Dar ne viskas. - Bin-Laderonas Afanazijus Jaunesnysis

- Tai... kaip ten su tuo žiedu? - krenkštelėjo Hermesas, ir dabar jau visi buvo pasiruošę klausytis.
- Reikia plano Y, - linktelėjo Troikė. - Klausom jūsų.

Praėjus mėnesiui bomba "Netikėtai" sprogsta. Tesinys - "Indijonis Joncis ir Co orkų amžinosios medžioklės plotuose"

Sprogimo metu nedidelis blizgantis apvalus daikčiukas išlekia į orą ir nusileidžia tiesiai į kanalizacijos griovį anapus "Bruinen. Inc." tvoros...
Tolimesnis jo likimas nežinomas... Bet kanalizacijos griovys tikrai sujungtas su "Bruinen. Inc." valymo įrenginiais...

Valanda anksčiau visi – išskyrus taip ir neatsiradusį Indijonį – sėdėjo vėl sužaliavusioje pievelėje ir gėrėjosi naujutėlaite užtvanka, užgerdami reginį vynu ar alumi. Tai buvo atokvėpis po tikrai sunkaus bei ilgo darbo. Ne vienas skendėjo mėnesio senumo prisiminimuose.

Tąjį vakarą susirinkusieji aptarti kažin kokio žiedo svarbos to padaryti nesuspėjo. Vos Troikė ištarė „Klausom jūsų“, jie teišgirdo, kad už lango lietus šniokščia neįtikėtinai garsiai. Fon Smitas vos spėjo kilstelėti antakį, mestu per petį žvilgsniu perverti Varveną ir sušukti:
– Laikykitės!
Kiekvienas čiupo, kas buvo arčiausiai – kaimyną. Po akimirkos šniokštimas virto riaumojimu ir pro vieną langą įsiveržęs vandens srautas visus išnešė pro kitą.
Nova atsipeikėjo obels viršūnėje. Šalia stirksojo gauruotakojė, rodos, vardu Rubė. Kiek akys užmato, priešais plytėjo purvynas, prismaigstytas nulaužtų šakų ir, kaip norėjosi tikėti, negyvenamųjų pastatų nuolaužų. Staiga mažė suklykė ir truktelėjo Novą taip, kad šioji vos neišvirto iš medžio. Nova žvilgtelėjo į atgal. Obelis augo gal už pusmetrio nuo skardžio, ne žemesnio nei taip seniai matyta Pučkorių atodanga, tačiau statesnio... Tik šis skardis nešvytėjo smėliaspalve giedra – žemyn visu pločiu dribo pilka masė. Obelis krustelėjo. Rubė įsikabino į Novos ranką. Šokti į skystą purvą buvo beprasmiška – viskas, kas buvo įklimpę jame, gana greitai judėjo skardžio link. Nova žinojo, kad tai turbūt nepadės, tačiau visgi persijungė į kodo skaitymą. „tengvų...“ – galvoje nuskambėjo žodis iš keistojo sapno (?). Pokštelėjo lūžusi medžio šaknis. „Kur mačiau panašų žodį? Mėgstamiausioji kapitono Irmo simuliacija! Help. Tengwar!!!“
Po akimirkos obelis kūliais ritosi žemyn, o Nova su įsikabinusia Rube, purvinos nuo galvos iki kojų, šovė aukštyn. „Laimei, visada turėjau puikią simbolių atmintį“, – džiaugėsi ji, pirmąkart skrisdama šiame keistame pasaulyje. Ji mėgo greitį ir dabar jį didino – tol, kol priešais nosį iš nežinia kur išdygo uola. Nova pabandė stabdyti, staigiai pasukdama aukštyn.
Antrąkart jos atsipeikėjo rąstų krūvoje. Rąstai buvo išdėstyti pakankamai tvarkingai. Rubė nedrąsiai cyptelėjo:
– Čia... didžiojo erelio lizdas! Jis mus sudraskys!
– Kokio erelio? – suniūzgė Nova. Odinio palto skvernai atrodė tarsi po nusiritimo nuo lekiančio motociklo, ir tai ją aiškiai nervino. – Čia greičiau troba iš Liaudies buities muziejaus!
– Kokio muziejaus? – nesuprato Rubė. Staiga ji griebėsi, rodos, už širdies.
– Dingo! Mano brangiausiasis! Dingo!
Nova nieko nebesuprato. Lyg to būtų maža, kitoje rąstų sienos pusėje kažkas sukrebždėjo. Erelis?!
– Pagaliau jus radau, – atsiduso iš už krašto kyštelėjusi Hermeso galva.

Bruinen Inc. niekaip negalėjo surinkti reikiamo darbininkų skaičiaus – dauguma žmonių ir nežmonių nė girdėti nebenorėjo apie galimybę „vėl atverti vartus potencialiai katastrofai“. Atsirado grupuočių, teigiančių, kad valymo įrenginių čia nė trupučio nereikia, nes nuotekos nepramoninės, o visiškai natūralios, ko negalima pasakyti apie įrenginius. Tačiau margoji kompanija sutiko. Pinigų reikėjo visiems, be to, jie tikėjosi žinių apie Indijonį, taip ir neatsiradusį po užtvankos griuvimo. O Rubei reikėjo poilsio. Vargšelė nuolat kliedėjo apie „brangiausiąjį“ ir „žiedą“.
Netgi šią pabaigtuvių popietę ji buvo paniurusi, tačiau netikėtai krūptelėjo, pamačiusi virš galvų praskriejusį blizgutį. Ant pievelės stovintis radijo aparatas nutraukė Loji-ant-To choro koncertą.
– Dėmesio, svarbus pranešimas. Ką tik už 300 km nuo kranto Pietinėse Mariose esančioje negyvenamoje Okolo-be-To salos nugriaudėjo galingas sprogimas. Tikėtina, kad išsiveržė ilgus šimtmečius apmiręs ugnikalnis, tačiau vėliau tikimės pateikti tikslesnę informaciją. Pakrančių gyventojai privalo kuo greičiau trauktis į žemyno gilumą ir į aukštesnes vietas...
Visi susižvalgė, tačiau po kelių minučių vėl grįžo prie užkandžių. Tik fon Smitas buvo gerokai surimtėjęs. Nova seniai įtarė, kad šiame pasaulyje jis žino beveik viską, tik stengiasi neišsiduoti. O Rubė atsistojo ir nežinia ko nukiūtino prie Bruineno.

-Mirtis - tai ne pabaiga, tai tik pabaigos pradžia, o gal pradžios pabaiga, o gal vidurio vidurys? - Niekaip negalėjo apsispresti virš vandenyno plevenantis Indijonio Joncio vaiduoklis. Mirė jis gana ramiai - nuskendo, o po to dar sugebėjo savarankiškai pasirūpinti savo kūno kremacija. Jam labai norėjosi patekti į orkų amžinosios medžioklės plotus, bet jo ten neįleido dėl rasinių prietarų. Rasistai tie orkai. Ant vartų kabėjo skelbimas "Laukiame Smeli. Bausmė už tyčiojimasi iš orkų tautos - amžinai vaidins elfą orkų Larpe."
Tad Indijonis grįžo į šį pasaulį kaip poltergeistas, negerasis vaiduoklis, ir nutarė atkeršyti savo Co.
-I am back, whit vengeance!!!!!

Noriu numirti! Tokia mintis vis sukosi Rubės galvoje. Ji be nuovokos šmirinėjo šen, bei ten, visai nematydama aplinkinių. Net nepasuko galvos, kai Varvena visai jai po nosimi spragsėjo pirštais, reikalaudama tučtuojau sutvarkyti šukuoseną.
Ji lėtai nupėdino prie Bruineno... Rudas vanduo vis sruvo po kojomis... Rubė giliai įkvėpė, užsimerkė ir... purtydamasi atšoko atgal! Kažkokia pamišusi žuvis (jei tai tikrai buvo ji) staiga iššoko oran ir aptėškė hobitės kojas. Šalta, pagalvojo ji. Ir staiga pasuko atgal.
- Mums reikia valties,- timptelėjo ji Novą už skverno. Kodėl priėjo kaip tik prie jos, Rubė ir pati nesuprato. Kažkas ją lyg pastumėjo.- Valties,- pakartoji ji nekantriai.- Mieliausiasisss!..

Ybė įtariai stebėjo mažylę, timpčiojančią Novą už skverno. Ji atsargiai lūpomis sudėliojo:

- K-o t-a n-o-r-i?

Nova nesupratusi papurtė galvą. Ybė pakartojo. Tada Nova pamojo prieiti arčiau ir nusisukusi nuo Rubės sušnabždėjo:

- Nori valties.

Vienintelė Ybei atėjusi į galvą mintis buvo necenzūrinė, todėl ji nusprendė laukti ir stebėti, kol Nova pasakys daugiau (arba Rubė pagaliau nustos spoksoti į Novos draugę).

Nova, tiesą sakant, nesuprato nieko, bet taip netikėtai pagyvėjusios Rubės užgaida neatrodė nereikšminga. Juo labiau, kad anksčiau šioji valtimis nesižavėjo. Netoliese kaip tyčia nesimatė nė vienos. Tos, kurios buvo reikalingos užtvankos statybai, sūpavosi kitame krante. Suprantama, visos valtys po potvynio šiuose kraštuose buvo naujos, sukaltos paskubomis ir nudažytos oranžine spalva - kitų dažų atsargos tiesiog pražuvo. O vietiniai papročiai, pasirodo, leido vogti oranžines transporto priemones - tad sargai turėjo stebėti jas itin atidžiai.
- Rube, tau tikrai taip reikia valties? - pasitikslino Nova.
- Taip... Mieliausiasis, brangiausiasis, taip, mums reikia valties! - spirgėjo Rubė.
- Ir ką tu su ja darysi?
Rubė užsikirto.
- Na... Tai labai svarbu. Man taip pat reikės meškerės. Ir kas nors turės plaukti kartu, nes aš...
Rubės cypsėjimo jau klausėsi ir kiti.
- Žvejoti? - pasigirdo Legolendo balsas. - Dukrele, ko seniau nesakei - aš sudedamą meškerę visada nešiojuosi, o žuvelė užkandai visada pravers!
- Tai nujokim į kitą krantą per užtvanką ir pasiskolinkim valtelę, - tarstelėjo Gloriė ir patapšnojo Šarvuotį.
Fon Smitas šnairomis dirstelėjo į mitrilistę.
- Na taip, išsinuomokim, - pasitaisė Gloriė.
Tačiau kai kurie manė, jog valtį galima pasiekti daug greičiau ir įspūdingiau.
Po akimirkos Nova ir Pou Džunas keturpėsti stovėjo vienas priešais kitą sekliame vandenyje šalia valčių prieplaukos. Garai jau sklaidėsi.
- Vaikine, kitą kartą gal susitarkim iš anksto, - suniurzgė Nova, trindama sutrenktą petį.
Pou Džunas išgreibė iš dumblo šluotą ir šyptelėjo.
- Gerai. Valtį tempsi tu.

Tuo metu saldžiai miegančiam valčių apsaugos "Specnaz" būrio vadui kažkas suriko į ausį "Kelkis valtis vagia", bet kai jis atmerkė akis aplink nieko nebuvo. Prišokęs prie lango jis pamatė, kad kompanija labai įtartinų individų nuvarinėja vieną iš jo valčių. Jis keliais spyrias į minkštas vietas prikėlė savo knarkiančius kolegas, visi griebė "Kalašnikovo" automatinius arbaletus ir visi puolė į lauką.

Tuo metu prie valčių. Puodžiūno šluota veikiama neaiškios jėgos pakilo ir trenkė savo šeimininkui per galvą. Prieš išsijungdamas jis dar spėjo išgirsti "Aš sugrįžau HA HA HA HA HA HA HA (manijakiškas juokas)

Astralas, kaip įprasta, buvo kupinas pilkšvos šviesos. Įprasta? Pou Džunas papurtė galvą ir staiga prisiminė: menė, deivę, dainavimą…
- HA-HA-HA!!! – vėl pasigirdo iš už nugaros.
HPJ atsisuko ir pamatė už nugaros ne ką kitą kaip be žinios dingusį Joncį, kurio dieną ir naktį raudojo gražuolė Varvena (tiesa, nepaisant visko, be mažiausios žalos savo makijažui). Už nuoširdų patarimą, atseit, ko čia bliauti, kai ir kitų vyrų aplinkui yra, Pou Džunas buvo išvadintas chamu, pacanu, beširdžiu ir apšaudytas eile manikiuro įrankių.
Taigi… Ir štai dabar širdies damos nelaimių kaltininkas, kvatodamas, stovėjo priešais, ir dar su SKY-1 rankose!
- Nauja šluota švariai šluoja, bet senoji žino visus kampus! – su beprotišku blizgesiu akyse suriko šungaudis ir tvojo HPJ šluota per veida. PJ, įsiūtęs, įsigudrino spirti Jonciui į skausmingiausią “bakayaro” tašką, tačiau šmėkloms, matyt, tas taškas… na, nebuvo toks aktualus. Buvęs šungaudis vėl nusikvatojo ir, apsukęs šluotą, smogė Pou Džunui kotu.
“Mintį, Mintį, reikia naudoti Mintį… Esu juk čia buvęs, ką aš žinau apie šią vietą? Pala, kaip sakė Heru? Muziką? Dainos? Dainos!”
Ir jis užtraukė pirmą, kas šovė į galvą:
You gotta fight!
For your right !
To pa-arty!

Joncis persikreipė ir žengė atgal. Sekmės padrasintas, Pou Džun dainavo toliau:
Фальсифікаціям – ні!
Махінаціям – ні!
Поняттям – ні!
Ні брехні!
Віримо – Так!
Можемо – Так!
Знаю переможемо –
Так! Так!
Разом нас багато – нас не подолати!
What you wanna say
to your daughters and sons?
You know the battle is not
till the battle is won!

Astralo pilkšva prieblanda rankose virstdavo apčiopiama kisieliaus pavidalo mase, kurį sparčiai pradėjo apgaubti šmėklą it voratinklis, kaustydama ano judesius.
Truth be the weapon!
We ain‘t scared of the guns!
We stay undefeated,
cuz together we‘re one!

HPJ, įsijautęs, sulipdė iš pilkšvos masės kamuoliuką ir paleido į buvusį šungaudį. Kamuoliukas su šleikščiu garsu įsirežė į ektoplazmą, Joncis nusikeikė, tačiau gal būtent to deka jam ir pavyko ištrūkti iš spastų. Pagiežingai pagrasinęs Pou Džunui, jis nulėkė į tolį su SKY-1. Bet jau ko, o savo ytaiso HPJ taip paprastai atiduoti neketino.
Move over!
I said move over!
Hey, hey, hey, clear the way!
There's no escape from my authority
- Didn't I tell you?
I am the one,
the only one,
I am the god of kingdom come
Gimme the prize!
Just gimme the prize!

Atskridusi iš tolo šluota parbloškė jį…

…tiesiai į vandenį. Išlipęs į krantą, Pou Džunas suvokė, kad realiame pasaulyje linksmiausioji dalis irgi pasibaigė. Troikę atvirstantis Jotas paleido du suglebusius apsauginių kūnus. Priešais Nova ore kabojo ištisa strelių siena, o pati mergina nerupestingai stebėjo ant vienos iš jų benusileižiantį drugelį. Iššokęs paskutinis sargybinis iššovė iš arbaleto, tačiau fon Smitas ramiai sugavo strelę ore, o sustingęs iš nuostabos šaulis tapo idealiu taikiniu Legolendui. Kiek nuošaliau Hevaizas skaitė apsaugos būrio vadui moralą apie Mintį, agresijos žalą bei sveiką gyvenimo būdą. HPJ nuoširdžiai užjautė vadą, nors kur kas labiau jam dabar rupėjo nuosava skaudanti galva. Toje vietoje, kur trenkė su šluota neramioji šungaudžio dvasia, nusimatė nemažas gumbas.
- Tai ką mes ketinom daryti su tą valtimi? – dalykiškai pasiteiravo Elrondas. Jo šešėlis krapštėsi panages su arbaleto strelės šešėliu, bet niekas ypatingai nekreipė į tai dėmesio – fon Smito šešėlis neretai elgėsi neįprastai. Tik Varvena susiraukė ir vos neišdrožė moralo, tačiau laiku susiprato, kad moralo skaitymas šešėliui nuskambėsias, švelniai tariant, kiek absurdiškai.