Indijonis Joncis ir Ko

Elfas pamatęs Glorielę pamanė kad jam prasidėjo baltoji karštinė , bet metalo žvangesys bemat išsklaidė šią mintį.Legolendas labai nudžiugo pamatęs tautietę." Gal ta tankistė alaus pastatys...." ,- elfui nutįso seilė.
Per visą šurmulį ir sujudimą iki atėjo Joncius , Legolendas bandė atsitokėti , po visų įvykių tavernoje , ypač jį nustebino Novos fokusai .
Buriui pajudėjus , Legolendas lėtai vilkosi būrio gale , eiti jam sekėsi ne kaip , dažnai jam neišeidavo eiti tiesia trajektorija ir jis nušleivodavo tiesiai į griovį , nekartą Legolendo vos nepartrenkė pralekiantįs vežimai ir karietos , kai šis nespėdavo pasitraukti. Iš vietinių šoferių Legolendas ligi valiai prisiklausė žmogiškų elfiškų , orkiškų ir velniai žino kokių keiksmų. Jį išmušė prakaitas taip daug jis seniai nebuvo pėdinęs. Šaulys bandė pakalbinti mitrilistę bet per metalo žvangesį nieko nesigirdėjo , todėl numojęs ranka elfas sliūkino tylėdamas.Dangų raižė HPJ ant savo šluotos ."Hm galėtų jis mane truputuką paskraidinti ant savo skraidančio pagalio , bet ne jau geriau pėstute nenorėčiau nukristi iš taip aukštai be to nuo aukščio tikriausiai apsivemčiau..." ,-sliūkindamas gale mąstė elfas. Būrys sutartinai judėjo miesto link . Netoli miesto kairėje kelio pusėje plytėjo nedidelis miškelis...

Hermesas pajuto nenumaldomą norą staigiai pasukti kita linkme.Mintis buvo su juo,bet ramybę drumstė keisti šauksmai ausyje.Gyvūnėlių ausyse jis lyg ir nesinešiojo,o grybukai kalbėt juk nemoka...naktį,kai keliauninkai buvo sustoję atsipūst ir kietai sumigo nuo elfo pasakojimų apie "Liūtę iš Jenos",Hermesas sedėjo ramiai,negalėdamas užmigti.
Kažką panašaus pajutęs pou Džunas prisiartino prie mokytojo:
-kas jums mokytojau?-tarė Pou Dži.
Hermesas net nesukrutėjo:
-Aš jaučiu pasikeitimus...taip pasikeitimus Mintyje..lyg kažkas šauktų pjaunamas į tūkstančius malkelių..juk tu turėtum jausti tą patį,ar ne?
-taip..taip..kažkodėl ir aš kažką jaučiu,bet nežinau ką...gal tai alkis?
-Aš turiu vykti..-teištarė mokytojas ir lyg miglos aptrauktas išnyko.
Jis skubėjo grįžt ir nebūties ir nesamonės(kurią pompastiškai kai kurie vadino pasamone) klajonių.Skubėjo pas Medžiažaliaūsį,nes jautė-ne viskas gerai...Lėkė it žaibas,it strėlė paleista iš naujos kartos lanko su "elf-stealth" technologija. Ir reikėjo pasitaikyti dar vienai nelemtai šakniai kelyje.Nusileidimas ant žolytės buvo gana minkštas Bent jau ne toks skausmingas kaip anąkart arba kaip tikėjosi šįkart.Krintant laikas staiga suletėjo(tai galingieji suskubo paspausti pasaulio valdymo pultelį sulėtindami vaizdą,kol vyriausias iš jų subegiojo į vieną vietą,kur net...vyriausias pėsčias vaikšto) ir pradėjo bėgt lyg amžiai.Hermesas turėjo laiko pagalvoti,jog per tą laiką statistinis hobitas būtų sugebėjęs suvalgyti dvejus pusryius bei dar išgerti arbatėlės.Pro akis pagreitintu rėžimu(kas Hermesui labai nepatiko)prabėgo visas gyvenimas. Daug ką įdomaus išvydęs kaip visada ant įdomiausio momento mokytojas šluštelėjo ant žolės. Bumbėdamas atsistojo ir pažvelgė į tolį: Iki Fanų rago(kitaip vadinamo Fanhorno) miško dar buvo likęs geras kelio gabalas.."niekaip nespėsiu,kad ją kur aštriadančiai kurmiai, tą šaknį.."
Tuo tarpu kompanija,raginama pagyvėjusio elfo,įžengė į miškelį..
- kokie medžiai,o kokios šakos -lyg mergiotė nesavu balsu cypavo elfas.-Ar matot ar jaučiat?jie stovi.Išdidūs,taip jie stooovi,stovi,suprantat?!!kaip..kaip...na...ar girdit?jie dar ir šnekasi likę keliauninkai susižvalgę sutartinai suko pirštus ties smilkiniu,ir kadangi buvo pernelyg pavargę,nutarė pailsėt po trim storais medžiais...

Kompanija susėdo kaip galėdami toliau vieni nuo kitų. Bent jau Ybei nė trupučiuko nesinorėjo sėdėti po vienu medžiu drauge su tokiais neaiškiais personažais kaip aiškiai narkomanas Hermanas ar koks jis ten ir aiškiai alkoholikas save elfu ne sykį jau spėjęs pavadinti drimba.
- Elfas, - prunkštelėjo Ybė. - Įsivaizduok tu man, elfas! Tokių smagybių seniai negirdėjau. Netgi mašinos susiprotėjo senovinių pasakų personažų į matricą nekišti. Gal tuoj jam išdygs sparneliai ir skrajos aplink kaip kokia fėja iš tos... na, kaip ten ją... tos pasakos apie Parkerį Pensą?
Nova šyptelėjo - kaip visada, ironiškai, - ir pradėjo dairytis ko nors valgomo. Deja, supermarketo šalia nebuvo. Ybė pajuto gurgiant pilvą. Kadangi būrio vadovas jau atrodė pakankamai blaivas, ji nusprendė pasiteirauti:
- Gerbiamasai Indijoni, nežinau vietinių papročių, bet man ir mano kompanjonei nepakenktų keletas kąsnių.
Indijonis pašoko kaip nudegęs (matyt, pamanė, kad aplink besivaidenantys balti arkliai ką tik pagrasino jį suvalgysiantys).
- Na, ko jūs čia šokinėjat. Aš tik klausiu: kramsnos reikia, ko nors pilkosioms ir visoms kitoms ląstelėms atgaivinti.
Čia prisiartino alkoholikas.
- Lembaso?
Ybė įtartinai pažvelgė į jai ištiestą maišelį su neaiškios kilmės trupiniais.
- Ne, dėkui, lavašo niekada nemėgau. Kaip ir, beje, pelėsių, - suraukė nosį mergina.
- O ko tu tikėjaisi? - įsižeidė Legolendas. - Manai, šiais laikais dar galima gauti tikro lembaso? Apskritai tai džiaugtumeisi kad nors tokio turiu. Juodojoje rinkoje šio to dar įmanoma rasti.
Bet Ybė nesiryžo ir grįžo pas Novą.
- Gal turi kokią mintį?
Nova papurtė galvą.
- Na, tai sėdim. Gal kokia... mana... iš dangaus nukris...
Nova didžiai nustebusi pažvelgė į Ybę:
- Atrodo, tu pasikaustę..čiusi kultūriškai? Nežinojau, nežinojau.
- Juk turi kas nors atsverti tavo mechaninę mąstyseną, - šiek tiek pasipiktinusi globėjišku Novos tonu atšovė Ybė. - Be to, mana mums tikrai praverstų.

– Ruuubeeee, užtrauk pagaliau tą prakeiktą užuolaidaaą!..- neįtikėtina, bet panelė Varvena net ir pažnibždomis sugebėjo staugti.
Rubė metė šalin peilį, kuriuo bandė plonai, kaip firmos popierius (pasak panelės Pasipūtėlės) supjaustyti rūkytą lašišą ir nukėblino prie lango. Paskutinės dvi dienos buvo be galo klaikios, bet su tuo, kas vyksta dabar – nepalyginsi. O juk užvakar jai teko dažyti bosės plaukus – mat jos kirpėja susirgo kažkokia keista užkrečiama liga, ga-mo-rė-ja, ar kažkaip panašiai ir Varvena gal pusė dienos staugė, kad visos šio miesto kirpėjos yra bjaurybės ir paleistuvės, ir kad ji negali taip rizikuoti, ir galų gale Rubei buvo įteiktas teptukas, šukos ir indelis kažkokios bjauriai dvokiančios masės. Tą vakarą, savo skurdžiame bendrabučio kambarėlyje ji praverkė, gal dvi valandas ir net nepavakarieniavo – ant jos puikiųjų, gražiųjų kojų gaurų (kas, kad negarbanotų...) pritiško tų kvailų dažų ir jos liko su šviesiai plėmais...
Ačiū, dievui, iš vakar gauto avanso ji nusipirko ilgą languotą sijoną ir galėjo neraudonuodama išeiti į gatvę.
Jei ne ta klaiki istorija, būčiau mačiusi tą avansa, kaip savo ausis, niūriai galvojo hobitė traukdama užuolaidą, bet imu galvoti, kad plėmuotos kojos buvo ne taip ir blogai. Kas gali būti blogiai, nei dirbti pas isterikę – paranojikę?...
Ji pažvelgė į kamputyje susigūžūsią bosę – kas be ko, susigūžūsią didžiuliame ir be galo sunkiame krėsle, kurį ryte Rubei teko tempti į tą kampą. Mat jos blondenybė įsikalė į galvą, kad ją nori nužudyti. Aišku, po to, kas nutiko Marilai, ir man truputėli neramu, bet, kad šitaip!?
Marila, Varvenos darbuotoja (kuri, giliu Rubės įsitikinimu ir tvarkė visus firmos reikalus ) vakar rytą buvo rasta negyva – jos lavonas, susuktas į šilkinę paklodę su inicialais V.fon S. ištrauktas iš “Bruinen Inc.” valymo įrenginių... Šiurpu.
Bet Varvena ne tik pašiurpo – ji tiesiog paklaiko. Ir nusprendė nieko neprisileisti artyn, išskyrus!?...Rubę. Ir vargšelei teko nuo ryto iki vakaro šokinėti apie tą tai žliumbiančią, tai rėkenčią, tai neaiškiai kažką vapančią gražuolę dažytais plaukais: bėgti į turgų apsipirkti ir gaminti maistą – ji nebepasitikėjo savo virėjais, tvarkyti visus firmos dokumentus – mat panelė dėl šoko nieko nagali daryti (Rubei šiaip jau kilo įtarimas, kad čia kažkoks spektaklis ir bosė visa ta isterija bando užmaskuoti savo nesugebėjimą tvarkyti reikalų be Marilos), galų gale guosti tą nelaimėlę ir net miegoti jos miegamajame ant sudedamos lovytės – mat Varvena nė už ką nesutiko likti viena ir Rubei teko kraustytis į panelės apartamentrus. Dėl šito ji žinoma nasupyko, mat jos bendrabučio kambarėlyje jau ėmė rastis piršto ilgumo tarakonų.
Kai bosę sužiaumojo sumuštinį su lašiša net nesiteikėsu duoti pastabos, kad žuvis supjaustyta anaiptol ne kaip firmos polierius, Rubei trūko kantrybė:
- Žinau, ką jūs turite padaryti – pasiųsti pašto karkvabalį tam savo privačiam sekliui – Indijoniui. Jeigu jis iš tiesų toks kietas, tikrai išsiaiškins, ar čia tik nelaimingas atsitikimas, ar jus tikrai kas nors persekioja,- ji įbruko panelei į rankas plunksną ir pergamento kasnelį.
Varvena tik sumirksėjo savo ilgomis blakstienomis ir apsipylė ašaromis. Ir jai net neatėjo mintis pasiteirauti iš kur hobitė žino apie jos vaikiną (betvarkydama viršininkės popierius Rubė aptiko nediduką raktelį, o po to – ir nediduką stalčiuką, kur buvo sukrauti asmeniniai Varvenos laiškai).
- Na gerai, pati parašysiu,- Rubė paėmusi pergamentą greitai pakerverzojo kelis sakinius, šiaip ne taip privertė Var pasirašyti ir užanspaudavo, nepamiršusi prieš tai pakvėpinti kvepalais, kurie tam tikslui stovėjo ant rašomojo stalo.
Po minutėlės karkvabalis jau zvimbė šauniojo Joncio link, o atsidususi Rubė nuėjo virti raminančios arbatos savo nelaimingajai viršinikei. Laimei, kad turguje sutikau žolelėmis prekaujančią žemietę, dar pagalvojo ji. Turėtų padėti.

Varvenai nerūpėjo, kad naujoji padėjėja klišai nudažė plaukus- aplink ausis tamsavo neišbalintos šaknys; jai nerūpėjo tai, kad Rubė atrodė ir rengėsi kaip sendaikčių turgaus pardavėja (Var niekada nebuvo sendaikčių turguje, bet neaiškiai įsivaizdavo, jog jokia kita save gerbianti būtybė nenešiotų languoto sijono); visų mažiausiai jai rūpėjo ir griūvanti užtvanka...
Vienintelis svarbus ir siaubingai ją kamuojantis faktas buvio tas, kad nebėra Marilos, jos dešiniosos rankos- o tai reiškia, kad viską teks daryti pačiai! Maža to, Marilą rado susuktą į JOS paklodę, įbruktą į JOS firmai priklausantį atliekų nusodinimo baseiną- visą dvokiančią ir pažaliavusią kaip stintos pilvas- ir, kas baisiausia, rankoje suspaudusią raštelį- "Tu sekanti. Spec. Naz. Gul' Binas"
Kažkur tą vardą girdėjau, pamanė princesė, tikrai kažkur girdėjau... ar čia pavadinimas?
Ji nervingai gurkštelėjo raminančios arbatos, kurią paslaugiai atnešė Rubė- kad nors tos rankos taip nedrebėtų... gerai ta garbanė pasiūlė- tik Indijonis čia gali padėti, tik jos mielasis Indijonis... Princesė vėl apsižliumbė.Tiesą sakant, žliumbė ji nuo ryto.
Hobitė padėjėja atnešė dar vieną puodą valerijonų arbatos. Var čiupo puodelį, bet čia pat vos jo neišmetė- ant Rubės kaklo žybtelėjo grandinėlė, o ant jos- pasiutusiai dailus auksinis žiedelis... Princesė neabejojo, kad ten auksas- o, tokius dalykus ji tiesiog užuosdavo!
- Duok čia,- griežtai sušnypštė Var.- duok čia žiedą.
Rubė, matyt, iš ryto pamiršo išsigramdyti grybus iš ausų, nes niekaip nesureagavo į bosės paliepimą. Ji tiek apsisuko ir nunėrė kampan, prie mini baro, ir apsimetė tepanti dar vieną sumuštinį.
Var šveitė šonan minkštą leopardo kailio antklodę, į kurią buvo susisupusi, ir sunkiai (ko norėti po pustrečio litro valerijonų arbatos) nusvirduliavo iš paskos. Ji turi gauti žiedelį, jis tooooks gražus...
Hobitė, matyt, pajuto kažką negero, nes sucipusi nėrė po stalu. Var, garsiai perkratinėdama visus iš Joncio išmoktus keiksmus, puolė iš paskos- tačiau Rubė jau buvo kitoje pusėje ir, kliūdama už gauruoto kilimo, skuodė durų link.
Nežinia, ar ji ruošėsi sprukti, ar tik pasišaukti ką nors, kad padėtų sutramdyti paklaikusią princesę- to ir nesužinosime. Nes kaip tik tą akimirką, kai ji buvo bečiumpanti už durų rankenos, šios atsivėrė, ir vidun įgriuvo du kaip vandens lašai panašūs žmogėnai juodais kostiumais
- Kur jos?- paklausė tas, kur iš kairės.- Ir kur Tai?- tokiu pat balsu sududeno antrasis.
Rubė iš inercijos plojosi į sieną šalia durų ir sudribo ant grindų, išsižiojusi iš nuostabos. Lygiai tokia pat veido išraiška pasipuošė iš po stalo baltuojanti Varvenos fizionomija.

Nežinia kur, kaip ir kada (aplink šnarpščianti kompanija susivokti nė kiek nepadeda) pabunda Indijonis Joncis. Šiaip ne taip išsipainiojęs iš voratinklių ir atsistojęs. Jis prieš savo akis išvysta didžiulį pergamento ritinį, prirašytą smulkia rašysena. Pergamentą laiko net keturi sparneliais dūzgenantys karkvabaliai. Jo pradžioje parašyta "Sąskaita už gėrimus". Indijonis vėl netenka samonės.

Gloriė pabunda ir nusipurto.Lėėėtai nulipa nuo arklio ir žengia kelis žingsnius.Nuo metalo žvangesio prabunda visi, kas dar miega.Keikdami verčiasi ant kito šono, ir užsispaudžia ausis.Gloriė grįžta prie Šarvuočio, timpteli kamanas, kad pusiaumiegis žirgas atsiklauptų.Šis prunkšteli, bet paliepimą įvykdo.'Geriau joti, nei eiti žadinti to tipo, atsiet vadovo, ar kas jis toks..."
Šis ramiai miega ant upelio kranto.Gloriė prijojusi nubaido vabzdžius. numeta į tą patį upelį kažkokį jų laikomą popierių, ir, privertusi žirgą atsikalaupt, šlūkšteli vandens ant Joncio, kad šis atsipeikėtų.Šis nerodo jokių gyvybės ženklų.Tad mergina nusprendžia pabudinti jį garsu.Spusteli kulnais žirgo šonais, šis atsistoja piestu ir pradeda šuoliuot palink upelį.Nuo tokio žvangesio galutinai pabunda ir pašoka visi stovyklautojai, ir net pachmielo kamuojamas Joncis pramerkia akis....

O tuo pat metu už jūrų marių ir vande... One a minute, pradėkime iš naujo. Taigi, gan tolokai, Kauneriele, tarp aukštų melirnų, giliame slėnyje ( protingai mąstant, melirnai nebuvo jau tokie aukšti, o dar protingiau> jų ten išvis nebebuvo, nes viena kompanija(Syrlena Goblyna jau nebepaminė jos pavadinimo), iškirtusi ant kelmų pastatė debesaukščius(pakabinamus dangoraižius, laikomus seniau ten lyg ir buvusio elfų kabako stebūklingos energijos) a kai dėl slėnio>tas buvęs gausiai turistų lankomas dėl kažkokios gamtos anomalijos> dėl nepaaiškinamų priežasčių įvairius vaizdus rodančio bliūdo) kad ir kaip ten bebūtų buvę, jin pavargusi atsisėdo būtent ten. Visą naktelę magė būrė kauniakų šutvei, kuriems nieko daugiau nerūpėjo, išskyrus niekinga jų asmeninė ateitis, lievi meilės reikaliūkčšiai ir... ir daugiau nieko. bet už tai užtat gavo atlygį>visą maišą sidabrinių bei abonimentą į "Elrondo sporto klubą", vieną prestižiškiausių Viduržemės sporto klubų, kuris, deja, neturėjo nė vieno filialo, pafilialio ar dar kažko y tą pusę, Kauniariele... Syrlena niekaip neprisimenė, kaip ir kur, ir, svarbiausia, ar kada nors išvis buvo lankiusis TOKIO lygio įstaigoj. Na, ir apskritai kokioj nors įstaigoj, taigi sumąstė, jog nukakti į Vilniadvelą dėl tokio kilnaus tikslo, nebus per daug net jai, du šimtus penkiasdešimt aštuntuosius skaičiuojančiai elfės ir orko hibriduei. Be to, šiame mieste jai jau pabodo, o kadangi jin buvo natūra, labiausiai mylinti laisvę, nieko nelaukusi pasisamdė karietą ir.. pirmyn kelionėn...

-Na ir kur dabar?... -paklause saves Hermesas izenges i pirmaja Fanu rago misko aleja.
tiesa sakant sis miskas niekada nepasizymedavo tvarka.Medziai be jokio sazines grauzimo pakildamo su visom saknim ir letai,kaip kereplos zirafgalves nuporindavo keliasdesimt metru i kita vieta.Ir taip kasmet!nenuostabu,jog surasti senaji takeli buvo nepaprastai sunku.Hermesas gerai zinojo siuos klastingus medzius.Savo paslaptingomis iskestomis saknimis jie tiesiog viliojo prisest,pailset,nusnust skania valandziuke..bet kai tik keliautojas prarasdavo budruma,medis imdavo ir prarydavo dar viena auka..
-Atrodo,jog betvarke cia daug didesne nei anksciau..medziai atrodo lyg..apgirte...- susimaste Hermesas-stai kad ir aniedu..pesasi del kazkokios smulkmenos-kieno giles grazesnes...stugauja,sakom dauzosi,o salimais augantys medziai net linguoja(matyt is malonumo).Visi ezereliai bei tvenkiniai isdziuve,mat medziai godziai srebia vandeneli..oras pritvinkes neregeto sunkumo...
-kurgi tas flegma?-sumurmejo Hermesas.
Tuo tarpu Medziazaliausis stovejo atsiremes i uolos krasta giliai misko viduje.Stovejo kaip ibestas ir bukai spoksojo i lasanti vandeni.Ne veltui praskrisdami pauksciai sava kalba kandziai mesteldavo replikas apie vaikstanti SILMa (sutrikusio intelekto letaeigis medis).Ilgi, it siaudiniai kilimai nukare jo usai vilkosi zeme,o pats jis buvo kiek priekurtis,mat jo ausyse gyveno du geniai,nuolat beplatinantys(is inercinio ipratimo) tunelius.Viena grazia diena jie turejo susitikt,mat Medziazaliausis smegenu nelabai turejo,o jei ir turejo,jos buvo arba saknyse,arba jo keistame kune-kamiene,kuriame, beje, gyveno mazi kirmeliukai.
tuo tarpu Hermesas,keiksnodamas nelemta sakni letai skynesi kelia per miska vis garsiau saukdamas Medziazaliausio varda...

Nuo Gloriės sukelto triukšmo pašoko, be abejo, visa kompanija.
- Labas rytas! – šypsodamasi pasisveikino elfė.
Pou Džun susiraukė ir pabandė atsiminti, kaip Vilniadvele buvo priimta bausti už įžuliai melagingą informaciją. Sprendžiant iš su kiekvieną dieną daugejaučio pranašautojų bei sinoptikų kiekio, dėja, niekaip… Todėl jis tiesiog atsikėlė ir priejo prie vado.
- Matau, jau net nusiprausti spėjote, - su nekalta šypsenėle pastebėjo Pou Džun ir uždavė visą naktį jį bei kitus kamavusi klausimą. – Vade, tikiuosiu jūsų firma yra įsipareigojusi aprupinti savanorius maistu?
- Taip, žinoma, - sumurmėjo Joncis. – Ką sakai?
Tą akimirką pro šalį praskrido puošniai bizgantis karkvabalis su pergamento ritinėliu ir, atsitrenkęs Jonciui į kaktą, nukrito į žolę.
- Čia turbūt ir vėl toji… sąskaitą, lyg? – pabandė prisiminti Gloriė.
- Sąskaita? – nustebo Ybė. – Tai bent aptarnavimas! Užsakymus priima telepatiškai, sąskaitą atsiunčia akimirksniu, su maistu, tikiuosiu, irgi nedels?
Joncis įnyko į pergamentą. Pou Džun pabandė perskaityti jo mintis, bet susiraukė, tik užsikrėtęs vietoj to Jonciaus galvos skausmu. Užtat Joncis teis su kiekvieną eilute vis labiau pagyvedavo.
- Taip! – pranešė jisai, pabaigęs skaitymą. – Turime nedelsiant traukti prie “Bruinen Inc.” valymo įrenginių. – Įsižiūrėjęs į bendražygių veidus, jis skubiai pridūrė. – Pakeliui rasime Auksauogės užeigą “Balti Bombaliai”, ten ir galėsime perkąsti.
- Firmos sąskaita, - patikslino Legolendas. Susimąstęs Joncis neatsakė, kas buvo palaikyta sutikimo ženklu. Kompanija pajudėjo pirmyn.

Po penkiolikos spartaus ėjimo minučių (Indijonis žingsniavo itin plačiais žingsniais pačiame priekyje - matyt, "Bruinen.Inc" buvo kažkuo susijusi su jo vadovybe, atlyginimu arba kokiu nešvariu darbeliu, kurį jis norėjo ištrinti iš savo biografijos. Šantažas? Ką gi, darosi įdomiau...) Ybė pajuto, kad pilvas cypia tarsi sentinelio sąnariai. Po pusvalandžio minėtąją užeigą jie tikrai praėjo, tačiau, Ybės nelaimei, užsigalvojęs Joncis automatiškai išsuko iš kelio dėl takelio ir nuskuodė pirmyn - turbūt valymo įrenginiams pasiekti buvo geriau naudotis šunkeliais, o ne pagrindine magistrale (tokiomis aplinkybėmis, t.y. tokioje necivilizuotoje aplinkoje Ybė žvyrkelį net ironiškai magistrale pakrikštijo. Primityvai.) Tik Glorijelei labai įsakmiai sužvangėjus, Indijonis atsipeikėjo ir nudrožė tiesiai į "Bombalių" užeigą.

Viduje buvo labai šviesu, palyginus su vieta, iš kurios jie iškeliavo - langai buvo platūs ir aukšti, stalai, kad ir kaip keista, švarūs, o vietoj aslos - lentinės grindys! "Artėjame prie civilizacijos, aiškiai matyti" - sumurmėjo Ybė. "Nenuostabu - vien pats žodžių junginys valymo įrenginiai rodo mus traukiant prie kokios nors mašiniškos užmačios centro. Kita vertus, neatsisakyčiau pamatyti kur nors telefono aparatą - nors išsiaiškinčiau su "Kamane Tele-tel", kodėl nėra ryšio."

Visi susėdo aplink stalus. Atrodo, Indijonis iš tiesų labai troško pasiekti "Bruinen.Inc", todėl pats nuskubėjo prie užeigos šeimininko ir paprašė atnešti visiems ko nors skanaus, bet nebrangaus. Ybė nelabai tikėjosi išvysti būtent tokį valgį (o atrodė jis kaip žalia masė su plaukiojančiais skrebučiais), tačiau pilvas perspėjamai sucypė ir ji kibo į "troškinį".
- Sione būna ir prasčiau, - paguodė Nova.
- Būtent. Bet šitas maistas be konservantų, garantuoju. Turbūt dar ir ekologiškai užaugintas. Tegu žalias, bet daug ryškesnio skonio nei...
Čia Ybė paspringo skrebučiu, o kai atsikosėjo, jau buvo laikas traukti toliau.

Staiga Hermesas sustojo.Ji apeme nuojauta..keista nuojauta.. lyg ji kazkas stebetu!!!
-taaaaaaaaaaaaaaip..as tave stebiu jaunasis Vai Zy-letai nutese balsas,atskriejes tiesiog is medziu.
Hermesas atsisuko i garso saltini ir kreivai nusisypsojo.
Pries ji,beveik niekuo, is pirmo zvilgsnio nesiskiriantis nuo kitu medziu stovejo...medis.Nors is tiesu tai nebuvo medis.Ne!tai busvo visai ne medis..tai buvo senoviskas Enteris. Medziu aukletojas ir piemenukas.Moteriskos lyties Enteres enterius pasiepdavo,vadindamos juos kvailais piemeneliais,medziu-vaikuciu aukletojais-priziuretojais.Jei tik iskildavo kokia problema su medziu,dazniausiai is piktosios huhurmonu veisles(prarydavo koki uzklydusi apsirukiusi hobita ar neatasrgu uzsisvajojusi elfa ir pan.)tuoj pat prisistatydavo vienas is enteriu ir uzbaubdavo medziui:" tuojau pat isspjaut!tuojau pat isspjauk!ar girdi tu mane,lapuota/spygliuota bestija!!!?"
daug problemu kildavo ir su marguoju burtininku,kuris gyveno netoliese.Burtininkas buvo didis gobsuolis(to Hermesas dar nezinojo) ir vis troksdavo daugiau malku savo masinoms.Budamas galingas(bet uz gamta tikrai ne galingesnis) jis pasiversdavo kazkuo panasiu i medi.Kadangi jis nebuvo galingesnis uz gamta,tai ir lapu uzsiauginti negalejo,todel uzsoimesdavo dideli maskuojamaji tinkla ir eidavo tykoti i miska medziu,apsimetes vienu is ju.Uzantyje piktas burtininkas visuomet nesiojosi pjukla bei kirvi.Draugiska skirta sypsena kvailam medziui tuojau pakeisdavo zveriskas ir beprotiskas zvilsgnis,kai burtininkas netiketai issitraukdavo savo irankius ir saukdamas: "Here's Johnyyyy!!!" pradedavo pjaustyt medi i gabalus...
Visgi sis Enteris buvo Hermeso pazistamas.tai buvo vyriausias is vyriausiu piemenu-aukletoju,tikras misko direktorius,jei taip galima pasakyti. Dideles ir apvalios jo ausys buvo isdidziai nukarusios ligi zemes(todel kartais kvaili rytieciai siuos padarus vadindavo zaliaisiais mumakasais),o israiskingos bei flegmatiskos akys giliai isiskverbdavo i kiekviena sutiktaji.
Kreivos kojos,sakos bei lapeliai labai primine paprastaji medi.
-Ko taip sukauuuuujii...?-letaaaai letaaai istare Medziazaliausis.
-bulves tave griebtu,Medziazaliaausi,kurgi tu apsnudes buvai?negi nezinai kas dedasi pasaulyje??ak,zinoma,tau juk visiskai tas nerupi,kol kas nors nepasirodys su didziuliu kirviu prie tavo ausu,tol tu nepajudinsi savo apzelusios samanomis...sedimosios!!!-istarskejo Hermesas.
-naaaaaaa jau-letai pradejo Medziazaliausis-na jau....(pradejo itemptai mastyt)..................su kirviu jau kai kas pasirode..be to asssss jauciuuuuuuuu(pabrezdamas savo nuojautos svarba Medziazaliausis padare ilgoka pauze.Beveik iki uzmigimo),kad kazkas dedasi..kazkas su ziedu ..ir vel..kaip visadaaaaaa..taaaai..greit mes pabusime..greit busssss kazkaaaaaaas....(dar giliau susimaste)
-taigi tikrai kad bus...ech..buk pasiruoses gerai?cia gali uzklysti keistu padaru...jei tai bus ne mazas gauruotas,ant dvieju koju(arba keturiu,su zaliom akim),tuomet praleisk juos,bei....manau zinosi ka daryti...-Hermesas mislingai nusisypsojo perduodamas mintis gerajam-letajam padarui..-O dabar turiu skubeti i kita susitikima pas Zilaji burtininka..
-eeee..gal gali duoti savo gerimo..ant keliones siaip sau...
keistai suzibejo Hermeso akutes.
O Didysis enteris tuo tarpu buvo giliuose apmastymuose...
-na tai as pasisemsiu pats-nusprende Hermesas,nes laukti,kol tas padaras ka nors ismastys nebuvo kada...
pasisemes enterio Red Nature Bull Hermesas issukebjo...
po kiek laiko,kai Hermeso jau ne kvapo nebuvo like, Medziazaliausis grizo is transo is leptelejo:
-zinaaaai?gal neik tu pas Zilaaaji...jis biski blooogas..ir margas.. pasidareee..aaaakkkkk..taves jau ner..kaaaip visadaaaaa....
-------------------------------------------------------------------------------------

Tuo tarpu Hermesas ir vel skubejo.Skubejo ne veltui.

Zoles dumas ir sieros pelenai kyla is prakeikto kalno,
niekingas Ziedelis prarastas amziams ir vel kaukia,jis saukia ir kviecia..
tuo tarpu Hermesas Vai Zedajus skuba pas mane i Izengvardejska prasyti patarimo..argi ne sito atvykai senas drauge?

Hermesas isgirdo pajaute siuos zodziu dar pries izendamas pro Izengvardejsko tvirtoves vartus.

-Sarumanovai Sarumanoviciau-atidave pagarba Zilajam burtiinkui Hermesas.

-senokai jau nesilankei pas mane? matyt viena is didziuju valu dvasiu bus tau galvele apsukusi-ironiskai syptelejo Sarumanovas.

-ne jos man galvoj dabar,Sarumanovai-tare Hermesas. - Audra netoli,kate lekia per laukus,o ziedas dingo...

-tai vadinasi...Jis ir vel prabudo?-kilstelejo savo veslius antakius Sarumanovas..-taaaipp..akivaizdu,jog tavo meile katems sikarta nepades,ar ne?

-laiko dar yra..tereikia isgauti slaptus planus,kaip sunaikinti viena zieda,sumesti plana ir bus baigtas kriukis!!!-enegingai susuko Hermesas. - na aisku dar reikia ir kate sugauti....

-laiko maziau,nei tau atrodo,senas kvaily!!!-pergalingai susuko sarumanovas.Jis jau nebebuvo vien tik zilas ir baltai apsirenges.Jo plaukai keistai svytejo,o rubai mirgejo ivairiom spalvom.-Mirties ratas vel atstatytas,jam belieka tik ideti Viena rakta i reikiama vieta,ir viskas prazus..pasikeeeeiissss...(suzibo jo akys) viena rakta, supranti?juk zinai..kas tas raktas,ar ne...?xe xe...
-Sarumanovai...keistai sneki..to ir buti negali!!Beje..tu ka savo...(tyliai) barzda dazais..ir rubus?)
-Cha cha!!-susuko Sarumanovas-tamsa jau ateina!reikia buti madingam,sekti naujus vejus!!!taip..balta tinka tik nekaltom mergaitem!!
Hermesas itin kreivai pasiziurejo i Sarumanova:
-Sarumanovai..tu ka??????esi tas plunksnuotas paukstis su skiautere...???
Jis neislaike.Supekes trenke savo sluotkociu Hermesui per galva.Taip stipriai,jog Hermesas prarado samone.Atsipeikejes Hermesas pasijuto beesas Sarumanovo dangoraizyje- Ostankinohanko bokste!!!

Indijonis Joncis jautė, kad kažkokia nežinoma ir bloga lemianti jėga kontroliuoja jo veiksmus. Jį atvedė į kažkokią užeigą ir privertė kažką valgyti ir gerti.
Indijoniui prasidėjo paranojinės mintys, kad jis nėra reali asmenybė, o tik išgalvotas personažas, kuris eina ten, kur parašo kokio nors mistinio Forumo nariai. Bet po antro bokalo tokios mintys praėjo.
Kažkoks įkyrus balselis galvoje, o gal skrandyje kartojo "Bruinen Inc.", Valymo įrenginiai. Aiško jis nesuprato, ką tai reiškia, ir kuo tai jam svarbu, bet jei balsas skrandyje liepia, Indijonis eina.
Vėl ėmesis iniciatyvos Indijonis išbogino savo kompaniją iš užeigos, tam naudodamas sugriebimą už ausų ir jautresnių vietų.
Ėjimo iki tikslo buvo likę mažai, o gal kelias magiškas, bet po kelių minučių Indijonis sustingo priblokštas. Prieš jį stūksojo "Empire State valymo įrenginiai". Tada jį pasiekė kvapas ir jis griuvo kaip parblokštas.

Rubė taip vožėsi į sieną, kad be abejo būtų praradusi sąmonę, bet žodelytis Tai tvykstelėjo lyg Silmarowskio kristalas beatslenkančioje juodumoje ir hobitė iškart sugriebė savo ant kaklo kabančią brangenybę. Tai be abejonės ir reiškė Tai...
Ką daryti, ką daryti, tie tipai sudoros mus kaip šiltą vilną, jie atims mano brangiausiąjįįįį, lakstė mintys jos mažoje galvelėje, kol Varvena bandė atsitokėti ir užčiaupti apatinį žandikaulį, o įsibrovėliai stypsojo sustingę tarpdury.
Var vis dėlto atsipeikėjo pirmoji – nieko nepadarysi, aristokratiškas auklėjimas – ir užstaugė iš po stalo:
- O pasibelsti tai nereikia, taip?!. Kaip jūs drįsote ateiti nesusitarę?! Apsaugaaa ! ! !
Buvusi muzikos mokytoja tikrai ja didžiuotųsi – abu juodaskverniai tipai sulig žodžiu apsauga išsiviepė lyg jiems visus dantis būtų suskaudę ir užsikimšo ausis. Rubė pabandė tą padaryti viena ranka, kita vis nepaleisdama žiedo…Vargšelė.
Bet bosės riksmas, nors ir užgulęs ausis, smegenų jai nepažeidė. Rubė apdairiai sumetė, kad apsauga tikrai nepasirodys, antraip tiedu niekaip nebūtų galėję laisvai čia įeiti. Vadinasi visiems apsaugos dvorfams barzdos gerai pasvilintos…Pačioms teks kailį gelbėti, pačioms…
Ji atsistojo, susiklostė sijoną ir kaip galima mandagiau kreipėsi į vyrus juodais drabužiais:
- Sveiki atvykę į Bruinen Inc. Gal arbatos išgertumėte?..

Kaip tik tuo metu visai (ne)sveiką protą pametusi Murka nieko nenutuokdama apie plačiojo pasaulio problemas atliuoksėjo prie Valymo įrenginių. Čia, žinia, dėl tam tikrų kvapingų priežasčių, veisėsi nemažai žiurkpelių bei kitų skanių padarų. Murka, uostinėdama žiurkpelių numindžiotą žolę, lėtai slinko jų irštvos link. Tik čia kelią pakirto vienas nenumatytas veiksnys: pievoje buvo pristatyta ir visaip paslėpta šimtai plekšinčių daiktelių, kurie pagauna tavo koją, jei netyčia ant jų užlipi. Jei tik katė būtų mokėjusi skaityti (o tą sugebėjimą, žinoma, net ir elfė prarado, virsdama kate), būtų pastebėjusi raudoną lentelę lauko pakraštyje: "ATSARGIAI, UŽBALROGĖTAS LAUKAS". Deja, dabar nebegelbėjo niekas. Įkėblinusi į vieną spąstą, ji pajuto kaip balrogo ugnį karštą skausmą ir raitydamasi išsirideno atgal ant asfaloto kelio. Laimikis - trys spąstai: vienas ant kojos (to greit atsikratė), kitas - ant ausies ir trečias ant nosies.
Šitaip paniekinta, Murka kniaukdama nuskuodė didžiulio pastato link, peršoko per miegančių ginkluotų barzdočių kojas prie įėjimo ir aklai įpuolusi į pirmą pasitaikiusį kambarį (jame praskuosdama suspėjo pajusti bjauriai kvepalų persodrintą orą) nespėjo sustoti ir taip ir išvirto pro kitame kambario gale buvusį langą. Nukritusi į dygliakrūmį ir nebevaliodama atsistoti, ji su siaubu išgirdo, kaip balsai aname kambaryje šūkauja "gaudykite katę!" ir su griausmu trypdami dingsta iš kambario. Pro dyglius Murka išvydo ir štai ką: pro tą patį langą, pro kurį iškrito, staiga pradeda kabarotis vaikigalė plaukuotom kojom. Akimirksniu kažkas žvilgantis išsprūsta jai iš rankų, įkrenta į dygliakrūmį ir keistasis padaras šoka paskui, nusileisdamas tiesiai ant Murkos uodegos. Tačiau ir čia negaišta, nes iš už pastato kampo pasigirsta artėjantys balsai...

Ybė vos iš koto neišvirto, kai pamatė po klaikiai tarsi oras brokuotoje matricoje smirdinčio pastato langais krūme besikepurnėjančią mergiūkštę, aiškiai prispaudusią kokį šikšnosparnį, kuris rėkė kaip pasiutęs. Išsiviepusi Ybė atsisuko į Novą, bet šioji, atrodo, į situaciją reagavo ne į kaip kokią smagią pramogą:
- Katė, - tesugebėjo sušnypšti ji.
- Kokia katė? - išpūtė akis Ybė ir suprato padariusi klaidą.

Pro langą virš krūmo grakščiai iššoko dvi žmogystos juodais kostiumais. Trejybė pernelyg gerai žinojo, kas jie tokie, todėl žaibiškai sureagavo ir ėmė kisti: nuo veido išnyko plati kvaila mergiotiška šypsena, balsas pažemėjo, figūra pasidarė raumeninga ir tvirta. Bet tai nebuvo Troikė - kitaip Glorijė ir Legolendas nebūtų šitaip įžūliai spoksoję į jo(s) metamorfozę. Tai buvo Jotas. Vidurinysis, nepažintasis, vienatinis J, kuriuo kitokiomis aplinkybėmis Trejybė gal ir būtų didžiavusis, bet dabar paprasčiausiai nebuvo kada.
- Prakeikimas, - niurgztelėjo Jotas ir mostelėjo Novai. - Katė tavo. Pasiimk kitus. Aš pridengsiu.

Žmogėnai stovėjo kaip įbesti.

...ir be reikalo. Nes po akimirkos iš viršaus, nuversdama abu, šlumštelėjo spiegianti žmogysta baltais plaukais.

...Kai begėdžiai apsauginiai (o taip pat sekretorės, valytojos, buhalterės ir kitas nereikšmingas aptarnaujantis personalas) teikėsi neatsiliepti į vargšės princesės priešmirtinius klyksmus- Var buvo šventai įsitikinusi, kad tai tie niekdariai, nudaigoję Marilą, ir kad dabar jos eilė- jai neliko nieko kita, tik išraiškingai apalpti. Tačiau alpti nesisekė, greičiau priešingai- akys kategoriškai atsisakė užsimerkti ir visiškai nepaisydamos šeimininkės nurodymų, lakstė nuo vienos juodos žmogystos prie kitos. Po akimirkos į regėjimo lauką įsibrovė kažkoks gauruotas šešėlis- o varge, ta pusprotė Rubė nusprendė pavaišinti žudikus arbata! Tiedu, atrodo, tik to ir telaukę, ėmė lėtai artintis prie hobitės...
O princesė tuo tarpu karštligiškai bandė prisiminti, nuo ko reikia pradėti alpimą. Sako, turi išpilti šaltas prakaitas... Bet vietoj to tik žandai kaista! Kad akys neklauso- jau aišku, o kas dar? Spengimas ausyse? Jei ir spengia, tai tik nuo jos pačios spiegimo...
Gal ji ir būtų prisiminusi viską, ko reikia, gal net iš tiesų būtų sugebėjusi atsijungti (na, stilinguose Serialuose kilnios damos visuomet nualpsta pačiu dramatiškiausiu momentu. Giliu Varvenos įsitikinimu, būtent nuoalpis yra tas lemtingas signalas, iš kito pasaulio krašto prišaukiantis gelbėtoją ant balto žirgo). Gal ir būtų- bet staiga per praviras kabineto duris įšvilpė dar vienas plaukų kamuolys, kaip strėlė nušniokštė gauruotu kilimu ir išskrido pro langą.
Po akimirkos per langą išsivertė Rubė.
Juodieji dvyniai lėtai ir išdidžiai (o iš tiesų nežmoniškai ir netgi neelfiškai mikliai) teikėsi pasekti Rubės pavyzdžiu.
Greitai sumetusi, kad pavojus lyg ir nebegresia- bent jau, na, tiesioginis- Var tirtėdama išsikepurnėjo iš po stalo. Ir čia pat sužvigo, prieš save išvydusi dar vieną žmogystą- kažkokią baltą pamėklę išvirtusiomis akimis. Maždaug tokią-

Praėjo geros dvi su puse sekundės, kol ji suvokė, kad žiūri į veidrodį. Už lango girdėjosi susijaudinę balsai. Var pritūpė ir nurėplino prie palangės- pakeliui paskutiniais žodžiais keikdama vėl nubėgusią kojinės akį, sviesto dėmę ant naujutėlaičio kostiumėlio ir nulūžusį kulniuką. Paskubomis padrąsinusi save, viena akimi žvilgtelėjo lauk...
... ir cypdama kažką panašaus į "Iiiiiindiiiii!!!!!" išgarmėjo paskui Rubę, pūkų kamuolį ir galvažudžius.
Vargšas Joncis, ko gero, nustebo ne mažiau už partrenktus juodarūbius. Tik, priešingai nei jie (o jie akimirksniu atsitokėjo ir kibo į atlapus kitoms dviems keistoms žmogystoms, atkakliai besibraunančioms prie Rubės... mygiančios prie žemės... KATĘ???) jis stovėjo suakmenėjęs ir apatiniu žandikauliu ritmingai bilsnojo grindinį.
Ak, kam rūpi ta katė?
Var šuniškos laimės kupinomis akimis keturpėsčia puolė prie Indijonio:
-Ak, brangusis, tu atėjai... Atėjai manęs išvaduoti... išgelbėti... nupirkti man naujas kojines... (toliau esantis tekstas pašalintas- idant iškrypusi žymiųjų Serialų leksika nežalotų šiuolaikinio Skaitytojo regėjimo organų)...ak, Indi...
Princesė nepastebėjo, kokiais žvilgsniais į ją spokso aplinkiniai (nors ji jų, tiesą sakant, nė nematė). Nepastebėjo ir už pastato kampo pradingstančios rainos uodegos- Murka, staigiai atsipeikėjusi (garsiai to nesakysim, bet Varvenos kvepalai suveikė ne prasčiau už atelasą- arba penkis metus raugintą kojinę (poveikis tas pats- bet ką "pramuš")) ir minimaliai susiorientavusi erdvėje, vėl dėjo į padus...

Gal Indijoniui trūko proto, gal išsilavinimo, gal elementarios higienos, bet pavojų jis jautė neklystamai. Kai iš siaubingo pastato išlindo visiškai aiškios lyties būtybė ir ištarė lemtingąjį žodžių junginį "mielasis nupirksi..." jis sureagavo žaibiškai. Dešine ranka nusiėmė nuo kupros arbaletą ir nusitaikė į pažeidžiamiausią būtybės vietą - makijažą. Kaire greit iš kišenės išsiėmė portretą ir ėmė greitakalbe berti:
-Va mano žmona Eloyzija ir penki mūsų vaikai, aš juos labai myliu. - tada apsuko portretą kita puse, - Va mano žmona Cianozija ir šeši vaikai, aš juos labai myliu, o savo žmonos Besarabijos ir dar devynių vaikų portretą pamečiau, tad man teks jus nuvilti, gerbiamoji.

Virš paieškos burio išdidžiai skrajojusį Pou Džuną iš begalinio pasigerėjimo savimi išvedė riksmai. Iš viršaus atsivėrė puiki įvykių panorama – du vyrukai keistais juodais rubais, primenantys specialios paskirties (gandai nutylėdavo, kokios konkrečiai) burio elfus, besikeičiančia… Ybę? Vaikigalis nusiėmė akinius ir pavalė juos rankove. Kaip bebūtų keistą, švaresni jie netapo.
Ir tuo metų iš pastato lango, garsiai klykaudama iššoko neįtikėtino grožio blondinė. Panašų grožį HPJ teko matyti tik kartą – kai su kitais padavalkinais jie išbandė ant senojo palantyrų prižiūrėtojo eksperimentinį žolelių mišinį, ir tas sugebėjo pagauti griežtai įslaptintą Dorijato kanalą, per kurį rodė bešokančią Spindulieną. Išsižiojęs HPJ paleido šluotkuotį, ir kitą akimirką SKY-1 nuskrydo nežinoma kryptimi, o Pou Džunas – žemyn, netikėtai staigiai artėjančios žemės link. “Nepamiršk apie Mintį!” – šmekštėlėjo galvoje mokytojo žodžiai…

…Jis lėtai atsipeikėjo ant grindų erdvioje menėje, kupinoje skaidrios, bet niekiek neerzinančios šviesos bei muzikos. Lubos pradidgdavo kažkur aukštai. HPJ atsisėdo ir apsižvalgė. Menės vidury daili moteris grojo pianinu, o keturi vyrukai baltais marškiniais skambiai dainavo nežinoma Vakarų kalba:

Is this the real life -
Is this just fantasy…

Sienų nesimatė – atrodė, vietoj jų menė yra apsupta vangiai plevėsuojančiomis baltomis užuolaidomis. Pro vieną jų įejo paprastais pilkais drabužiais apsirengęs vyras, pasiryšęs po kaklų kažkokį skudurą, ir nužingsniavo prie moters.
- Sveika, Heru, - tarė jis.
“Ką-ą?! Mot… Tiek tos, turbūt, kliedžiu, “ - nuramino savę HPJ. Moteris linktėlėjo, nenustodama groti.
- Administratoriau.
Vyras pašaipiai nužvelgė dainininkus. Kurį laiką skambėjo tik muzika.
- Heru, aš sukuriau mašiną, kurį galės valdyti pasaulį.
- Ar tavo mašina moka kurti muziką? – ramiu balsu pasidomėjo moteris.
- Vėl tu… Žinoma, kad ne!
- Tada ji negalės valdyti pasauliaus.
- Istrigo tau tą muzika! – Administratorius pradėjo nervingai vaikščiuoti ten ir atgal. – Tu nesupranti, nenori suprasti! Aš galėsiu sukurti dešimt, tūkstantį mašinų! Vienu metu galėsiu valdyti dešimt, tūkstantį pasaulių! Ir greitai sužinosiu atsakymą – koks gi pasaulio modelis yra tobulas.
- O aš ir taip žinau, - linksmai atrežė jam Heru. HPJ nepastebėjo, kaip šalia pianino atsirado jau kiti dainininkai: vienas blondinas, o kitas – niekad nematytos tamsios odos spalvos vaikinas uždainavo: “I'd rather be a sparrow than a snail. Yes I would.”
- Ar tikrai esi įsitikinusi, kad tavo pasaulis yra tobulas? Kad niekas negali pažeisti jo harmonijos?
- Nėra nieko, ko nesu sumaniusi ir išdainavusi su savo Dainiais! – patvirtino Heru.
- Pažiūrėsim, pažiūrėsim, - niūriai sumurmėjo Administratorius. Kažkas jo kišenėje supipsėjo, jis ištraukė keistą, nešiojamąjį palantyrą primenantį artefaktą, ant kurio ekrano žaliai švytėjo: Recognized ID: Jotas. – Dėja, turiu eiti, Heru. Ir turiu nuojautą, kad tau teks apsigalvoti jau iki kito mūsų susitikimo.
Heru linktėlėjo šypsodamasi, ir pati uždainavo: “Let it be…”
HPJ galėjo prisiekti, kad netikėtai tapusi panaši į lemtingąją blondinę deivė jam mirktėlėjo, pries menei pradėjus blukti…

Nova persivertė salto per artimiausią krūmą ir vėl pašoko, šįkart tiesiai pirmyn, bandydama sučiupti nukurnėjusią juodąją katę, tačiau besiplodama ant pilvo tesugriebė neįtikėtinai gauruotą sprunkančios mergaitės koją. Stebėtis nebuvo kada, nes vienas kostiumuotasis išsprūdo iš geležinės Joto kairės rankos (antrasis tuo metu tabalavo žemyn galva, sugniaužtas dešiniosios, ir kentė smūgius koja į paširdžius), akimirksniu prasiveržė pro dygliakrūmį ir pradėjo tiesti ranką gauruotakojės link. Tarsi sulėtintame filme. Alkūnė atsilenkė, kumštis atsigniaužė, ilgi kaulėti pirštai išsiskėtė ir ėmė artėti prie nejudančios mergaitės. „Nieko, liko dar koks pusmetris...“ Ore kabojo musė, išskėtusi sparnelius ir – kaip juos ten – dūzgus. Nova tai matė ne pirmą kartą, bet niekaip negalėdavo atsigrožėti. „Gerai, šįkart nesulėtėjau“ – apsidžiaugė ji. „Bet pagreitėjau. Reikia saugotis. Vėl bus sinaptinis nutekėjimas. Lorijenas didesnio pralaidumo kabelių nenuperka, o dar aną savaitę sakiau... Aną savaitę? Velnias, ko jie mūsų per tiek laiko neištraukia? Gerai, kad ruošėmės ilgalaikiam įsijungimui. Organizmo valymas, badavimas... Turbūt su lašelinėm gulim... Ne, geriau dabar į Jotą nedėbsosiu, reik dirbti, o visai ne apie tai mintys į galvą lenda. Hm, gal čia laikas nesinchronizuotas, gal autobusiuke pora valandų tepraėjo?“ Kaip bebūtų, ranka jau buvo už penkių centimetrų nuo... būtent, nuo auksinio žiedelio, blyksinčio paklaikusios mergaitės delne. Nova pašoko, rankomis įsikibo į šalimais augantį klevą, išskėtė kojas ir jomis kaip replėmis trinktelėjo juodakostiumiui per galvą, suskaldydama ją į grėsmingai raudonų skaičiukų lietų. Bet kabelis senajame „Ar-Farazone“ neatlaikė, ir informacijos perteklius plūstelėjo Novos neuronų tinklais tiek realybėje, tiek šiame keistame pasaulyje, užgoždamas visą trumpalaikę atmintį bei sąmonę.

Tuo pat metu Indijonis sukniubo po jau atsistojusios Varvenos kojomis, nes ant jo pečių tiesiai iš giedro dangaus nusileido, rodos, kiek sutrikęs Pou Džunas. Abu juodarūbiai seniai paliko savo kūnus – jų vietoje tesimėtė balti skeletai didelėmis iltimis. Jotas pasipurtė, pavirto žemesniu, bet gerokai išraiškingesnės mimikos Troike ir puolė prie Novos – jau gerą minutę sustingusios statmenai medžio kamienui, tarsi traukos dėsnis nė neegzistuotų. Rubė buvo besistojanti, kai krūmuose sušmėžavo žalia pragariška ugnimi degantys žiburėliai, tarp jų blykstelėjo plėšrūs balti dantys ir pasigirdo duslus šnypštimas. „Užsidėk!“ – galvoje nuskambėjo klastingas balsas.
– Ką? Šitą? – balsu cyptelėjo Rubė, žiūrėdama į nusiritusią Joncio skrybėlę.
„Prie žodžių kabinėjiesi... Užsimauk! Žiedą!“
Rubė pajuto, kad nebegali piešintis. Ranka su žiedu, rodos, pati ėmė tiestis kitos link. Tačiau prieš pat nosį kažkas sušvilpė, Rubė krūptelėjo, švieselės dingo, o į žemę įsirėžė Pou Džuno SKY-1. Žiedas visu grožiu žibėjo ant šluotkočio.
Varvena pamiršo pakelti kankiniškas akis į dangų ir nualpusi plojosi ant Joncio visai ne taip, kaip gražiosios serialų aktorės.