Indijonis Joncis ir Ko

Tėvas jau laukė ofise. Elrondas Fon Smitas, turtingiausias Viduržemės žmogus, kuriam priklauso visi naftos gręžiniai Uodų pelkėse bei nesuskaičiuojama galybė smulkesnių įmonių- ir senas garbingas, bet pelno nenešantis titulas... Bjaurus krienas, nesuprantantis, kad jo mylimiausia dukrelė nusipelnė kur kas geresnio likimo, nei vadovauti vandenvietei, oficialiai vadinamai "gėlųjų vandenų priežiūros ir kokybės kontrolės tarnybos privačių interesų apsaugos bei užtvankų priežiūros, vadovaujantis Vakaruose patvirtinta technologija, šiaurės rytų padalinys", arba sutrumpintai- "Bruinen.Inc"!!!
Griežtai aprėkusi durininkę, Var įsiveržė į savo kabinetą. Staiga visą piktumą lyg vėjas nupūtė, princesė išsišiepė lig ausų ir atkišo skruostuką bučkiui.
- Labas, tėveli. Ar kas nors nutiko?
Ponas fon Smitas į dukros pasisveikinimą, regis, neatkreipė dėmesio. Jis sedėjo ant stalo krašto ir vartė rankose stiklinę dėžutę su paauksuotais pašto karkvabaliais. Geras penkias minutes užsitęsusi tyla Var įvarė tikrą paniką- tėvas pyksta. Ne šiai pyksta, bet stačiai netelpa savyje iš įsiūčio.
- E... Tėveli?
To ir reikėjo tikėtis...
Tevas rėkė ilgai. Labai ilgai. Iš visos tos tirados Varvena suprato maždaug tiek: ją kaltina lėšų švaistymu, firmos pinigų naudojimu asmeniniams tikslams, ir dar kažkuo, susijusiu su paskutinių kelių mėnesių pirkiniais, karieta, arkliais ir griūnančia užtvanka
- Bet tėti, man tikrai reikėjo naujos karietos. O gal man vaikščioti pėsčiomis? Ar- Heru apsaugok, viešuoju transpotu važiuoti?! Juk ten pilna tų... Gauruotų... Blusėtų... Na, pusaugiai, ar kaip ten jie vadinasi? Aš šešis semestrus studijavau finansus ne tam, kad trinčiausi tarp vargšų! Ir apskritai, kodėl nepaskyrei manęs į aukštesnes pareigas? Ne lygis!
... ir dar maždaug penkiolika minučių tėvas rėkė. Paskui, matyt pavargo.
-...aš neturiu laiko tvarkyti tavo finansinių problemų, dukra! Man ir taip pilna galva rūpesčių, Nurharmaiel dingo, Žiedas irgi, visos tarnybos sukeltos ant kojų, aš jau trečia para net prisėdęs nebuvau- o čia man praneša, jog aukštutinė užtvanka tuoj sugrius. Nes firma neturi pinigų jos remontui. Nes tuos pinigus tu išleidai savo žaisliukams. Daryk, ką nori, bet kad iki sekančio lietaus ji būtų suremontuota. Ne! Tai tavo verslas, ir pinigų iš manęs neprašyk!!! Kai pagalvoju, kad norėjau leisti tau vadovauti Anduino priežiūros skyriui, man nugara pagaugais nueina. Viskas, ir nežiūrėk taip gailiai... Viso, dukra, malonėk sutvarkyti, ką pidirbai.
Fon Smitas pasuko link durų.
- Ir Var...- tėvas atsigręžė ir piktai sužaibavo akimis- tikiuosi, tu jau nutraukei santykius su tuo ilgakinkiu? Jei vėl išgirsiu, kad buvot kartu, turėsiu atleisti jį. O tokio darbuotojo prarasti negaliu, Joncis- geriausias iš geriausių. Taip kad žiūrėk tu man, nepridaryk daugiau nesąmonių, nei jau pridirbai. O tai išbrauksiu iš testamento.
TRINKT!
Varvena parodė liežuvį durims ir nudribo į krėslą už rašomojo stalo. Pasilenkė pakelti nuo žemės kelių dokumentų, kuriuos tėvas savo liesu užpakaliu nubraukė- ir gailiai sucipo. Ploniausios, iš Gūdžiosios girios vorų šilko nuaustos pėdkelnės puikavosi žavia eilute iš penkių nubėgusių akių. Matyt, užkliuvo už ko nors lipdama iš karietos.
- Nuostabu. Stačiai nuostabu.
Dėl visko kalta ta katė- staga sumetė Var- jei ji nebūtų pabaidžiusi arklių...

Pou Džun pagavo Legolendo žvilgsnį ir, mostelėjęs padavėjai, užsakė dar vieną bokalą. Mokėti vis vien neketino – turėjo atsargoje porą triukų, kuriais paprastai naudodavosi, ir dėl kurių, beje, jau kurį laiką nebuvo aptarnaujamas ne vienoje Vilniadvelo užeigoje.
Pou Džun niekada nenorėjo būti magu. Ir šventykloje, kur vyko mokinių atranka, jis atsidurė visiškai atsiktinai, slėpdamasis nuo įsiutusios turgininkės, iš kurios buvo nukniaukęs porą obuolių. Kai mokytojas Vai Zedajus išrinko jį savo padavalkinu, Pou Džun buvo visiškai apstulbęs ir ilgai bandė įtikinti visus, kad įvyko kažkoks nesusipratimas. Jam net gi beveik pavyko, tačiau tuo momentu Didysis Mokytojas Dumboda netiketai išejo iš transo ir tarė: “Paduokim garo!”. Tai buvo traktuota kaip lemties ženklas, ir mažasis HPJ negrįžtamai tapo Vai Zedajaus padavalkinu.
Mokymosi procesui Pou Džun atkakliai priešinosi, tačiau patyręs Hevaizas priešinosi Pou Džunui dar atkakliau, sekmingai prikimšdamas į jo galvelę visokių Hevaizo manymu naudingų dalykų. Pou Džuno gabumais tikėjo visi apart paties HPJ, kurio pagrindinis siekis buvo kuo greičiau šitų mokslų atsikratyti. Nors, tiesą sakant, neretai pasirodydavo, kai iš pažiūros nuobodus dalykai puikiai tiko kokiam nors smagumėliui…

Pastebėjęs, kad mokytojas pasišalino su mergina juodu apsiaustu ir jos palydovu/ė, Pou Džunas nutarė veikti.
- Gal einam, pasėdėsim su aną kompanija? Pristatysi mane savo draugams, – pasiūlė jis Legolendui.
- Kad aš jų nepažįstu… - sumurmėjo elfas.
- Nieko, susipažinsim.
Pagriebęs abu bokalus, jis patraukė elfų burelio pusen. Legolendas nuo bokalų neatsiliko. Priėjęs prie stalo HPJ įsigudrino praleisti elfą į priekį.
- Mae govannen, leiskite prisistatyti, esu Legolendas, kadaise – šaudymo iš lanko čempionas.
- Tu, dėduk, - šaudymo čempionas? – nusijuokė kompanija. – Nu geras! Sėskis, aptarsim šitą! Čia dar kas?
- Jis su manim, - Legolendas prisėdo ir perėmė iš HPJ savo bokalą. – Kaip ten tave, vaike?
- Harimatas Pou Džun, - prisistarė HPJ.
- O kuo tavo vardas toks puodžiškas? – kompanija vėl prapliupo juoktis. Matyt, visi buvo jau gerokai įkaušę. “Prasidėda…” – atsiduso Pou Džun. Iš kitos pusės, žinoma viskas klostėsi kuo puikiausia…
Pasukti pokalbį vietinių naujienų tema nebuvo sunku. Kažkokie gandai apie problemas su upės užtvanka… Širyt rugius lauke matė taisyklingu ratu išgulusius javus (pasakorius tvirtino, kad paskutinį kartą kažką panašaus buvo matęs nazgūlų pakilimo aikštelėje. Po to visi nedarniai sudainavo “Nazgūlo skrydis naktyje”)… Senutė Nurharmaiel pražiopsojo savo Galios Žiedą ir, pasivertus kate, dingo kaip į vandenį…
Stop! Kas per Galios Žiedas?
Ką, niekad nesi girdėjęs apie Galios Žiedą? Ant vargsio Pou Džun galvos iškart iškrovė visą įvairiausio patikimumo informaciją apie žiedus ir Žiedą tuo pačiu. Kai diskusija kiek atvėso ir pakripo skirtingų rūšių lankų privalumų ir trūkumų link, HPJ galėjo atsipusti ir viską apibendrinti.
Dingo neįsivaizduojamos galios artefaktas, kad ir išsikrovęs. Išsikrovęs – ne problema, nebent tavo vardas yra Lochas Dangovaikšta. Ir, gink Heru, jis pateks kokiam nors puspročiui blogiukui (kaipo piktajam burtininkui Voldemorgotui) į rankas – prasidės Šviesos ir Tamsos karas. Ir tada jam, Pou Džunui, dar ilgai nepavyks atsikratyti savo mokslų bei pareigų…
“O gal ir tau praverstų šis žiedelis, kaip manai? Vis gi linksmesnė magija, nei stovėti valandų valandas ant galvos, besikoncentruojant ties kova su Minties Tamsiąja Pusę?”
HPJ papurtė galva. Iš kur dar tokios mintys? Panašu, kad ant galvos tikrai ne pro šalį būtų pastovėti…

Žmogėnas, apsirengęs panašiu į rusvą abitą apsiaustu, nusekė iš paskos ir uždarė duris. Nova patenkinta pastebėjo, kad jo ranka sulaužyta – gal nors šis kontaktas identifikacijos tikslais nepareikalaus kung-fu kovos? Bet regimybė visada gali būti apgaulinga... Žmogėnas, kažin kokiu būdu sulaužytoje rankoje išlaikydamas tris didokus keistos formos puodelius (Troikė linktelėjo Novai – eilinis tipelis to atlikti nebūtų pajėgęs), juos pripylė, o tuščią ąsotį pastatė ant žemės.
– Prašom, aš vaišinu.
Troikė piktai žvilgtelėjo į Novą. Aišku, gerti ir valgyti nė vienam jų čia nebuvo jokios būtinybės – energiją iš aplinkos juk galima absorbuoti tiesiogiai, – bet Nova nebegalėjo atsispirti kerinčiam vyno aromatui.
– Ką gi, mielasis, mūsų autobusiuke ar namučiuose tokių iliuzijų negausi, – kreivai šyptelėjo ji, paėmė puodelį ir pusę nugėrė.
– Ar jūs esate Herpesas, gerbiamasis? – paklausė Troikė.
– Hermesas, – patikslino žmogėnas. O jūs neprisistatytumėte?
„Taigi, ne tas. Kontaktas turėjo mus pažinti...“
– Nova.
– Troikė.
Nova dėl visa ko užčiuopė pistoletą lietpalčio kišenėje.
– Atleiskite už sutrukdymą. Palaikėme jus kažkuo kitu, – ji pasistengė ramiai ištarti.
– Aš jūsų nesuvalgysiu, – išsišiepė Hermesas, – bet jūs mane sudominote. Suprantu, esate ne iš čia ir ne tik tai, kuo dedatės.
„Dar nesu skaitęs tokių minčių – pusės neįmanoma suprasti“ – pagalvojo jis – „jų mizerchloro koncentracija turėtų būti nemaža, ypač rytietiškų bruožų trumpaplaukės, o Tamsioji Minties pusė tokių paprastai nepražiopso, jei jų vaikystėje nepradedame auklėti mes. Apsirengę taigi juodai...“.
– Jūs mus – taip pat, – linktelėjo Troikė ir piktai žvilgtelėjo į Novą. „Ką, jis nežino, kad išgėrusiai man geriau nepersijunginėti į tiesioginį kodo nuskaitymo režimą...“ Bet Nova visgi persijungė. Žalias Troikė, daugiausia raudonas žmogėnas, vaivorykštinis neįprastų simbolių fonas... Nova atsipeikėjo jau ant grindų, purtoma Troikės.
– Nesijaudinkit, jai taip dažnai būna, – Troikė nuramino žmogėną. Nova tuo metu mintyse plūdosi: „Velniam jie man įdėjo šitą normaliai niekur neveikiantį bloką. Velniam Ybei įstatė mikroschemą, padidinančią avataro lankstumą – atseit, metas atsikratyti liekaninio savivaizdžio gniaužtų, – kuri keičia fazę priklausomai nuo adrenalino koncentracijos, o ne nuo sąmoningų komandų! Nors tam tikrose situacijose man tai patinka... Geriau pataisytų mūsų serijinius mašinų gamybos nervinės kontrolės perjungiklius – juk žmogus nemirtų po avataro sunaikinimo, jei smegenys iškart būtų desinchronizuotos nuo virtualaus klono ir imtų gauti signalus tik iš realaus kūno, o ne pakibtų, kreipdamosis į sunaikintą virtualųjį...“
– Ne, jis ne agentas. Ir čia ne ta Anglija, kurios mums reikia, – ji sumurmėjo Troikei.
– Taigi, kaip suprantu, jūs paklydote. Teks truputį pagyventi su mumis. Galbūt pastebėjote, kad atvykote įdomiu metu. Nenorėtumėte prisidėti prie mūsų pasaulėlio gelbėjimo? – šyptelėjo dėdulė. „Matau, jiems tokie dalykai turėtų patikti...“ – Na, eime, pažiūrėkime, ką galvoja kiti. Šį vakarą čia susirinko daug įdomių asmenybių, – Hermesas atvėrė duris į didįjį kambarį.

Kuo toliau,tuo Hermesui darėsi ramiau ir aiškiau.jis visiškai pasikliovė mintimi ir nė kiek neabejojo,jog šios dvi būtybės čia atsirado būtent dėl tam tikros minties blyksnio.Vienoje visatos vietoje blykst,kitame kampe žybt,ir štai..dvi būtybės,kurių mintis sunku suprast net ir mokytam,jau čia..kvepia įdomybėmis..
"Be priežąsties nenutinka nieko,oi ne"-krizendavo senas lapinas,Didysis Mokytojas Dumboda,kurį vyresnieji žiedajai vadindavo keistai čiabuvišku pavadinimu-Juodas Didžioji ausis :shock: -"visur yra lemtis,net ir medyje,net ir akmenyje,net ir mašinoje,kuri dar neišrasta net ir..ką?taip,taaaip,matyt ateitį galiu aš,kvailiuk Hermi,nepertraukinėki tik,o tai gausi krosą po džiungles eilinį...Mintis yra visur,ji valdo mus,ji supa mus..kai lemtis tau atsiunčia keistenybes,nesistebėk,o dėkok lemčiai,jog ją matai,puoselėk ir gerbk ją..."-šie senojo Mokytojo žodžiai dabar,kaip niekada anksčiau įgavo prasmę..kita vertus,galbūt paprasčiausias alkoholis vyne trenkė Hermesui per galvą,kad šis ėmė tarpdury filosofuot.
Hermesas palydėjo Novą bei Troikę į didžiąją salę.Ten šurmulys niekados netildavo,jis tik dar labiau stiprėjo,mat kažkas paleido tuščią stiklinę gerokai įkaušusiam Legolendui galvon.Šis pabandė poetiškai išsiaiškinti,kieno gi tai darbas,tad vietoje to,kad imtų ir išpjautų pusę lankytojų,ėmė murmėti sau po nosim,aiškiai bandydamas suregsti trumpą poemą,apie tai kas įvyko..."tikras elfas"-pagalvojo Hermesas-iš musės dabar ims ir sukurs herojišką epą,kaip šaudymo čempionas į nejuduančius taikinius pats tapo taikiniu.."
Hermesas pasiūlė keistosioms būtybėms prisėsti,mat viena iš jų vis dar svyravo
"kažkas bando mane atjungti,kažkas bando mane atjungti..."-pagavo besiblaškančia būtybės mintį Hermesas.Norėdamas atkreipti jos dėmesį ir nuraminti kitą,Hermesas prabilo:
-kaip jau minėjau turiu šiokį tokį pasiūlymą...na toks sandėriukas...
Kadangi jūs aiškiai ne vietiniai individai,o pasiklydę keliautojai(kadangi Hermesas iš tų būtybių minčių taip ir nesuprato,iš kur jos atkeliavo ir ko ieško),tai manau,jog aš galiu jums padėti,jei jūs man padėsite.Toks maaaažas reikaliukas...reikia surasti tokia mažą juodą katę..-Hermesas trumpam nutilo,pamatęs kaip išgąstingai išsipūtė keliautojų akys,paminėjus JUODĄ katę-na kas čia dabar...mažučių gyvūnėlių bijote?nesijaudinkit,ji tokia mažutė,nepavojinga..ją reikia tik gerokai apklaust..galima taikyti rytietiškus apklausos metodus,nesvarbu..svarbiausia sužinoti viską apie tokį mažą žiedelį..kur jis?kodėl?kaip?na ir pan..tik tiek..o jei pakeliui rastumėte ir patį žiedelį kuris jums niekuo nenaudingas,tai žinoma praneškite...kam?bus kam,pamatysite..Už tai aš jums pažadu,jog jūsų paieškos baigsis sėkmingai..užtarsiu jus pas tokį vieną seną dėdulę..skant..pažįstamą..žodžiu,didelį viršininką,škias tokį Heruir jo "valiukų"grupuotę,na ir jus jau nukreips kur reikia,patikėkit..dabar jums svarbiausia įsimaišyt į,khem..paieškos būrį,kurį,tikiuosi(Hermesas drėbtelėjo į elfus)šie dainorėliai,poetai bei šiaip mėgstantys įkalt pirmagimiai greitu metu suformuos..kai reiks,aš jus pats surasiu,kelyje pagelbėsiu...
Laukdamas atsakymo Hermesas gurgštelėjo vyno,bei akies krašteliu žvilgtelėjo į PJ. įtartinas visgi tas vaikis..kaip padavalkanas,jis jau senokai pralenkė daugelį savo bendraamžių..bet kaip tikras vaikis,prakeikto paaaauglio amžiaus,jis užsispyręs,nenori mokytis,viskam abejingas išskyrus kelis dalykus.O kad jis žinotų,kokie Minties klodai jame slypi,koks jo potencialas,jis dar pats to nesuvokia,gal ir gerai...ne veltui jis atrado šį vaikį,kad ir visą persigandūsį,besislepiantį nuo kažko..jo midikirmėliukų kiekis centrinėje smegenainėje buvo įspūdingas,tad Hermesas tais laikais negalėjo praleist progos..Net ir dabar,būdamas antras ar trečias numeris,Hermesas iki galo nesugebėjo perprasti Pou Džuno..kai kurios jo minties durys buvo uždarytos taip tvirtai,jog niekas negalėjo žinoti kas už jų slypi..galbūt šviesa,galbūt tamsa..galbūt jam lemta tapt mokytoju,galbūt.......Hermesui toptelėjo jam pačiam nesuvokiama mintis:..galbūt porno ir snukiadaužių vaizdajuosčių nuomos punkto pardavėju.. Hermesas nutraukė savo apmąstymus ir dėl paskutiniosios minties kreivai pašnairavo į dvi keliautojas,kurios patenkintos maukė vyną ir galvojo..

Rubė pabudo. Na ir sapnelis pasitaikė... Bėda ta, kad nelabai suprantamas. Kas tas skaičiukų valdovas? Močiutė apie tokį nepasakojo. O ji gi ir skaityti ir rašyti moka (ir Rubę išmokė), daug knygų turi, laiškų visokiausių iš didžiojo pasaulio gauna...Galios ten visokios, pelės – katės... lemtis. O apie žiedelį tai nė žodžio!!! Ir valgyti norisi. Ir va, ji jau pilnametė. Tik svarbiausio dalykjo taip ir nepadarė.
Ji išsiropštė lauk iš drevės – na ir sustingo visi kauleliai! Nieko napaveiksi, eiti reikia, o kur – nesvarbu. Gal smuklė kokia pasitaikys, gal gyvenvietė, gal šulinys koks stebuklingas – ten ir tą žiedelį paliksim ir ramiai namolio grįšim. STOP. Stop, stop stop, Kaip tai paliksim!? Ar man galvoj negerai!? Išmesti tokį gerą daiktą!!! Hobitei pasišiaušė visi plaukai – nuo galvos iki pat pėdų (ot nevala, pamiršau nusiskusti). Juk išmesti galima tą, varinį, močiutės mugėje nukniauktą (kuri net tokio dalyko Rubei pačiai nepatikėjo). Ji greitai kelnių kišenėje sugraibė varinį žieduką, grįžo prie drevės ir užsiropštusi įmetė: už taiką ir gerovę visam pasaulyje, kad vaikučiai Harade daugiau nabadaudų…Tfu, ką čia per nesamonę dabar pasakiau, susigriebė hobitė, juk ne Hobitono grožio kunkursas (jos net į atranką niekas nepriėmė – per aukšta, per liesa, per mažai garbanota, kad juos kur...). Bet Rubė nebesuko sau galvos – o ko čia rūpintis, kai turi tokį dailų žiedelį? Ji pažvelgė į jį. Jis pažvelgė į ją. Jie abu buvo laimingi.

Smuklės durys ir vėl prasiverė ir į salę įžengė aukštas liesokas vyriškis. Moteriškoji lankytojų dalis (ir vienas-kitas vyriškos giminės atstovas) akimirksniu pagyvėjo, nušvito ir paruošė savo grožybių arsenalą šturmui, o tos, kurios po neramios nakties buvo itin ne formoje, cyptėlėjusios, pasistengė pasislėpti už sugerovų.
- Ieškau gerbiamojo Herpio, - akinamai šyptelėjęs, tarė atejūnas.
- Hermio, - pataisė jį Hervaizas, - o jūs, turbūt, busite Indijonas Joncis.
- Butent, - Joncis nužvelgė salę. – Turiu įgaliojimus čia, šioje smuklėje nedelsiant surinkti burį vienos juodos katės paieškoms.
Salėje kilo sąmišys. Staiga beveik visi prisiminė, kad turi įvairiausių neatidėliotinų reikalų, ir pradėjo skubiai atsiskaitynėti. Nors, kaip pastebėjo Pou Džunas, dalis jų apie reikalus pamiršo jau smuklės kieme, kur susiburė, laukdami, kaip įvykiai klostysis toliau.
- Nagi, jaunolį, - kreipėsi į jį padavėja, - kiek atsimenu, ruošeisi mokėti už save ir savo draugužį. - Legolendas, atsirėmęs į stalą, laimingai murmėjo kažką sau po nosim.
Pou Džun įžuliai išsišiepė. Hervaizas, laimei, buvo užsiemęs pokalbiu su Jonciu.
- Sakykite, ar jums teko girdėti, kokios pastaruoju metų yra įvestos baudos už alkoholio pardavimą nepilnamečiams?
Padavėja, sutrikusi, linktėlėjo.
- Tada, manau, susitarsime, kad nieko jūs man nepardavinėjote.
- Manai, patikėsiu, kad esi nepilnametis? – piktai sušnypštė mergina.
- Nejaugi nepanašus? Galite, žinoma, surizikuoti ir pradėti aiškintis…
Padavėja pagiežingai nužvelgė abu, bet po neilgų dvejonių nutarė nesusidėti, tik sumurmėjo kažką panašaus į: “kad daugiau tavo marmuzės čia nematyčiau…” ir dingo.
HPJ susirado savąjį SKY-1 ir priejo prie Hevaizo su Jončiu.
- Mokytojau Vai Zedajau, - nekaltai šypsodamasis pradėjo jis, - ar galiu prisijungti prie paieškos būrio?

Kažkur tolimoje šiaurėje, Foročelo Respublikos teritorijoje, tipiškoje pirtyje sedėjo trys vyrai. Visų galvos blizgėjo tarsi mėnulis, vedantis iš proto vilkus, vilkolakius bei dar kai kuriuos gyvūnus. Veidai puikiai išlaikė intelekto nesužalotas fizionomijas. Šalimais kiekvienam gulėjo po nešiojamą palantyrą. Kaip nekeista, visi jie buvo vienodi – naujausi mados klyksmai ‚Orkia 9112.2441‘, turintys ne tik automatinio šiaurės-pietų poliaus kalibravimo mechanizmus, bet ir skambantys polifoninėmis melodijomis bei rodantys spalvotus pašnekovų vaizdus.
Staiga vienas tas palantyras suklykė. Suklykė taip, kad visi trys sedėjusieji patalpoje buvo priversti užsikimšti ausis, o jų galvose iškilo seniai pamirštų Žaliųjų Šmėklų – Marsūlų – atvaizdai.
- Arnoldai! – suriko vienas vyras. – Kiek kartų sakiau tau: pakeisk tą prakeiktą skambučio melodiją!
- Ramiai, - atsakė Arnoldas, nerodydamas jokių emocijų. Pakėlė savo palantyrą, pažvelgė į jį ir ėmė šnekėtis su kitame linijos gale esančiu pašnekovu. – Mhm... Aš... Taip, taip, mjoooo... Kur, sakot? ‚Bruinen, Inc.‘? Kur čia toks randasi? Aišku... Gerai, būsiu.
Atsisukęs į savo susėdovus, Arnoldas tarė:
- Man metas. Užsakymą gavau.
Užsijuosęs rankšluostį, išsmuko pro duris. ‚Ech, vis tas darbas...‘ pagalvojo. Va, dabar gavo užsakymą iš kažkokios Brūneno, ar Brėmeno, ar dar kažkokios panašios kompanijos suremontuot užtvanką. Nieko gero. Ir kodėl jis nuėjo į statybininkus? Dar gerai, kad kartais gali prasiblaškyt gyvo veiksmo lauko vaidmenų žaidimuose. Bet šiuo metu tam nėra laiko, reikia varyt į pietus.
Skubiai apsirengęs, Arnoldas įšoko į pirmą pasitaikiusią maršrutinę karietą ir nuvažiavo oro uosto link. Ten įsėdo į kaip tik besiruošiantį pakilti Torondoro klasės keleivinį erelį ir nuskrido civilizacijos link.

Lochas Dangvaikšta, draugų (kurių jis kaip ir neturėjo) pravardžiuojamas Lochšliauža, jau kelintas mėnuo bergždžiai ieškojo JPGMP3Pop XXL dydžio batareikų savo šviesos kardui. Ieškojo ir keikė savo senelį, kuris jam minėtąjį ginklą paliko. Kur tai matyta, kad RITERIS ŽIEDAJUS, su pagyrimu baigęs Pradinės Padavėjų Ir Pardavanų Žemosios Mokyklos (PPIPŽM) paruošiamąją klasę, vaikščiotų su tokia prieštvanine seniena. Juolab, kad tas, atsiprašant, kardas buvo panašus į paprastą žibintuvėlį.
“Pasikark ant savo ūsų, seni”,- niršo Lochas, išėjęs iš kaskeliasdešimtos ginklų parduotuvės. Iš paskos, pro praviras duris girdėjosi pardavėjų žviegimas:
“Chyyyyyyyy Tas vaikis turbūt – ne tik, kad be smegenų, bet ir be akių, jei įsigijo tą pipirų grūstuvą Tokiam kardužiui batarkių nebedaro jau kokį 50 metų ”
Lochas kuo skubiausia nėrė tolyn, slėpdamas po į kibirą panašiu šalmu (irgi senolio “dovanėlė”) raudonuojančias ausis.
“Kuo greičiau iš šio miesto, iš šios šalies. Kuo toliau, kur manęs niekas nepažįsta..”, - jis skubėjo miesto gatvėmis, beveik nematydamas kur eina....

"Hm paieškos būrys... sugauti katę ..." - nerišliai mąstė elfas - " įdomu ar jie duos kiokį užmokestį ? Žinoma duos , niekas nenorėtų eiti čia už dyką , be to Legolendai pagalvok apie garbę , tu jau ir taip esi gerbiamas tai dar truputėlis garbės tau nepakenks....Be to negalima paleisti puodžiaus" Elfas tingiai apsidairė , taverna buvo pustuštė , tik kieme klegėjo prisigėrę elfai .
Legolendas pradėjo ieškoti savo diplomo , jugi reikia pasirodyti visu gražumu , taip diplomas buvo surastas , na kiek žemėtas ir apiplyšęs nes Legoelndas taip ir neprisivertė jo įlaminuoti bet vis tiek diplomas . Dabar elfui reikėjo susirasti savo lanką . Šalia Legolendo jo nebuvo , ir tavernos kampe jo nebuvo , elfas palindo po stalu , ant žemės mėtėsi elfo lankas , elfas jį pasiimė ir išlindo iš po stalo visai prie pat Hermeso, HPJ ir Jončiaus . Kad atrodytų dar efektingiau elfas įtraukė savo krūtinę .
- Daukartinis šaudymo iš lanko į nejudančius taikinius čempionas , elfas Legolendas jūsų paslaugoms !, - išpyškino elfas , - galite mane įrašyti į savo savjonių komandą - paieškos būrį! , - ir užbaigdamas savo griausmingą kalbą elfas parodė Jončiui savo diplomą kurį gavo prieš kelis šimtus metų .
Kažkodėl Jončius labai keistai pažiūrėjo į elfo diplomą :
, Legolendas pats pažvelgė į savo diplomą tai buvo ne čempiono diplomas o nuolaidų kuponas į taverną Ork'Donalds . Legolendas išsprogdino akis " Negi ir šitą paskutinį diplomą būsiu iškeitęs į butelį ar nuolaidų kuponą ?
- Palaukite tuoj aš jum parodysiu tikrą diplomą ..., - elfas išsitraukė kiek aplamdytą ir žemėtą popieriaus lapą ant kurio buvo prikeverzota visokiausių elfiškų keverzonių.
- Gerai , gerai dėdule tu priimtas , - atsakė Jončius , - gal dar bus savanorių ? Jončius dar kartą apsižvalgė .
"Na va aš jau būryje" - , linksmai šypsodamasis mąstė elfas , jis klestelėjo ant kėdės - " Būtų gerai dar išgėrus .."
- Padavėja , prašau alaus! - sušuko Legolendas .
- Och tu prakeiktas alkoholike dar tau mažai ? . Riaumojo įpykusi padavėja , - Prakeiktas elfas , dar nori? Padavėja iš to pasiutimo , paleido į elfą tuščią stiklinę, tik deja ši stiklinė prašvilpė pro Legolendo galvą , ir ištiško į sieną.
" Na ir pasitaiko čia tokių baisių padavėju..." Elfas paniro į savo prisiminimus...

Var pastūmė toliau tarnybinį palantyrą ir su palengvėjimu atsiduso. Viskas, užtvankos reikalai sutvarkyti, meistras surastas. Kad tik jis suspėtų iki pirmo lietaus, o tai žiūrėk, rimtai ta nelemta griuvena ims ir neatlaikys... Bet kada tas sekantis lietus- vienas Heru težino...
Pala. Heru. O palantyre įdiegta PPT (pasaulinio palantyrų tinklo) naršyklė.
Var prisitraukė juodąjį akmenį ir davė naują komandą:
- Heru!
Gal pats Aukščiausiasis visgi teiksis informuoti ją tokiu svarbiu klausimu?
Nieko neįvyko. Palantyro gelmėse kažkas susidrumstė, pamažu išryškėjo žodžiai- "Puslapio tokiu pavadinimu nėra. Rastas vienas adresas, panašus į jūsų užklausimą. Tikrinti?"
Sutrikusi Var sumurmėjo "taip"...
Užrašas akmens vidfuje persimainė, dabar jis skelbė- vėvėvė.he.ru. Potruputį ėmė ryškėti ir kiti vaizdai...
Var išvertė akis. He... Ru??? Nieko sau. Akivaizdu, kad nei su Varlomis, nei su kitomis dieviškomis būtybėmis tai neturi nieko bendra, bet... Ką čia daro tie berniukai? :shock:
Paveiksliukai palantyre karts nuo karto keitėsi, ir princesė vis labiau kraupo- bet išjungti ranka nekilo. Staga ji suspigo:
- Tėti??!
Jau ko ko, o kad griežtasis ponas fon Smitas... e... Hm. Šlykštu.
Susinervinusi ji išjungė palantyrą ir dėl visa ko užrakino jį seife. Grįžo į savo kabinetą ir pasiuntė į artimiausią taksi firmą pašto karkvabalį. Po tokio streso- tik į karštą vonią, ir kuo daugiau žemuoginių putų...

Troikė kumštelėjo Novą:
– Na, tai ar eini? Skylės sienoje link tave gali stumtelėti, bet per per ją išgriūti turi pats, – jis pacitavo kapitono Irmo Lorijeno mėgstamą posakį, – tas Herpesas sakė, kad tereikia rasti katę, ir mus supažindins su Heru, kuris žino, kaip iš čia išsikrapštyti.
– Šiais laikais kiekvienas užsimanęs kuria nuosavas operacines sistemas... Bjauriausia, kai jos dėl mokesčių vengimo nedeklaruotos – įeit gali, o išeit pačiam beveik neįmanoma. O programuotojai ne visada padeda, – kilstelėjo antakius Nova.
– Taigi, katė mums gali praversti.
Nova nenorom linktelėjo ir abu prisigretino prie Joncio, kur jau stovėjo Hermesas, paauglys turbūt rankų darbo akiniais ir dėdulė, siūlęs apsilankyti Šyro rezervate. Joncis juos nužvelgė kiek įtariai (tai dar paryškino stambus randas ant vyriško smakro) ir ėmė raustis kišenėje. Kokią minutę energingai pavartęs iš ten ištrauktą nušiurusį tomelį, Joncis pasiteiravo:
– Ir jūs į būrį?
Nova ir Troikė kartu linktelėjo.
– Gerai, – numykė Joncis.
Jo skaitytame puslapyje buvo parašyta:
„Pastaba: gali būti, kad, rinkdami būrį, sutiksite asmenų, nepanašių nei į karį, nei į magą, nei į kitą jums žinomą herojų porūšį ir išvis atrodančių tarsi agurkai ant slyvos krūmo. Mes įspėjame, kad vėliau tokie asmenys gali sudaryti nemažai sunkumų. Jei vis tiek nutariate juos priimti, galime paguosti: jie nepamainomi, kai reikia apstulbinti priešą ar auką (jums juk tas pats). Ypač gerai, jei jie turi darbo cirke patirties“.
– Taigi, turim šaulį, žiedajų su mokiniu ir... Ar jūs iš cirko? – pasiteiravo Joncis vilties kupinu balsu ir akimis.
Troikė jau ketino vyriškai išaiškinti Jonciui, kuo Sijono kariai – Šablono kaubojai skiriasi nuo cirkininkų, bet Nova alkūne bakstelėjo jam į šoną. Vyno poveikis silpnėjo, ir ji galėjo jau beveik nesvaigdama žiūrėti į kodą. Nemaža dalis simbolių buvo nesuvokiami, bet vietomis šis tas aiškėjo. Normaliam skraidymui aiškumo toli gražu neužtektų, bet bendri modulio sandaros principai visgi nedaug skyrėsi nuo Šablono. Joncio mąstysena iš vis buvo beveik aiškutėlė (ko nebuvo galima pasakyti apie kitus tris būrio narius). Nova prisiminė vaikystėje spręstą masyvo narių rikiavimo uždavinį, truputį pagalvojo ir sušnibždėjo Troikei:
– Jei mūsų atsakymas = „Taip“, tai priėmimas į būrį = „Taip“, kitu atveju, jei mūsų atsakymas = „Ne“, tai priėmimas į būrį = „Ne“.
– Kaip taip greit išsprendei? – tyliai nusistebėjo Troikė.
– Taip, – šyptelėjo Jonciui Nova. – Parodyti, ką galime?
Joncis linktelėjo.
Nova ištiesė ranką baro link. Vienas bokalas pakilo, nusklendė prie alaus statinaitės ir pripildytas atsklendė tiesiai po nosimi dėdulei, kurį, rodos, kažkas pavadino Legolendu. Nova nepastebėjo santūrios Hermeso šypsenėlės – tarsi kario, žiūrinčio į mediniu kardu žaidžiantį vaiką. Legolendas išpūtęs blizgančias akis nelabai tvirta ranka ore pačiupo bokalą ir po sekundės gilaus susimąstymo jį išmaukė vienu ypu. Tačiau padavėja buvo ne ką lėtesnė ir suspiegė taip, kad visiems užgulė ausis:
– Aš jums, to jau per daug! Nesulauksit! Barbe, Petrai, Euzebijauuu! Tik dūžtančių indų nemėtykit!
Po akimirkos nežinia iš kur atsiradę trys vaikiščiai ir padavėja į Joncio paieškos būrį paleido nesilpstančią šaukštų, šakučių ir skardinių puodelių papliūpą. Legolendas taikliai į lubas iššovė perspėjamąjį šūvį ir atsuko strėlę į brangią senovinę vazą ant baro. Jo perspėjimo atakuojantieji nesuprato, todėl vaza netrukus pavirto šipuliais, o Legolendas prieš prarasdamas pusiausvyrą po smūgio padėklu spėjo pagalvoti „Matot, kad aš tikras čempionas!“. Keletas į vaikėzą lėkusių puodelių šleptelėjo ant žemės, iš kur, jei tame triukšme tai būtų buvę įmanoma, būtų pasigirdęs varlių kurkimas, o kiti pažiro žiežirbomis it miniatiūriniai fejerverkai. Hermesas beveik nejudėjo, bet kažkokiu būdu įrankiai jį aplenkdavo. Troikė viršutine sienos dalimi pabandė nulėkti į užnugarį ir nors vienam vaikėzui įkrėsti į kailį, bet nelaiku žvilgtelėjo į Novą ir sustingo pusiaukelėje: draugė, išsisukinėdama nuo šakučių, atsilošė tiek, kad trinktelėjo galva į žemo suolo kampą ir buvo begriūnanti ant grindų. Troikė apsisuko ir suspėjo grįžti, ją pačiupti, papurtyti ir surikti:
– Daryk ką nors!
Nova miglos aptrauktomis akimis žvilgtelėjo į keistųjų simbolių eiles.
– Koduotė ne ta!
– Barbarai, naujo total-ISO nemoka. Spjauk į tuos simbolius, skaityk dvejetainį!
„Lengva pasakyti, gali visai ne to prisiskaityti...“ Nova ištiesė drebančią ranką.
Šaukštai, šakutės ir nepaisant draudimo paleistos stiklinės sustojo metro atstumu. Ataka nesiliovė, todėl jų vis gausėjo, tarsi kažkas būtų pabandęs sumūryti sieną iš itin neįprastų daiktų. Siena netrukus sugirgždėjo ir ėmė grėsmingai svirti į „paieškos būrio“ pusę. Hermesas čiupo Legolendą ir visi visu greičiu išlėkė pro duris, laimei, buvusias už kokių trijų žingsnių.
– Och... – sudejavo besistodamas Indijonis (jau seniai stebėjęs kautynes pro langelį duryse). – Jūsų sugebėjimų katės paieškoms net per daug. Ieškot – bėėėgte!
Paieškos būrys nedarniai pasileido nuo smuklės, pro kurios duris jau pasirodė keli dar neužmėtyti lankytojai ir padavėja...

Glorielę Sindiją pažadino balsai ir daugybės lekiančių indų tarškėjimas.Elfė krūptelėjo ir vos nenusirito nuo balno, kur, pasirodo, jau trečiąsyk per savaitę buvo užmigusi.Jos Šarvuotis stovėjo ramiai, ir Gloriė vėl nusistebėjoi, kaip jis pakelia tokius šarvus, saugančius visą žirgą nuo bet ko-nuo uodų įkandimų iki dvirankio kalavijo smūgio.Elfė nusprendė pažiūrėti, kas ir ką veikia kažkurios tavernos, kurią ji žinojo esant netoli.Ji paragino Šarvuotį, ir pasigirdo toks tarškesys....Per daugelį šarvų nešiojimo metų žirgas išmoko nebežengti taip, kad arrodytų, jog žengia mumakas, apkabintas metaliniais puodais-atrodė kad žengia pusė mumako.Stebėtina pažanga.Gloriė pati pakęsti negalėjo jokio metalo ant savo kūno, išskyrus daugybę apyrankiį, apykojų, grandinėlių ir žiedų(ir dar visokiausių puošmenų rūšių), tvirtai juosiančių jos kojas iki kelių, rankas, kaklą ir pirštus(ir bemaž visas kitas kūno vietas).Bet šarvai-ne tas, pirmąsyk juos užsivilkusi Gloriė pažadėjo sau, kad verčiau jau žus, negi nešios juos.Tačiau žūti merginai neprirerikė-ją visą saugojo daugybė papuošalų iš tvirto, puošnaus metalo.Segtukai, grandinelės, diržai, žiedai, apyrankės, apykojės, auskarai-visi jie kartu sudėjus sverė ne mažiau, kaip keliasdešimt kilų, o tarškėjo tarsi dar pusė mumako, tad nenuostabu, kad kol mergina pasiekė smuklė, visi jau seniai buvo užsikimšę ausis.Indų tarškėjimas liovėsi, nes didžioji dauguma lankytojų,išvydusių tokią būtybę, jei bent nenualpo, tai sudribo ant grindų, žiopčiodami ir gaudydami orą kaip žuvys ant kranto.Gloriė gūžtelėjo pečiais ir paragino Šarvuotį ir nušuoliavo paskui kažkokią nubėgančią komkpaniją, kuri jai kažkodėl jai atrodė įdomesnė nei įprastinė reakcija į jos išvaizdą..Šie sustojo, iušvydę juuos aplenkusį metalo kalną, baisingai tarškantį kalną.Jautesni užsikimšo ausis, kiti pradėjo krizenti.Gloriė atsilošė atgal balne, šitaip stabdydama žirgą(ji jodinėjo be kamanų ir pavadžio, tačiau su balnu, sudarytu iš įmantriai išlenktų nugaros šarvų plokščių), Šarvuotis lengvai atsistojop piestu, nesunkai pakeldamas nuo su savim visus šarvus, dėl kurių žirgas atrodė daug didesnis net dieną, nes po šarvais nesimatė net mažiausio lopinėlio kailio, ir Gloriė net nebenutuokė, kokios jis spalvos.Baugiai didelis žirgo siluetas iškilo virs vių, bet Gloriė sutramdė Šarvuotį (kartais kažkodėl pravardžiuojama tankiu) ir mandagiai pakalusė priešais ją sustojusių žmogystų:
-Gal jūs, gerbiamieji, malonėtumet man, atsitiktinai keliavusiai pro šalį, išaiškinti, kas čia vyksta...Atsiprašau, bet man labai smallu...
-Tu irgi??!!-suklykė kažkas iš būrio, nutraukdamas Glorielės Sindijos kalbą.Kas ir apię šaukė-elfė nesuprato, bemaž visi kiti-taip pat.

Indijoniui Jonciui į galvą atėjo geniali mintis. "Jei nori, kad darbas būtų padarytas, pavesk jį kitiems". Todėl , pasinaudodamas šarvuotojo žirgo sukelta sumaištimi, jis paslapčiom nusėlino šalin ir grįžo į jau aptvarkytą smuklę. Valandėlę pasėdėjęs jis sukurpė skelbimą, kurį pakabino ant baro sienos
" Wanted
Black cat whit even blacker stripes
Reward - pagal susitarimą
deliver to - any elf whit fancy dress."

Nu va, savo darbą padariau, dabar galima ir alučio išgerti.

Taip Joncis pradėjo tai, kas rekordų knygose vadinama "Septynmečiu užgėrimu", nors iš tikro truko septynis metus, du mėnesius ir penkias dienas.

Palaukite čia, pareiškė ta išstypėlė laibu balseliu. Palaukite čia. Ir Rubė laukė. Jau turbūt pusantros valandos laukė, kol kas kas nors teiksis jai paaiškinti, priimta ji į darbą, ar išmesta lauk. Ji neblogai pakeliavo ir susipažino su visais nacionaliniais bastūnų gyvenimo ypatumais, kol atvyko čia, į Rivendeilą. Rivendeilas buvo nemažas miestukas. Bent jau gerokai didesnis už Rubės gimtąjį kaimą ir visus pakeliui sutinktus miestelius. Hobitė įsitikino, kad kuo mažesnis kaimas – tuo sunkiau smuklėse ką nors nukniaukti, todėl tokiose vietose ji stengėsi susimokėti iš šokių tokių atsargų, ir traukė į labiau apgyvendintus plotus. Jai sekėsi ir ji nė kartelio neįkliuvo (hobitė meiliai paglostė po marškiniais paslėptą Žiedą...), bet toks gyvenimas ne jai. Rubei reikia šio to pastovesnio ir solidesnio. Šis troškimas ir atvedė ją į "Bruinen.Inc" – turgaus skelbimų lentoje ji perskaitė, kad įmonės vadovė ieško sekretorės – asistentės. Reikalavimai: mokėti rašyti ir skaityti – na, tas nebaisu, juk ji daro tik po vieną klaidą kas dešimt žodžių. Taip pat: virti kavą ir tepti sumuštinius – Rubė net suprunkštė tą perskaičiusi – ji gi verdą geriausią kavą visoje Apygardoje ir sumuštinius ruošia (nes nieko kito nemoka...) galima sakyti nuo vystyklų. Ir pagrindinis reikalavimas kandidatei – ji turi būti tvarkinga ir neturėti hi-gi-ie-n-nos (na ir žodelis, žinote..) problemų. Na, Rubė nesijautė esanti labai tvarkinga. Ji nervingai kelis kartus perbraukė delnu per apsiaustą – tas prakeiktas purvas įsigeria, kad niekaip neišpurtysi. Bet apsiaustas buvo būtinas – jis slėpė apspurusius drabužius ir netvarkingus kojų gaurus – nieko nepadarysi, juk ji keliauja ir neturi galimybių kasdien maudytis ir šukuotis. Bet tų hi-ni-ie-nos problemų aš tikrai neturiu, netvirtai nusprendė hobitukė, kad ir kas tai bebūtų.
Aš turbūt čia samanomis apželsiu, pagalvojo ji, kai vienos didelės tamsaus medžio durys krustelėjo, bet taip ir neatsidarė. Ji vis dar stypsojo viena prabangiame laukiamajame. Kaži, kokia ta vadovė? Ar tokia, kaip ta laibabalsė išstypėlė su kuodu ant pakaušio (žmogus, ne kitaip), o gal ji elfė, graži, protinga ir gera, tokia, kad iškart supras, jog Rubei šis darbas būtinas?... Bet nuojauta kuždėjo, kad taip tikrai nebus. Kodėl gi tada miestelėnai taip keistai į ją pasižiūrėjo, kai ji paklausė, kur čia tas Bruinen, nes ji ieško darbo pagal skelbimą?... Ir kodėl čia taip tuščia, negi tik ji viena susidomėjo sekretorės darbu?...
- Užeikite.- Rubė net nepastebėjo, kaip laukiamajame vėl išdygo išstypėlė. – Panelė perskaitė jūsų anketą ir jus priims...
Hobitė susikaupė, nejučia vėl priglaudė ranką prie krūtinės ir žengė durų link – kas bus, tas bus!

Var ne itin stebėjosi, kad per tas penkias savaites nuo visuose Rivendeilo laikraščiuose pasirodžiusio ryškaus spalvoto skelbimo apie laisvą sekretorės vietą, tik šiandien atsirado pirmoji pretendentė. Greičiausiai visos kandidatės į garbingą postą laiku suprato, jog būti tokios įmonės bei TOKIOS vadovės sekretore- ne juokas, todėl net negaišo siūlydamos savo varganas kandidatūras. Nuostabu, tikriausiai toji, atėjusioji, tikra savo srities specialistė bei tikrai aukštos kvalifikacijos sekretorė...
He! Bala jos nematė, tos kvalifikacijos, nusispjovė mintyse Varvena- juk svarbiausia, kad mergiotė mokėtų virti kavutę, nekalbėtų su akcentu, bei nebūtų pernelyg išvaizdi (kad nenustelbtų kerinčio prezidentės- svarbiausio reprezentacinio įmonės atributo- grožio). Ir, savaime suprantama, būti tvarkinga, švari bei pasitempusi.
Princesė atsivertė anketą, kurią prieš pusvalandį ant stalo tvarkingai padėjo Marila- baisioji kuoduotė, žmonių rasės asistentė. Taip taip taip... Aha. Rubė- geras vardas, lengva atsiminti ir patogu pašaukti. Pavardė.... kam rūpi ta triaukštė neištariama nesąmonė? Šeimyninė padėtis... E? Ką? Toji Rubė ne tik kad surašė visą savo kilmę iki proprosenelio (išsitempė per pusę puslapio, įskaitant grafas apie rasę, išsilavinimą bei rekomendacijas- na, kam įdomu, jog jos senelio vardas buvo kažkoks Rubėjus Hagridas, kurio atseit garbei ją pavadino), bet netgi nupaišė kampe kreivą giminės medelį. He, prunkštelėjo Var, lygiai toks pat auga vazonėlyje šalia "Bruineno" paradinio įėjimo.
Kas čia dar? Ahaaaa, sumuštinius tepti moka, kavą verda. Tikriausiai tiks. Var patilindžiavo sidabriniu varpeliu. Tyliai kaip šešėlis įslinkusi Marila pasietiravo, ką pasakyti pretendentei. Išklausiusi nurodymus, kuoduotoji pravėrė kabineto duris ir pakvietė kandidatę:
- Užeikite. Panelė perskaitė jūsų anketą ir jus priims...
... Var išsižiojo, kiek tik leido smulkučiai, kilnūs žandikauliukai. Hobitė. Iš visų miesto sekretorių pas ją atsigrūdo mažytė, murzina, GAURUOTA hobitė!!!
- Marilaaa!!!
Padėjėja kaip kaip strėlė įlėkė į kabinetą ir liko stovėti lygiai atip pat įsitempusi- kaip strėlė. Var perliejo ją priekaištingu žvilgsniu:
- Kas čia?
Padėjėja atsisuko į Rubę.
- Jūsų sekretorė. Vienintelė, kuri atėjo. Suprantate, jūsų atleisti arkliai su vežiku pasistengė paskleisti melagingus gandus apie jūsų neva bjaurų charakterį, ir dabar visos galimos pretendentės viena per kitą puolė registruotis į persikvalifikavimo kursus. Žinodama, kokia jūs užimta, aš pati jau susisiekiau su advokatais ir paruošiau dokumentus minėtųjų arklių padavimui į teismą už šmeižtą bei moralinę traumą.
Var piktdžiugiškai šyptelėjo:
- Puiku, Mare, puiku. Ir dar pasiųsk karkvabalį mano kirpėjai, šaknys jau matosi...
Linktelėjusi padėjėja išėjo, o Var įsmeigė paniekos (ir- nemeluosim- smalsumo) kupiną žvilgsnį į prie durų susigūžusią Rubę.
- Žinai, kas yra krevetės? Akivaizdu, kad ne. Nesvarbu. Matai mini virtuvėlę kabineto kampe? Greitai sutepk man porą sumuštinukų su krevetėmis ir užplikyk puodelį kapučino. Krevetės- tai tos, kur skaniausiai atrodo ir kvepia.... Ne, ten BRAŠKĖS, tu ką, braškių nuo nebraškių neskiri?! Tai kas, kad TAU jos skaniausiai kvepia, sakau, ne tos!!! Ką tu dirbi, kas gi maišo kavą desertiniu šaukštu...
... Po pusvalandžio Rubė išėjo iš "Bruineno" pastato nusivariusi kaip kuinas ir pikta, kaip šimtas šeškų- bet jau ne bedarbė. Orientuodamasi pagal įduotą planą, hobitė patraukė ieškoti darbuotojų bendrabučio.
O Varvena ilgai sedėjo prie stalo ir svarstė, kas gi taip gražiai blykčiojo ant pigios grandinėlės, juosiančios Rubės kaklą...

Troikę ištiko netikėtas isterijos priepuolis. Na, tokios humoro isterijos.
- Čia jau per daug, - krizeno jis, kumščiodamas Novą. - Šitokios grožybės pamatyti nesitikėjau, - turėdamas omeny keistąjį metalo kalną, įnirtingai rodė į jį pirštu.
Praėjus kelioms minutėms, Troikė susivokė, kad juokiasi vienas. O kadangi juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis, iš tos laimės Troikė ėmė verkti, jo širdis suminkštėjo ir prasidėjo kažkas panašaus į priešužduotinį sindromą. Nova keistai nužvelgė savo partnerį.
- KAS TAU, šimts pypkių?
- O kur tasai?!!!
- Kas-ai?
- Tasai, dėl kurio ir prasidėjo visos šitos bėdos?!!
- Turi omenyje juodąją katę? - įsiterpė Hermesas.
- Ne, - suurzgė Troikė, vėl bebaigiantis atvirsti Ybe (dar prireiks moteriško jautrumo), - turiu omenyje mūsų būrio vadą.
Visi giliai giliai įkvėpė. Nelaukdama, kol iškvėps, Ybė staigiai spruko atgal į smuklę. Prie stalo aluje jau baigė skęsti Indijonis. Vienu staigiu rankos mostu Ybė nušlavė nuo stalo bokalus, nutraukė keistą (XIXa. Amerika?) skrybėlę ir atsisėdo ant stalo tiesiai Indijoniui prieš nosį.
- Ką gi čia manaisi darąs?
Indijonis pasižiūrėjo į ją keistomis akimis.
- Mano... bokalas... dar nespėjau... įvykdyti... septynmečio plano... *ik*
Ybė sumirksėjo.
- Mums tavęs reikia, - *automatinis blakstienų ilgintuvas įjungtas*. - Juk tai tu būrio vadas. Bent jau kiek aš suprantu iš visos šitos nesąmonės. Matai, - Ybė pasislinko arčiau, jos balsas virto šnabždesiu, - čia viskas kažkaip keistai susiję, o kodo nei aš, nei Nova iki galo neiššifruojam. Įtariu, kad gali mums būti naudingas.

- Ybe! - prie durų ranka jai mojo Nova, kviesdama paskubėti.
- Aš tuoj, - linktelėjo Ybė. - Tik noriu sulaukti atsakymo...

***

Katė bėgo kaip akis išdegusi. Viskas, ką girdėjo jos ausys, buvo pro šalį švilpiantis vėjas ir jos pačios šnopavimas. Kažkur giliai pasąmonėje iš nevilties šaukė Nurha.
- Miau, - sukniaukė katytė ir padidino greitį...

Arnoldas žvalgėsi į apačioje plytinčias dykynes, persisvėręs per apsauginę tvorelę ant erelio nugaros. 'Keista,' nusistebėjo. 'Juk vos už keliasdešimties kilometrų prasideda normali civilizacija, o šitos vietos atrodo nepakitusios nuo pat tada, kai Mor... Mur... Mer... žodžiu, nuo seniai.'
Erelis lengvai sklendė keliasdešimties žmogaus ūgių atstumu nuo aukščiausių medžių viršūnių. Nors jis skrido tikrai greitai - per kelias valandas sukardavo atstumą nuo Foročelo iki AmonSul Internešional, - bet sėdint ar stovint tam paukščiui ant nugaros visiškai nejusdavai to greičio. 'Geri amortizatoriai ir stabilizatoriai, nieko nepridursi,' konstatavo Arnoldas.
Pagaliau tolumoje iš debesų išniro ir pats oro uostas. Tik nelabai ką galėjai įžiūrėti - jį dengė storas rūko sluoksnis. Erelis praskrido virš nusileidimo aikštelių, kažką klyktelėjo ir tuojau pat gavo atsakymą. Malonus, tačiau bejausmis moteriškas balsas informavo keleivius, kad jiems reikės šiek tiek palaukti, kol rūkas išsisklaidys. Erelis nusklendė į pietus, kad už keleto mylių apsisuktų ir grįžtų atgal.
Tačiau pietuose rūkas kilo į viršų, ir erelis greitai pateko į nepermatomą pilkumą. Tas pats moteriškas balsas mandagiai paprašė keleivių atsisėsti ir prisisegti saugos plunksnas, kad netyčia neįvyktų kokių nelaimių. Arnoldas, žinoma, nebuvo toks kvailas, kad neklausytų. Jis buvo skaitęs ir girdėjęs apie dažnas avarijas, ypač pietuose, virš Mordoro, kur toks rūkas - kone pastovus reiškinys.
Taip jiems besibraunant pro nepermatomą pilkumą (ji buvo tokia tanki, kad net vienas keleivis elfas sumurmėjo: 'Mano akis aptraukė kažkokie burtai ir aš jaučiu atsliūkinančią blogio šmėklą...' Arnoldas susiraukė. 'Neniurnėk, nes dar prisišauksi kokią dvasią. Mes juk skrendam tiesiai virš to masinio kapinyno, kaip ten jis, Baraudaunas?'
Bet buvo jau vėlu. Staiga pasigirdo baisus klyksmas. Toks stiprus, kad Arnoldui užgulė ausis ir atėmė kvapą. O erelis, greičiausiai prisiminęs kokių nors savo protėvių žygius, arba tiksliau - skrydžius, metėsi į vieną šoną, paskui - į kitą, ėmė blaškytis, ieškodamas to klyksmo šaltinio. Išvydęs rūke kažkokią tamsią dėmę, puolė jos link. Beskrisdamas atliko keletą sudėtingų viražų (tarp jų ir aštuonių vijų statinę bei suktuką). Jis turbūt neatkreipė dėmesio į svorio ant jo nugaros pradingimą, kai nukrito visi keleiviai.
Arnoldui pasisekė - jis nukrito ne tiesiai ant žemės, o į miškelį ir užsikabino ant šakos. Ta šaka nulūžo, bet smūgis į lapų paklotą nebuvo stiprus, ir žmogus atsipirko tik keliais įbrėžimais bei nikstelėta čiurna. 'Nieko tokio,' pagalvojo. 'Tik kur dabar esu?'
Nazgūliškas klyksmas jau buvo nurimęs. Erelio danguje taip pat nebebuvo - jis arba dingo rūke, arba nuskrido kur nors tolyn. Arnoldas išsitraukė iš kišenės savo palantyrą. Jo ekrane mirksėjo užrašas nykštukų, elfų bei žmonių kalbomis - 'Praleista kvietimų: 1'...

Glorielės Sindijos nė kiek nejaudino tai, kad vienas/a iš keistosios kompanijos ėmė isteriškai žvengti ir rodyti į ją pirštais.Atvirkščiai, ji pasijautė pamaloninta tokios ramios reakcijos į jos bei Šarvuočio išvaizdą.Gloriė žmoniškai atsisuko į juos, rodydama veidą, ir geriau jau ji ti nebūtų dariusi-daugybės susilydžiusių grandinėlių, nukarusių nuo segtukų ir aklinai dengiančių elfės veidą, vaizdas galuitinai išmušė iš koto visus-vieni pradėjo garsiai istreriškai žvengti, kiti užsidengė akis.
-Atsiprašau,-norėdama visgi sulaukti atsakymo, Gloriė nusisuko.-Gal visgi pasakytumėt man, kas čia vuksta, nes aš visiškai nesusigaudau...

Niekas nesugebėjo atsakyti personai, kuri savo išvaizda pritrenkė visus-kol nepasirodys kažkur pradingęs Indijonis Joncis, smalsioji baidyklė neturi šansų sulaukti atsakymo...

Tačiau Sindija buvo kantri..

Praustis… Miegoti…Valgyti… Nea, pirmiausia valgyti, po to miegoti…Ji pavartė lapuką su nieko nesakančiu adresu – Mušeikų skersgatvis 4b ir puolė prie pirmo sutikto praeivio:
- Sakykite, kur čia “Bruinen.Inc”darbuotojų bendrabutis? Ką?! Kur man eiti?! Pats toksai, dvarfas gauruotas, įdomu, kuo pats kvepi…
Nors verk. Būtinai reikia išsimaudyti. Čia gi nuo tos viršininkės kabineto… Prikvepinta baisiausiai. O jau pati panelė, brr… Tik išpuolusią lauk Rubė užpuolė baisus čiaudulys Ne, jūs tik pagalvokite, esu alergiška savo viršininkei, nusiminė hobitė. Ji kaip visa gėlių parduotuvė. Ir – hobitė buvo tikra – ji kažką daro savo plaukams...
Nepraėjus ir trims valandos ji rado bendrabutį. Nors baisesnės skylės nebūtum radęs visame mieste, pavargusi Rubė to nė nepastebėjo. Prausykloje jai pasisekė rasti dar drungno vandens ir ji labai apsidžiaugė, kad kambarėlyje neaptiko nė vieno tarakono (vargšelė nežinojo, kad tiems simpatiškiems sutvėrimams čia buvo per daug vėsu, be to – nė trupinėlio duonos, nes čia seniai niekas negyveno...). Apačioje ji buvo pastebėjusi užrašą “Valgykla”, tad labai nenoriai susirado savo paskutiniąją NK – t.y. neliečiamą kojinę, kur laikė pinigus pačiai juodžiausiai dienai. Persaldinta avižinė košė ir puodelis arbatos Rubę tiesiog išgelbėjo, tad grįžusi į savo kambarį ji dar prisėdo brūkštelėti laiškučio senelei:
Brangi senele, - ee..., - dėl manęs nesirūpink – gyvenu gerai. Susiradau darbą – esu vienos didelės kompanijos viršininkės, - Rubė susimąstė, pakramtė registratūroje nudžiautą pieštuko galiuką ir susikaupusi rašė toliai, - pavaduotoja. Kai uždirbsiu daug pinigų, grįšiu ir nupirksiu mums naują olą, arba namuką.
Iki. Tavo Rubė.

Išsiųsiu rytoj, dar pagalvojo ji, prieš padėdama galvą ant to kažko, kas jos namuose būtų buvusi pagalvė...

“Mokytojau, mokytojau, kas čia per nazguliava?!” – kreipėsi Pou Džunas mintimis į Hevaizą, nes kitaip susišnekėti dėl atvykelės šarvų braškėjimo buvo paprasčiausia neįmanoma.
“Ko rėkauji, kaip koks miškavaikis, PJ?” – burbtėlėjo mokytojas. “Ar niekad nesi matęs elfės-mitrilistės?”
“Tai štai kas per…” – toptėlėjo HPJ. Žinoma, veikiausia atvykelė buvo viena iš tų legendinių elfų, kurie pašventė savo gyvenimą ne ką mažiau legendinio mitrilo dirbinių paieškoms, nors, švelniai tariant, nevengė ir kitų metalų. Klausėsi jie tik tokios muzikos kaip “Mithrillica” ir “The Silent Watcher”, o į jų kolonijas neretai įsibraudavo savo metalo detektorių lydimi dvorfai, dėl ko kildavo triukšmingi tarprasiniai konfliktai.
- Ar kas nors malonėtų paaiškinti, kas čia vyksta? Gal galėčiau kuo nors jums padėti? – vėl maloniai pasiteiravo elfė, triukšmui kiek aprimus.
- Žinoma, gerbiamoji! – džiaugsmingai atsiliepė Troikės-Ybės ir Novos lydimas kiek apsvaigęs Joncis. – Mums žutbūt reikia surasti vieną mažą šviesiai juodą katytę tamsiai juodais dryžiais… o gal atvirkščiai… Po šimts balrogų, jei rasite, tempkite ir tas, ir kitas, paskui išsiaiškinsim!
- Aš galiu atlikti žvalgybą iš viršaus! – entuazistingai pasisiulė Pou Džunas. Joncis pagiežingai nužvelgė berniuką.
- Na, kačių atžvilgiu gal ir tikrai iš viršaus…
PJ piktai perkreipė lupas, užsidėjo akinius tvirčiau, permetė koją per SKY-1 ir šovė į viršų. Padaręs platų ratą (iš įvairių pusių pasigirdo išgąsčio ir nuostabos šukiai), jis vėl grįžo į savo vietą. Hevaizas šyptėlėjo, bet nuo komentarų susilaikė.
- Tai kaip? – kandžiai pasiteiravo PJ.
- Gerai, busi žvalgas, - numovė ranka Joncis. – O dabar – visi į paieškas, gerbiamieji!
Burys pajudėjo pirmyn. Nova užtaikė momentą ir prisėlino prie berniuko.
- Ar žinai, kad gali skraidyti ir be jokių prietaisų? – mįslingai tarė jinai.
- Žinau, - atsiduso PJ. – Bet mokytojas Don Žuanas mano, kad esu dar per mažas durnaropei bei grybukams…