Indijonis Joncis ir Ko

Rubė Breisgirdl žinojo, kad šita naktis bus nepaprasta. Nuostabi vasarvidžio naktis, po kurios ji taps jauna, gražia ir PILNAMETE hobite. Senelė Primulė nebevadins jos mąžaja mergyte, smuklėje ji išdidžiai galės užsisakyti didelį bokalą alaus..., o Bijūnas Tukas mirktelės jai ir pakvies į šeštadienio šokius... Bet iki to dar reikia šį tą nuveikti. Taip, taip, šį tą nuveikti – reikia kokio dailaus žiedelio, ir kokios nors tinkamos vietos (pageidautina veikiančio ugnikalnio), kur būtų galima jį įmesti. Juk kiekvienas plikabambis hobitukas žino – kuo brangesnis žiedelis, kuo toliau bus nugabentas, ir kuo pavojingesnė vietelė, kur jį įmesi – tuo sėkmingesnė bus pilnametystė ir tuo greičiai išsipildys noras... Ir Rubei net širdis apsalo įsivaizduojant, kaip Bijūnas prieis ir pakvies ją į šokius... taip apsalo, kad ąsotis su rūgusiu pienu šleptelėjo ant grindų.
- Rube, Rube, mužule, kas ten atsitiko! - senelės ausis aštri, kaip peilis,- ar jau susitvarkei!? Dar turi nusiprausti, ir pasimatuoti žaliąją suknelę, kur išlyginau! Ir nepamišk to dailaus žiedelio, kur vakar daviau.
Cha, tegu senelė net nemano, kad savo pilnametystę patikėsiu variniam žiedeliui iš Pavasario mugės. Reikia greičiau surinkti šukes ir dingti iš čia. Tik pirma tinkamai apsirengti. Suknelė iki kelių ir dar žalia – fui, kokia baurastis. Kelnės, marškiniai, liemenė ir mėgiamiausias raudonas apsiaustas – va čia tai kita kalba. Ypač kai tiek reikalų laukia. Pirma pasitrinsiu apie vietines smukles – gal koks pusgirtis pirklys pasitaikys, ar ką, nusprendė hobitė (pilnametystės pradžios proga hobitams leidžiama pavagiliauti – ir joks teisėjas tam neprieštaraus – tokios jau tradicijos). Bet širdies gilumoje Rubė žinojo – reikia traukti toliau - į dvorfų, žmonių ir galbūt net elfų lankomas vietas – vadinasi į Didijį Pasaulį... Laimei, visai netoli, tik kokia trisdešimt mylių. Iki tamsos susisuksiu.

Pagaliau. Praėjo šimtas metų nuo tos nelemtos dienos, kai Nurharmaiel pakrovė žiedą. Savo mieliausiąjį žiedą. Dabar šis jau cypavo iš troškulio, reikalaudamas naujos energijos, o elfė irgi jautėsi nesaugi. Tačiau laisva! Taip, laisvė, laisvė, taip ilgai laukta laisvė! Ji gali daryti ką nori! Kam tą žiedą išvis krauti? Galėtų gyventi kaip visi normalūs žmonės ir elfai, vakarais ir per šventes palėbauti. Tai ne, turi nešti šitą naštą ir būti jos per amžius sukaustyta.
Tačiau... Taip, tokia pagunda nepakrauti žiedo kirbėdavo kiekvieną kartą, kai šis išsikraudavo. Bet nereikia pasiduoti. Be žiedo Nurharmaiel - niekas. Visi burtai nusilpsta, kojas pakerta priešų kerai, į smilkinį įkandusio uodo nuodai ima įkyriai niežtėti. Brrrr, kaip visa tai bjauru. Sunku įsivaizduoti, kaip tai iškenčia neturintys žiedo. Žodžiu, geriau jau šimtą metų aukotis. Taip, būtent taip.
O šiandien - nuostabi diena. Burtininkė jau jaučia elio skonį ant liežuvio... mmm... Kur ta nelemta smuklė? Kažin kiek laiko kėblina link jos - savo mėgstamiausios - tačiau kol kas dar nematyti. A, štai, pažįstamas kelio vingis, už kurio pasibaigia miškelis ir tolumoje pamatai iš už kalvelės rūkstantį dūmą. Smuklė. Tai ji. Tik ji, niekas kitas. Gyvenimo laimė.

Nurharmaiel stumteli duris ir įžengia į šiltą smuklės salelę. Čia, kaip visada, prisirinkę įvairiausios publikos: elfų (visus juos magė puikiai pažinojo - nuolatiniai lankytojai), žmonių (kiekvieną kartą jie būdavo kiti, nes per šimtą metų išmirdavo, tačiau iš esmės čia lankėsi sūnus po tėvo), ir ten, kampe, sėdėjo net grupelė kažkokių neūžaugų. "A, turbūt bjaurūs vaikigaliai, prasmukę kaip suaugę elio gurkštelti," - magė nusprendė ir pasuko prie baro.
- Nurha, šimtas metų! - pamojavo viena elfė, o kiti pasekė jos pavyzdžiu. Kai ateina senutė Nurha, paprastai būna linksma.
Po minutėlės burtininkė jau kvatojo senų pažįstamų būry. Pirmoji elio pinta tuštėjo (tauraus elfiško vyno magė nemėgo), o smuklė pilnėjo. Pro duris žengė dar daugiau žmonių, prasmuko ir dar vienas vaikigalis... gauruotom kojom... Mat jį bala, svarbu, elis čia pat, po nosim.

Po valandėlės kitos Nurharmaiel taip įkaušo, kad pamiršo bet kokį saugumą. Galingasis žiedas (tiesa, dabar jis buvo visai be galių, bet vis vien auksinis) švysčiojo šen ir ten - magė mėgo erzinti savo pašnekovus rodydama tai, ką turbūt tik ji viena visoj Ardoj turi. Toks elgesys, aišku, galėjo būti pražūtingas, bet... čia juk sena gera smuklė - elfei tikri namai. Kas galėtų nutikti?

Šlumšt. Nurharmaiel bandė atsiremti ranka į stalą, bet šiek tiek nepataikė ir dabar raitėsi po suolu, bandydama atsistoti. Kažkaip viskas liejasi... O ką čia tas vaikigalis veikia? "Mmmm... tiek jau tos... taip miego norisi..."

Vėl šlumšt ir elfė jau ramiai knarkia minkštoje smuklės lovoje, net nemanydama, kad galėjo nutikti kas nors nenumatyto.

Brrr, tiesą sakant kelionė nebuvo tokia sklandi, kaip Rubė tikėjosi. Po gimtojo kaimo smukles ji nespėjo pasidairyti – tik išėjus į vieškelį pasirodė senasis Foksas su vežimu. Jis prekiavo su dvorfais pasienyje ir Rubė labai nudžiugo jį sutikusi. Tiesa, tas senas sukčius pareikalavo viso auksino už kelionę ir hobitė, kad ir susiraukusi turėjo sumokėti. Jie ilgai dardėjo ir jai teko klausytis senojo paistalų apie grūdų, drobės ir tabako kainas. Neaišku kokį tabaką rūkė jis pats, bet tikrai ne tą, kuriuo prekiavo – nes būtų bankrutavęs. Rubė vis slinkosi į šoną, bandydama išvengti dvoko. Po to jie bemaž valandą praleido pakelės užeigoje, kur Foksas bandė kažką iškišti smuklininkui. Rezultatas buvo toks, kad juos labai nedraugiškai išprašė. Bet labiausiai Rubė supyko, kai tas sukčius išlaipino ją tik pervažiavus Apygardos ribas – esą ji tik už tiek sumokėjo. Bet sandėrio nenuginčysi. Rubei teko išlipti. Vakaras buvo vėsus, bet giedras ir tolumoje aiškiai matėsi dūmų sruogos. Pasak keliaujančių žemiečių kaip tik netoliese turėtų būti smuklė, kur renkasi daug įdomių prašalaičių.
Smuklė buvo daili, didelė... Net per daug. Pro langus sklido šurmulys, o lauk išgriuvęs įkaušęs barzdyla vos nepargriovė žiopsančios hobitės. Viduje buvo ne geriau – prirūkyta ir sausakimša. Rubė pastebėjo ir kelis hobitus, bet pasistengė nelįsti jiems į akis. Kikenanti ir akis vartanti mergiotė (ar tik tos susivėlusios garbanos neslepia smailėjančių ausų ?) net nepasiteiravo Rubės amžiaus ir pusvalandžiui nepraėjus sugebėjo atnešti bokaliuką elio. Atskaičiavusi kelis variokus ir gurkštelėjusi alaus Rubė ėmė atsargiai dairytis. Ką gi, vien dėl to buvo verta čia atsitrenkti – grupelė barzdotų dvorfų trankiai kvatodamiesi pliekė kortomis, pasienyje, atokiau nuo kitų sėdėjo du elfai – jų veidų nebuvo matyti, bet tai galėjo būti tik elfai. Jie tyliai šnekėjosi ir net tokiame triukšme buvo girdėti melodingos jų žodžių nuotrūpos. Žmonių čia buvo daugiausia, bet žmogų sutiksi ir Apygardoje, Rubė per daug jais nesidomėjo. Staiga ji išgirdo:
- Puikus žiedelis, sakau aš jums, tiesiog puikus. Ypač kai neveikia....
Nugriaudėjęs juokas neleido išgirsti daugiau, bet Rubei to užteko. Ji atsigręžė ir kitoje smuklės pusėje pamatė dar kelis elfus. Tiksliau – visą jų kompaniją. Ji nusliuogė nuo kėdės ir vikriai landžiodama tarp stalų pritykino arčiau. Ten, prie didelio stalo sėdėjo vieni elfai, ar bent to kraujo turintys. Viena iš elfių vis kilnojo bokalą, juokėsi ir karts nuo karto švytavo kitiems panosėje savo žiedu.
Tai jis, nusprendė hobitė. JIS. Auksiniai blyksniai kerėte kerėjo, šaukte šaukė, ir Rubė pasiryžo trūks plyš jį gauti. Ji atsisėdo nugara remdamasi į sieną ir neva iš nuovargio, ar girtumo knapsėdama nosimi. Niekas čia jos nekliudė, o ji atidžiai stebėjo auką. Apšvarinti žmogų būtų paprasčiau – tie tai tikri kerėplos. Lįsti prie dvorfo neverta – tie nors taip pat keverzos, bet, sako, baisiai atsargūs ir gobšūs – gero iš rankų nepaleidžia, o elfai... Elfai žinoma nuostabūs sutvėrimai, kažkaip net nepatogu juos švarinti, bet kaip maloniai blizga auksas... Gal ta elfė net nepastebės, kad žiedelis prapuolė... Nepanašu, kad būtų labai brangus – paprastas aukso žiedelis.
O, ji užsnūdo, pastebėjo Rubė. Linksmoji žiedo savininkė tikrai priglaudė savo dailią galvutę juodaplaukiui elfui ant peties.
- Tempiam ją galinį kambarį, tegu pailsi vargšelė. Žiūriu su amžium ji vis mažiau pakelia!
Atrodo pats likimas man padeda, nusprendė hobitukė, sėlindama pasieniu į smuklės galą. Kad tik ten nieko daugiau nebūtų, kad tik nebūtų…
Ir tikrai – lemtis buvo palanki mažajai vagilei. Elfai, nutempę savo draugužę, greitai grįžo, vienas netgi mirktelėjo Rubei, kuri greitai nusisuko, esą nieko nepastebėjusi ir pavojui praėjus nėrė pro duris, paskui savo laimę…

Hermesas Skubėjo. Kartais, jis itin nemėgdavo lėtų tipų ir ilgų beviltiškų kalbų.Ypač dabar svarbu buvo surasti Ją,kol nevėlu...o štai čia kaipštik pasitaikė lėtapėdis smuklininkas.Tokio plepio jau seniai neteko sutikt..
-oooo,ponas Hermesas Vai Zedajus..malonu kaip visada jus matyt,aš..-prabilo smuklininkas.
-Ne šįkart,mano drauge,jokio elio kol nepasirodė..ne,ne, jokių kambarių man nereikia..tik antnešk ko ko užkąst ir žirgą reiktų pakeist-greit sustabdė besiveržiančią ilgą smuklinino litaniją Hevaizas.Jam,žinoma buvo malonu,kai kuris nors mirtingasis taisyklingai ištardavo visą jo vardą,mat tai buvo retas atvejis šiose žemėse. Net ne visi elfai žinojo šį vardą,na o vakariečiai vardą gerokai sutrumpino iki HeVaiZo..tačiau paprastai visos rasės kiek privengė Hevaizo,mat aukštesniųjų jėgų pasiuntinys ir tam tikros,daugeliui nesuprantamos tvarkos palaikytojas, pelnė keistuolio,raudonojo šešėlio epitetus(mat dažnai toje vietoje,kur apsilankydavo Hevaizas vėliau vietiniai matydavo arba raudoną saulėlydį arba tokį pat saulėtekį).
-100 metų..100 metų..taip,jau turėtų būti laikas..hm,kurgi ji..- sau po nosim murmėjo Hermesas.
Po kiek laiko jis jau sedėjo balne ir visu greičiu skriejo link kitos smuklės
("lengvai išsisukau,smuklininkas nebuvo toks jau šnekus kaip visada"-pagalvojo Hermesas-"kita vertus tai keista..ir neramina...jsi atrodė net..išsigandęs :shock: ").Bet netikėtai šitokius apmąstymus besikratant balne nutraukė iš už kelio vingio,tarsi iš niekur išniręs vežimas,traukiamas seno kuino. Hermesas dar spėjo mesti akį į vadeliotoją,o kitą akimirką jis jau vertėsi nuo kelkraščio kartu su savo žirgu..paskutinis garsas,kurį išgirdo Hermesas buvo nudardančio vežimo bei išsigandusio žmogystos raginimo rimbu mišinys..Hermesas trumpam atsijungė.Atsibudęs pajuto skausmą dešinėje rankoje,bet nudžiugo sugebėjęs pajudinti abi savo kojas,bei galvą.Žirgas buvo nebegyvas.Skubiai susirinkęs išmėtytus daiktus Hermesas skubiai susimeistravo įtvarą ir patraukė keliu pesčias. Skausmą nustelbė mintys apie ŽIEDĄ.Kartą per šimtą metų kas nors būtinai nutinką..nenuostabu,juk JIS patikėtas tokiai personai, kad nieko neįvykt tiesiog negalėjo..
pagaliau Hermesas pajuto dūmų kvapą, išgirdo baubimo bei tyro dainavimo garsus ir tolumoje išvydo švieseles.PAGALIAU.Ranka gerokai ištino,maudė visą kūną,pats to nepastebėdamas Hermesas šlubčiojo,bet smuklės durys buvo jau čia pat.
Hermesas pravėrė duris.
"Berods būsiu atvykęs pernelyg vėlai"-pagalvojo.
Į jį susmigo vos keli blaivūs žvilgsniai. Smuklės salėje buvo nemažai įkaušusių elfų.Jie linksmai aptarinėjo neseną "nuotykį su burtininke". Daugelis neatkreipė dėmesio į naująjį svečią arba jo tiesiog neatpažino,tačiau keli vyresni elfai kiek surimtėjo ir pradėjo tarpusavy šnibždėtis..
"Hevaizas, Hevaizas atvyko.."
Vienas iš blaiviųjų net pasisveikino linktelėdamas galvą:
- Mokytojau Vai Zy...
Tačiau neatrodė,jog jis ir kiti labai nudžiugo pamatę atvykusį pasiuntinį.
Elfai sugavo pavargusį,tačiau kartu ir klausiamąjį Hermeso žvilgsnį.
-Em,iš tikrųjų,kurgi mūsų sugėrovė?Ei,jūs,kur jūs ją nutempėt?
Hermesas sumurmėjo:
-na štai..ir vėl problemos prasideda...
Tvinkčiojantis skausmas rankoje įveikė skubą,Hermesas paprašo vienos jaunos elfės pagalbos...

Kažkas nutiko. Nurharmaiel persmelkė šaltas jausmas, drebulys, kurio dar niekada nejautė. Ji vangiai pramerkė akis ir virš savęs išvydo voratinkliais apaugusias lubas. "Kur aš? Kas darosi?" - galvojo ir po kelių įtemptų sekundžių galvojimo atsiminė tai, kas neseniai įvyko. Neseniai? O gal jau kita diena? Ne, ne, rodos, bus praėjusi vos viena valandėlė. Kodėl elfė prabudo? Turėtų miegoti kaip užmušta, tiek daug išgėrusi. Niekas nebesiliejo, mintys ėjo vis sklandžiau ir magė vis negalėjo atsikratyti nuojautos, kad kažkas nutiko. Viskas atrodė kažkaip pilka, nesaugu, šešėliai kampuose, rodės, tuoj prarys gležną elfės kūną. Niekada taip nesijautė, net kai išsikraudavo...

ŽIEDAS!!!

Kur jis? Nėra ant piršto, nėra kišenėj, nėra ant grandinėlės, nėra nukritusio po lova, nėra įsipainiojusio į patalus... Panika, panika, panika. "Ajajai, ką aš kvaila pridirbau, - susiėmė už galvos. - Nereikėjo man gerti. Turėjau žinoti, kad kažkas nutiks. Tas vaikigalis... taip, vaikigalis, jis juk tokiom akim į Žiedą žiūrėjo. Ne, negali būti, juk niekas apie Žiedą nežino". Ji pabandė prisiminti, ką veikė smuklės salėje. "O ne..." Taip taip, ji, kaip visada, švytavo Žiedu, o neišmintingiau pasielgti turbūt negalėjo. Darydavo taip kaskart kas šimtą metų, bet pavojaus nebuvo, nes žmonės, kurie Žiedą pamato, kitą kartą jau bus mirę, o elfai niekada nevagia ir supranta dalyko rimtumą.
Nors rėk. Negali būti, kad tai tiesa. Ir net neaišku, kur Žiedelis prapuolė. Tas vaikigalis turi turėti ką nors bendro su šiuo sąmokslu...

- Ji čia, miega, - pasakė balsas už durų. Atrodo, smuklininkas. Rankena klestelėjo ir pro duris galvą kyštelėjo Hermesas.
- Nurharmaiel, taip ir galvojau, kad tave čia rasiu, - pasakė irzliu balsu. Buvo kažkoks apdaužytas, nusibrozdinęs.
- e... ir tave malonu matyti, - atsakė virpančiu balsu ir klestelėjo ant lovos. Reikia sprukti, tačiau tas bastūnas užstojęs kelią. Ir dabar turbūt vėl pradės skaityti kvailą moralą, kaip pavojinga šitaip elgtis Žiedo iškrovos dieną. Bet kaip jis nesupranta? Žiedo nebėra. Ir nebebus. Viskas baigta, ji sužlugdė visą reikalą.
- Jei būtum blaivi, suprastum, kaip...
- Aš ir esu blaivi, - nervingai pertraukė. Tiesą sakant, kaip tik ruošiausi eiti įkvėpti gryno oro, nes šitame kambaryje tvankoka.
Plekšt! Elfės delnas atsitrenkė į skruostą, kur kažkas niežtėjo. Ant delno liko raudona kraujo dėmelė. Uodas. Bjaurybė. Štai, ką reiškia neturėti Žiedo. "Tikiuosi, Hermesas nepastebėjo, kitaip viską supras" - išsigandusi pagalvojo ir nusprendė, kad reikia kuo greičiau sprukti.
- Nebbbegaliu čia būti, išleisk mane, - susiėmė už burnos, tarsi būtų pasidarę bloga (o iš tikrųjų iš baimės jos savijauta buvo nebetoli to) ir išbėgo iš kambario. Hermesas, akimirkai apgautas pigaus triuko ir dar nespėjęs susivokti, pasitraukė nuo durų.

Viskas įvyko per kelias sekundes. Elfė net nespėjo suprasti, kas vyksta, ir teisingai apsispręsti. Ji šuoliais perlėkė per pagrindinį smuklės kambarį - ten sėdėjusiems atrodė, tarsi šešėlis būtų prašvilpęs - ir pasiekusi duris akimirksniu virto kate, juoda kaip naktis kate klastingomis žaliomis akimis. Virtimas įvyko tiesiog ore: pašoko elfė, o nusileido jau katė. Išvinguriavo tarp į smuklę traukiančių žmonių kojų ir po akimirkos jau skuodė kalvelėmis tolyn. Pavyko.

Nova krūptelėjo, išvydusi patamsyje vos įžiūrimą pralekiančią juodą katę. Laimei, daugiau tokių nebepasirodė. Ji dar kartą pačiupinėjo suplotą mobilųjį juodo odinio lietpalčio kišenėje. Operatoriaus nebeprisišauksi... Ir kurio velnio jai reikėjo pro tas nelemtas duris išskristi, o ne normaliai išeiti? Nors akiniai nesudužo. Keista, bet šiame modulyje su jais naktį nieko nesimatė, todėl jie jau geras penkias minutes ilsėjosi kitoje lietpalčio kišenėje. Ji pasistengė susikaupti. Gal reikėtų pakilti aukštyn ir iš ten įvertinti apibendrintą situaciją? "Išlaisvink savo sąmonę..." Deja, skraidymo funkcija buvo inaktyvuota - tik rugiai lauke aplinkui išgulė kokių trijų metrų spinduliu. Geriau nebandyti, nes vėl užciciklins ir pakibs, kaip aną kartą - atsiduso ji. Ir kodas čia buvo keistas - sensorinė įvestis vietoj normalių žalių skaičiukų rodė visas vaivorykštės spalvas. "Geriau laikinai atjungsiu, su mano chronišku sinaptiniu nutekėjimu geriau nerizikuoti"... Aplinkui plytėjo užmiesčio peizažas: tamsu, tik pora švieselių. Nesimatė nei televizijos bokšto, nei tolimų kaminų žiburių. Vienas kaimiško tipo pastatas buvo netoliese: kartais durys prasiverdavo, ir kas nors įkėblindavo vidun. "Reikia išsiaiškinti, kur esu" - Nova patraukė pastato link. Kelias buvo neasfaltuotas, namas ir jo durys - sukriošę. "Na ir provincija..." Vaizdelis viduje buvo netikėtas. "Velnias, niekad nemėgau tų fentezi žaidimų. O čia turbūt kokio klubo susitikimas." Ji susitvardė ir pasistengė nesvyruodama nužingsniuoti iki artimiausios kėdės. Kitų žvilgsniai buvo taip pat pakankamai įtarūs. Nova patogiau įsitaisė ir apsimetė laukianti, kol kas nors pasiūlys meniu.

Indijonis Joncis atsargiai atidarė šefo kabineto duris. Jis atkakliai bandė prisiminti, ką tokio pridirbo šį kartą, kad nusipelno pylos. Pabėgęs burtininko Purvinio drakonas sudegino šiaurinį turgų, tai viena. Iš kanalizacijos išlindę krokodilai išgasdino mero žmoną - tai du. O dar tas iš pragaro pabėgęs Cerberis kažkur dingo su veisline virėjų gildijos vado kalaite. Įdomu, kiek galvų turės šuniukai: tris, dvi ar vieną. Žodžiu pylos gauti yra už ką.
-Leiskite jums pristatyti geriausią mūsų tarnybos specialistą.
Šefo balsas buvo saldus kaip medus, bet kalbėjo jis su ne su Indijoniu, o su neaiškaus amžiaus (tūkstantmetis šian, tūkstantmetis ten, kas žino) elfu brangakmeniais nusagstytais rūbais.
-Jūsų miesto labui tikiuosi, kad jis ir yra geriausias, nes kitu atveju jūsų miestui LABAI nepasisekė.
Indijonis suprato, kad elfas kalba rimtai, nes juokauti elfai visiškai nemoka.
Šefas paskubomis atsistojo ir pasistengė surasti trumpiausią kelią iki durų, tik tarpduryje trumpai sustojo ir pasakė Jonciui:
-Nuo šiol tu visiškoje šio pono valdžioje. Sėkmės. Jei kas ne taip, aš tave užmušiu. Sėkmės.
Likęs vienas su Jonciu elfas nedelsdamas išdėstė užduotį.
-Tu turi kuo greičiau surasti šviesiai juodą katę su tamsiai juodais dryžiais. Tam tu turi surinkti adventuring party (terminas neišverčiamas nė į viena iš žmogaus naudojamų kalbų). Eik į "Blaivo orko" taverną, ten tavęs jau lauks mūsų atstovas Herpesas, kuris plačiau nušvies padėtį. Imk šią knygą, ji padės tau surinkti būrį.
Indijonis apžiūrėjo tomelį, ant kurio negrabiai buvo parašyta "Kaip surinkti puiku būrį bet kokioms paeiškoms", bet matėsi ir senesnis, užbrūkšniuotas užrašas "Charakter party creation manual for D&D munchkins"
Po kokio pusvalandžio Joncis atidarė "Blaivo orko" duris.

Žiedas hobitės kišenėje suspindo tamsia šviesa, ir staiga visos miesto katės tapo šviesiai juodos su tamsiai juodais dryžiais.

Ei, 3d pažeidimas - Chamūlas.

Buvo prietema. ,,Nagi, Nova, mieloji, eik ten, eik..." Trejybei darėsi nesmagu, kad vargšelę įklampino (nors kas dabar čia žino, kuri iš jų įklimpo giliau). Ji tyliai nusekė iš paskos. Taip norėjosi senuoju geruoju būdu perspėti Operatorių, kad atidžiai ganytų savo žaliuosius skaičiukus, bet Trejybė puikiai žinojo, kad to geriau nedaryti... ne dabar... Juk net jai ši vieta truputį nepažįstama... Tiesą pasakius, visai nepažįstama...

Nova įėjo į apšiurusį pastatą - matyt, kokia vietinė Dievo Miesto užeiga, jeigu taip, tai Operatorius apsiriko tūkstančiais kilometrų. ,,Juk prašiau į Londoną" - sugriežė dantimis Trejybė ir nusekė Novai iš paskos. Kol kas dar geriau jai nesirodyti, tegu mano, kad pati viską sugeba. Taaaip, kad tik merginų raudonom suknelėm būtų mažiau...

Deja, užeigos viduje nuo Novos Trejybė jau nebegalėjo pasislėpti. Regis, pastatas buvo mažesnis negu atrodė iš išorės. Publika buvo ganėtinai keista: nuo ištįsusių ilgaplaukių (,,Potencialūs agentai" - pagalvojo Ybė) iki neūžaugų plaukuotomis kojomis (,,Nežinojau, kad ir mašinos turi humoro jausmą"). Nova iškart atsisuko į ją, tad Ybė pamėgino užbėgti įvykiams už akių:
- Nagi nagi, - sušnabždėjo ir prisėdo šalimais.
- Kas tu šįkart? - nepatikliai nužvelgė ją Nova.
Trejybė gūžtelėjo pečiais. Ji buvo itin nepastovi asmenybė. Susitrejinusi, tiesa pasakius, nuo to ir vardas toks. Viena asmenybės pusė buvo moteriška, kita vyriška, trečia - balažin kokia, tikriausiai mašiniška, nes kai tapdavo Trečiąja, visada negailestingai persekiodavo priešus - arba tuos, kurie tuo metu būdavo priešais.
- Na, tai ar kas nors čia ketina mus aptarnauti? - Ybė apsižvalgė aplink. - Bijau, kad truputį iškrentame iš konteksto...

Iš pakėlės griovio atsikelia elfas Legolendas. Pasiražęs apsidaro .
" Na kurgi dabar aš ? Reikės mažiau gerti to prakeikto alaus . O kaip galva skauda . Gal dar buteliukyje yra alaus?" susimąsręs elfas pakelia buteliuką , deje jis tuščias .
" Tikriausiai išgulėjau čia visą vakarą ... Ką gi reiks kažko imtis . Taigi be panikos .Pirmiausia reikia išsiaiškinti savo padėtį. Ach taip aš neturiu pinigų , visus tikriausiai iššvaisčiau. Na niekis turiu lanką ir diplomą jog esu kažkoks čempionas . Beje reikia lanką pasikeisti į arbaletą , nes taip niekad ir nesugebėsiu šaudyti į judančius taikinius.... Bet tam reikia pinigų einu užeisiu i kokią smuklę ar vietinę darbo biržą , labai jau reikia pinigų. Be to galvą velniškai skauda ...Nesu geriausios sportinės formos bet manau ką nors sugebėsiu padaryti ..." Elfas pliaukštelėjo per savo storą pilvą kuris , pradėjo raibuliuoti kaip kokia sudrumsta bala. Elfas pradėjo šlitiniuoti keliu . Deje todėl elfui sekėsi nekaip bet jis šiaip ne pasiekė kalvelę .
"O taverna! Gal kokia elfė pastatys alaus ar kokio tai vyno ..."
Legolendas įlenda į taverną . Pasirodo taverna buvo sausakimša.(bent taip atrodė Legolendui nes jo akyse visko buvo kelis kartus daugiau nei tikrovėjė...) Vietos berods buvo tik prie kažkokios metalistės ar gotės su juodu lietpalčiu . Legolendas po didelių pastangų šleptelėjo ant kėdės prie Novos , ir pasitelkęs visą savo žavesį (kad tik ji pavaišintu kokiu alumi) Legolendas tarė :
- Labas gražuole....

Taigi, pavogti žiedelį buvo paprasčiau nei paprasta. Žiedelis... žiedelis..., koks jis mielas... Rubė grožėjosi juo brisdama per pievą. Paskui šį tą prisiminė – juk vasarvidis. Kuo greičiau reikia suskinti devynių žolių puokšę ir susirasti vietą nakvynei. Juk puokštę reikia pasidėti po pagalve ir tada susapnuosi pranašišką sapną – kas bus tavo vyras, arba kaip laimėti loterijoje, arba kada geriausia šalinti kojų nuospaudas. Žodžiu, atsakymą į kažką, kas tau šiuo metu labiausiai rūpi... O man kaip tik rūpi, ką daryti su žiedeliu, mąstė Rubė skainiodama gėlytes, - ar keliauti į Hobitoną ir įmesti į Merijos aikštėje pastatytą vulkaną iš papje maše, ar keliauti į Tolimąsias Kalvas, kur sako daugybė gilių urvų ir plyšių (tinkami pažymėti spalvotomis vėliavėlėmis), o gal patraukti į Bryltauno pusę...
Hobitė pasuko link priekyje tamsuojančio miško. Gal ten pavyks susirasti tinkamą vietelę nakvynei, nes likti atviroje pievoje nesinorėjo.
Miškas pasitiko ją ramiu ošimu ir tai vienur tai kitus pasigirstančiu traškesiu, šnaresiu, čiukšdėjimu, bet Rubė neišsigando. Ji atsargiai tipeno siauru takeliu, ir žvalgėsi kokio neaukšto šakoto medžio, tarp kurio šakų galėtų patogiai įsitaisyti. Buvo tamsu, bet ne tiek, kad ji būtų nepastebėjusi atokiau dunksančio ąžuolo su juoduojančiu tamsiu plotu kamiene. Ar tik ne drevė, apsidžiaugė Rubė, pats tas man.
Tai tikrai buvo pakankamai erdvi drevė, į kurią ji vargais negalais įsiropštė, suskintą puokštę laikydama dantyse. Žiedelį užsimovė ant piršto (o jis tiko čia, kai buvęs), susisupo į apsiaustą, susikišo gėles į gobtuvą ir klausydamasi miško šnaresių ėmė migdytis...
Sapnas buvo baugus – kažkas mirgėjo, mainėsi, blyksėjo... Aplink kuždėjosi balsai, spigiai juokėsi, o gergždžiantis balsas tarė:
- Ateina galia, kuri sunaikins žaliųjų skaičiukų valdovą... Ateina, palikusi tą, kurs tik kas šimtą metų gali susilieti su aukščiausiuoju kosmoso lygmeniu ir pajusti būties didingumą ir elio šlovę... Lemtinga bus vasarvidžio naktis, kai juoda katė papjaus dryžą pelę ir išnyks sutemose... Ateina galia, kurią valdys mažiausieji, nes kaip pasakyta Lemties knygoje – svarbu ne dydis, o geras ryšys.... ryšys....ryšys... ryšys...ryšys....
Ir Rubė pabudo.

Varvena nenoriai išsiropštė iš vonios. Koks gyvulys galėjo ją trukdyti tokio švento ritualo metu?! A, taip. Tėvas vėl pašto karkvabalį atsiuntė. Jofana, šeštadienį, septintą valandą ryto?
“Kol išlipsiu, kol nusišluostysiu, kol perskaitysiu… ne, pirmiausia, kol aš tą nelemtą žinutę nuo kojos tam šlykščiam vabalui nuvyniosiu. Joptararai, man ir vanduo atšals, ir žemuoginės putos nusės. Eina tas asi… tėvelis sau.”
Princesė susisupo į paklodę ir ėmėsi žinutės. Aha. Taip ir turėjo būti. Jam vėl problemos su aukštutine užtvanka, o tas nelemtas įrenginys priklauso jos firmai. “Aštuonis semestrus studijavau finansus, ir tik tam, kad senas pirdžius man leistų valdyti niekam nereikalingą ir pelno nenešančią “Bruinen.Inc.”…” eilinį kartą sunkiai atsiduso princesė. Jai kažkodėl visiškai nebesinorėjo atgal į vonią.
“Bet joje visai patogu nuskandinti karkvabalį”. Pliumpt. Nieko, tėvukas nusipirks naują.
Po viso labo trijų valandų, Varvena jau sedėjo prabangioje karietoje ir dardėjo į savo ofisą. Naujutėlaitė “Asfalta600”- taip, ji gali sau tai leisti. Balto mumako oda aptrauktos sėdynės, šampano taurė… Va taip turi keliauti aukštuomenė.
Visi šeši karietą traukę arkliai riebiai nusikeikė ir metėsi į skirtingas puses. Dar riebiau nusikeikė Varvena, kai šampanas šliūkštelėjo ant balto “Yves san Lorien” kostiumėlio. Karieta grėsmingai pasviro ir nuslydo į šalikelę.
- Ei, kas vyksta?!- sužviegė princesė, garsiai užtrenkdama karietos dureles ir grėsmingai artėdama prie vežiko.
- Nieko, panele... Katė. Katė kelią perbėgo...- vežikas jau suprato, kad jau rytoj reikės paredaguoti savo CV.
- Katė? Kokia katė?!!!- Var jau staugė.- Tu nori pasakyt, kad arkliai prietaringi? Išsigando katytės?
Kairysis vidurinis žirgas atsisuko ir priekaištingai nužvelgė Var:
- Na žinote, viršininke, jums ten karietoje gal ir nesigirdėjo, bet ta miauma kuo gryniausia sindų tarme mus kai kur pasiuntė. Toli pasiuntė. Nežinau, kaip jums, bet man kalbančios katės atrodo įtartinai. Mes, kinkomųjų žirgų profsąjungos nariai, reikalaujame tučtuojau būti grąžinti į garažą ir už moralinę traumą gauti po papildomą porciją avižų.
Princesė netikėjo savo ausimis. Viršūnė. Arkliai kalba apie moralinę žalą. Vežikas nekalba. KATĖS KALBA?!?!?!
Išraiškingu rankos mostu atleidusi vežiką bei arklius (iš darbo irgi), Var nukrypavo link ofiso, visus 300 metrų garsiai keikdama nelygų šaligatvį ir naujus aukštakulnius...

Sekmė pagaliau nusišypsojo Harimatui Pou Džun’ui (kuris paprastai prisistatydavo HP arba PJ, tačiau aplinkiniai kaip užkeiktieji vadindavo jį Puodžiumi), kai mokytojas kartu su kitais magų gildijos nariais skubiai išvyko tvarkyti virtualios sferos lokalines disfluktuacijas (kas tai bebūtų…). Tada jis pagaliau sugebėjo įsilaužti į mokytojo knygų skrynią (sielos gilumoj Harimatas tikėjosi, kad kada nors tokia praktika bus pavadinta jo vardu – nuharinti arba, iš bedos, nuhapinti…) ir pabaigti savo SKraidantį Ytaisą, sutrumpintai – SKY-1, sukonstruota šluotos pagrindu.
Už poros-kitos bandomojo naktinio skrydžio valandų Pou Džun pagaliau atsidurė toli nuo miesto, kažkokiam užkampyje, ir, tampydamasis su savimi SKY-1, išdidžiai įžengė į vietinę smuklę. Pirma smuklininkei kilusi mintis buvo “Koks darbštus geras berniukas!”, tačiau tas buvo pataisoma – smarkiai nuo skrydžio susivelusi juodų plaukų kupeta ir dideli stiklo gabalai, maskuojantys ateijūno veidą, bylojo apie ką kitą. Todėl, kai neaiškus individas nedvejodamas priejo prie baro ir paauglišku bosu pareikalavo stipriausio elio, visiškai sutrikdyta smuklininkė nei nepareikalavo jokių amžių liudijančių dokumentų.
Pou Džun įsitaisė kampė, mėgaudamasis laisve. Dar galima ir kokios draugužės pasižvalgyti, kad ir iš pusiukių… Tačiau jo svaičiojimus nutraukė pažistamojo – ne kieno kito, o paties mokytojo Hermai… tfu, Hervaizo pasirodymas. Jaunasis magas-mokinys net nespejo dingti po stalu, tačiau Hervaizui ryškiai rupėjo kas kitas – atsiklausęs smuklininko, jis patraukė toliau.
O štai po poros minučių prasidėjo pats įdomumas. Iš kažkurio kambario išlėkė elfė ir dingo kieme. Paskui ją nusekė Hervaizas, ir iš kiemo pasigirdo įmantrių keiksmažodžių seriją. Pou Džun išsišiepė iki ausų. Reiškia, lokalinės disfluktuacijos... Kažką čia galima buvo išpešti - vargu, ar Hervaizas panorės, kad mieste sužinotų apie jo, erm, nuotykius…
Hervaizas grįžo, labai nepatenkintas, pasišnekėjo su elfais ir atsisėdo, nervingas barbandamas pirštais į stalą. Smuklė pamažu pildėsi visokiausių būtybių. Ko tik, pasirodo, nepamatysi paribio miestelyje…

Kaip paklaikusi Nurha bėgo miestelio gatvėmis. Ne visos buvo išgrįstos, todėl tekko ir į balą įmaknoti - o kai esi mažas padarėlis, balos atrodo kaip ežerai. Patikėkit.
Miestas pro katės akis atrodė labai grėsmingai. Čia kažkokie žirgai kanopomis grasino (bet prisibijodavo žalių Nurhos akių), karietos riedėjo, girtuokliai spjaudėsi. Pakampėmis slampinėjo katės - kvailos katės, net žodelio ištarti nemokančios. Tik kažkodėl visos buvo su tokiais dryžiais, kaip ir Nurhos. Bene klonavo jas? Nurha šaipydamasi iš tų kvailų padarų iššiepė dantis ir sušnypštė:
- Mae govannnnnen, chrrrr.
Katės cypdamos išsilakstė. Tik dar vienas jų kvailumo įrodymas - nesuprato, kad žodžiai buvo mandagūs.

Po valandėlės magė išbėgo į laukus ir miestelį paliko už nugaros. "Čia jau saugu, - galvojo. - Nusnūsiu". Elio poveikis buvo bepradedąs sugrįžti, be to, dabar, kai kūnas buvo mažesnis, alkoholio koncentracija kraujyje santykinai padidėjo. Tokia jau kaina, kurią turi sumokėti animagas.

Po pusvalandžio Nurha vėl atsibudo - nesijautė saugi. "Žinau, reikia atvirsti žmogumi, - priėjo išvadą. - Nes Pasikeitimo burtažodis jau pradeda mane ryti iš vidaus".
Ji sukando dantis ir davė savo ląstelėms įsakymą keistis.

Nieko. Vis dar žalia (pro žalias akis, savaime suprantama, ir pasaulis žalias atrodo). Bando dar kartą.

Vėl nieko.

Dar kartą.

Nieko.

Velniava. "Koks mano vardas? Reikia nepamiršti vardo, reikia nepavirsti kate, nes taip ir liksiu per amžius. Vardo. Nurharmaiel, Nurharmaiel, Nurharma, Nurhaharma, Nurha, Nurha, Murha, Murha, Murka, Murka... MIAU"

Štai taip yra atsitikę ne vienam magui, pernelyg ilgai pasilikusiam ne savo kailyje. Kas gali pasakyti, kiek delfinų, nardančių jūroje, kadaise buvo žmonės - išmintingi, bet pasidavę pagundai? Magas gyvūno kailyje pats pavirsta gyvūnu. Mago norai virsta gyvūno norais, mago tikslai - gyvūno tikslais. Taigi ilgainiui Murkos mintyse kompaso rodyklė rodė vienintelį norą - surasti Žiedą. Kas tas Žiedas ir ką su juo darys, Murka nebežinojo. Tačiau, žinoma, ji ir toliau liko tokia pat klastinga ir apsukri...

Hermesui iš esmės patiko elfai.jam patiko ir elfės.Ypač tos,kurios buvo paslaptingos kaip katės.Kita vertus jis nenorėjo prisiminti arba garsiai kalbėti apie kai kuriuos nuotykius su "katytėm".O ir šį kartą elfės bei katės jam visai nepatiko. Šitaip katiniškai išdurtas,visas paniuręs Hermesas grįžo į pagrindinę salę.Persimetęs keliais žodžiais su elfais jis prisėdo išlenkti taurelės kitos.Nejučiom į galvą atėjo tolimos rytų šalies patarlė:
"Jech..vsio prapalo..nu i što..jech..zalpom!!"
Į laikinai lengvėjančią nuo gėrimo galvą atėjo kita mintis,jog tai nebuvo patarlė..bet visgi teisybės yra-vsio prapalo...Hermesas giliai įkvepė,užsimerkė.Prisiminė turintis džiovintų "lapukų".Išsitraukė ilgą pypkę ir užsirūkė. Melsvas dūmas nuramino ir šalimais besėdinčius elfus.Jų veidai keistai išsišiepė,o akys mieguistai prisimerkė.Bet rūpesčiai niekur nedingo.
Hermesas apsidairė.Aplink tamsa."Negerai"-pagalvojo.Reikia nusimt gobtuvą.Tolumoje jis pastebėjo nejaukiai besijaučiantį pažįstamą veidelį.
"taaaaaigi...."-nutesė Hermesas.Daugiau žodžių nereikėjo.Mintys nuplaukė tiesiai ir grįžo ultragarsu Hermesui. Vienas iš dviejų Hermeso Vai Zedajaus mokinių Pou Džunas aiškiai stengėsi prasmegti į patį tamsiausią salės kampą,kad galėtų pasislėpti nuo mokytojo žvilgsnio.Jo akutės bėgiojo tai šen tai ten.Bet jos nebuvo kvailos.Ne,jos buvo labai protingos.(Ne veltui šventykloje Hermesas pasirinko Pou Džuną,kaip vieną iš dviejų savo padavalkanų).Jos įžvelgė rūpęstį Hermeso veide(na o kvailio akys būtų pastebėjusios vien tik buką fizinį skausmą,kurį jautė Hermesas po rankos lūžio) ir bandė perskaityti mokytojo mintis.Hermesas šyptelėjo.Pou Džunas dar buvo jaunas,kad galėtų koncentruotai valdyti savo mintis.Jos skriejo tarsi iš fontano paleistos,o ne kaip tikslinga plona srovelė.Bet pažanga buvo..ir ne tik.Pou Džuno akys buvo padykusios,oi padykusios.Hermesas nukreipė savo mintį į mokinį ir su lengva ironija paklausė:
-na ir kaipgi čia atsiradai PJ?Ir vėl vartei mano knygas ar ne..?
Hermesas žinojo,jog šis jo mokinys buvo boe galo žingeidus.Bet toks nesusivaldymas kartu ir buvo jo problema.O kas būtų buvę,jei Pou Džunas būtų atvertęs didžiąją Lemties Knygą?ne laiku ir ne vietoje įgytos žinios galėjo privesti jo mokinį prie tamsiosios minties pusės. Hermesas rūsčiai pasižiūrėjo į savo mokinį ir mintimi jam nusiuntė bauginantį vaizdinį. PJ net susigūžė.Jis visada mokėdavo pripažinti savo šunybes ir katybes.
Tiesa!
Hermesas atpalaidavo savo mintis ir susitelkė ties kate.Reikia kažką daryti.Jis atsisuko į vieną iš elfų:
-pusiausvyra turi būti atstatyta.dabar tokios dienos,jog bet kuri akimirka btrangi.Mes nebegalime gaišti.Jūs žinote,jog turite nuspręsti. Burtininkė negali likt kate,o žiedas turi būti surastas,kitaip mums visems bus ragai nuo nuo šefo Heru...
Elfai pasikuždėjo tarpusavy.Jiems patikdavio kartais įsivelti į kokią kilnią misiją,kad paskiau apie ją rašytų,kurtų dainas,legendas..o jiems byrėtų procentai nuo to...Tačiau vienas,toks tradiciškai smailiom,bet neelfiškai atlėpusiom ausim išėjo į priekį ir kreivai išsišiepęs(kiek tai sugeba liudnaveidžiai rūpintojėliai elfai) tarė:
-reikalai jau vysktas.Ratas sukasi.Pėdsekio valanda artėja...
"MMMMMtaaaaip...'-nutesė Hermesas.Jis taip pat žinojo,jog elfai mėgdavo pasipuikuoti ir kalbėdavo didingomis frazėmis,stengdamiesi išlikti orūs ir paslaptingi kaip povai su suknelėmis.Šis atlėpausis bus kažką pridirbęs,mat kiti elfai išvertę akis drėbtelėjo į gentainį lyg į beprotį.Bet prieš liedami pyktį dėl nuplaukusių procentų,jie gerokai pamislijo..po kelių akimirkų elfai stovėjo išsišiepę,visi kaip vienas."Svarbu ką nors didingo suskelt..."-perskaitė vieno iš jų mintis Hermesas.
-Tebunie bus taip.Ir lai bus suformuotas pasaulio gelbėtojų bei nuotykių ieškotojų būrys.Te paliečia jį palaima,nes jam lemta bus surasti Žiedą ir juodą katę...
Paskutinių žodžių jau nebesigirdėjo,mat likę elfai vis garsiau niuniavo kokią tai uždegančią didingą melodiją....
Hermesas pagalvojo:
"bus tikras jovalas.šitie povai vėl surinks eilinį cirką ir darys chaltūrą...Įdomu,kurgi mano antroji mokinė...?"

Įspūdingasis choras nutilo. Nova pabandė atnaujinti pokalbį su šalia prisėdusiu dėdule žemėtais rūbais. Galbūt muzika išblaškė jo pirmąjį blogą įspūdį: Nova nepagalvojo, kad kaimiečiai Anglijoje labai konservatyvūs, todėl į "Labas, gražuole" nereikėtų atsakinėti: "Sveiki. Atleiskit, bet aš - su ja".
- Nepasakytumėt, ar tai nebuvo keltiška daina? Ir ar tik čia nevyksta senųjų kultūrų festivalis? - paklausė ji.
Dėdulė nustebęs sumirksėjo išraiškingomis, blizgančiomis akimis:
- Jie giedojo sindiškai. Šventė - aišku, kad šventė, juk Saulėgrįža. O jie seni, tai tiesa.
Dėdulės tartis gerokai skyrėsi nuo taip ilgai studijuotos londonietiškosios. Ir netgi nuo bet kokio brito ar amerikono...
Ybė mirktelėjo Novai ir pratęsė:
- Matote, mes - turistės. Vienas geras žmogus mus pamėtėjo gal šimtą kilometrų. Visą dieną vaikštinėjome ir tik vakare pastebėjome, kad kažkur užmiršome žemėlapius. Čia juk Oksfordšyras, ar ne?
- Šyras? A, Šyras visai netoli, - ranka mostelėjo jaunatviškasis dėdulė, - bilietai į rezervatą brangoki, bet, patikėkit, ten yra į ką pažiūrėti.
- O kaip iš čia patogiausia pasiekti Oksfordą?
- Atleiskit, apie Buivolų Brastą nesu girdėjęs. Paklauskit tų pusinių, - dėdulė parodė į grupelę garbanotų paauglių prie tolimesnio stalelio.
- Ačiū, - sumurmėjo Ybė.
Nova ėmė suprasti, kad kažkas ne taip. Koks britas negirdėjo apie Oksfordą? Ji sušnypštė Ybei:
- Mano mobiliakas su visu GPS susipresavo. Gal malonėtumei pasakyti, ką rodo tavasis?
- O tu pati pažiūrėk.
"Nėra signalo". Reiškia, vieta gana pavojinga: specialieji imtuvai neveikia ten, kur neįmanoma naudoti saugaus ryšio kanalo ir tektų jungtis prie globalinio tinklo. Prisijungtum - po minutės prisistatytų agentai.
- Yra ryšys su operatorium?
Ybė jau žiojosi kažką sakyti, bet nesuspėjo.

Ybė buvo betraukianti Ypatingųjų Atvejų Rinkinį, bet kažkas ją smarkiai truktelėjo už rankovės. Tai buvo išpampęs storulis.
- Aš klausiu, gal turi skambančių, gražuoli?
,,Aha" - šmėkštelėjo Ybei mintis, ,,Vadinasi, vėl metamorfozė".
Ybas, labiau mėgstantis, kai jį vadina Troike, atsikrenkštė ir pasisuko į Novą. Šioji papurtė galvą su išraiška "kodėl tu negali savęs kontroliuoti". Ką gi...

Smuklės lankytojai, atrodo, buvo gerokai įsilinksminę. Visą patalpą užliejo keista kaimietiška melodija (,,Tie britai turi gerus balsus" - šnibžtelėjo Troikė), o vienas truputį dar keistesne nei kitų mada apsivilkęs žmogėnas neramiai žvalgėsi ištįsėlių būryje, lyg kažko ieškodamas.
- Ei, Nova, - kumštelėjo Troikė. - Ar nebus čia mūsų kon-tak-tas?
Nova linktelėjo ir jie abu (sinchroniškai) atsistojo. Žmogėnas atkakliai nenorėjo jų pastebėti, net kai Troikė gundomai sumirksėjo blakstienomis, pamiršęs, kad šiuo metu yra nebe Ybė.
- Kažkaip nesinori kištis į vakarėlį... - atsiduso Nova.
- Bet jeigu čia tikrai kon-tak-tas? Suprantu, tai pavojinga, daug žmonių. Reikia jį iš čia išsivilioti. Bet koks gi idiotas būtų mūsų neatpažinęs tokioje skylėje tarp tokių... na, kitaip atrodančių piliečių?
Regis, žmogėno akys užkliuvo už Novos ir Troikės. Naudodamasis proga, Troikė reikšmingai linktelėjo galva ir pajudino pirštus lyg kviesdamas (tą judesį buvo išmokęs iš Novos ir agentų). Žmogėnas labai keistai pažvelgė...

Pou Džunas susigužė, beviltiškai bandydamas nuslėpti nuo mokytojo minčių likučius. Gerai, kad beveik pamiršo apie elio boklalą, kurį taip puikiai užstojo ties kaimyniniu stalu susiburusi kompanija.
“Ir gerai būtų, jei pamirštum bent iki kol sukaks aštuoniolika,” – pagavo paskutinę jam skirtą Hevaizo mintį. Nesiseka…
Jis niuriai išklausė elfų dainavimą. Gal čia ir turėjo vykti kažkas svarbaus, tačiau labiau buvo panašu į girčiausios bei beprasmiškiausios pranašystės konkursą…
Staiga viena šalia merginos ilgu juodu apsiaustu sėdėjusi žmogysta linktėlėjo ir mostėlėjo Hevaizui. Mokytojas įtariau nužvelgė… vaikiną? Ar merginą? Įdomiausia buvo, kad Pou Džun niekaip negalėjo suprasti, kaip ir smuklininkė, kurį pamanė, kad gestas skirtas jai:
- Ko nors pageidaujate panelė? …pone?
- Aš dar neapsisprendžiau, - butybė plačiai nusišypsojo. Mergina juodu apsiaustuužminė po stalu kaimynui/ei ant kojos.
- Ak, tas jaunimas… - atsiduso storas elfas žalsvoku veidu, prisėdęs prie Pou Džuno (tas vos spėjo patraukti SKY-1) . Jis begėdiškai pasisavino jo bokalą, mirktėlęjo ir tęsė:
- Matau, kad tau vis tiek per daug bus, vaike.
- Aš ne vaikas, - burbtėlėjo PJ.
- Tiek tos, miškavaiki, - elfas sukikeno.
Pou Džun atsiduso. Veikiausia, už girtoklio pasirodymą turėjo būti dėkingas kokiai nors mokytojo suktybei.
- Labas rytas, - tarė jis sau.

Hermesas nematė prasmės ant ko nors supykti.Kaip visada jį tokiais atvejais apimdavo abejonės,o vėliau ir abejingumas..Net pirmagimiai,kurie pasižymėjo išminties krislais kartais elgdavosi lyg ką tik gimę. Akies krašteliu jis pastebėjo,kaip storas elfas bandė "auklėti vaiką".Kartu su vos pastebima ironiška šypsena gimė mintis:"nagi,valdyk savo mintis,sutelk jas į vieną blyną,nesileisk valdomas elfo,tai TU jį gali valdyk.Naudok mintį PJ :shock: ..."
Hermesas atsisuko į publiką ir smegenainę veikiančiom mintim išsiuntinėjo visiems netiesioginius signalus:
-Būtų gerai,jei kas nors pradėtų ieškot kai ko svarbaus...na žinot,šis tas dingo. Gal jau gana bokalų ir taurelių,nes kai pasaulis baigsis anksčiau nei suplanuota,tai tos taurelės ir bokalai išlys jums atgal per vieną vietą labai staigiai...
Jis ganėtinai abejingai dar kartelį nužvelgė susirinkusius.Sutiko tik įdėmų keistų būtybių spoksojimą.Akutės mirksėjo,bet veidas tiesiog mainėsi tarsi pašvaistė.
"Ponetncialūs keliauninkai bei ieškotojai...blogiausiu atveju dar vienas nuotykis..kad ir kur jie bežiūrėtų.."-pagalvojo Hermesas bei atsargiai prisiartino prie Novos ir Troikės. Pakeliui nutvėrė asoti su vynu bei tris molines taures. "Šis pokalbis bus trumpas,greit bus aušra,o tada į kelią..su kuo nors ar be..jie visvien kadanors išsijudins..gaišti nebegalima..bet dar galima išgerti.
Tuo tarpu Mintis buvo su Hermesu.Ji neapleido jo ir palaikė visą laiką,tik šį kartą ji skrajojo kažkur šalia:"reikia sukviesti visas atsakingas ir suinteresuotas puses,ir sujungt šviesia valia šviesaim Vilniadvele(kurį ne kai kurie vietiniai vadindavo Wilnodveill).Ten aišku bus kaip visada..išgertuvės,ilgi tostai,pompastiškos elfų kalbos,bet maž ką nuspręsma.Pažiūrėsim kokį cirką šį kartą surinks Elrondsmitas..verčiau jau aš nuo jų atokiau laikysiuos..ak taip,pirma reikia išgerti.."

- Labas rytas? Nu tu ir linksmuolis moksliuk! ,- pratrūko juoktis pragertu balsu Legolendas ,- Šauniai čia suskėlei ....
Elfas jautėsi labai gerai : "Na va išgert gavau dabar galima pamąstyti kaip gauti pinigų , nors kad galėčiau blaiviau įvertinti situaciją , man reikia dar vieno bokaliuko.". Susimąstęs elfas pradėjo suptis ant kėdės , kuri pradėjo grėsmingai traškėti . Bet Legolendo mintis atitraukė PJ SKY - 1
- Klausyk miškavaiki , o kas čia per agregatas ? , - bedė Legolendas pirštu į SKY - 1 , - tu gal dirbi šlavėju , ar šiaip varnas vaikai ? - su dideliu susidomėjimu ir labai rimtai paklausė elfas .
- Ne aš su ja skraidau , - dar rimčiau atsakė PJ .
- Nu tu ir jumoristas , vaikine , toks jaunas , o toks linksmas ! ,- vėl pasigirdo kvailas juokas , - už tai ir išgerkim !Elfas plekštelėjo per petį PJ. Pou Džunui nespėjus nė prasižioti Legolendas spraktelėjo pirštais:
- Padavėja , prašau du bokalus geriausio elio man ir mano draugui jei ka jis moka ...
Teverna ūžė kaip koks bičių avilys . Apgirtę elfai traukė kažkokias neaiškias dainuškes. Iš miškavaikių , sėdėjusių kitam tavernos kampe ,jau keli buvo be fazių .
Laviruodama tarp stalų , kėdžių ir apgirtusių tavernos lankytojų , pasirodė padavėja nešina dviem bokalais alaus. Nieko nelaukęs elfas Legolendas čiupo vieną bokalą , ir išmaukė elį iki dugno. Elis greitai trenkė elfui per galvą , Legolendui pradėjo suktis galva , akių vokai truputi nusileido .
Bet žvitrios akys nesitraukė nuo antrojo bokalo kuris buvo PJ rankose...

Troikė pamatė, kad besidairiusysis pastebėjo jo ženklą, ir puse lūpų sukuždėjo Novai:
- Matai, sakiau, kad čia kon-tak-tas. Gaila, neturėjom jo tikslesnių apibūdinimų, bet kas čia dabar supaisys tą mašinų fantaziją.
Žmogėnas prisiartino, bet kažkodėl dvejojo prabilti pirmas. ,,Drovus, matyt. Ką gi, žinom, kaip su tokiais elgtis" - viduje tyliai sukikeno mašiniškoji Trejybo pusė, bet jis ją skubiai nutildė - dabar jautėsi pilnavertis Troikė, be jokių Ybės priemaišų. Jis dar kartą mostelėjo žmogėnui. Laikas pokalbiui atrodė tinkamas - storasis dėdulė susidomėjęs žaidė su kitu keistuoliu.
- Eime iš čia, - pakvietė Troikė.
- Aš pirma, - reikšmingai pažvelgė Nova. Troikė atsiduso.
Nova pasuko pro duris ir aiškiai nuėjo į kairę - ,,aiškiai" turbūt todėl, kad nepasitikėjo Troikės IQ. Kaip visada. Ką gi. Troikė atsistojo, bet žmogėnas vis dar taip pat keistai į jį dėbsojo. Neištvėręs jis pusbalsiu pasakė:
- Nagi, einate ar ne? Mes neturime daug laiko.