Nusiinterpretacijos Žiedovaldovine tematika

KARVĖ Į MĖNULĮ ŠOKO!!! štai kas labiausiai įsiminė

Man labai patiko skyrelis apie Brylių. Kažkaip mielai ir jaukiai aprašyta. Vat būtent man ir įstrigo (iš kone visos ŽV knygos) Bryliaus kaimas. Toks jausmas, kad ten kažkada gyvenau ir dabar tereikia tik prisimint

Aš dar apie trečią skyrių:

LAPĖ!!!

Čia mano mėgstamiausias personažas iš ŽV

Lapės kažkaip neatsimenu... Ten ji kažkur šmirinėju palei miegančius hobitus?

Man turbūt labiausiai įsiminė du epizodai: susitikimas su Gildoru ir Elen sila lumenn' omentielvo; ir Bombadilo dainelės. Ir bendrai eilėraščiai buvo didžiausias pirmos knygos grožis.

Matyt, tai bus pirmas susidūrimas su pavojumi(kalbu apie skyrių "Rūkas virš Pilkapių", ne apie Senolį Gluosnį, nes tas pavojus man pasirodė... ehm..."durnas"). Tada Frodas pirmąkart įrodo drąsą, kai ankščiau jis pasirodydavo tik bailiai(nenoriu už tai jo kaltinti), norėdamas pasislėpti nuo piktų juodų dėdžių, ir beviltiškai, kai ėmė koja spardyti medį(nors nepamenu, ar tai darė jis, ar Semas).

"Rūkas virš pilkapių" buvo jau rimtai šiurrrpusss pavojus... Ir tų Tomo Bombadilo pasakojimo apie pilkapius nuotrupų buvo taip per mažai. Žinoma, įsiminė pats TB - visiškai iškrentantis iš konteksto, toks hobitiškas pagal manieras, toks elfiškas/burtininkiškas pagal galias, beje, pirmą kartą skaitydama galvojau "kurių galų...?", o dabar jis man taip patinka!
Mėgstamiausia dalis - visas veiksmas Bryliuje ir susitikimas su Strideriu (man nepatinka žodis platžengys, hrr).

O kuo tau Platžengys nepatinka?

Brijus man patiko tuo, kad iš užuominų susidariau jo vaizdą, kaip kone idiliško viduramžiško miestelio. Ir aplink kažkokie miesteliai bei dirbami laukai yra. Žodžiu tokia malonios civilizacijos oazė seniai prarastų karalysčių sandūroje

Šitą gi, tikiuos į temą, jei jau apie Pilkapius, turiu čia vieną klausimą. Koks būtų Auksauogės atitikmuo mūs pasaulio mitologijoj?

Na, jei kam būtų mano nuomonė įdomi, tai galėčiau pasakyti, kad manau, kad Auksauogė, kaip ir jos vyras, tokio tikslaus atitikmens kaip ir neturi. Jie tiesiog yra. Auksauogėje galima įžvelgti Javanos ir Ulmo (kartu ir Osės ir Uinenos) bruožų, atitinkamai tiktų graikų ir romėnų Cloridė ir Flora, Demetra ir Cerera (tiktų ir lietuvių Medeina), Poseidonas ir Neptūnas, nes juk ji yra 'Upės Dukra', Tomas jai nešė vandens lelijų – vanduo ir augalai. Auksauogė tikslios funkcijos neatlieka, kaip, pavyzdžiui Manvė valdo viską Ardoje apskritai ir vėjus konkrečiai, tad, kaip sakiau, nelabai galimą ką priskirti, nors apskritai, Auksauogė, jei laikytume ją Maja arba Vale, susijusi su gyvąja gamta. Kitu požiūriu, kad Auksauogė nėra priskiriama prie Ardą valdančiųjų panteono, vargu ar atsirastų koks atitikmuo pasaulio mitologijoje.
Tiek mano kuklia nuomone. Ne itin nusimanau pasaulio mitologijoje, bet...Teiskit.

Tikslaus atitikmens nera-nerandu nieko geresnio nei Michelle Obama

Nebūtinai visi mitologiniai padarai yra dievai Mūsų pasaulio mitologijose pilna padarų, kurie nieko nevaldo - faunai ir pan. Panašūs gali būti ir Bombadilas su Auksauoge.

greitminti -

Laiqualasse rašė:Pirmoji knyga baigiasi Frodo atsibudimu pas misterį Smitą, t.y. Elrondą. Kas labiausiai įstrigo iš šitos dalies?

Nazgūlų kuriama įtampa (rekomenduojama skaityti gūdžiais rudens vakarais).
Giesmė "O Elbereth!" - ar tik ne pirmąkart prasivėręs elfiškasis, būtent toks elfiškasis, koks jis atrodo pirmąkart skaitančiajam ŽV klodas - žvaigždės, miškas, tyrumas, šviesus liūdesys, kažkas "ne iš čia", tik nujaučiama.
Senasis Miškas. Tolkinas įgijo visą mano pagarbą ir pasitikėjimą, parodęs, kad miškas jam - tai ne vieta, kur daug medžių. Ypač Merio kalbos apie medžių būdą ir pats įėjimas į mišką.
Akmuo ant pilkapio. It was cool, as if the sun had had no power to warm it; but at that time this seemed pleasant. Rodosi, galima paliesti... Kaip jis moka kurti įtampą!
Frodo sužeidimo progresavimas, ypač kai jis pamažu ima matyti kitą pasaulio sluoksnį (Kjmkį!)
Pats sprukimas - nusibaigęs besipriešinantis Frodas.

Indraja rašė: Frodo sužeidimo progresavimas, ypač kai jis pamažu ima matyti kitą pasaulio sluoksnį (Kjmkį!)

Kjmkį?

Labai įdomu skaityti forumiečių mintis - matyti, jog kone kiekvienas knygoje atranda kažką savo ir toli gražu ne tie patys epizodai visiems įstringa.

Kjmkį! - Kaip jis moka kurti įtampą!

O Auksauogė, įtariu, yra maja. Turbūt ji būtų kiek įtakingesnė už paprastą mūsų pasaulio nimfą, bet dievybei dar neprilygtų.

Taip pat įstrigo momentas, kai Frodas su Aragornu stebi blyksnius rytuose, kas iš tikrųjų yra Gendalfo žaibai. Gaila, kad to nebuvo filme.

Viskas, einu vel skaityt ziedu valdova
Pamenu, kai pirma karta skaiciau tas knygas. O taip.. Tada buvau tokia laiminga. Veliau perskaiciau ir angliskai, ir liko dar didesnis ispudis.. Tada ir tapau Tolkieno kurybos gerbeja.

Indraja rašė:Senasis Miškas. Tolkinas įgijo visą mano pagarbą ir pasitikėjimą, parodęs, kad miškas jam - tai ne vieta, kur daug medžių. Ypač Merio kalbos apie medžių būdą ir pats įėjimas į mišką.

Taip, Miškas! Kaip galėjau pamiršti. Ir kiekvienas iš aplankytų miškų vis kitoks, savitas, ypatingas. Gyvas. O juk UK visai mažai miškų, ypač Anglijoj.

Apie Auksauogę su TB pagalvojau - dievai paprastai valdo ar globoja tam tikras pasaulio ar žmonių veiklos sritis globaliu mastu, o žemesnio rango būtybės turi galių tam tikrai teritorijai, kurioje gyvena: savo upeliui, savo kalnui, savo miškui. Gal klystu, bet iš sakmių toks įspūdis susidaręs.

Na Tolkino laikais gal dar buvo tų miškų - kažkur biografijose mačiau minėtas vienas kitas miškas, nors detalių ir neatsimenu. Ir šiaip Tolkinas daug svajojo apie senuosius laikus - o jei sugebėjo sufantazuoti elfus ir dvorfus, tai gyvus miškus sufantazuoti turbūt nėra taip jau sudėtinga

Man miškai kažkodėl labai neįstrigo. Gal todėl, kad pats realiuose miškuose irgi jaučiu charakterio bruožus (Labanoras - didingas ir ramus, Dzūkvudas prie Marcinkonių - nedraugiškas, Pabradės miškai - linksmi ir gyvybingi ir taip toliau), tad panašių aprašymų sutikimas knygoje nepasirodė labai netikėtas.

Nilde, tavo įspūdis apie Auksauogę ir Bombadilą panašus į manąjį - mitinės būtybės savo nedideliame pasaulėlyje, kuriame jos gali viską, bet už jo ribų neeina, nes tiesiog negalima.

DarkElf - tiesiog nuostabu, jei forumas "privertė" vėl imti skaityti Tolkiną!

Žinoma, jis galėjo sufantazuoti miškus, bet toks gilus pajautimas, atrodytų, būdingas tiems, kas užaugę šalia tikrų gūdžių girių.
Labai taikliai sucharakterizavai miškus O apie nedraugiškąjį Dzūkvudą prie Marcinkonių lygiai tokius pačius įspūdžius kaip mūsų girdėjau ir iš kitų keliautojų. Fangorniškas miškas...