Nusiinterpretacijos Žiedovaldovine tematika

Matot, kokį protingą pavadinimą parašiau? Manot, kad ir čia kažko labai protingo bus? Apsirikot Iš šiame forume besilankančiųjų "tikros" literatūrinės ŽV interpretacijos įdomios turbūt tik vienam ar dviems asmenims, taigi šituo užsiiminėti tikrai nebandysiu. Bet kažkaip pasišnekėti apie Tolkino kūrybą norisi, tad siūlau (pasivogęs idėją iš Starlin pasiūlymo) tokį dalyką.

Šioje gijoje daugmaž kas savaitę paskelbsiu iš eilės vis kito "Žiedų Valdovo" skyriaus pavadinimą. Jūsų prašysiu parašyti bet kokių komentarų apie tą skyrių - kas įstrigo, kas patiko, kas nepatiko, kokius sausainius valgėte skaitydami, kada skaitėte, kas neteisingai išversta, kas neteisingai ekranizuota, kaip baisiai atrodo Frodas... Bet ką, kas tik šauna į galvą ir yra nors truputį susiję su tuo skyriumi. Siūlau prieš rašant neskaityti skyriaus iš naujo, bet jei tokia diskusija paskatins perskaityti ŽV dar kartą - kodėl gi ne Pats pasistengsiu paknaisioti įdomybių iš galbūt daugeliui nepažįstamų klodų - HoME ar panašiai. Bet nepažadu.

Tad baigiu įžanginėtis ir skelbiu pirmojo "Žiedų Valdovo" skyriaus aptarimą!

Ilgai laukta puota - ar laukta? ar nelaukta? ko sulaukėme? ar tikrai Bilbas pusės hobitų nepažįsta nė pusės tiek, kiek norėtų, o kitos pusės nemyli nė pusės tiek, kiek ta pusė pusgalvių verti? O ką gausime, kai padalinsime drakoną per pusę, o tą pusę dar per pusę?

O ką gausime, kai padalinsime drakoną per pusę, o tą pusę dar per pusę?

Musę?

Kai valgiau Žiedų Valdovo knygas... taip taip, ne skaičiau, o valgiau, buvo viskas labai skanu ir nė vienos ašakos neišspjoviau. Valgiau jas seniai. Kažkada bandžiau ragauti antrą kartą, bet jau nebebuvo tokio įspūdžio, kaip pirmą. Todėl padėjau į šalį ir pasilikau tą pirmąjį įspūdį, nes tada skaitant buvo tiesiog gera.

Tai va, šitą aną... ką aš čia nodėjau pasakyti... Tai, kad gal jau ir pasakiau

Jėtus marija, paskutinį kartą į rankas neatsimenu kada rimtam skaitymui ėmiau ŽV ar Hobitą prie to pačio.
Man vis dar patinka ta įdėja, kad dovanos skirtos svečiams, o ne atvirkščiai.
Bet šiaip, skyrius kaip visada parodė Grafystės gyvenimo nepaprastą rūpinimąsi paprastais dalykais, tai gal dėl to, kad gyvenimas ten per ramus (asmeninė nuomonė). Šiaip analizuoti netingėčiau, tačiau nežinau nuo ko pradėti. Pabandysiu atsakyti į pradinius klausimus

Ilgai laukta puota - ar laukta? ar nelaukta? ko sulaukėme? ar tikrai Bilbas pusės hobitų nepažįsta nė pusės tiek, kiek norėtų, o kitos pusės nemyli nė pusės tiek, kiek ta pusė pusgalvių verti? O ką gausime, kai padalinsime drakoną per pusę, o tą pusę dar per pusę? [wink]

Mano nuomone, laukta ir ne vien pačių veikėjų, tačiau ir skaitytojų, čia kaip pastebėjimas išeina, kad knygos visgi reikia laukti (bent gero). Toks iš dalies pasakymas rašytojo "jūs ilgai laukėt ir štai ji čia, tad galite švęsti ne vien realiam pasaulyje, bet ir knygos sukurtame pasaulyje būtent jums".
Bilbo komentaras yra man kol kas geriausiai surestas komplimentas, kuri girdėjau per savo gyvenimą. O komplimentai būtų faktais, jei būtų tiesa.
Ketvirtį drakono (rusy su alaus statinėm)



P.s.Bet šiaip daba kilo klausimas, kodėl Grafystė?

Jei yra daug noro, galima ir giliau paanalizuoti, bet "užvedimus ant tako" tokiems reikalams paliksiu labiau literatūroje besigaudantiesiems.

"Grafystė" todėl, kad... oi, ilgas pasakojimas Trumpai tariant - taip išvertė A. Tapinas ir tai yra oficialus žodžiu "shire" vertimas į lietuvių kalbą. Yra tokiam vertimui prieštaraujančių (labiausiai prieštarauja turbūt Indraja), pagrindinis jų argumentas - Grafystė turi turėti ir grafą, o shire jokio grafo neturi. Bėda ta, kad kito gražaus vertimo kaip ir nesugalvota, o įvairūs variantai yra arba juokingi (Apygarda), arba "prasčiokiški" (Valsčius) arba barbarizmai (Šyras). Plačiau apie tai - šioje gijoje.

Mano įspūdžiai: "Žiedo broliją" (sic...) pasiskolinau iš klasioko, nes jis man pripasakojo, kad tai yra labai super knyga. Skaičiau lengvai ir gana greitai, tikrai patiko, ypač didelį įspūdį paliko eilėraščiai (bet apie juos gal vėliau), tačiau iš pradžių tikrai negalvojau, kad tai "kažkas tokio". Konkrečiau apie pirmą skyrių įspūdžių kaip ir neatsimenu... nors... va, kažkaip net keista, kad man visiškai nekliūva technologinis disonansas tarp skėčių ir arbatinukų Hobitone bei viduramžiško pasaulio visur kitur.

kažin ar arbatinukai toks jau keistas dalykas, hobitai juk protingi, kiti vandenį katiluose virino, o jie rado patogesnį būdą man žiedų valdovas vos apie tokį sužinojus nelabai patiko, tačiau po poros metų nusprendžiau perskaityti ir supratau, kad tai labai super knyga, pats pirmas skyrius man sukūrė tokį nuobodžios, nuobodžių gyventojų šalelės įspūdį, todėl atrodė labai keista, kad čia vyks kažkokie nuotykiai, ką ten nuotykiai, atrodė, kad jie daugiau nieko nedaro tik arbatą geria , bet paskui perskaičiau visą knygą ir labai užsivedžiau, gaila tik vieno dalyko, kad nepradėjau nuo "Hobito", nes būčiau užsivedęs daug anksčiau

O man patiko pirmas skyrius dėl tų dovanėlių, teikiamų svečiams ir dar dėl vieno dalyko: ta puota - vieno hobito gimtadiens, kurį švenčia visas kaimas. Tai ne tik hobitų mėgimas pašvęsti ar gauti dovanų, tai tiesiog atskleidžia kokie artimi jie buvo tarpusavyje. Gal tai, kaip tomas rašo, ir nuobodu, bet kartu ir miela :]

Ir vis dėlto kone labiausiai patiko eilėraščiai/dainos... ypač vienas... nepamenu, išvykstančio Bilbo ar išvykstančio Frodo... gal vis dėlto Bilbo. Ir gal ten vis dėlto buvo antras skyrius, ne pirmas. Bet knygos šalia neturiu, tad negaliu patikrinti

Magnus rašė:Man vis dar patinka ta įdėja, kad dovanos skirtos svečiams, o ne atvirkščiai.

+1

@Aredhel: o va apie skaitymą ir valgymą/skonio pojūtį galvoj rezgasi tinklaraščio įrašas, bet jį parašysiu, kai baigsiu Larry Niven "Ringworld"

Pirmas skyrius... Patį pirmą LotR skaitymą sunku prisiminti, man tada buvo vos aštuoneri, o įspūdžiai susiliejo su vėlesniais skaitymais. Daugiau iš pirmo skaitymo įspūdis išlikęs apskritai visos pirmos knygos (ne FotR, o pirmos knygos): kad "jie ten kažkur ėjo ėjo, buvo tamsu ir niūru, ir paskui į kalnus lipo". Daugmaž taip. O atmintyje nusipaišęs knygos koloritas - murzinai žalias (kaip lietuviško FotR leidimo viršelis )

Jei kalbant apie vėlesnius skaitymus, tai pirmas skyrius visada atrodė toks relaxinis, nelabai gali pamatyti, kad paskui visa istorija išsirutulios į kažką didelio ir baisaus. Bet po Hobito kontrastas šioks toks jaučiasi. Nors šitoje LotR vietoje adresatas vis dar panašus kaip Hobito, bet - ir truputį pasikeitęs. Nebe "vaikas", o "vaikiškas suaugęs", kuris dar po kelių skyrių jau bus priverstas dar labiau surimtėti...

Kažkada vidurinėj buvau užsimojusi pagilinti anglų kalbos žinias, skaitydama LotR. Skaičiau po skyrių ir kruopščiai išsirašinėdavau nežinomus žodžius, taip pat analizavau visokiausiais būdais, yra dar kažkur išlikę tie mano sąsiuvinukai... neprisimenu, iki kur priėjau... Man regis, būtent iš pirmo skyriaus sužinojau žodį "lad" (ar tai "chap"?)

O drakono formos fejerverkas ir knygoj buvo, ane? Nes man jis labai įstrigęs.

Ū, kokia gija...
Laiqua, kada bus interpretacijos elfų ir nykštukų santykių tema?

Starlin rašė:Jei kalbant apie vėlesnius skaitymus, tai pirmas skyrius visada atrodė toks relaxinis, nelabai gali pamatyti, kad paskui visa istorija išsirutulios į kažką didelio ir baisaus.

Man pasisekė, kad jau turėjau "Karo ir taikos" patirtį ir žinojau, kad net ir ne ypač įdomų balių reikia kantriai perskaityti, po to būna veržliau.

Starlin rašė:Kažkada vidurinėj buvau užsimojusi pagilinti anglų kalbos žinias, skaitydama LotR. Skaičiau po skyrių ir kruopščiai išsirašinėdavau nežinomus žodžius, taip pat analizavau visokiausiais būdais, yra dar kažkur išlikę tie mano sąsiuvinukai... neprisimenu, iki kur priėjau...

O taip. Pradžioje aš dar lyg pasižiūrėdavau į žodyną, lyg žodžius rašiausi. Geitai praėjo . Tai buvo pirma mano skaitoma tokia rimta knyga angliškai - iki tol buvo keli nesudėtingi romanai ir mokslo populiarinimas bei vadovėliai. (Ir pirma, po kurios suvokiau, kokia įspūdinga gali būti ta anglų kalba).

O męs su žmonele bandom dabar artimiau susipažint su knygomis. Aš jau nebe pirmą kart skaitai, jai pirmas kartas. Bet kadangi skaitome vakarais balsu prieš miegą, tai įspūdis man vėl lyg pirmą kartą paėmus knygas į rankas.
Galbūt todėl, kad tenka "įgarsint" visus personažus pačiam ir bandant tai padaryt normaliai, o ne mašinaliai "atbubent" .

Puota man buvo tikrai nelaukta, nes skaityti Tolkiną pradėjau būtent nuo Žiedų Valdovo. Neatsimenu, kokį įspūdį paliko būtent šis skyrius - bendras vaizdas atskirus gabaliukus užgožė. O drakoną padalijus į kažkiek dalių, gaunamas fejerverkas - kad gautųsi musė, turi būti arba labai mažas drakonas, arba labai daug dalijimų

---

Savaitė prabėgo, tad, kaip žadėjau, skelbiu naujo skyriaus apikomentavimą. "Praeities šešėlis" - kai Gandalfas pasako Frodui, jog tą žiedelį reikės išmesti. Ar bent jau išnešti už girių už kalnų, tik ne ant pilko lauko, o į Rivendelą. Knygoje tai įvyko po keliolikos metų nuo pirmojo skyriaus, filme - po pusdienio. Kuris variantas įtikinamesnis? Kodėl Semas iškeliavo su Frodu, ar tikrai tik elfus pamatyti norėjo? Kiek keptuvių jis nešėsi? Kodėl Gandalfas tiek užtruko, ieškodamas informacijos apie Žiedą? Kas atsitiks, jei ant Žiedo nutūps musė - ar ji pavirs Musių Valdovu, ar kokia kita knyga? Flūdinkime į sveikatą

Tais laikais juk interneto nebuvo, taigi realesnis informacijos ieškojimas metais, dėl to įtikinamesnis metų, o ne dienų variantas. O šiaip, simbolizmą išmetė dėl amžiaus tada, kuris susijęs su "Hobitu. Ten ir atgal", berods panašaus į Bilbo pirmą kelionę.
Nenusiinterpretuosiu šia tema, man pakanka vienos priežasties. Kiek manė, kad reikės jam keptuvių, tiek ir nešėsi.

Laiqualasse rašė:Kuris variantas įtikinamesnis?

Magnus rašė:Tais laikais juk interneto nebuvo...

+1

Išvis, įdomu pažiūrėt, kaip mes suvokiam laiką, kuris prabėga knygoj. Man ypač keista būdavo skaityt nuo antro tomo, kai skaitai skaitai pora šimtų puslapių, paskui persimeti prie Frodo ir Semo, o laike iš tiesų grįžti atgal, skaitai dar kartą apie tą patį laiką, tik apie kitą vietą...

Kodėl Semas iškeliavo su Frodu, ar tikrai tik elfus pamatyti norėjo?

Ne. Bet toliau būtų slashas

Kiek keptuvių jis nešėsi?

Jis nešėsi keptuvių? O nosinę? O RANKŠLUOSTĮ??

Kodėl Gandalfas tiek užtruko, ieškodamas informacijos apie Žiedą?

Vo čia jau viskas mano galvoj susipainioję. Bet irgi tinka Magnuso pasakymas "tais laikais interneto nebuvo". Čia įdomi tema diskusijai - ne tik lyginant su Viduržeme, bet ir su laikais iki - ką čia interneto - radijo, telefono.

Kas atsitiks, jei ant Žiedo nutūps musė - ar ji pavirs Musių Valdovu, ar kokia kita knyga?

Instead of the dark lord you would have...

A FLY!~!~ As terrible as the dawn, as beautiful as a cake!!
Cake.
Cake.
Ooops.
Suvalgiau aiškiai per daug pyrago

jo... pyragas... aš ir užsimaniau...
Bet jei jau kalbant į temą tai man tas skyrius paliko nedidelį įspūdį, nebent tas Gendalfo "prikolas" su židiniu ir visas pasakojimas apie žiedus, o šiaip nelabai ten smarkiai knygoj tuos kelioliką kol Gendalfo nebuvo metų išplėtė, glaustai apsakė, nors filme tai tikrai po pusdienio, ką ten po pusdienio, kol spėjo naują "batareiką" įdėt į kamerą

Starlin rašė: Cake.
Cake.
Ooops.
Suvalgiau aiškiai per daug pyrago

The cake is a lie, the cake is a lie, the cake is a lie...

Baikit, aš dabar užsimaniau pyrago, o iki parduotuvės eiti šlapia!

Aš labai gerai atsimenu TĄ vietą, po kurios man, na, nebeliko kelio atgal (beje, angliškai skamba daug gražiau)

Elfus, kurie retai užklysdavo į Grafystę, dabar hobitai matydavo Grafystės vakaruose, kur augo dideli miškai. Elfai nueidavo ir nebegrįždavo. Keliais vaikščiojo daugybė nykštukų. Senasis Rytų-Vakarų Kelias driekėsi per Grafystę iki pat Pilkojo Uosto, todėl nykštukai visada eidavo juo į savo kasyklas Mėlynuosiuose Kalnuose.

Apie Tolkieną žinojau tik tiek, kiek perskaičiau „FotR“ filmą reklamuojančiame straipsnyje, visiškai neįsivaizdavau, ko tikėtis iš knygos, nes fantastikos žanras man tada dar buvo terra incognita, bet šičia šiurpuliai perbėgo nugara. O kas toj vietoj tokio ypatingo? Keisti pavadinimai ir tolyn besidriekiantys keliai? Jausmas, kad, "o, kažkas pradeda vykti"? Nežinau, bet įstrigo.

Greitas gyvenimo tempas yra šių dienų išradimas, aiškiai, morgotiškos kilmės, anksčiau septyniolika metų šen ar ten buvo normali trukmė rimtam darbui nudirbti. Arba Gandalfas, kaip ir mes, mėgo atidėlioti darbus, kol neimdavo padai svilti.

Starlin rašė:Man ypač keista būdavo skaityt nuo antro tomo, kai skaitai skaitai pora šimtų puslapių, paskui persimeti prie Frodo ir Semo, o laike iš tiesų grįžti atgal, skaitai dar kartą apie tą patį laiką, tik apie kitą vietą...

Ir man tas pats, skaitydama paskutinį kartą vis atsiversdavau tą apendixą, kuriame surašyta, kas kurią dieną vyko, kad atsirinkčiau chronologiškai, ką visi tuo metu veikia.

Jau dvi savaitės, o gija dar ne visiškai numirė. Net keista

Antrojo skyriaus, galima sakyti, visiškai neatsimenu. Galbūt filmo įtaka, gal dar kažkas.

---

Trečias skyrius - "Trys - tai jau kompanija" (Three is company). Frodas, Semas ir Pipinas išvyksta į Bukžemę, o Maišiagalą parduoda Krepšiamaišiams. Pirmą sykį pasirodo mano avataras, t.y. nazgūlai. Semas pamato elfus (kiti du irgi). Kur iš tikro ėjo Gildoras? Kodėl pradingo Gandalfas? Ko nori tie juodieji raiteliai? Ar Bukžemė yra Bukžemė todėl, kad buka, ar kad auga bukai, ar kad bėgioja bukai? Dalinkimės įspūdžiais ir toliau

Kodėl pradingo Gandalfas?

O čia aš labai gerai prisimenu frazę iš vienos rusiškos parodijos:
"Bet niekas neatkreipė dėmesio, nes Gandalfas pastoviai kur nors pradingdavo" .

Atrodo, kad šita gija visiems nusibodo, tad pamėginsiu praplėsti. Ne apie vieną skyrių bandykime prisiminti, bet apie visą knygą (knyga, šiuo atveju, yra viena iš šešių ŽV dalių, o ne vienas iš trijų tomų). Pirmoji knyga baigiasi Frodo atsibudimu pas misterį Smitą, t.y. Elrondą. Kas labiausiai įstrigo iš šitos dalies? Bombadilo dainos? Platžengys? Uodų pelkės, taip primenančios kai kuriuos mūsų žygius? Bėgimas nuo baikerių nazgūlų? Glorfindelarvena? Dalinkimės įspūdžiais