Ką tik grįžau iš savaitgalinio žygiuko Lake District nacionaliniame parke. Skubu kompo ekrane išguldyti dar gana šviežius įspūdžius, kad būtų kažkas panašaus į žygioraštį.
Šeštadienis, 06-12
04.30 ryto. Suskamba žadintuvas. Atsikeliu žymiai lengviau, nei darbo dienomis trimis valandomis vėliau. Gal vertėtų susimąstyti, ar man tikrai patinka mano darbas?.. Bet čia visai ne apie tai. Apsirengiu, skubotai papusryčiauju, sulaukiu kol iš savo kambarių išlenda du bendrakeleiviai/bendragyventojai – PhanTomas ir toks vokietis/kinas Kai. Patraukiame į traukinių stotį.
05.49, vis dar ryto. Pajuda traukinys iš Lesterio į Birmingemą. Ten turime maždaug 10 minučių persėdimui į Stafford‘o link važiuojantį traukinį, o stotis tikrai ne iš mažųjų. Persėsti pavyksta. Stafford‘e stotis mažesnė, bet laiko persėdimui irgi mažiau – įšokame į Lankasterio link judantį traukinį. Ten susitikame pusiau miegančią Starlin. Ne, ji pas mus lunatikuodama neėjo. Po kiek laiko Lankasteryje vėl persėdame į traukinį, kuris stodamas kiekviename kaime ir kas antroje pakrūmėje mus nuveža į Ulverston‘ą – kelionės pradžios tašką.
~09.45, irgi ryto. Išlipame Ulverstone. Pasižiūrime į žemėlapį, paskui į kompasą, paskui vėl į žemėlapį. Daugmaž vienbalsiai nusprendžiame, kurioje pusėje šiaurė, ir patraukiame ten. Pakeliui pamatome miesto įžymybę – kažkokių garsių komikų poros skultpūrą. Aš tų komikų nepažįstu, tai nesiplėsiu.
10.05, dar ne vakaro. Pirmą kartą pasiklystame. Nueiname į tą vietą, kur žemėlapis lyg ir rodo Cumbria Way turistinio tako pradžią, bet vietos gyventojas paaiškina, kad kelias prasideda šiek tiek kitur. Na nieko baisaus, visiems juk pasitaiko, ar ne?
10.10, t.y. po penkių minučių, pasiklystame antrą kartą. Pasirodo iš takelio išėjus į kelią reikia eiti ne keliu, bet prasigrūsti pro 20 cm pločio tarpą sienoje ir eiti pievomis. Šitai mus nepaliauja stebinti artimiausias kelias valandas: turistinis takas eina pro ganyklas, kiemus (dvelkiančius nuostabiu gamtos ir natūralių trašų aromatu), tenka laipioti per sienas ir vartus ir panašiai. Pakeliui sutikti vienas kitas žmogus labai malonūs ir irgi paaiškina, kur eiti toliau, nes kelias pažymėtas tik mažais ženkliukais ant tų pačių sienų, ir kai kur jo beveik nematyti.
~13.00. Kraštovaizdis Ežerų krašte kalvotas ir kalnuotas, tenka daug laipioti per negausiai apžėlusias uolas. Kartais praeiname vieną kitą medžių guotą, bet į miškus panašių dalykų matyti tik ant horizonte stūksančių kalnų šlaitų. Saulė kepina smarkiai, net sunku patikėti, kad esam Anglijoje, o ne kokioje Ispanijoje. Bet mes einam toliau. Nuo turistinio tako galiausiai nuklystame labai smarkiai, bet nusprendžiame jo nebeieškoti, o surasti ežerą, palei kurį eidami taip pat pasieksime kelionės tikslą. Nesame tikri, ar tikslą pasiekti pavyks iki sutemų, nes einame jau tris valandas, o nuėjome dar tik ketvirtį kelio.
14.00. Prieiname... taverną. Džiaugsmo šūksnius sustabdė tiktai jau pykstančios kojos ir truputį išdžiūvusios gerklės (vandens pasiėmę buvome nedaug, nes tokio karščio nesitikėjome, taigi stengėmės taupyti). Tavernoje gausiai ir labai skaniai papietaujame ir po pusantros valandos patraukiame toliau. Einame lyg ant sparnų, nors red buliaus ir negėrėme. Dešinėje pusėje šmėžuoja pailgas ežeras, vadinamas Konistono Vandenu (Coniston Water), kairėje vis praeiname po nedidelį miškelį. Gražu.
~17.00. Sustojame pailsėti, nuėję jau kokius du trečdalius kelio. Prisėdame „paplūdimyje“, kurį čia atstoja natūralia skalda nuberta ežero pakrantė. Akmenų formomis domisi Kai‘us ir Starlin – ieško akmeninių pyragų, bananų, gamina įrankius ir t.t.; tuo tarpu aš ir PhanTom kalbamės apie galaktikų sukimosi kreives bei Visatos plėtimosi greitėjimo įrodymus... Vienu metu bandom sugalvoti, kuri diskusija yra labiau „advanced“ ir randam pagrindimų tiek vienai, tiek kitai. Paskui patraukiame toliau.
18.00. Mes jau Konistono priekaimiuose – einame pro visokius kempingus ir panašiai. Priekaimiai tęsiasi netikėtai ilgai, o mūsų judėjimo greitis nuolat mažėja, tad patį miestelį pasiekiame tik dar po valandos.
19.30. Užsiregistruojame hostelyje ir išeiname ieškoti maisto. Kaimelyje, Vikipedijos teigimu, gyventojų yra 170, o kabakų per vieną vakarą ir vieną rytą randame gal 10. Smagumėlis. Maisto randame, badu nemirštame. Apie dešimtą grįžtame į hostelį ir krentame miegoti.
---
Sekmadienis, 06-13
08.00. Skamba žadintuvas. Atsikeliu nesunkiai, nors miegojau labai prastai. Phantomas ir Kai‘us taip pat – kambaryje nesveikai karšta ir drėgna. Pusryčiaujant Starlin skundžiasi panašiais nesklandumais.
09.30. Išeiname pasivaikšioti po Konistoną. Nueiname iki ežero, nes norime pamatyti gražią istorišką Viktorijos laikų garinę jachtą-gondolą, bet ta išplaukusi. Ten stovėdami visiškai pamirštame, kad norėjome ją pamatyti, ir pasukame kalnų link, o epic fail‘ą suvokiame tik kai pamatome garus iš gondolos kamino. Kaltiname save, vieni kitus ir miego trūkumą. Einame toliau į kalnus.
11.30. Lipame į „Old Man of Coniston“. Pakeliui ginčijamės, ar tai tikrai kalnas, ar gal kelio gale sutiksime tiesiog sėdintį senį. Šito taip ir neišsiaiškiname, nes lietus (kuris šiandien lyja beveik be paliovos, nors ir silpnai) ir nenoras pavėluoti į autobusą pargina atgal, kai iki kelio galo dar likę pusantros mylios.
14.00. Autobusu nuvažiuojame į kitą miestelį Windermere. Jame intensyviai bandome surasti maisto davimo vietą – per valandą nueiname gal net kokią vieną mylią nuo traukinių stoties iki ežero kranto. Randame kabaką ant to kranto, ten susėdame ir ilgai bei kantriai valgome, viena akimi žiūrėdami, kaip Gana įmuša baudinį į serbų vartus ir labai džiaugiasi.
17.00. Pavalgę lėtai lipame į kalną, traukinių stoties link. Pakeliui nuolat viską fotografuojame (tą darėme visos kelionės metu – nuotraukų bus artimiausiomis dienomis), dėl ko Starlin iš mūsų šaiposi. Bet mes jai primename, kaip įsijautusi fotografavo ledų porciją, ir viskas pasidaro gerai
17.30. Diskutuojame, ar labai blogai, jei įlipsime į šiek tiek ankstesnį traukinį, nors mūsų bilietai teoriškai galioja tik konkrečiam laikui. Nusprendžiame, kad nelabai ir įlipame. Pavažiuojame iki Oxenholme – vietos, kuri yra svarbi geležinkelio sankryža, bet mano turimame Anglijos žemėlapyje nepažymėta.
18.30. Mes Oxenholm‘e. Bandau įkalbėti bendrakeleivius pasivaikščioti aplink ir išsiaiškinti, ar, be traukinių stoties, ten dar kas nors yra, bet jų kojos mane pasiunčia eiti patį. Vienam neįdomu, tai niekur neeinu ir susėdam laukti kitų traukinių.
19.29. Sulaukiame savo traukinio, atsisveikiname su Starlin ir išvažiuojame. Persėdame Kriu (Crewe) ir dar viename kaime, ir galiausiai paskutiniu traukiniu pasiekiame Lesterį.
Niekada nemaniau, kad kokia nors Anglijos vieta man nuoširdžiai patiks. Bet dabar jau noriu atgal į Konistoną, lipti į kalną ar tiesiog klajoti ant uolų augančiais miškeliais. Gražu ten, tikrai gražu. Jei kada būsite Anglijoje – tikrai rekomenduoju.