Na, ką gi, perskaičiau. Stipresnis įspūdis liko po to, kai skaičiau "Silmarilijoną", bet perskaičius "Hūrino vaikus" supratau, kad ši istorija turi, kaip aš tai vadinu, emocinio svorio. Ne tik skaitai, apie tai, kas buvo, bet ir daug galvoji, kodėl taip buvo, kas vertė veikėjus taip elgtis. Atrodo, kad Tūrinui ir kompanijai nutiko viskas, kas tik galėjo nutikti blogo. Kartais susidaro įspūdis, kad autorius tiesiog surinko į vieną vietą pačius baisiausius dalykus ir "priklijavo" juos vienam asmeniui. Bet, kita vertus, tuos įvykius jungia emocinis ryšys, poelgių motyvai ir pan. Taip ir gaunasi gera istorija. Gal čia jau būtų galima atsikirsti tiems, kuriems Tolkino knygose maža psichologinių aspektų?
Ech, na, nebūtų buvę jie ten visi tokie išdidūs ir užsispyrę, gal viskas būtų susiklostę kitaip. Ir dar pasidaro įdomu, kiek mūsų gyvenimą lemia tikėjimas likimu ir kiek - tikėjimas, kad jį galima pakeisti...