Na ką, grįžau... Buvo labai malonu prisiminti žygio džiaugsmą, kurį kiek gadino "apstingusi" žiema (kojos jautė, kad paskutinį kartą vaikščiojau rimtai vasarą), nemažas vėjas, aprimęs tik vakare, ir tai, jog visą kelią ėjom plentu. Ir vis dėlto, buvo linksma. Nuėjom turbūt beveik lygiai 25km, labai dėkui Laiquai ir Aredhel, ėjusiems kartu, besidangstant nuo fūrų sukeltų smėlio ir vėjo gūsių, šnekant su tūsofčiku ant dviračio, kuris klausė ar mes "prieš ką nors taip protestuojam, kad einam?" ir šeip bendrai dėl pirmojo žygelio šiemet.
Labai ačiū Hūrinui, kad šiltai priėmė, kad aprodė šakius, su mumis įdomiai pabendravo. Hūrino Mamai, už CEPELINUS, visus kitus gėrius maisto pavidalu, už didelį rūpestį ir nuoširdų susidomėjimą mūsų kalbom. Taip pat, likusiai Hūrino šeimynai už tai, kad šiltai priėmė, lyg kokius senus draugus.
By the way, sorry, Laiqua, dėl tos vėliavos, suprantu, kad tave užknisa būti etatiniu jos tampytoju, bet penktadienį aš ir taip į gimtadienį grūsiuos iš mokyklos (kad neisiu į mokyklą tai ten nusikliedėjau

), turbūt ir taip būsiu su dviem kuprinėm, o dar ir vėliavą tąsytis po šūlę...
Damn, pamiršom žygioraštį parašyt...
Dėkui už žygiuką.
What have I got in my pocket?