Kiek man žinoma, VU SA, VGTU SA ir kitų univerų SA kieks skiriasi nuo to, ką maniškė SA veikė (jau minėjau, kad baigiau koledžą, valstybinį, kuris turi panašią autonomiją, kaip ir univerai, bet ne tokią, kokią norėtusi).
Kiek man buvo žinoma, LSP sugalvojo greičiausiai VU SA, tad juos ir kaltinkit, o LSAS ir LSS kariavo ilgai ir baisiausiai nenorėjo tuos LSP vienodus leisti, ir viskas dėl pinigų. Tačiau, mano laimei, ne univere studijavau, ne univero SA sistemą grioviau ir dariau pagal savo sąžinę. Taip, nassa teisi, nuo kiekvieno LSP SA gauna 4 Lt. O fakultetui iš SA prezidiumo ką nors išprašyti, kokiam nors renginiui, gana sunku. Man pasisekė, kad iždininkas gerbė mane labiau nei pačią tuometinę prezidentę, tad skambutis ir nei nebando ginčytis.
Ką veikėm? Daug ką. Ir kiek kitaip nei univeruose. Iki mano baigimo dar tik buvo rengiamasi perduoti visą dokumentų dėl LSP Studentų Atstovybei. Mes pavyzdžiui tvirtindavome arba atmesdavome siūlomą administracijos svertinį pažymių vidurkį, pagal kurį studentai gaudavo/negaudavo bazinę sipendiją (čia jau aišku nagrinėjamas skirtas tam pusmečiui biudžetas, bet be fakulteto SA palaiminimo administracija nieko negalėdavo nuspręsti). Rengėm įvairius renginius, studentų mokslines konferencijas, kaip pvz. "Verslas ir vadyba", kurią ir organizuoti, ir vesti vienais metais teko, (ir beje, rėmėjų susirasti univerui daug lengviau, o mums suktis labai kukliais pinigais reikėjo), įvairūs pramoginiai ir sporto renginiai (pirma pramoga fuksams ir kitiems - aišku krikštynos
. Pati buvau negailestingai "pakrikštyta"). Sporto - pvz. Krepšinio dienos, turnyrai. Valentino dienos ir pan. renginiai. Kai kurie fakultetiniai, kai kurie viso koledžo.
Vienas pagrindinių renginių, kurį suorganizuoti paprašė "Kraujo centro" direktorius, buvo (tikiuosi, dar yra) "Nemokamo kraujo donoro diena".
Apie pirmąjį tokį renginį rašė LRytas berods, bet kaip greitai n ukrypo dėmesys nuo mūsų į univerus... Nors tokio dalyko dar univerai nedarė. Štai ką daro univerų pinigai... 
Ką veikėm dar... Ne tik Atvirų durų dienas organizavom...
Pas mus ateidavo ne vienas studentas skųstis dėstytojais ar kitomis problemomis, susėdi, surašai raštą, keliauji aiškintis. Reikėdavo spręsti ir dėl kokių nors priežasčių ketinamų išmesti studentų problemas. Etc, etc...
Aš, kaip pirmininkė, buvau narė ne tik fakulteto tarybos (kurios nariai yra dėstytojai ir administracija), studijų kokybės komisijos, visokių ten Leonardo Da Vinči programų komisijų narė, ir viso Koledžo Akademinės tarybos narė (kurios nariai yra visų fakultetų dekanai, prodekanai, direktorius ir pavaduotoja studijų reikalams). Kai kur būdavo daug vargo kažką įrodyti ar atsistoti apskritai kažką pasakyti, sukritikuoti, kai pati esi dar pirmakursė, bet ne kartą teko griežtai pakalbėti, kai pvz. dekanė su prodekane dreba dėl savo vietikės ir bijo žodį pratarti prieš direktorių, paprieštarauti. O kažkam kažkada juk reikėjo fakulteto vardą ginti... Ir apgyniau. Ir už dyką.
Spręsti, kariauti dėl bendrabučio daug reikėjo, kadangi gyvenimo sąlygos ten...
Neturėjom mes jokių privilegijų, jokių poilsio centrų ar išskirtinių teisių. Tik drąsos nueiti ir pasakyti valdžiai į akis, kad ji "smirda", mestelėti atspausdintą LR įstatymą po akimis, kad neapgaudinėtų studentų, kas turi, o kas ne, pirmenybę gauti paskolą studijoms...
Žodžiu... Nors daug pasakoti, o ir senokai tas buvo. Ne viską pavyko padaryti, pasiekti, o kai komanda nedidelė, ir kai iš jų dar mažiau turi atsakomybės jausmą už prisiimtas pareigas, tai ko ir norėti..
Dabar nežinau, kokie ten reikalai, tikiuosi, daug kas pasikeitę. Į gerą. Nes kai išėjau, vėl ėmėsi darytis chaosas, koks buvo iki manęs, bent jau kurį laiką (ką pati mačiau ir paskutiniakursiai pasakojo...).
Taip kad nežinau, nassa, kaip ten pas jus, bet mes studentus ir jų interesus tai jau tikrai atstovavom. Ir naktų fakultete leisti negalėdavom, nes draudžiama, tad tolimesnis darbas dažnai persikeldavo į bendriko kambarį...
Jūs čia kalbat apie pinigus... hm... Mes net kompo neturėjom, VISKO tekdavo prašyti. Net paprasčiausio popieriaus... O kartais patys SA nariai mesdavosi pinigus, kiek trūkdavo, kad tik tą ar aną padarytume.
(Ir ne tik pinigus... Mano pati geriausia ir gražiausia vakarinė suknelė, kurią paskolinau vesti vieną renginių, buvo nepataisomai sugadinta... O kainavo ji... 
)Didelis ačiū padėjusiems dėstytojams, o ypač IT dėstytojui, kuris su mumis irgi sėdėdavo iki išnaktų, kai reikėdavo skubiai parengti kokius diplomus ar dar ką (bet ką, kam reikėjo ne tik kompo, bet ir gilesnių IT žinių)...
