Sveiki,
norėjau nerašyti nieko, palaukti, kol apsiraminsiu ir gal viskas savaime išsispręs. Gal ir būtų išsisprendę, bet dėl labai banalios priežasties turiu parašyti dabar - penktadienį man svarbus egzaminas, o kol esu tokios nuotaikos, negaliu absoliučiai nieko rimto nuveikti. Gal pavyks nusimesti ką nors. Iš anksto atsiprašau - kalbėsiu atvirai. Nenoriu nieko įžeisti, bet nenoriu ir slėpti savo nuomonės.
Man pasidarė labai sunku suprasti, ką veikiu forume ir apskritai visame šitame liūne. Ne, tai lėmė ne pastarųjų poros mėnesių įvykiai. Gal tiksliau - ne tik. Šitas procesas brendo turbūt metus, o ypač paskutinį pusmetį. Pajutau, kad mane erzina forumo žmonės. Ne visi, bet didžioji dauguma. Velnias, nežinau, kaip čia tiksliau pasakyti... Jūs - mano draugai, ir tą ne kartą esu sakiusi, bet po truputį supratau, kad vis tik per daug skiriamės. Skirtybės traukia, tas tiesa, bet kartais atsiskleidžia tokie fundamentalūs skirtumai, kad negaliu bendrauti neužsiplieskus. Tai - būdo, charakterio, pasaulėžiūros skirtumai. Buvau naivi, maniau, kad per kiekvieną bedugnę galima nutiesti tiltą, o, pasirodo, ne. Mane nervina labai daug dalykų, bet vardais nevardinsiu, nėr čia ko, mano tikslas ne toks. Esmė ta, kad mūsų bendravimas man pernelyg dažnai apkarsta.
Toliau prasideda asmeniškumai, nenorit - neskaitykit. Blogas mano (ir, kaip sakė mano tėvas, visos mūsų šeimos) bruožas yra nemokėjimas pasakyti "ne" ir patologiškas noras užsikrauti sau atsakomybę, o po to dejuoti, kaip yra blogai bei skųstis kitų neveiklumu. Tai ir yra mano problema. Turbūt pastebėjot, kiek kartų bandžiau mesti, atsiriboti, nelįsti... ir matėt, kas iš to išėjo. Aš negaliu neįlįsti į projekto organizavimą, nes mano toks būdas. Bet bjauriausia, kad negaliu paskui iš jo išlipti. O čia yra didelis kablys: kiti pastebi, kad tu, musele, įkliuvai, todėl mielai užkrauna tau savo atsakomybę ir pasitraukia - nes jie neturi vidinės būtinybės pasilikti, ir jiems neskauda. Tai yra žiauru. Įkliuvau taip ne kartą. Pavyzdžiui, mokykloj, kai iš šimtadienio organizacinės "komisijos" liko pusantro žmogaus, o aš iš eilinės organizatorės kažkodėl virtau visos vakarinės dalies koordinatore. Bliamba, kaip sunku: aš ir pati to noriu, nes man patinka dirbti, jaustis atsakingai, komanduot kitiems; bet man nepatinka, kai tie kiti, kuriems komanduoji, staiga užsimano tau perleisti viską. Ne visada taip būna, bet, deja, dažnai. Ir aš nemoku pasakyti "ne".
Taigi tą aš dabar ir bandau daryti. Bandau pasakyti "ne". Griežtai. Viena vertus, todėl, kad labai pavargau tąsytis pirmyn atgal su beviltiškais planais ir visuotiniu abejingu požiūriu į kai kuriuos kitus planus, antra vertus, todėl, kad mane erzina patys žmonės. Ginkdie nesakau, kad esat blogi, tiesiog esat kitokie, ir man sunku peržengti barjerą. Not my cup of tea.
Nuo pat žiemos bandau kabintis į gyvenimą iš kitos pusės. Nelabai išeina, nors laikinų pergalių būta. Man kliudo dvilypis požiūris į situaciją. Viena vertus, nebenoriu būti šitos kompanijos dalis, nes tai man dažnai yra tiesiog stresas. Tačiau kai nusprendžiu, kad viską užbrauksiu, kaukt norisi: daugiau nieko neturiu. Jokių žmonių, kuriuos galėčiau vadinti draugais. Jokios sferos, kurioje jau būčiau kažką pasiekusi ir todėl galėčiau užsiimti man patinkančia veikla, kažką veikt, daryt. Norėčiau kitų pomėgių ir kitokių džiaugsmų. Po paskutinės netikėtai kilusios diskusijos fantastų forume supratau, kad nežinau, ką veikiu tarp tokių žmonių (vėlgi ne visų). Kad ir LARPas. Dabar nebenoriu niekur dalyvauti, nes mane tiesiog stulbina "senių" arogancija ir nenoras kažką taisyti. Atrodo, kas čia tokio - nepatinka, tai nežaisk. Negaliu. Mane žavi LARPo idėja, aš noriu žaist, man patinka, man įdomu, tikiu, kad įgavusi patirties galiu būti gera žaidėja... Noriu mest fantastiką. Bet kur tada eisiu? Pradėsiu kolekcionuoti pašto ženklus? Domėsiuosi botanika? Prisijungsiu prie VUSA? Visa tai įdomu, bet tai - ne MAN. Fantastika, LARPas - tai yra sferos, kuriose man tikrai, ne dirbtinai įdomu.
Žodžiu, plėšausi. Neturiu daugiau kur eiti, bet ir nebenoriu čia būti. Man labai liūdna, pikta, aš žiauriai pavargau. Mane nervina mano nesugebėjimas nors trumpam atsikratyti pareigos jausmo, nervina smėlio dėžė, kuria vaikučiai pavertė forumą, nervina daug daug dalykų. Nežinau, ką daryti. Vakar specialiai norėjau pamiršti visa tai, kaip kirviu nukirst ir palaukt, kol žaizda užgis, bet negalėjau - priverstinė abstinencija privedė prie to, kad visą dieną prasėdėjau prie kompo, apsikrovusi tortais ir arbata, taip ir nesugebėjau nieko sukonspektuoti, tik sėdėjau, landžiojau po pačius beprasmiškiausius interneto puslapius... Piktai prišnekėjau, nes esu pikta. Nesiteisinsiu, kad nenorėjau nieko nuvilti ar įžeisti, nes iš tiesų norėjau. Aš bjauri. Aš egoistiška. Aš - kraštutinumų žmogus: viskas arba nieko. Kažkodėl jaučiuosi susipykusi su jumis visais. Noriu poilsio.
Jeigu dar nenusibodo skaityti, papasakosiu vieną istoriją. Niekad neturėjau itin gerų draugų, bet su bendraklasiais norom nenorom susibendrauji, buvo mūsų tokia grupelė. Na, ir juos laikiau savo draugais. Ir štai atsitiko toks kvailas dalykas. Per etikos pamoką kalbėjome apie utilitarizmą. Aš paprieštaravau pagrindinei utilitaristų tezei (dejavu, turbūt jau kažkada esu tą pasakojusi... na, nesvarbu), tiesiog atvirai pasipiktinau ja. Sulaukiau reakcijos, kokios visiškai nesitikėjau - turbūt tas netikėtumas ir buvo lemiamas. Mano draugai, užuot pradėję dėstyti savo argumentus, užuot sutrynę mane į miltus ar pan. paprasčiausiai numojo į mane ranka ir pasakė, kad erzinuosi dėl menkniekių. Aišku, tik to ir betrūko. Įsiplieskiau. Pradėjau dar karščiau įrodinėti tos tezės klaidingumą. O jie juokėsi, kikeno, nekreipė į mano žodžius dėmesio. Kvaila, bet paskui savaitę su jais nesikalbėjau. Jaučiau, kad jie man visiškai tolimi, kitokie, kad mes skiriamės. Norėjau viską pradėti iš naujo. Bet neturėjau kur pabėgt - juk mokėmės vienoje klasėje. Todėl turėjau vėl pradėti kalbėtis... bet jausmas, kad mūsų interesai kardinaliai skiriasi, neišnyko.
Pakartosiu: jaučiuosi su visais susipykusi ir nežinau, ar noriu susitaikyti. Noriu pabėgti, bet nežinau, ar galiu. Nes neturiu kur. Man sunku. Neprašau ir nenoriu pagalbos, tai mano asmeninis reikalas. Bet pasakiau. Ačiū, jei perskaitėt.
bilietas 3lt. Bet ir šiaips visą parodą verta pamatyt.
Turbūt suprotingėjau, ir dėl to "kalta" indėnų patarlė, kuri šiuo metu yra mano paraše... 
)
)
