Viduržemės Detektyvas

Žinoma jis!
Kartą Beleriandą nusiaubė arši žiema, atklydusi ir į Lindoną. Nogrodo kalvis Telkaras niekaip negalėjo užkurti žaizdro naujiems šedevrams kalti. Žinodamas apie legendines Kazad-Dumo kasyklas ir vejamas aistros darbui jis užsidėjo kuprinę, pasiemė paskutinį nukaltą kalaviją ir patraukė į Viduržemio gilumą. Tačiau žiema nesitraukė, Telkaras buvo jau pagyvenęs, ir kelionė klostėsi sunkiai. Kamuojamas nuovargio ir alkio, po kelių mėnesių jis atsidūrė ką tik įkurto Rivendeilo slėnyje. Išgirdęs apačioje dainas ir arfos skambesį, jis patraukė tiesiai į Elrondo sales. Atvėręs plačias duris, jis pakliuvo į Židinių salę, kur rusenusi elfų ugnis. Pačių elfų nebuvo nė kvapo, taigi Telkaras šildėsi rankas ir dainavo nykštukų daineles. Ūmai jam toptelėjo, kad iki gūdžiosios Morijos dar daug mylių, kraštai nežinomi ir kankina namų ilgesys. Kodėl gi Elrondo židinys negalėtų stovėti jo kalvėje, šildyti namų ir kaitinti geležies? Išsitraukęs kirvuką, jis dailiai iškapojo židinį, užsidėjo ant kupros (net tarp nykštukų Telkaras garsėjo milžiniška jėga bei ištverme) ir patraukė namo.
Elfai pabudo vėlai - pas Elrondą atsisveikinti buvo užsukęs Elrosas - jo iškeliavimo proga iškelta puota. Tačiau pro jų akis neprasprūdo skylė vieno iš židinių vietoje. Vienintelis Elrondas įtarė, kad tai gali būti nenaudėlio iš Šiaurės darbas - jis žinojo apie didžiąsias pūgas Beleriande. Taigi jis pasiuntė kelis žygūnus šiaurėn, o šie jau vakare parvedė supančiotą Telkarą - jį užklupo besnaudžiantį kalnų oloje ant išsinešto židinio. Elrondas, žinoma, labai supyko, ir jau manė pakabinti Telkarą žemyn galva ant Rivendeilo tilto, tačiau nykštukas iš makšties ištraukė spindintį kalaviją ir tarė:
"-Aš, Telkaras iš Nogrodo, prašau tavęs, Valdove Elrondai, atleidimo, ir kaip dovaną įteikiu šį kalaviją - paskutinį savo darbą."
Tos geležies vardas buvo Narsilas, vėliau jos ašmenimis tekėjo dar daugelio priešų kraujas. Elrondas tą nujautė, bei atleido Telkarui, leisdamas paskutines gyvenimo dienas praleisti Rivendeile. O Narsilą įteikė broliui Elrosui, tardamas:
"-Tekeliauja šis kalavijas į Numenorą, į Meneltarmos papėdę, tegu saugo tave nuo Morgoto pasėto blogio, kuris, bijau, neišnyko su Juodojo žūtimi. Lik sveikas, broli!"
Tar Minjaturas iškeliavo, tačiau Narsilui buvo lemta grįžti į Viduržemį, kai Elendilas ir jo giminė laivais skubėjo tolyn nuo skęstančio Numenoro, apie tai pasakoja Akalabetas. Antrajam amžiui pasibaigus, Narsilas sugrįžo į Rivendeilą, kur po daugelio metų atiteko Elendilo ainiui.

ernestasgr

2012-03-21, 18:53