Gramatikos, stiliaus ir t.t. klaidos netaisytos.
<center>
Tolkien Lietuva
Žygis
2006 rugpjūtis
Žygioraštis
(Aklasis Žygis)</center>
Trečiadienis, 08-02
Maršrutas: Vilnius – Zervynos traukiniu; Zervynos – Mančiagirė – Žiūrai – Lavysas per lietų pėsčiomis miškais ir keliais.
Nueita ~14 km.
Pradėjome rašyti 19:15 vakare.
***
Starlin [užrašas tengvomis]
Ūžia primusas. Lijo visą dieną – silpniau ar stipriau. Bet mes ėjom ir nepraradom kovinės dvasios.
Išlipę iš traukinio išsitraukėm žemėlapius ir susiradom Zervynas. Zervynose apsidairėm, išsitraukėm kompasus ir grįžom atgal. Tada ėjom per mišką. Ėjom ėjom, ėjom ėjom... Įstrigom. Apėjom ratelį. Išgirdom mašiną – kelias! Radom kelią. Lijo vis stipriau... bet štai: pavėsinė! Pavėsinė buvo keturių kambarių, ta buvo berniukai į kairę, mergaitės į dešinę. Iš pradžių mergaitės darė berniukam sumuštinius, paskui atvirkščiai.
Na, paskui aplankėm Ūlos akį, Žiūrus, per vargus suradom stovyklavietę „Havajai“. Daiktai peršlapo dar ne visi, padus jau atmušiau, bet turim pieno pusryčiams! Na, ir alaus vakarui
Be to, GIEDRIJASI!
Žygis vež
***
Folco the Mighty
Taaaip. Šiandien prasidėjo žygis. Mąstėm apie jo pavadinimą, bet nieko konkretaus nesugalvojom. Geriausias variantas buvo „Mes jamam Dzūkiją.“ Kelionė į Zanavykus man buvo gan nuobodi, todėl visą kelionę prasnaudžiau. Tik išlipus iš traukinio pasitiko lietus. Bet tai nieko! Juk jis truko TIK visą kelionę. Žygiavimas buvo gan linksmas, bet tikiu, kad jis bus dar linksmesnis, kai Ulmo pagailės mūsų ir nebelies ašarų. Gražios buvo Ūlos atodangos. Ir akis nebloga. Belaukdami Izio, Laiquos ir LoR nusprendėm, kad jie krito Ūlai į akį. Bet ne! Jie grįžo. Žiūruose nusprendėm, kad reikia pieno, tai užlėkėm pas bobulytę nusipirkti porą litrų. Smagu buvo. Toliau pasukome link Lavyso ežero. Čia gan gražu. Po ilgų klajonių radom stovyklavietę ir kioskelį (!), kuriame buvo Kalnapilio (!!!) Tai tiek šiam kartui. Vakaronės nelaukia...
***
LoR
Žygis prasidėjo! Aišku, dar net iš traukinio neišlipus pradėjo lyti… Laša, varva visą diena. Apsiaustas nuo lietaus vienodai šlapias iš abiejų pusių, taip kad gal geriau išvis be jo eiti
O dabar nuo pradžių… Atvažiavom į Zervynas (aka Zanavykus) ir nuėjom ne į tą pusę. Ne esmė
Apsisukę klajojom kokius 5 km per miškus, padarėm viską, ko šiaip normaliems žmonėms daryti nereikėtų: apsukom ratą, paklydom, į upelį įbridom… Whatever… Nors šiaip mišku eiti buvo maloniau nei asfaltuotu keliu. Išėję iš miško sustojom pavėsinėje ir pavalgėm. Pagalvojom, kad jei iš 4 dalių pavėsinės padarytume vieną, būtų daug malkų laužui… Na ką, patraukėm keliu ten kur reikia – link ežero, pakeliui sustojom Ūlos akies apžiūrėti. Nieko ypatingo… IMHO. Atėjom į Žiūrus – parduotuvės nėra, bet pieno gavom. Kelionė link Lavyso buvo trumpa (ačiū Dievui!). Radom stovyklavietę, ten WC nerealus… be sienų, bet su užrakinamom durim! O kai patraukėm ieškoti normalios stovyklavietės, toks lietus užklupo!
Lietus sucks. Bet įsikūrėm puikioj vietoj (na ji puiki kai giedras dangus). Tai tiek…
***
Laiqua (10:35 PM)
Ech, Žygis... visgi čia yra tikrasis tolkinistiškas gėris. Nepaisant nei tokių subjektyvių priežasčių, kaip nepritapimas šitoje (paradoksalu) geriausių draugų kompanijoje, ir objektyvesnių – lietaus, pasiklydimų ir pan. Na, bet apie viską išsamiau.
Pagaliau nepamiršę vėliavos, ryte susirankiojome stotyje. Į Zervynas pakliuvome be nuotykių, bet tada pamatėme, jog prie stoties jokio didmiesčio nėra. Nėra ir išsvajotojo „Akropolio“, tik trys su puse trobos. Apsisukę patraukėme priešinga kryptimi miško takeliais. Netgi nepaklydome, nors ir teko pavaikščioti aštuoniuke. Viskas dėl to, kad ne aš vedžiau. Nieko, atsimins jie dar
Per miškus pasiekėme kelią į Marcinkonis, bet nukeliavome Žiūrų link. Nuėjom, žiūram, ogi ten „Akropolio“ vėlgi nėr! Tik pravažiuojanti Hyperminima, bet ir ta tik ryt apsireikš. Užtat iš labai malonios bobutės gavome pieno, nesėkmingai pamedžiojome dar mielesnį katinėlį ir išėjome šiaurėn. Tiesa, visą kelią stipriau ar silpniau lijo.
Lavysą pagaliau priėjome, bet stovyklavietės paieškoti dar reikėjo. Radom. Nuplėšė po 5 Lt nuo žmogaus, bet po vaikščiojimo pirmyn-atgal-kairėn-dešinėn neturėjome noro ginčytis. Laužo neužkūrėm, bet bent lyti nustojo. Šildomės ir džiovinamės aplink žvakę nuo uodų. Dainuojam. Net nesuprantu, ar savas aš čia, ar ne. Keista, bet ima apnikti panašios mintys, kaip Starlin pastaruoju metu. Keičiuosi? Greičiausiai – juk visi keičiamės. Bet atgrasu man čia nepasidarė. Tiesiog esu kažkur tarp „forumalų“ ir „neforumalų“ tolkinistų bendruomenių, nerasdamas vietos nei vienoje. Ar esu toks eskapistas, kad sugebėčiau būti pats su savimi? Gal ir galėčiau. Bet ar to noriu? Ne. Noriu tikrų draugų, ir abejoju, ar jų turiu. Neabejoju, kad daugelis tų draugų man padės, esant reikalui. Tik juk ne vien tai yra draugystė... Ai, grafomanauju, išmokau iš Starlin. Eisiu miegot...
P.S. Filksingą kurti nesiseka.
***
Nilde
Kaip padaryti žmogų (elfą/hobitą/įrašyti savo) laimingą? Atimti viską, ką jis turi ir po to viską grąžinti. Kai palikęs namus išeini per liūtį į mišką, didžiausią laimę teikia išsigiedrijęs dangus, pastogė prie ežeriuko ir šiltas maistas, ir nuostabiai žvaigždėta naktis su dainomis.
Šiandien gavau „žygio krikštą“, pečius nuspaudė žiauriai, batai peršlapo, bet toks vakaras atperka viską. Na ką, šiandien paklaidžiojom nemažai, kol radom kelią per mišką, kol įsiprašėm į stovyklavietę. Kalbos sukosi apie lietų (kada jis baigsis) ir Akropolį (kur tokį rasti Dzūkijoj ir ką ten pirksim) Gamta nuostabi. Pušynai, pušynai, upės stačiais skardžiais ir skaidrūs ežeriukai. O Elbereth žvaigždės žada gerą orą rytoj. To ir viliamės... Gana, visi jau nori miego, filksingo repertuaras išsemtas. Ryt laukia ilgas kelias. Labanakt.
***
Laiqua (kitą vakarą)
P.P.S. Modernaus meno pavyzdys – 3 poros batų, pakabintų ant elektros laidų – mūsų liko deramai neapžiūrėtas ir nesuprastas, nes tuo metu lijo, o mes slėpėmės 4 kambarių poilsio namuose „pavėsinė prie kelio“.
Ketvirtadienis, 08-03
Maršrutas: Lavysas – Perloja; iš Perlojos plentu, mišku, vėl plentu ir vėl mišku iki Glyno.
Nueita ~20 km
Žygioraštis pradėtas pildyti 21:20
***
Starlin [užrašas tengvomis]
Taip… Sunki diena visom prasmėm. Žinia iš Viktorijos mane pasiekė Perlojoje: mažiau nei už mėnesio važiuoju į Nankiną. Iškart dilema: ką daryt – grįžt negrįžt? Eit iš Perlojos ar ieškoti kelio į Vilnių? Vika nuramino: žygiuok toliau. Bet paskui: krūvos žinučių, skambučių, galiausiai – skambutis į ministeriją ir nelabai tvirtas atsakymas: “taip, ir pirmadienį bus gerai”. Taigi sekmadienį iš Marcinkonių trauksiu Vilniun.
Spėjom pasiklyst bent kelis kartus. Jei ne “svetys nelauktas” (arklio pavidalu) ir moterėlė pakely, gal būtume Glyno ir nepasiekę.
Kojos sako, kad nueita 20 km tikrai, o gal ir daugiau. Su niekuo nesulyginamas jausmas: eini, ir apie nieką negalvoji – nei apie geliančias pūsles ir šiaip pėdas, nei apie pečius trinančias kuprinės petnešas, nei apie nutirpusią dešinę ranką, nei apie kepinančią saulę, nei, galų gale, apie tai, kad
pasiklydom. Pastūmė – eini. Šlubuodamas, klibinkščiuodamas, ariergarde. Kartais kaip žaibas mintis: rytoj jau nebegalėsiu. Ir dabar, deja, nesugijom. Kojas
skauda. Pernai taip nebuvo. Klipatų gauja…
Perlojoj valgėm ledų! Viena iš dainos
[sic! – perrašinėtojos past.] įdomybių – filksingas apie žalią namą. „Žalias namas tarp siaurų kelių...“ Ar kaip ten.
***
Nilde
Rytas atpirko vakarykštį sulijimą. Buvo labai šilta, saulėta, rūbai, batai ir daiktai išdžiūvo. Nusimaudėm ežeriuke (gylis ~ kai nubrendi iki vidurio jau būna iki kaklo, paskui turbūt vėl ima seklėt.), papusryčiavom ir iškeliavom. Miško keliukais ėjom į Perloją, pakeliui sustoję pamėlyniavom. Perlojoj aplankėm išsvajotą „Akropolį“ ir gavom beveik viską, ko reikėjo. O tada prasidėjo kelionės po miškus. Geriausia buvo, kai išlindę iš miško pamatėm Rohano lygumas... Neįtikėtinai panašu. O toliau keliaudami siauru takeliu pamatėm arklį. Tikras Rohanas. Kelią į stovyklavietę parodė vietinė močiutė. Oi, džiaugėsi mūsų kojos, pasiekusios stovyklą...
***
LoR
Diena prasidėjo nuostabiai – dangus giedras, vanduo šiltas, oras nuostabus! Iškeliavom į Perloją – laukiam nesulaukiam kada apsilankysim Akropolyje… Pakeliavom mišku, perėjom Merkį. Labai graži upė tas Merkys
Perlojoje pasėdėjom gan ilgai po medžiu, apsipirkom ir patraukėm toliau. Nekenčiu asfalto – kieta eiti, pavėsio nėra 10 m spinduliu… Išsukę iš kelio, patraukėme nerealiu miško keliuku – pušynas, pavėsis… Mmm…
Galų gale atradom tokius ištyyysusį Milioniškių kaimą, ten kur tik pamatydavom aborigenų – klausdavom kelio, o kartą net ir obuoliais pavaišino bobutė kažkokia… (o Perlojos vaikiščiai bandė už 50ct prastumt…) Kelią į Perloją, sulyginę kelionių agentūros VBS [Viena bobutė sakė] nurodytas kryptis, atklydom į tikrą Rohaną – didžiulę pievą. Grožis… Šeip keliaujant mišku pildosi dainų žodžiai – nelauktas svetys paslaptį išdavė! Sutikom dar vieną VBS filialą, ten nurodė kelią link ežero. Vėl asfaltas… Grrr… Žalio namo paieškos – “Žalias namas tarp žalių miškų… Leisk man priglust prie žaliųjų lentų…”
Vėl pasukom mišku, kelią rodė popiergaliai ant medžių. Su Folku ir Laiqua sužaidėm kelio RPG
Pagaliau stovyklavietė! Minimum 20 km nuėjom, vaikštom dabar kaip zombiai… Tikiuosi šios dienos žygis bus vienintelis ir nepakartojamas!!!
***
Laiqua
Paradoksalu – per stovyklą buvo labai linksma, bet neabejoju, jog iš Žygio atsiminimai bus daug ryškesni ir malonesni. Tai nereiškia, kad stovyklą prisimenu su liūdesiu (nors to šiek tiek yra), ar kad čia, Žygyje, nelinksma, bet visgi kažkas tokio yra. Ir kuo toliau, tuo stipriau tą jaučiu. Ech, kaip bus, taip bus. Šitaip geriau, nei atvirkščiai.
[Bus dar]
***
Folkas Dzūkijos karalius
Rytas gražus, pagaliau matau dangaus mėlynę. Rytinis ežeras labai pramušė. Gaila tik kad paplaukiot nepavyko, nes negilu buvo. Išžygiavom sąlyginai anksti. Kelionė smagi, bet galėtų būti geriau. Trūksta vieno dalyko (apie jį – vėliau). Ieškojau žygio lazdos, bet visos arba šlapios arba netvirtos (“Aklojo žygio” neatlaikytų). Pagaliau pasiekėm Perlojos “Akropolis” įpūdė pozytivios
[sic! – perraš.past.] energijos. Apsipirkom, pasipildėm alaus atsargų, apžiūrėjom kažkokią mandrą bažnyčią ir Vytauto paminklą. Ai tiesa: dabar turim viską! Nusipirkom kolos ir esu visapusiškai/visokeriopai patenkintas. Energijos dabar turiu dar 2 dienom tai traukdamas dainas žygiuoju pirmas (arba bent jau avangarde). Praėjom mielą kaimą, Milioniškes. Močiutė davė obuolių, o serbentų pajamėm patys. Lipom į daug kalnų, sukome į daug kelių. Kiti sako, kad daug klaidžiojome, bet man taip neatrodo. Ėjom kiek reikėjo. Buvo sunku, bet nieko nėra neįmanomo. Mano manymu, šiandienos žygis pavyko. Nuostabi diena!
***
Laiqua (kitą rytą)
Na ir kas gi ten vakar vyko?.. Vaikščiojom ratais, Perlojoje radom net
du “Akropolius”, kuriuose nebuvo kond. pieno, improvizavom filksingą apie žalią namą (“…kaip norėčiau priglust prie žaliųjų lentųųųų…”) … Jau beveik kelio pabaigoje Folkui ir LoR ėmiau vesti kelio RPG (čia kaip stalo, tik stalo nėra), bet nepavyko ilgai išlaikyti intrigos – sužinojome apie stovyklavietę. Joje padžiovėme kojas ir mėginome ilsėtis, greta tūsinosi trys dėdės su samane. Visgi sugebėjome ir pavakarieniauti, ir padainuoti, ir vėl pasiRPGinti iki maždaug vidurnakčio.
(ir nebe rytą, o ~17:30)
Diena buvo sunki, bet linksma. Kojos pavargusios, bet lyg ir atsigavome…
Penktadienis, 08-04
Maršrutas: stovykla – Mardasavas – Puvočiai; ten prisijungė Aredhelė ir iki stovyklavietės prie Grūdos upelio.
Nuėjome ~12 km.
Žygioraščiauti pradėjome 17:40
***
LoR
Rytas su Baltarusijos muzonu nežadėjo nieko gero… Šalta
Iš stovyklavietės išsikraustėm tik valanda vėliau nei reikėjo
Aišku dar net antro km neįpusėjus pradėjo lyti. Valio! Bet koks nerealus tiltas per Merkį… Iš tolo net turėklų nesimatė, galvojau bus toks tiltas kaip per Takeši pilį, bet ačiū Eru, kad turėklai (nors ir menki) buvo! Kelionė per pievą siaubinga – batai visiškai sušlapo… Po kelių km prie Puvočių sutikome Aredhel. Mūsų kompanijoje jau 2 hiperaktyvios personos
Prie kažkokio kaimo radom chatą, pasėdėjom… Lietus baigėsi, o mes sėdim toliau, kol vėl pradeda lyti, o tada einam… Šlapia ir šalta. Galų gale radom stovyklavietę, pavertėm pavėsinę taboru ir vakarojam…
***
Starlin [užrašas tengvomis]
Lėtas lėtas ėjimas: miškas, kaimas, pieva, siūbuojantis tiltas. Kiekvienas žingsnis – ugnis pėdose. Lietus. Vabzdžiai. Purvina pavėsinė. Žmonės eina avangarde, ir jiems linksma. Bliamba, visada taip: jeigu yra grupė, aš lieku atskala. Pavydžiu, kas gali eit taip ramiai, stipriai – o man sunku…
Velnias, klaida.
Bet žygis vis tiek velk.
***
Dzūkijos baronas Folkas
Pabudau pažadintas “Stumble In” šniokščiančio per visą mišką. Nakties nuotykių nepasakosiu.
[…] stovyklavietėje pasidarėm taborą. Iš pavėsinės padarėm Gariūnų kioską. Kaip bebūtų keista, liaudis nutarė miegoti ten, kur sėdi.
***
Aredhel
Penktadienis: didžiojo prisijungimo diena!!! Nepaisant to, kad iki Merkinės iš Alytaus važiavau su kažkokiu vibratorium ant ratų ir buvo pagrindo nerimauti, kad jis visai subyrės, po 1h pasiekus (PAGALIAU) Merkinę prasidėjo vienišas žygiavimas, kol pasivysiu tolkinistus. Nepaisant to, kad sugebėjau pamesti kepurę po 3h ėjimo miškais pasiekiau Puvočius. Įveikta ~15 km. Aš pajamiau Puvočius!!! Čia turi pasirodyti kiti žygeiviai, o jie dar tik Mardasave. Pyyp, kiek jie gali eit, pila kaip iš kibiro, o aš stoviu jau pusę valandos po kažkokiu entu… Pagaliau pasirodė… Nužygiavę dar gabalą kelio suradom pavėsinę, kur ir įsikūrėm, visi ryja ryžius, o mes su Laiqua spageti su tušonke, cha…
***
Laiqua
Ryte atsibudom nuo “Stumblin’ in”. Elfiška diplomatija davė rezultatų – vienas įtikinau 4 piktus dėdes nupasakoti kelią ir netgi palaisvinti stalą pusryčiams. Bet va grikiai tikrai pridegė ir buvo baisiai bjaurūs, gerai, kad ir nevalgėm.
Šiandien pasiklysti neteko, nors per Merkį kėlėmės įdomiai
Puvočiuose susitikome Aredhelę, kuri tąjį didmiestį atkakliai vadino Pūčkoriais. Vietiniame “Akropolyje” nusipirkome visko, išskyrus to, ko reikėjo. Į stovyklavietę mus atsekė šunėkas, draugiškai pakrikštytas reinkarnavusia Jolanta. Improvizuotas taboras iš pavėsinės ir priešlietinių aprėdų saugo nuo Ulmo pykčio, primusas duoda pavalgyti, o stalo RPG nesiriša. Miegam aplink stalą, palapinių nestatėme.
Dieną galvoje vėl sukosi protingos mintys, tik dabar nebeatsimenu. Tiesa, mano kojos toliau kanopėja, o kitų – pritrintos ir skauda…
***
Paryčiai, Starlin [užrašas tengvomis]
Jeigu ne ordos uodų, būtų galima miegot ir ant šito kieto suolo pašiūrėj. Bliamba, kaip kanda!!!
***
LoR
Naktis buvo nerealiai smagi!!! Taboras rulz!!! Gulėjimas Tetriu irgi rulz!!!
Šeštadienis, 08-05
Maršrutas: stovykla – Marcinkonys – stovykla.
Nueita ~6 km.
Žygioraštį pildyti pradėjom 15:00
***
Starlin [užrašas hieroglifais]
Objektyviai žiūrint, šitas žygis yra katastrofa. Konkrečiai tikslaus maršruto ir smulkaus žemėlapio nėra, trečiadienį, penktadienį ir dalį šeštadienio lyja, daiktai perdrėkę ir žemėti, stovyklaviečių praktiškai nėra (pirmą naktį nakvojom paplūdimy, antrą – prie gražaus ežero, bet su šiukšlėm ir trim tusovčikais, trečią – medinėj pavėsinėj, apkarstytoje celofanais (sic!), stovinčioj tiesiai šalia kelio prie uodų peryklos upės, ketvirtą – prie kelio ir geležinkelio miške, kur yra stalas, bet ne pavėsinė, o ežeras užmaurojęs ir išsimaudyt nėra kaip jau kelinta diena). Mažiausiai du žmonės kojas pritrynė taip, kad realiai negali paeit. Su geriamu vandeniu yra šiokių tokių problemų. Miške įtartinai kosėja kažkoks žmogus.
Nepaisant viso to, tai yra
nuotykis, o nuotykių – vienokių ar kitokų – per savo gyvenimą turi patirti kiekvienas. Eičiau iki galo, jei ne neatidėliotini reikalai… Eičiau, miegočiau purvinose pavėsinėse, prausčiausi lašeliu vandens, sugraibytu įbridus į dumblą, klijuočiau eilinę naują pūslę Marcinkonyse šiaip ne taip gautu pleistru. Neniurgzčiau, kad po paskutinės nakties nebėra neniežtinčio odos plotelio. Kad nuo lietaus sudrėkę drabužiai dar ir apsivėlė žeme. Kad į veidrodį geriau nė nežiūrėt.
Eičiau, bet, deja,
tai – paskutinis vakaras.
Ir rytoj jau tarsiu “sudie”.
Ką, atgal į lietų?
Ne atgal - pirmyn!
***
LoR
Rytas nežadėjo nieko gero, bet ačiū Ulmo, kad nelijo!!! Šiandien yra ilgai laukta diena, kada nereikia toli eiti ir galima ilsėtis. Nors poilsiu to nepavadinčiau – tvarkomės, džiovinamės… Tai va… Šiandien pasiekėme didmiestį - Marcinkonis! Radom Akropolį ir net kavinę! Gavom net kondensuoto pieno. Pagaliau galėsiu paragauti ryžiu su kondensuotu pienu – vieni sako, kad nerealiai skanu, kiti kad bjauru, na, bet geriau 1 kartą paragauti nei 100 kartų išgirsti
O chatą kokią turim! Vakar taboras, šiandien chata, kas rytoj laukia?
Bet labai nuotaiką gadina šaltas oras ir tai, kad jau kelinta diena neprieinam normalaus ežero kur nusimaudyt galima. Shit happens… Pukala pukala pukala!
P.S. KEDAI DŽIŪSTA!!!
***
Laiqua
Tikiuosi, rašau ne paskutinis apie šiandien. Bet visko gali būti.
Randominė ką tik atėjusi į galvą mintis: kodėl pokalbis labai gerai pradeda rištis tik tada, kai bent dalis pašnekovų “paima”? Man to visiškai nereikia, galiu paatvirauti tada, kada pajuntu, jog galima ir norisi…
Dabar apie kitką. Vakar gyvenome tolkinistiniame tabore, o šiandien jau visą pavėsinę patys pasistatėme! Rytoj žadama (tiksliau, pats pažadėjau) hobito ola, o baigiamoji naktis bus namelyje medyje
Ryte atsibudome apie pusę šešių, pasistatėme palapinę ir pamiegojome iki devynių, tada (sausai!) susitvarkėme ir papusryčiavome. Per visą dieną lijo tik kokias 15 min, ir tai tebuvo dulksna. Visgi tenužygiavome 6 km, o mintys padaryti išpuolį į Čepkelius ar bent Zackagirį nuėjo balrogui po sparnais. Užtat linksmai vakarojame, su šokiais, dainomis ir kitokiais sceninės kultūros elementais bei protingais pokalbiais. Smagu, tikrai smagu. Ir gaila, kad Starlin ryt iškeliaus.
Kas dar gero vyko?.. Buvome Marcinkonyse, kurie yra ištisas didkaimis su visomis 3 parduotuvėmis, iš kurių vienoje radome kondensuoto pieno
Taip pat ten yra dviejų kambarių etnografinis muziejus.
O mus visą kelią dar nuo Puvočių seka šuo, pakrikštytas Pūkala arba Jolanta.
***
[Starlin ranka, nepasirašyta]
-Rytas po nakties-
Ji sėdėjo ant bedugnės krašto ir ašaromis skandino vandenyną. Ženklai atlėkdavo ir atspindžiu atsimušę į bangas šaižiai suvirpindavo orą, bet ji sėdėjo ir nejudėjo, nes nemokėjo jų perskaityti.
- Ar tai jau viskas? – paklausė Prikliučencas.
- Taip, - linktelėjo. – Be abejo. Viskas.
Jis nepatikėjo:
- Kaip gali baigtis tai, kas dar net neprasidėjo?
Raudotoja pažvelgė jam tiesiai į akis.
- O kaip gali prasidėti tai, kas dar nesibaigė?
Ašaros buvo saldžios kaip medus.
Sekmadienis, 08-06
Maršrutas: stovyklavietė – Marcinkonys – (paleidžiam Starlin) – miškai – Darželiai – miškas – miškas – miškas – Puvočiai.
Nueita: ~24 km.
Žygioraštėti pradėjome ~22 val.
***
Laiqua
Šiandiena buvo tiesiog super: liūdnai atsisveikinom su Starlin, pasiklydom miške, nuklaidžiojom visai į pietus, o ne į vakarus, nukeliavom 20 km per lietų purvinais miško keliais, javų laukais, etc. Galų gale, prasikeikę ir prakeikę vieni kitus, aplinką bei visa kita, kas įmanoma, pasiekėme Puvočius! O sklype šalia parduotuvės, semdamiesi vandens, palikome Pūkalą tikrajai šeimininkei. Dabar sėdim stovyklavietėje, kurioje prieš 3 dienas sutikom Aredhelę, ir nutarėm čia praleisti visą rytdieną.
***
Nilde
(Jaučiu pareigą parašyti ką nos už praleistas dienas)
Šunų aš bijau. Labai. Tačiau, kai penktadienį pamačiau prie Puvočių parduotuvės tupintį mažytį juodą šunėką paršiukiškomis ausimis ir toookiomis mielomis akimis, nuo kurių lydaisi it sviestas, nesusilaikiau jo nepaglosčiusi. Šunėkas tą priėmė kaip kvietimą ir nusekė iš paskos… Nesitikėjom, kad bus toks atkaklus ir nepaliks mūsų už poros km. Jis visą laiką tipeno gerokai priekyje, kartais išklysdamas apžiūrėti miško, kai mes sustodavom pailsėt, priguldavo, o mums pakilus eiti pašokdavo su užkrečiančiu džiaugsmu ir entuziazmu. Šuo, gyvas žygio dvasia. Taigi, kai mes pasistatėm taborą, jis įsitaisė po suolu ir buvo dėkingas už atiduotas išlaižyti tuščias konservų dėžutes.
Antrą dieną, kaip mes ir bijojom, sekė į Marcinkonis. Stovyklavietėje elgėsi kaip savo kieme: piktai puolė ir aplojo visus, einančius pro šalį. Vis bandėm kelti diskusiją: ką darom su šunim? Bet sustodavom prie dviejų išvadų: nuvyti jo neįmanoma, o pasiimti gyventi kartu, deja, negalim. Ir štai sunkųjį sekmadienį, kai beveik nuolat lijo, o mes klaidžiojom pagal azimutą visomis kryptimis nedulkančiais Dzukijos keliukais, šunėkas vis taip pat nuotaikingai “vedė” mūsų būrį, kartais ilgam dingdavo miške ir, atrodydavo, pametėm mes jį, bet Pūkala visada grįždavo. Nė truputėlio nenuilsęs. Ir štai po aklo bastymosi po mišką, mes išėjome į plentą prie Puvočių. Stovyklavietė čia pat. Užeinam į vieną kiemą paprašyti vandens ir tai pasirodo esą Pūkalos namai! Fantastika! Kaip pasakojo šeimininkė, šunelis dažnai taip nuseka keliauninkų grupes. Dušioj jis – tikras bastūnas!
***
Folkas
Taips pabudau, atsikėliau. Tiek apie rytą, nes tik tiek apie jį ir pamenu. Gan nuotaikingai paliekam stovyklavietę prie naftos telkinio. Prie Marcinkonių stoties atsisveikinam su Starlin. Išsiskyrimo liūdesį skaidrinam O ole-e! Ir šiaip įvairiom skanduotėm gąsdinom vietinę fauną. Vos palikus Marcinkonis pradeda lyti. Hrrr… Paklystame maždaug IŠKART, kai tik įlendam į mišką. Randame Darželius, kurie visiškai ne į tą pusę nuo mūsų tikslo, Puvočių. Klaidžiojom bemaž 5h. Visi nusivarė nuo kojų, nes sunkios kuprinės + lietus = BLOGIS. Gal vienintelis Pūkala rodė didžią žygeivio dvasią. Nors pats kentėdamas Izis kėlė nuotaiką „protingai juokaudamas.“
Pagaliau ausį pasiekia išganingas automobilio burzgimas. Jį girdėjome tik mes su Aredhel dėl to kiti skeptiškai į tai žiūrėjo. Bet visgi paėjėjus dar apie 1 km pasiekiame plenta. Išsiaiškiname, kad čia yra tie Puvočiai, tai nieko nelaukdami nuskubame į stovyklavietę. Nors ir temsta, bei lyja lietus, bet sugebame pamatyti, kad tai nuostabi stovyklavietė. Susikrauname daiktus ir ruošiamės vakaroti...
***
Lady of the Rings
Atsikėliau ryte, apsiaviau SAUSUS kedus, net galvą išsiploviau! Visaj geraj…
Pajudėjom nuo naftos grežinio link Marcinkonių, ten atsisveikinom su mamyte Starlin
Sėkmės jai! Vat… Tada pasukom miškan… Va čia ir buvo klaida. Einam, einam – pieva, bet didelė tokia. Einam toliau… Uodų, sparvų ir dar kažko nebesveikai daug. Grįžtam prie pievos ir crossinam ją. Šokam per upeliuką. Žolė iki juosmens, dilgėlės ir usnės taip pat, o dar kelnes atsiraitojom kad nesušlaptume… Pagaliau atradom namą, o po to ir kaimą visą, kaimas vadinasi Darželiai, o tai yra priešingoje pusėje nei Rudnia, į kurią ir taikėmės. Pasukom miškan ir po poros valandų ėjimo supratom, kad biški paklydom. Ištaškėm alų ir šokoladą. Ir vėl einam, aplink miškas, miškas, miškas… Lyja. Entūziazm rodo tik Pūkala. Vėl stojam. Izis: “Tai va, dabar mes esam miške…”
Galų gale pasiekėm miško galą ir išlindom ant plento prie Puvočių. Nuėjom pas bobutę vandens… Ir pataikėm tiesiai į Pūkalos kiemą! Namarie, dear Pūkala… Atsikrapštom į stovyklavietę, pavalgom ir krentam tiesiai miegmaišiams į glėbį…
Pirmadienis, 08-07
Maršrutas: nėra
Nueita: kai kas po pora km, kai kas mažiau
Žygioraštis užvestas 19:15
<center>
Čia žygioraštis netikėtai nutrūksta, ir istorija nutyli, kas buvo toliau…</center>
Ir šiaip: surašyk čia...
- sveikinu), jos praverstų iliustruojant straipsnius... Public Domain reiškia, kad jūsų nuotraukas bet kas galės bet kur naudoti ir bet kaip keisti. Jūsų nick'us kaip autoriaus vardus įkeldama, be abejo, nurodyčiau. Kol kas taip apmetus akim žiūriu, kad praverstų nuotraukos iš Perlojos, Lavyso ežero, gal dar kažkas. Kai kurias prieš keldama apkarpyčiau su Photoshopu.
), mano apkarpyta ir į Commons įkelta nuotrauka: 
Tik pirmajame Žygyje ten klajojo vienintelis vyr. bastūnas Aldarionas.
Reikės pradėti aukoti aukas Ulmui... Bet taip džiaugiausi, kad nepasidavėt, tęsėt žygį skaudančiomis kojomis, sunkiomis kuprinėmis... Ekstramalus tolkinizmas. Tik Laiquos mintys privertė susimąstyti, ir Starlin liūdesys... 
