Aklasis Žygis (2006)

Turėsiu celofaną. Ir gal galite kas nors paaiškinti dėl maisto, ką imti, ką pirksim pakeliui, nes aš visai susipainiojau....

Nilde, paimk antrą palapinę. Panešiu, jei tik rasim, kaip prisegti prie kuprinės.
Dėl maisto - visi perkasi tik konservuotos mėsos. SAU. Ir tai tik dėl to, kad Zervynose tokio dalyko gali elementariai nebūti. Duonos ir kečupo nusipirksim ten, viso kito jums į kuprines prikrausiu aš

Atmintinės nieks nepadarė. Pravartu pažiūrėti 2005m žygio.

Reikia dar degiojo skysčio (jeigu bus tik ką degt, o ne tik šlapios skiedros). Šiek tiek senų laikraščių dėl laužo.
Specifiniai vaistai kiekvienam.
Peiliai.
Žibintuvėliai!
Priemonės nuo uodų (purškalai, tepalai, žvakės).
Kasnors labai labai tolkinistiško (knyga, atributas, eilėraštis elfiškai)

Degiuoju skysčiu pasirūpinsiu. Eilėraštį elfiškai moku

Peilį ir žibintuvėlį turiu, tepalo nuo uodų - taip pat, tiek, kad turėtų užtekti visiems. Tepalą po uodų irgi turiu, pasidalinsiu.
Labai tolkinistiško iš mano pusės bus Žygioraštis

Degusis skystis yra, duoną, kurią nusipirkau žygiui, baigiu suvalgyti

O kirvis, katiliukai ir panašūs žyginiai dalykai? Ar kas nors turės? Aš turėsiu peilį, žibintuvėlį ir virvės. O jau tas labai labai tolkinistinis dalykas...nu gaila man knygą į lietų vežtis, bet ir eilėraščio nemoku...

Katiliuką turi Laiqua. Dėl kirvio manęs Folkas jau klausė, bet aš tai neturiu, ir nežinau, kas turi. Aredhelės gi nenormalus toks.

Kirvį turi Folkas.
Virvę ir katiliukus turiu aš. Taip pat ir žibintuvėlį bei peilį, per daug nebus.
Kompasą kas nors turės?

Aš turiu žibintuvėlį, peilį ir virvę.
O kur stotyje renkamės? Prie įėjimo?

Tai jo prie įėjimo. Orientuotis pagal vėliavą. Nu, nemanau, kad nesusitiksim. Juk toks tokį ir nuo kilometro pažįsta.

Aredhelės gi nenormalus toks

Ak tai jau ir nenormalus? Na pasitaiko... nukrenta nuo koto... užtat Kastuvas viską atpirko.

As prie žygeivių ketinu prisijungti penktadienį, Puvočiuose. Jei kas dar apsigalvos ir nuspręs pažygiuoti savaitgalį, gali koperuotis su manimi.

Važiuoju į Woliną. Didžiausią pasaulyje vikinginį festivalį

Jaa, neseniai prisiskaičiau apie Woliną, žaaaliasss pavyyyyydasss Kronui...

Grįžau.

Žygis absoliučiai nepanašus į pernai buvusį - tiesiog visiškai kitoks. Ilgai galvoję nusprendėme (atrodo) jį pavadinti "Akluoju žygiu".

Kol kiti vis dar žygiuoja, pamėginsiu trumpai nupasakoti, ką mes veikėme (vis tiek žygioraštis įvykių eigos nuosekliai nepapasakos).

Trečiadienį ryte susitikome traukinių stotyje šešiese: aš, Izis, LoR, Laiqua, Folkas ir Nilde. Stovim, laukiam pasirodant Alantarų. Alantarų nėr. Parašom žinutę ir einam link traukinio. Ilgai važiuojam traukiniu. Išlipam Zervynų stotelėj, o ten - nieko: tik stovi stendas su žemėlapiu. Ką gi, traukiam kompasą, žemėlapius ir einam Zervynų kaimo link. Apsidairom ten, tuomet vėl traukiam kompasus ir galų gale susiorientuojam, kur mum toliau. Einam gražiais miškeliais, yra mėlynių. Pradeda lašnoti lietus... lynoja vis smarkiau - nenustos visą likusią dieną. Taigi trečiadienį nuėjome iki Lavyso ežero, bet pakeliui jokių kabakų anei parduotuvių nebuvo, tik Folkas su Laiqua sugebėjo pas bobutę nusipirkti butelį pieno. Lavyso ežeras: pliaupiant lietui, randame tuščią stovyklavietę, prie kurios užrašas skelbia, kad nakvynė kainuoja penkis litus žmogui. Pavėsinių jokių nėra, nors skelbimas jas žada. Pasitariam ir nusprendžiam eiti ieškot kitų stovyklaviečių (aplink Lavysą pagal žemėlapį jos turėtų būti trys). Lietus visai įsismarkauja. Prieiname tokią pseudo gyvenvietę su poilsio namais "Keružė", einam toliau. Ten, kur turėtų būti kita stovyklavietė, vyksta statybos. Vakarėja. Suprantam, kad aplink visą ežerą tokiu oru neapeisim, o dar ir nežinia, ką ten rastume. Todėl grįžtam atgal ir "Keružėje" pasiprašom, kad leistų pastatyti palapines jų paplūdimyje (tvorele atitverta graži pievelė, yra pavėsinė - žodžiu, viskas, ko reikia, išskyrus gal Mandoso menes ir laužavietę). "Keružė" leidžia (už penkis litus žmogui), ir mes sulendame į pavėsinę. Nuotaika gerėja: lietus į vakarą nustoja, net pamatome saulėlydžio kraštelį, "Keružės" kioskelis parduoda alaus (pardavėja, paklausta apie kažkokią nežinomą alaus rūšį: "Oi, šito jūs negersit, jis tamsus..."). Ūžia primusas ir uodai. Dainuojam. Gera. Žygis vež.

Kita diena: nelyja! Traukiam link Perlojos, apie kurios "Akropolius" svaičiojom pusę vakaro. Prieinam Perloją. Bažnyčia uždaryta, "Akropoliai" irgi (pietų pertrauka), bet palaukiam, o tuomet suvalgom ledų, nusiperkam kečupo, alaus ir kitų būtinų išgyvenimui dalykų. Vika man parašo, kad važiuoju į Nankiną. Likusią dienos dalį skambinėju tėvam, Vikai, ministerijai ir aiškinuosi, ar man grįžti į Vilnių dabar pat; leido pirmadienį, todėl nusprendžiu eit iki sekmadienio. Toliau traukiam plentu vakarų kryptimi. Spigina saulė. Matuojam vidutinį greitį - o tiksliau, per kiek laiko nueisim vieną kilometrą. Per vienuolika minučių ir keturiasdešimt sekundžių. Mano kojos mane neša vis sunkiau: kuprinė sveria apie dvidešimt kilogramų, vakar įsmukusi į upelį prisėmiau batus vandens ir pradėjo augti pūslės. Kažkurioj vietoj iš plento turėtume pasukt link Milioniškių kaimo, bet nesam tikri, ar bus kas nors panašaus į ženklą. Todėl sukame ten, kur mums atrodo tinkama. Gražu eiti per mišką... bet kuo giliau einame, tuo mažiau suprantame, kur esame. Klausinėjamės trobose ir einame toliau. Pora kartų manome esą pasiklydę ("Mums reikia eiti į pietvakarius, per tą pievą." "Bet ten brūzgynai!"). Dzūkijos miškų keliukai turi bjaurią savybę šakotis, todėl kartais tenka rinktis kelią burtais, nuojauta ir panašiai. Arba pagal kompasą - bet jau artinasi vakaras, uodai visai suįžūlėja, o stovyklavietė toli toli. Laimei, kažkaip prieiname Milioniškes, berniukas nurodo "maždaug kryptį", kuria turėtume eiti toliau. Einam. Nerandam Purplių kaimo. Miškas tuščias, kelių jame daug, eidami pagal kompasą nesame tikri, ar tikrai einam ten, kur reikia. O čia - bac išdygsta vežimas su arkliu! (ir dviem žmonėm bei šuniu). Žmonės nežino, kur Purpliai, bet kai pasakom, kad traukiam stovyklavietėn prie Glyno ežero, susipranta, kad turim omeny Mardasavo ežerą, ir pasako, kur eiti. Nuotaika šviesi iki artimiausios kryžkelės. Dėkui dievam, pasirinkom teisingą kryptį, ir išėjom prie kažkokio namo su kažkokia moteriške, kuri leido prisipilti vandens į ištuštėjusius butelius (o mes, kiaulės, jai neprisėmėm kibiro iš naujo...). Moteris paaiškina, kad per miškus Mardasavo ežerą (tai šitoks jo tikrasis vardas, išties...) pasiektume sunkiai, tuolab jau vakaras. Ji mums pataria grįžti į plentą (tą patį, iš kurio išsukom, tikėdamiesi nukirsti kampą), paeit pora kilometrų iki žalio namo su sodželka, o ten rasim "gerai mašinų išmuštą kelią", kuris veda tiesiai link stovyklavietės. Manęs ir Nildės kojos jau visai nebeneša, bet kažkur miegot tai reiks. Einam - avangardas ir ariergardas darosi vis ryškesni. Tarp medžių pasirodžius žaliam namui, spontaniškai gimsta filksingas:

Žalias namas tarp žalių miškų,
Žalias namas, bet aš jo nerandu,
Diskobolas sukasi ratu,
Kaip norėčiau priglust prie žaliųjų lentų!

Su žaliu namu, su žaliu namu
Eisim mes stovyklauti
Man labai sunku, kur tu pradingai - pradingai?

(diskobolas - adicija jau po naktinio Folko ir Izio RPG palapinėje).
Braukiam pro sodželką link Mardasavo ežero. Pakeliui pravažiuoja mašina, sustoja, ir vyriškis klausia, kur ketinam apsistoti. Sakom, stovyklavietėj. "A. O jūs ten ilgam?" "Ne, vienai nakčiai". "A, tai gerai. Matot, aš esu savininkas, ir rytoj po pietų ten turi būti tuščia, nes vyks fanų suvažiavimas. Tai geros jums nakties." Einam linksmi, sužinoję, kad stovyklavietė priklausys tik mums (visi kiti jau išsivažinėjo), ir spėliodami, kieno gi fanai suvažiuos rytoj.
Stovyklavietėje yra pavėsinė, stalas, laužavietė, Mandoso menės, minimalus priėjimas prie ežero, geriamas vanduo, krūva šiukšlių. Nėra malkų - aplinkiniai miškai šluote iššluoti. Vargais negalais surastos šlapukės įsidega, ir turime pilną katilą grikių vakarienei. Smagiai sau vakarojam, o tada... Atvažiuoja mašina. Traukiam pinigines, nes manom, kad čia inspektoriai, pinigų surinkt. Bet ne. Iš mašinos išlipa keturi vyrai, trys gerokai nusitašę. "Labas vakaras. Būsime kaimynai!" Mašina išvažiuoja, palieka tris girtuosius su naminukės atsargomis visiškoje tamsoje. Kaimynai mus truputį pakalbina, o po to ima apie kažką diskutuoti, klausti, ar neturime atliekamų kelnių ir vienas kito teirautis, ar kartais neatsivežė palapinės. Pasiūlytos naminukės neatsisako tik Folkas. Padainavę ir pažaidę munchkinišką improvizuotą RPG, einame miegot. A, tiesa. Šitoj stovyklavietėj mudvi su Nilde jau visai nebepaėjom. Kiekvienas žingsnis buvo kančia: kojos buvo labai pūslėtos, be to, atmuštos per tokį ilgą ėjimą. Kitą rytą Nildė turėjo darytis improvizuotą kojų operaciją be tinkamų dezinfekcijos priemonių... O be to, pradėjo skaudėti ir kojų raumenis.

Penktadienis. Naktiniai kaimynai parodo, kaip išeiti prie Mardasavo, taigi traukiam kiek galėdami greičiau, kad spėtume Puvočiuose pasitikti Aredhelę. Tas "kiek galėdami greičiau" yra klibinkščiavimas sukąstais dantimis bent jau dviems žmonėms iš šešių. Mardasave randame labai jau siūbuojantį ir pasvirusį kabantį tiltą per Merkį. Mardasave taip pat vėl pradeda lyti, ir lyja vis smarkiau. Aredhelę randame atėjusią pėsčiomis nuo Merkinės (penkiolika km) ir šlapią, bet linksmą. Žinome, kad Puvočiuose yra parduotuvė, todėl traukiame į ją. Parduotuvėje prie mūsų prisiplaka šuniukas ir seka iš paskos. Lyja, lyja, lyja. Su pasistabčiojimais einame Marcinkonių kryptimi. Randame vietą, kurioje turėtų būti stovyklavietė: tai yra stovėjimo aikštelė prie pat kelio, ant upės kranto. Yra pavėsinė, tolėliau - laužavietė; šaltinį (nelabai kokį, bet vis tiek) vėliau Izis rado. Kadangi lyja ir neturime noro ieškoti ko nors geriau, sulendame į pavėsinę ir visais turimais celofanais uždangstome tris sienas - pasidarome tolkinistinį "taborą". Gausiai tepamės tepalais nuo uodų, bet tie bestijos vis tiek puola ordomis. Vakarienė vėl ant primuso. Kojas vis dar skauda tiek, kad iki tualeto klibinkščiuoju keletą minučių. Kadangi jų nėra kaip nusiplaut, tik minimaliai bandom klijuot pūsles tom menkom pleistro atsargom, kurias turim. Vis dar lyja - ar statysim palapines? Jeigu jos sušlaps, kitą naktį ims šlapt ir vidus. Tai ar verta? Nusprendžiam: miegosim pavėsinėj. Taigi tolkinistų taboras bando miegoti, Folko žodžiais, tetrio būdu: vieni ant kitų, kojas sukrovę ant stalo, susirangę neįmanomom pozom ant kietų medinių suolų. Muistymaisi, uodų medžiojimai, bandymai užmigti ir nekreipti dėmesio į vis dar šalia besitrinantį šunį, kurį pakrikštijome iš pradžių Jolanta, o paskui Pūkala. Taip pat kai kam vaidenasi aplink vaikštantys žmonės. Šeštą ryto nebelyja, ir kai kas iš taboro pasistato palapinę. Mes su LoR liekam miegoti ant suolų, bet dabar bent jau galime ištiesti kojas, taigi būtų viskas gerai, jeigu ne suįžūlėję uodai. Jaučiuosi valgoma.

Pora valandų pasnaudusi ant suolo, keliuosi, einu prie upės bandyti nors šiek tiek nusiprausti. Apsiniaukę, bet nelyja - bent jau tiek gerai. Pamažu keliamės ir einame į Marcinkonis. Čia užeiname į turistų informaciją, paskui į vaistinę pleistrų ir vandenilio peroksido, galiausiai į parduotuves (net dvi!), kuriose randame ilgai ieškoto kondensuoto pieno. Aplankome etnografinį muziejų, įsiamžiname svečių knygoje. Mudvi su Nilde suprantame, kad padaryti planuoto žygio iki Čepkelių negalėsime, todėl siūlomės likti stovyklavietėje su daiktais. Einam ieškoti stovyklavietės. Kastinio ežeriukas yra iškart už Marcinkonių, tačiau čia stovykla irgi visiškai tuščia ir dar išrausta, o ežere - krūvos metalinių agregatų: turistų informacijoje sakė, kad Kastinis šiuo metu valomas. Randame laužavietę ir stalą su suolais kitoje vietoje, nusprendžiame apsistoti ten. Pradedame statyti tolkinistinę chatą: Laiqua sužiba savo architekto gabumais, ir greitai virš stalo ištempiamas celofanas nuo lietaus. Lietutis - tik dulksna, bet vis tiek. Greitai suprantame, kad iki Čepkelių eit nenori nė vienas. Folkas bando iš šlapių malkų įkurti laužą. Ežeras dumblėtas, nėr kaip išsimaudyti. Einu ieškoti vandens (kojas skauda mažiau, bet paeit vis tiek sunku). Nerandu. Laužas degt nenori, bet kažkas iš jo jau darosi. Galiausiai vandens nueinama į Marcinkonis, ir turime ryžių su kondensuotu pienu, spagečių, tušonkės, arbatos ir šio to stipresnio. Valgom, geriam. Vakarojam. Kažkaip randu palapinę, įlendu į miegmaišį, atsijungiu.

Įsijungiu: palapinėj jau penki žmonės. Kas vyko tarp išsijungimo ir įsijungimo, neprisimenu, miegojau labai kietai. Išsigiedryti nežada, bet nelyja. Keliamės. Išsikrapštom. Einam į Marcinkonis. Graudžiai atsisveikinam. Važiuoju traukiniu namo.

Labai ypatingas žygis - niūrus, nelengvas, keistas, kitoks... Labai gerai, kad kompanija tokia nedidelė, nėra triukšmo, griūties. Tikiuosi, grįžę vėliau papasakos, kas jiems vyko toliau.

Beje, šuo Pūkala paskui mus taip ir sekiojo nuo Puvočių, saugojo mus naktį. Valgyt neprašo, bet davėm, kas liko nuo vakarienės. Atstoti taip pat neketina - bent jau kai ėjau link traukinio, vis dar sekė iš paskos "O-olėėė" dainuojančiai mūsų kompanijai...

Tiesa, vėliavos perdavimo ritualo žodžiai: "Gerbk, mylėk ir tolkinėk".

P.S. Ką per savo gyvenimą turi padaryti tikras tolkinistas?

Pastatyti chatą
Užauginti naują tolkinistinę pamainą
Įsigyti pūkalą

Eisim, broliai,
pūka pūkala,
Eisim, broliai,
pūka pūka pūkala.

P.P.S. Kad ir kaip man smuko kelnės, svoris tai nesumažėjo

P.P.P.S. Žygeiviai rašo, kad jiems prastai: nenuėjo planuoto dienos maršruto, nežino, ar eina tuo keliu, kuriuo reikia... (čia dabar, šeštą vakaro)

P.P.P.S. 19:20 nauja žinutė iš Folko: "Completely lost" Pasakyt "miegokit miške" yra lengva, nes su geriamu vandeniu gali būti prastai...

Užuojauta dėl kojų... Šaunuoliai jūs ir ištverminguoliai!

Beje, įdomu, ar Laiqua šiandien sapnuos košmarą, iššauktą grasinimo jo plaukų spalvai ir barzdai... He he, sąmokslas

Na, jie jau stovyklavietėje ir tuoj valgys KARŠTĄ MAISTĄ, kaip rašo Aredhel, tad galime nurimti.

Taip, vakar Folkas parašė, kad stovyklavietę rado, vieta labai graži ir turbūt pasiliks ten dienelę paatostogauti. Vakar nuėjo apie 24km ir nebepaeina nė vienas... Užtat rado Pūkalos namus

Atrodo, šitas žygis kur kas smagesnis, nei pernykštis. Gaila, kad negalėjau dalyvauti... Lygaus kelio ir sausų pakrūmių tebežygiuojantiems!

mmm, taip... *šniurkšt* kaip aš jiems pavyyyydžiu... Norėčiau pasiklyst drauge su jais, nebepaeiti, miegot pliaupiant lietui pavėsinėje, valgyti vis tuos pačius grikius arba makaronus, raugti šlapias kojines... Argh

O aš būčiau visai nieko prieš. Žygis gi, o ne piknikas parke, galų gale.

*me už visokeripoą ekstremalumą.

Aiquen rašė:Atrodo, šitas žygis kur kas smagesnis, nei pernykštis.

Šiaip tai, beje, pasakysiu, kad man šis žygis buvo ne smagesnis nei pernykštis ir tuo labiau ne labiau , o greičiau žygiškesnis, įdomesnis ir labiau Traukiny apsiašarojau... Gal mano nuomonę lėmė bendra nuotaika ir nuolatinis sėdėjimas ant adatų laukiant kokios nors nuotaiką sugadinsiančios žinios iš ministerijos, bet šitas žygis buvo rimtesnis, mąslesnis, neblizgantis. Taip taip, nepaisant pūkalų, alaus ir t.t.