Noriu priminti, kad įžanginis Bastūnų gildijos žygis
įvyko!!!
Tris kartus žygio likimas kabėjo ant plauko

Iš penkių, turėjusių žygiuoti tolkinistų, keliavo tik du + Aldariono broliai ir sesė (beveik Sniego žygio sąstatas, be Folko). Vieni pabijojo prasto oro, kiti – turėjo reikalų ir pan. Buvo nuspręsta, kad auksinis Bastūnų gildijos įstatymas bus toks: TIKRAS BASTŪNAS ŽYGIUOJA TADA, KAI GALI IR KAI NEGALI (išskyrus vestuves ir laidotuves)
Apie antrą valandą dienos atlėkė raudonasis Aldariono balrogas ir žygį pradėjome nuo Karmėlavos senosios bažnyčios griuvėsių. Tada kopėme į piliakalnį ir ieškojome ten angų (nesijuokit, padavimas toks...). Kai kas (pirštais nebadysim) apsiavė netinkamus batus tokiems apšalusiems kalnams, todėl į viršų kopė keturiom, o žemyn leidosi jau gulėdami. Aišku, nieko neradę, patraukėm link Neries. Drąsiausi vaikščiojo plonu upės ledu, o Aldarionas net džiaugėsi užsikrėtęs paukščių gripu. Ilgai žygiavom link Jonavos, čiulbėjo paukščiai, pūtė vėjas, batuose kliuksėjo vanduo.. Išalkę ant tako (!) užkūrėm laužą, pavalgėm, išsidžiovinom pirštines (kai kas ir kojines), padainavom ir patraukėm atgal. Bet turbūt smagiausia žygio dalis buvo pūga, kai per kelias minutes susitvenkė didžiuliai debesys ir ėmė taip pūstyti, kad net kelio nesimatė.. Pavasaris..
Tačiau viskas baigėsi laimingai, visi gyvi, sveiki ir patenkinti
Belieka padėkoti bastūnams už entuziazmą bastytis, šaunią kompaniją ir kolosališką žygį
Labai tikiuosi, kad ateityje atsiras daugiau prijaučiančių...
😉
Šiek tiek
nuotraukų.
Šitas jausmas, kaip kepurė,
aš turiu, o jie neturi...