Orodreth
Tsakant, на вкус, на цвет дуракам закон не писан

. Be to, iš tamstos komentarų jau pastebėjau, kad knygą skaitei tikrai neįdėmiai. Ir priedo, spėju, lietuviškame vertime
Taigi, apžvalgėlė (GADIKLIAI, nors lyg ir nieko rimto. Faktiškai, vien užuominos

)
Knyga patiko labiausia iš visų šešių, nors tą aš sakau kiekvieną kartą naujai knygai išejus

. Bet tikrai numatau, kad dėl jos kokybės ginčių bus mažiau, nei dėl penktos. Tai jau tikrų tikriausia nebevaikiškas produktas.
Veikėjai paaugo ir smagiai laksto iš paskos viskam, kas priešingos lyties (joke

). Gerai jau, ne viskam… Haris šaunus (nors, kaip įprasta, toli gražu ne visada pagauna esmę. Bet gerai pasidarbavo, nieko neprikiši), Ronas žavus, Hermiona pasigavo porą trūkumų (ale garbėtroška! Ir sukčiauti moka), kas jai visai tinka. Visada mėgau Hermioną

. Netikėtai Malfojus (nesulauksit manęs vartojant tuos bjaurius netgi-nevertimus vietoj vardų

) irgi parodė save kaip asmenybę, ne šiaip etatinį bjauruolį. Džinė… na, Džinė šiaip užaugo ir įgavo, hm, patirties

. Dambldoras (taip, artėjam prie skaniausios siužeto linijos!) pagaliau pasidarbavo visu gražumu, tikrai įvertinau, kaip jisai mokė Harį ne šiaip kažkokios magijos, o būtent mąstyti, analizuoti, dirbti su informacija. Na ir, žinoma, pagrindinio istorijos moralo: mylėk, gerbk, rūpinkis, pasitikėk. Respect.
Kas nepatiko, nors ir ne 100% – Riddlo istorija. Blogėčiai blogėčiais, bet toks nuo pat mažens sugadintas vaikezas – būna, be abejo, nabettačiau… negražu kažkaip, neskoninga. Užtat labai logiška genetinė pusė – dviejų grynųjų linijų: maglų aristokratų bei ilgai tarpusavy besikryžminančių grynakraujų burtininkų palikuonis tikrai privalo pasižymėti ypatingais gabumais

. O patsai Voldemortas įsismaginęs terorizuoja senąją gerąją Angliją (“
…he's alive?” […] -"That is--I don't know--is a man alive if he can't be killed? I don't really understand it, and Dumbledore won't explain properly--but anyway, he's certainly got a body and is walking and talking and killing, so I suppose, for the purposes of our discussion, yes, he's alive." – ROFTL)
Sneipas… O, taip! I’m weirdy, I know it, bet būtent po šios knygos turiu šansų tapti sneipomane

. Ne, mano akyse tai jau nebėra pakrikusiu nervų dvigubas agentas su psichologine vaikystės trauma. Tobulas dvilypumas,
perfectly Slytherin! Ogi jojo istorija gali būti traktojama arba kaip užketėjusio blogiuko, arba kaip visiškai atsidavusio geriečio (tik šlykštaus būdo

), tip-top fifty-fifty. Kol kas matau argumentų abiems teorijoms polygiai. Šaunus darbelis, JKR!
Na ir pati istorija… Siužetas biški nufenteziejo, bet su mintimi. Kruva karčiai ironiškų užuominų, pavyzdžių, kaip tos pačios priemonės panaudojamos tai gėrio, tai blogio tikslams. Ambridž dar Ministerijoje, į kalejimą vis dar patenka nekaltieji. BET nepaisant nieko, jokių būdu Gėris netolygus Blogiui (no way!). Tiesiog pasaulis vis dar nėra pasidalinęs “į geriečius ir Mirties Valgytojus” ((C), Sirijaus, beje kol kas ne kvapo. Tiesa, galbūt yra viena su juo susijusi užuominėlė

). O, beje, koks buvo smagus tikrai žieduvaldoviškas epizodas (garsus žvengimas šeštą ryto. Net buvau jau pamanius, ar tik nesapnuoju beskaitydama.
Mellon! Dėja, ne, Voldemorto skonis daug primityvesnis, nei noldų…)!
Na, ir ką čia bepridursi? Rowling, kaip tikroji sadistė, nutraukė pasakojimą įdomiausioje vietoje ir pranešė, kad tikriausia
pradės rašyti septintąją knygą jau
metų pabaigoje. Vienintelis blogesnis dalykas mano gyvenime – tai kelių metų lauktas “Karaliaus sugrįžimas” ***. Juokauju. Nors kiekviemame juokelyje yra dalis juokelio, o likusi dalis yra tiesa. Sužavėta, tikrai sužavėta.
Mergaitė Gyvatė
[i]Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?[/i]