mano "LEGO" kaladėlės

ačiū visiems

o 5 tai "dar ilgai" turi būt... ten kaip Aiq vadina "spausdelė"...

Gliukas(iš jūsų šitą žodį išmokau )
(geriausia skaityt klausantis Le roi soleil "Tant qu'on reve encore" ne akapela)

_________________
pirmas lašas...
antras lašas...
trečias lašas...

laša...

geriu...

pasiduodu...

mane tempia...

aš ištirpstu...

lyg cukrus...

lyg dūmas pakilęs
išnykstu
gaiviame ore...

lyg rūkas nusvyręs nuo
balto lapo...

tylūs balsai...
ir muzika...

argi ji nenuostabi?

eikš su manim,

kartu tirpsim
garsų sukūry...

negaliu
neišeina
ne...

geltonas mėnulio pjautuvas
ir septynetas danguje supasi...

sidabrinis ežeras
ir gūdi gira...

pakylu virš pušų...
sukuosi...

ji visur...

šoku dangišką šokį virš ežero...

neturiu svorio...

lyg pūkas pasiduodu vėjo įtakai...
pasitikiu juo...

sutinku kitą pūką ir
sukamės kartu...

lyg du angelai nušviesti mėnulio šviesos...
be sparnų... su širdim mes skraidom...

ačiū tau.
ačiū jums.
ačiū sau.

mes kartu...
_________________

Mano poezijos išsiilgusiai dūšelei labai tiko.

Mmm... Gėrissss, preciousss, koks gėrissss...

ačiū
(vis dar nepriprantu prie to jūsų "gėris" )

Kaip seniai šitam forume nesimatė seno gero paint'o

o aš kitaip ir nemoku tik su paint'u

Oho, koks spalvingas piešinukas

Mažas variantas, tas kuris avatare, netgi labai gražiai atrodo.
Didelis - kažko labai trūksta...

snortinge atsistoja: aplodismentai Ellorion už kūrybą

ačiū

jo, man irgi avatare labiau patinka... tas didelis toks labai paintiškas

Paints vež

Sėdi katinas.
'''''''Žiūri į varną. Gaudo.
'''''''''''''''''Pliumt nuo medžio. Mirs.

Šitai parašiau prieš metus. tada buvo biški blogai dėl to, kad aš kai ką pasakiau kitam žmogui, ir kas keisčiausiai, kad tai buvo ne įžeidimas ir net ne piktas žodis, o ... , bet tada maniau, kad aš pamelavau, dabar nežinau, bet dabar to nebepasakyčiau. man atrodo aš tada pamaniau, jog pamelavau dėl to , kad aš išsigandau to ką pasakiau, aš visada to išsigąstu... net dabar. užtat ten viskas yra sustoję, miega letargo miegu, štilis.
p.s. čia vienoj vietoj yra įsimaišę ir tolkinizmo apraiškų, gal dėl to, kad visa tai ką parašiau buvo sužadinta Emilianos Torrini

Išduotas...
Pasitikėjimas...
Šlykštus gumulas tūno mano viduje...
Aš kvailys ... Man negera. Norisi išsilydyti ir išnykti ... Niekas manęs neras... Ir gerai ... Prasmegti skradžiai žemę būtų pats maloniausias jausmas. Prasmegti ir nebeiškilti į dienos šviesą. Kūnas streikuoja. Negali patikėti... Aš jį suprantu, bet žinau, kad nieko nebepakeisiu. Kas bus toliau?... Negi... negi aš kada nors pasveiksiu... Negi užsimirš šitos pagirios?!
Noriu prarast atmintį, ištrinti šią keverzonę.
Plaukai stojas piestu vien nuo minties ir buvimo šiame laike...


Sidabro kristalai tirpsta muzikoje. Kas tai?

Liūdnos akys... Aš atiduosiu savo akis, kad tik gaivi melodija vėl būtų skaidri, kad vakaro prieblandoje nebebūtų nerimo šešėlio.
Virpa kūnas nuo šio gaivaus balso. Jis vienas mane supranta. Ačiū tau ir padėk man.
Tu dabar su manimi, skambi mano galvoje ir valai ją nuo kirminų, kurie ten veisiasi.
Angelo balse, tu knygą, kurią versdamas kiekvieną kart atrandu ką nors negirdėto: Aidas, Įsčios, Slėnis, Elfai...

Širdis virpa, Ausys skamba.
Apatija... Nieko nebenoriu... Tik paskęst šitam garsų sūkury. Nebegrįžt atgal į žemę. Niekas ... Niekada... Neparves...
Atsiprašau...

Mano siela verkia...

Ell, net neįsivaizduoji, kaip gerai suprantu, apie ką čia... ypač šitas:

Ellorion rašė:Noriu prarast atmintį, ištrinti šią keverzonę.

Labai gerai pagauta nuotaika, subjektyvus išgyvenimas.

😉 taip... būna visko gyvenime.
ačiū

AUŠRA

aš žinau, kad mes šalti.
žinau, kad nepabusim
ir nesulauksim aušros.
nesulauksim žaros,
šilumos,
nes mes šalti.
tušti.

aš žinau, kad mes plieninės žmogystos
su karštu branduoliu, kurio
nežino niekas, kuris
bevertis, nes paslėptas giliai.

bet aš noriu skristi per naktį.
noriu ryto gaivaus,
ir viltį praradau,
tada kai perskaičiau likimą.

mes miegam sapne.
sapnuojam.
vaidinam iliuzijų pasauly,
tyliai ir grakščiai
kaip lauko gervės.
stypčiojam bejausmiai
po laukinę pelkę.
tyra, nesuterštą kolkas..., bet
ne amžiną.

drovuoliais norim būt, bet
mintyse mes ištvirkę kekšiai.
dėl šito aido bėga ašaros mum.
aš galiu kovoti,
būti doru, bet
ar noriu.
būti ar nebūti.
tai ne klausimas ir ne mįslė.
tai laiko švaistymas.
gyvenimo priešybė.

po tamsos sugrįždami
matom ilgus šešėlius,
juodus norus, pilką būtį.
galbūt šį vakar vėl išskrisim
ir dingsim dar prieš aušrą,
nesulaukę šilumos.
ir vėl.
ir nuolat.
kasdien.
iki pabaigos.
kančioj begalinėj.
apsimesim, kad mum gera.

su karštu branduoliu, kurio
nežino niekas, kuris
bevertis, nes paslėptas giliai.

Su branduoliu iseina dviprasmybe, nes gali pagalvoti, kad niekas yra bevertis. Speju, kad bevertis turetu buti branduolys.
Bet jei cia tokia menine raiskos priemone, tai gali i sia pastaba demesio nekreipti...



p.s. atsiprasau uz nelietuvybe. Rasau is "Soliario"klases

kai rašiau galvojau apie branduolį, bet dabar jau nebekeisiu.
kaip pasakytų gelžike (lietuvių mokytoja) kiek galvų tiek nuomonių (man ji iš tikrųjų nelabai patinka)

😉