Slenku aš į tolį nušviestą balsų.
Mėlynoji akis rašo kažką.
Klyksmo nenumalšina.
Obuolys netinka.
Kriaušė taip pat.
Viskas dreba nuo vibracijos
tylios, bet stiprios.
-------------------
čia tokios impresijos 4-6 val ryto :
O!Juoda kate! Vaikštai tu, tik išaušus!
Dangau, tu žydi!
Moterie, ko blaškais ryto žaroj!
Saule, kur tu? Lįsk lauk iš patalų žydrų! Apsijuosk geltona skraiste!
----------------
Dialogas
-Viltie, ... ateik...
-Aš ir niekur nebuvau išėjus.
-Aš tavęs nejaučiu...
-Duok ranką.
-Skaudės?!
-Truputį, bet po to,pažadu, gyvensi laimingiau.
-Iš kur galiu žinot?
-Juk aš viltis! Aš nežinau, ką reiškia išdavystė.
-Tačiau aš žinau...
-Vadinas, tu nenori mano pagalbos...
-Nežinau...
-Aš lauksiu, kol sužinosi...
- ...(atodūsis)...
-...Labas, mergaite! Imk viltį!... Ei, močiute, palauk, neskubėk, turiu tau dovaną!...
-Jau sužinojau...
-Nagi...?
-Noriu, aš to, labai noriu!
-Ko.
-Gyvent laimingiau.
-Reikės pakentėti.
-...aš ... pasirengę...s
-Man to užtenka...
-oi!au!ui!auč!aaaa...!!!
-Viskas...!
-Viskas?!... Maniau, kad... Galvojau, jog... ai.... Ačiū!Man geriau.
-Prašom! Nepamiršk to pakartot. Geriau būtų, kad tu tuo gyventum.
-Pasistengsiu.
-Ne. Nesistenk. Daryk arba nedaryk!
-Gerai! Darysiu!
-Čia jau kita kalba!
-... Noriu paklausti... O ar man vėliau nebus bloga, nes man taip niekas nedarys, kaip kad aš dabar darysiu? Nesijausiu niekam nereikalinga?
-Ne. Tau taip irgi darys. Tu tik laikui bėgant nebepastebėsi to, bet mano pažįstamas - Likimas, tau padės. Tu jo nesutiksi, kaip manęs. Jis tau siųs ženklus. Tačiau praeis daug laiko, kol išmoksi juos pajust. Bet tu gali. Aš žinau. Mes su juo esam susitarę, kad, kas nešiosis mane, pažins ir jį. Sėkmės!
-Ačiū! Palauk!!... O tu nesibaigsi?
-... Ne... Aš ne Logikos tarnaitė. Manęs daugės. Kuo daugiau atiduosi, tuo daugiau gausi. Dabar jau viskas. Manęs laukia. Sudievu!
-?!... dievu?...
Redagavimo įrašas: 2005-06-07, 23:34; kartų — 1
[size=84][b]Žengiu žingsnį ir krentu į bedugnę, nors prieš porą sekundžių ten buvo Džomolungma.[/b][/size]