Klajonės 5

Ačiū už pasakojimus ir sodą. Oho, čia tai bent kukmedis.

Aha, Babiloną įkalbėk, dar daugiau SWreck suprasi. Visgi neatsižaviu tos parodijos tinkamumu visiems - ir nieko nemačiusiems, ir mačiusiems, ir tikriems fanams, kurie jau mintinai moka, kuris aktorius vaidino abiejuose parodijuojamuosiuose, ir fandomo nariams, kurie žino apie dviejų fandomų "karą" - ir vertėjams kaip vertėjams, kuriuos galima sugundyti lingvistine humoro puse.

Babilono esu nemažai prisižiūrėjęs, kai dar pas mus LNK (berods) rodė. Taigi dabar jau galiu save laikyti "mačiusiu", o iš Babilono pusės - gal net ir "fanu".

Va man įdomiau, kas per dalykas yra šitas susisukęs padaras?

Nežinau, kas tai yra, bet šito augalinio kringelio man MIRTINAI reikia. :shock:

Beje, ar ten, bevaikštant po parduotuves, neteko kur nors užeiti katiliuko? Ta prasme, skrybėliuko-katiliuko?

lygiai tokius du maciau senuku prekybos centro "Banginis" lauko prekyvieteje, parasyta kad tai lazdynu rusis
kaip tik dabar nuolaidos 50%

Akmensienė ir Salsburis (Stonehenge and Salsbury)

Ankstų šeštadienio, vasario 17-osios, rytą šąlančių, apsimiegojusių ir (kai kuriais atvejais) pagiringų studentų minia iš įvairių pakampių susirinko į vieną paskirties tašką, sulaukė vos dešimt minučių vėluojančio autobuso ir išriedėjo į pietus-pietvakarius, žymiausios pasaulyje tvoros link. Tarp jų pasisekė būti ir man, tad pasistengsiu apsakyti savo įspūdžius kažkokiu panašiu į rišlų tekstuku.

Gidė pranešė, kad važiuoti teks dvi-dvi su puse valandos. Na, nežinau, ką ji sau galvoja, bet maždaug tiek užtrunka nuvažiuoti iki Londono, o Stonehenge‘as – gerokai toliau. Bet tarkim, patikėsiu. Pradedame važiuoti – kas snūduriuoja, kas kažkur kažką plepasi įvairiomis keistomis kalbomis (ekskursija organizuota tik užsienio studentams), o aš įninku į „Brave New World“ (apie ją – kitur ir kitada). Pro šalį slenka monotoniškas Anglijos peizažas, o kelias maždaug tolygiais tarpais sudalintas žiedinių sankryžų. Pravažiuojame vieną kitą kiek įdomesnį pastatą, bet fotoaparato išsitraukti nespėju. Na, ką padarysi.

Perskaitau daugiau nei ketvirtį knygos, ir štai tolumoje ant kalvos pasirodo kelionės tikslas. Net keista: suspėjome per maždaug tris valandas – beveik tiek, kiek ir teoriškai turėjo trukti kelionė. Gidė pasako, jog turime dvi valandas laiko, paskui autobusas išvažiuos. Kraustomės lauk.

Lauke – nemaža automobilių stovėjimo aikštelė, kasos, suvenyrai. Bet, kas yra visai neblogai, tai yra priešingoje kelio pusėje, nei pats eksponatas, o vienintelis priėjimas – per požeminę perėją. Teritorija aptverta. O kaina palyginus nedidelė – studentiškas bilietas kainavo 4,4 svaro (~25 litus). Ir dar nemokamai davė audiogidą. (Kultinė jo frazė: „to continue, press ninety-nine; that‘s nine, and nine again; then press play.“) Vienoje rankoje laikydamas prie ausies prispaustą kalbantį plastmasės gabalą, kitoje – fotoaparatą, traukiu tolyn.

Praeinu įvairiais daugiau mažiau susijusiais su tema piešiniais apipavidalintą tunelį ir pagaliau pamatau Stonehenge‘ą iš arti. Įspūdis, aišku, ne toks, kaip Egipto piramidžių, bet visgi didingas. Gidas ausyje monotoniškai murma informaciją apie tai, kas čia, mokslininkų nuomone, vyko: medinis statinys, vėliau – dviejų ratų akmeninis; altoriaus akmuo; statybos ir akmentašystės ypatumai; vietos nykimas ir vėlesnis atkūrimas; astronominis svarbumas (observatorijos ten turbūt nebuvo, bet visgi saulė kyla kiekvieną mėnesį vis kitoje angoje), religinis svarbumas (druidų beveik tikrai nebūta, tačiau beveik neabejotinai vykdavo ceremonijos) ir t.t. Pirmą įspūdį smarkiai sustiprina tai, kad tiesiai virš akmenų kaip tik tuo metu kyla debesų pusiau paslėpta saulė. Einu aplink, dairausi. Pastebiu, kad oficialios statinio nuotraukos visada daromos, regis, tik iš vieno taško, nes visos, kurias mačiau, yra labai jau vienodos. O iš tiesų vos ne kas tris žingsnius matoma kompozicija pasikeičia labai smarkiai.

Kaip paaiškėja iš kalbų, kompleksui priklauso ne tik pati struktūra bei aplink ją esantys keli mažesni akmenys (keturi „pasaulio šalių“ akmenys bei „procesijų akmuo“ šiaurės vakarų pusėje), bet ir už maždaug kilometro esanti pilkapių grupė bei dar šiek tiek toliau kažkada buvęs, o dabar beveik nebeišlikęs „Cursus“ – ištęsto ovalo formos iš žemės bei akmenų sukrautas pylimas, kaip kažkada manyta, naudotas dar net ikiromėninių laikų karietų lenktynėms rengti. Iki jų galima nueiti be papildomo mokesčio – valio. Su draugija (pora pirmakursių fizikų) patraukiu ten. Randame labai dviprasmiškai aprašytus vartus (vienoje pusėje kažkas panašaus į „no public right of way“, kitoje „to open the gate, raise the latch“), ir nusprendžiame pasinaudoti antrojo užrašo pasiūlymu. Apsižvalgome, bet iš arti pamatome tik pilkapius, o „Cursus“ lieka tolėliau – tenka traukti atgal, nes liko jau tik kelios minutės iki išvažiavimo.

Antras punktas – Salsburis. Nors Stonehenge‘as stovi ant Salsburio kalvos, bet pats miestas yra už gero pusvalandžio kelio, jei ne daugiau. Kodėl taip atsitiko, mums paaiškinta nebuvo, o ko pasiklausti – taip ir neradau. Na, bet ne tai svarbiausia.

Išlipęs iš autobuso pamatau upelį, vedantį miesto centro link. Pasuku palei jį. Upelyje plaukioja gulbės su gulbiukais, o vanduo, priešingai pirminei nuomonei, yra gana švarus. Palei upelio vagą ateinu iki vietinio Pilgatvio. Tik čia jis sudarytas iš dviejų T forma susikertančių gatvių. Sankryžoje groja kažkokia pusiau vietinė folko - folkroko grupė. Gražu, tikrai gražu, ypač prisiminus autobuse grojusią kažkokią radijo stotį (kokybės – kaip mūsų „Radiocentras“, jei ne blogiau). Bet ilgai jų nesiklausau ir patraukiu toliau – katedros link.

Katedra yra Didis Grožis. Didis tiek tiesiogine prasme (123 metrų aukščio), tiek perkeltine – gotikinė architektūra man visada darė ir daro įspūdį. Katedra statyta 1240 - 1270-aisiais metais, kiek vėliau atsirado ir iki 1790-ųjų stovėjusi varpinė. Į bokštą užlipti, deja, nepavyksta – vienintelis dienos turas pilnai užpildytas. Bet bent jau pasiklausau nemokamos ekskursijos po katedros pagrindinę erdvę. Sužinau keletą įdomybių – pvz., katedra išsilaiko negriuvusi dėl to, kad po ja yra labai daug upių sąnašų, užtai visas pastatas smenga labai tolygiai; joje laikomas seniausias veikiantis laikrodis pasaulyje (įkeltas į tik pastatytą varpinės bokštą 1386-aisiais); taip pat čia saugomas vienas iš keturių išlikusių „Magna Carta“ (pirmojo žmogaus teisių rinkinio pasaulyje) egzempliorių; katedra buvo gerokai restauruota Viktorijos laikais, bet restauratoriai buvo gotikos mėgėjai, taigi paliko arba atkūrė autentišką stilių, todėl katedra iš esmės atrodo taip pat, kaip ir XIV a. Na, aišku, yra visokių skulptūrų, vitražų ir pan. ornamentų – tai, ko galima rasti kiekvienoje bažnyčioje: tikrai gražu, bet nieko išskirtinio papasakojimui.

Po katedros nueiname į du muziejus – karybos ir šiaip viduramžių. Karybos muziejuje pasakojama vietinio armijos bataliono istorija, su visokiom įdomiom detalėm (vaiduokliškom dujokaukėm ir pan.) Per tris šimtus metų jų spėta pakariauti daug kur – nuo Amerikos sukilimo iki Afganistano.

Viduramžių muziejuje yra trys ekspozicijos. Pirmoji – Stonehenge‘as bei aplinkinės teritorijos, ir priešistorinių bei romėnų laikų gyvenimo. Galima pasidžiaugti, jog bent tada Lietuva nebuvo atsilikusi nuo Vakarų Europos – gyvenimas tikrai panašus į vaizduojamą mūsų Nacionaliniame muziejuje ir kitur. Akmeniniai įrankiai, plastikiniai skeletai ir pan. A, ir šiaip ten fotografuoti negalima, kaip matyti vienoje iš nuotraukų. Kita ekspozicija – istoriniai rūbai, nėrimas, audimas. Larpas, vienžo. Keli atkurti interjerai tikrai stebina kruopštumu (deja, negaliu pakomentuoti tikslumo), o vienas eksponatas – mitinis vietovę saugantis milžinas – dydžiu: tai yra maždaug 4-5 metrų aukščio skulptūra. Nejučia, salė po salės, pereinu į trečią ekspoziciją – keramikos. Čia jau istoriškumo nėra – tik importai iš Kinijos bei vietinių meistrų darbai. Bet irgi gražu. Tik ilgai užsibūti negaliu, nes jau penkios, o muziejus kaip tik tada užsidaro.

Mieste dar būta kažkokio dalyko, pavadinimu „Medieval Hall“, bet jis nedraugiškai uždarytas, taigi tenka traukti autobuso link. Prieš šeštą pajudam atgal namo, ir kelionė baigiasi.

Nuotraukos yra trijuose archyvuose www.dropboks.com, e-mailas laurie.lassi at gmail taškas com, slaptažodis žinomas. Labai neturėjau laiko atrinkinėti po vieną.

Šefildas ir Hulas

Penktadienis, kovo antroji. Studentai susiraukusiais pagiringais veidais kruta valgyklos link, paskui – laukti amžinai vėluojančio autobuso, kuris juos šiaip ne taip nugabens į universitetą. Man su jais šiek tiek pakeliui, bet universitete neišlipu, o patraukiu į traukinių stotį, kur sulaukiu traukinio į Šefildą.
Traukinys didelis ir patogus. Pro langą pamatau pirmos klasės vagonus – kiekvienoms keturioms kėdėms po stalą su paruoštais puodeliais, servetėlėmis ir dar kažkuo – negi juos maitina??? Na, nesvarbu. Tiesa, tai, kad traukinys patogus (ir tylus) nereiškia, kad švarus – purvo ir šiukšlių daug daugiau, nei Lietuvos traukiniuose. Visgi po maždaug valandos atsirandu Šefilde, kur turėsiu persėsti į traukinį, važiuojantį Hulo kryptimi. To laukti teks dar daugiau nei valandą, tad nusprendžiu pamatyti bent gabaliuką miesto – visgi penktas didžiausias Anglijos (ne D. Britanijos) miestas, ne šiaip sau.
Taigi – Šefildas. Tik išėjęs iš stoties, pamatau, kad buvo verta: priešais mane – didžiulė aikštė su fontanais. Vieni jų – labai tradiciniai, senoviški. Kiti – „laiptuoti“ (na, kaip Vilniuje prie Operos ir baleto teatro), o trečias yra puikus modernaus minimalizmo pavyzdys: ištęsta elipsė-ne-elipsė, besisukanti ir pereinanti į apskritimą, kurio viena puse teka vanduo. Tiesa, fontanai beveik neatitverti nuo likusio šaligatvio, kai kurie žmonės net kojas ten aušina ar rankas plaunasi. Bet ilgai nestoviniavęs einu toliau. Netoli stoties prasideda senamiestis – čia, priešingai nei Lesteryje, jis išlikęs. Ne visi pastatai, yra ir naujų, bet dauguma – gotikos ar renesanso laikų. Baroko ir vėl nėra, kas labai stebina. Vaikštau, fotografuoju, stengiuosi greitai apeiti kuo daugiau. Šalia senamiesčio randu daug gražios modernios architektūros (jei aš apie modernią architektūrą sakau, kad ji graži – tai jau kažkas keisto). Bet tenka paskubėti atgal į stotį. Pamatau ją nuo gerokos įkalnės – stotis labai gražiai rekonstruota: buvusi klasicizmo / neogotikos mišinio architektūra daugelyje vietų palikta, tačiau nemaža dalis sienų pakeistos langais, todėl stotis yra labai šviesi ir erdvi.
Na, bet užteks apie Šefildą. Įlipęs į kitą traukinį, šį kartą – mažiuką ir dar purvinesnį, – važiuoju toliau į šiaurę. Kelios minutės po pirmos išlipu Hule, kur mane pasitinka Alataras. Valio, atvykau, tikrai į tą miestą, ir netgi radau šeimininkus. O oras čia kitoks – tikrai dvelkia jūra. Tiesa, aplinka iš esmės tokia pati, kaip ir Lesteryje – siauros gatvės, daug mašinų, dviaukščiai autobusai. Per kokias 15 minučių lėtai pereiname dalį miesto centro, įsėdame į autobusą ir už kelių stotelių atsiduriame prie Alantarų rezidencijos. Prie jos stovi net dveji senelių namai, taigi, kaip užsiminė patys, ateitis jiems užtikrinta.
Butas nedidelis, nors pagal angliškus „standartus“ dar labai erdvus. Ir, kas geriausia – pastogėje. Pastogėje! Taigi, naktį matosi žvaigždės, kas yra didis gėris. Ir katiną jie turi – mažą, gražų ir išdykusį.
Pasistengėm pernelyg ilgai namie neužsisėdėti ir išėjome prie „marių“ (t.y. vietinės upės žiočių ir uosto). Elentari su Alataru vienas kitą pertraukdami apibėrė žiniomis apie miesto įžymybes. Vėl perėjome centrą, o uostą pasiekėme visiškai leidžiantis saulei. Mieste yra dvi garbingai pakabintos Lietuvos vėliavos: viena – uoste, kita – prie kažkokio ES pastato. O uoste prisišvartavęs Bilbas Beginsas. Tik kiek apmaudu, kad kajutės durys ir langai ne apvalūs. Nuo krantinės atsiveria Klaipėdą primenantis vaizdas – kitoje „marių“ pusėje – daugmaž negyvenama lyguma, tik vienas kitas civilizacijos elementas, tolumoje – jūros vartai. O šiapus matyti kažkokio didelio laivo lūženos... oi, ten ne lūženos, ten, pasirodo, didžiausias Europoje jūrų muziejus, „The Deep“. Bet jis uždaromas anksti, taigi ten neiname. Temstant apžiūrime senamiestį bei miesto centrą ir parsirandame namo. Vienas įspūdingesnių objektų – milžiniška gotikinė katedra. Kitas įdomus dalykas – žymiausius uosto pastatus galima apžiūrėti einant „menkių keliu“ – trasa, pažymėta ant šaligatvio iškaltomis, inkrustuotomis, išraižytomis ar kitaip sudėtomis menkėmis (gyvų nemačiau). Tai kartu primena ir vadinamąjį „menkių karą“, vykusį aštuntajame dešimtmetyje tarp Britanijos ir Islandijos žvejų, dėl kurio didžioji dalis Hulo neteko darbo.
Vakarą praleidžiame apkalbinėdami forumą ir forumiečius – visus kartu ir kiekvieną atskirai (o kaipgi kitaip?), ir dar pasižiūrime vieną filmą su kito filmo subtitrais (na nebuvo angliškų subtitrų „Beowulf and Grendel“, bet buvo „Beowulf“, tai tiko ir anie). Labai įdomus ir rekomenduotinas būdas.
Kitą rytą atsikėlėm vėlai – pasirodo, miegoti ant grindų yra daug patogiau, nei lovoje bendrike. Po pusryčių Alataras aprodė kitą miesto dalį ir savo universitetą. Įdomu tai, jog Hulo universitetas yra didesnis už Lesterio, nors studentų čia mažiau – 18 tūkstančių (Lesteryje jų net 30 tūkstančių, nors seniau galvojau, kad gal kokie 15, arba mažiau). Kai kurie pastatai, ypač biblioteka, yra didis grožis, bet kiti (politikos, karo ir t.t. fakultetas, žodžiu, Alataro mokslovė) atrodo kaip nebaigta arba apleista gamykla. Ir univero pastatai nesužymėti, todėl ką nors rasti be žinančių pagalbos – be šansų.
Kaip minėjau, oras čia irgi kažkoks tarpinis tarp Klaipėdos ir Anglijos – kvepia jūra, pučia vėjas, tačiau lyja per dažnai. Va ir tądien parėjome vos minutė prieš prasidedant siaubingai liūčiai. Tad daugiau išeiti kur nors nelabai buvo galimybės, be to, prasidėjo kinematografininkų pokalbis Skypėje. O jam pasibaigus jau teko keliauti atgal...
Kelionės metu teko pastebėti, jog Šefildo traukinių stotyje yra visas nulis šiukšlių dėžių. Daugiau įvykių kelionėje nebuvo, tad vėlai vakare, pavargęs, bet kupinas įspūdžių, parsiradau bendrikan.

Taisa: Nuotraukos, kaip visada, yra www.dropboks.com, archyvas "Sefildas Hulas", dvi dalys.

O kur daugiau nuotraukų? Nes pasakojimą tik Bilbo jachta spalvini

Anyway, laukiam apsilankant kitą kartą, tada jau tikrai nueisim į The Deep, ir oras bus šiltesnis, galėsim ir prie Šiaurės jūros nuvažiot , ne tik prie "vartų" į ją.

Klajoti ir Lietuvoje galima. Buvau ten, kur ir ne vienas jūsų keliavo šį rudenį

Ežerai mėlyni, lelijų ir lūgnių lapų nematyti, o nendrynai dar balsvi, žaluma juose tik ima rodytis.
Paukšteliai, varlės ir gegutės (gegutės – ne paukšteliai. Jos Yra).
Bobausiai.
Miškai vietomis kvepia ievomis. O vietos kvapui apibrėžti būtinas ne tik miško, bet ir ežero kvapas. Jei šalia yra pelkutė – tai ir gailių. Ežeriokuose turškiasi buožgalviai, gailiai leidžia naujus lapelius.
Pilna gėlyčių, kurių buvimo vidurvasarį net neįtartum.
Mažiukiam plotelyje auga beveik šventmiškis: jauni liepų lapukai itin ryškūs švelniame balsvame fone – žemę visiškai dengia išblukę, išsitiesę ąžuolų lapai.

Pagal Imladriso kalendorių tuoj prasidės vasara.

Trumpi pasakojimai apie porą klajonių

Klajonė vienas: Kylis (Keele)

Ką ten veikiau? Trumpai tariant – mokslinė konferencija. Jei įdomu toliau, skaitykite. Žodžiu, pernai vasario mėnesį eilinį sykį sprogo dažnai pasikartojanti nova Gyvatnešio RS (RS Ophiuchi). Tokie sprogimai Visatos gelmėse paprastai sąlygoja analogiškus mokslinių straipsnių kiekių sprogimus. Ne išimtis ir šis įvykis, kai po kiek daugiau nei metų nuo sprogimo pradžios buvo surengta tarptautinė konferencija būtent apie šios vienos žvaigždės evoliuciją, savybes ir kitus įdomius dalykus. Nebuvo paliestas tik svarbiausias klausimas – o kam viso šito reikia? O su manimi tai susiję tuo, kad kovo mėnesį sugebėjau tiek prinervinti reikalingus asmenis savo fakultete, kad leistų man pačiupinėti tikro fiziko darbą, ir jie man pasiūlė padirbėti prie vieno su šituo reikalu susijusio projekto. Taip va ir prasidėjo...

Nuo čia vėl gali skaityti ir tie, kuriems buvo neįdomu. Taigi, mano darbo vadovas (ne visai tiesioginis) sutiko mane pavėžėti. Važiuodami linksmai prisiginčijom su satelitinės navigacijos įrenginiu, kuris buvo labai pasiryžęs nurodinėti kelią net atjungtas nuo maitinimo ir įdėtas į kišenę. Bet bent jau atvažiavome be didesnių nuotykių. Kylis yra mažutis bažnytkaimis, jame gyvena gal kokie 3-4 tūkstančiai gyventojų (taip, Anglijai tai yra mažutis bažnytkaimis), daugumą jų – universiteto studentai. Iš kitur mokslams atvyksta dar keliolika tūkstančių studentų, bet konferencijos metu (birželio 12-14 d.) mokslo metai jau buvo pasibaigę. Bendrai paėmus visas univeras ir bažnytkaimis stovi vidury nieko, nors Anglijoje tas „niekas“ susideda iš fermų (viena buvo vos ne po man paskirto kambario langais, rytais labai smagiai žadindavo karvių mūkimas) ir greitkelių.

Universiteto miestelis išdėstytas gana dideliame plote (na, bent jau lyginant su Lesteriu, kur viskas sukišta į vieną kvartalą), aplink pilna medžių ir šiaip žalumos, žodžiu, atmosfera sukurta tikrai maloni. Dauguma mokslo pastatų stovi daugmaž miestelio viduryje, bendrabučiai ir kai kurie administraciniai pastatai įsikūrę periferijoje. Įdomiausias akcentas – moderni koplyčia (turbūt maždaug Onos bažnyčios dydžio), bet visiškai neišsišokanti iš aplinkos. Iš tolo pažiūrėjus tikrai atrodo kaip romaninės ar gotikinės architektūros pavyzdys, ir tik iš arti matyti visokios modernios smulkmenos.

Mes bazuojamės centrinėje dalyje, kur yra svarbiausi renginio objektai – restoranas, konferencijų salė ir pub‘as. Konferencijų salėje pirmas dvi dienas karšta, todėl po įtemptos darbo dienos (pranešimai nuo 9 ryto iki 5 vakaro ar panašiai) visi keliauja pagurkšnoti gaiviųjų gėrimų į studentų atstovybės pub‘ą. O man tai yra proga pamatyti profesūrą „neformaliai“. Visgi iš Lesterio esam net šešiese – vienas doktorantas, viena laborantė, aš ir trys dėstytuvai. Vieną vakarą jie ilgai mėgino mane įtikinti, kad nebūtina juos vadinti pavardėmis...

Praleidžiame ten maždaug tris dienas, tada tenka grįžti per nuobodžiai vienodą Anglijos peizažą. Laukai – karvės – mašinos – laukai – medis – mašinos – mašinos – laukai – karvės... O tada vėl pažįstama Lesteris ir bendrikas su bjauriu maistu...


Klajonė du: Birmingemas

Bet po poros dienų vėl iškeliauju, tik jau arčiau ir ne taip ilgai. Birmingemas, antras pagal dydį Anglijos miestas, jei neklystu, taip pat ir sunkiosios pramonės sostinė bei dar visaip kitaip svarbus objektas žemėlapiuose. Išvykstu į jį sekmadienį ryte.

Nuvykęs maždaug penkias valandas klajoju ratais po miesto centrą, kurio, beje, yra visai ir nedaug. Taigi kiekvieną gatvę pereinu turbūt po kokius tris kartus. Suprantu, kad greičiausiai jau įpratau prie angliško miestų vaizdo, nes įspūdį palieka tikrai nedaug kas. Pora pakenčiamų modernios architektūros pavyzdžių, pora taip pat pakenčiamai išlaikytų ir įkomponuotų į aplinką senienų, keletas skulptūrų – kaip ir viskas. Dar į akį krito autobusų stotis, atrodanti, švelniai tariant, klaikiai. Lyg kažkas būtų prie autobusų bei sunkvežimių remonto angaro pristatęs kelias patalpas ir visa tai pavadinęs stotimi... Vilniaus autobusų stotis nepalyginamai gražesnė.

Bet aš ne apie tai. Sekmadienį apie penktą valandą gyvenimas mieste pradeda mirinėti, tiksliau – keltis į pub‘us, kurie dirba iki maždaug vienuoliktos vakaro, kai kurie – ir iki vidurnakčio. O aš susirandu Aleksandros teatrą, kuriame vyks tai, dėl ko atvažiavau – Blackmore‘s Night koncertas.

Laukiamojoje salėje tragiškai karšta. Norėdamas nusipirkti suvenyrinę maikę, turiu apibėgti pusę miesto, kol randu veikiantį bankomatą. Koncertas vėluoja maždaug 20 minučių, ir už tai žiūrovų yra labai atsiprašoma. Kad pas mus taip būtų.

Deja, nesu pažįstamas su teatrais taip gerai, kaip derėtų, taigi tik įėjęs į salę susivokiu, jog mano „Grand Circle“ vietą skelbiantis bilietas veda į balkoną, iš kurio iš esmės matau ne tai, kas vyksta scenoje, bet scenos planą su judančiomis figūrėlėmis. Bet galimybių persikelti nėra, taigi, šiaip ne taip įsispraudęs į per mažą (ypač per žemą) kėdutę pasineriu į muzikos gelmes.

Koncerto „vinį“ apšildo grupė Gothien iš Čekijos. Du vyrukai ir dvi moteriškės – vyrai pasikeisdami groja liutnia bei įvairiais būgnais, moteriškės – pučiamaisiais (nuo dūdelių iki dūdmaišių). Repertuare – XI – XVIa. šokių muzika. Nepaisant to, kad jų į autentišką pretenduojančioje aprangoje labai nederamai atrodo nuogi merginų pilvai, groti jie moka. Publiką užvedė. O vėliau dar gavo šiek tiek pagroti su pačiais Bliakmorais.

Po pertraukėlės scenoje pasirodo ir tie, kurių laukėm. Šiek tiek nuvilia anksčiau nežinotas faktas, kad grupė nuo pirmųjų albumų laikų prarado keletą narių, grojusių pučiamaisiais, tad dabar visos pučiamųjų partijos atliekamos sintezatoriumi. Visgi Candice Night su auditorija bendrauti moka, programą pavarijuoti jie irgi sugeba, ir juokelių palaido, ir Deep Purple gabalų ištraukas pagroja. Ovacijos ištempia juos dviem bisams.

Bet bisai baigiasi, Blackmore‘s Night prisilanksto ant scenos ir išeina į užkulisius, iš kurių greičiausiai patraukia į artimiausią dar veikiantį pub‘ą. O man belieka įsigyti Gothien kompaktą (su visų keturių parašais), susirasti autobusų stotį, sulaukti autobuso ir grįžti atgal į tą patį Lesterį.

Pala pala, o kur fotkės? Ir kaip man įsivaizduoti pvz. šitai:

Iš tolo pažiūrėjus tikrai atrodo kaip romaninės ar gotikinės architektūros pavyzdys, ir tik iš arti matyti visokios modernios smulkmenos.

Nebūna, kad tu kažkur keliautum be fotiko..

Beje, ar tai buvo kokia paslaptis, kad nieko man nepasakojai?

birželio 19, 2007, 10:21 am

Fotkės bus. (Čia kaip ir tvarka ) Ryt vakare greičiausiai, kartu su ataskaita apie klajonę į Oksfordą. Sorry, dabar tiek lakstau, kad neradau laiko tas nuotraukas nors kiek surūšiuoti.

Taisa: nuotraukos yra. Kaip visada - www.dropboks.com , e-mail laurie.lassi eta gmail.com, slaptažodis žinomas. Archyvų pavadinimai - "Birmingemas" ir "Kylis [data]".
<hr>
TAISA:
birželio 21, 2007

Piligriminė klajonė į Bulių brastą (Oksfordą)


Baigėsi egzaminai, o rezultatų kaip nėra, taip nėra. Tiksliau – reikia laukti porą savaičių. Ta proga visur ir keliauju. Pabuvau Kylyje ir Birmingeme, o kitą turistinį išpuolį surengiau į Oksfordą.

Važiavome dviese su bendriko kaimynu ir beveik bendramoksliu (t.y. jis irgi astrofizikas, tik pirmakursis). Prasidėjo kelionė dusinančiu lėkimu Lesterio gatvėmis, bijant pavėluoti į autobusą. O tas, pasirodo, pats vėlavo daugiau nei dvidešimt minučių, per kurias suspėjom prakeikti visą Anglijos viešojo transporto sistemą. Bet pagaliau pajudėjom.

Seniau žinojau, kad Lesteryje erdvė yra kažkokia perkreipta – eini į vieną pusę, atsiduri kitoje... Pasirodo, tas pat galioja ir didesniu masteliu. Autobusas didžiąją dalį laiko važiavo į pietus ar pietryčius, o Oksfordas yra į pietvakarius. Bet tikslą pasiekėme.

Išlipam, įkvepiam Oksfordo oro. Kažkaip nei tūkstantmečiu universitetu, nei buliais su brastomis, nei hobitais nekvepia. Tiesa, išėjus iš stoties, kitoje gatvės pusėje matyti kavinė „Cafe Opium“, bet ir ta nekvepia. Įvertinę vaizdus, atsiveriančius abejose pusėse, patraukiame „Waterstones“ triaukščio knygynėlio link. Tenai nusiperkame turistų informacijos bukletą ir mėginame suprasti, kur esame. Nepavyksta, taigi nueiname pirma pasitaikiusia gražiai atrodančia gatve tolyn.

Prasideda esminis turizmo elementas – klaidžiojimas ratais kvadratais. Randame upę, parką, daug viena už kitą gražesnių bažnyčių, bei milijoną koledžų. Pro parką išlendame į mažyčių gatvelių raizgalynę, kurioje yra taip tylu, nepalyginsi su pagrindinių gatvių šurmuliu. Pasitraukiame iš miesto centro, randame keliuką, vedanti išvis tolyn nuo civilizacijos. Taip ir atsitinka – randame priėjimą prie upės, iš kurio matyti tik vanduo, žolės bei medžiai. Na, dar kartais praplaukia antis, valtis arba dviratis pravažiuoja kitoje upės pusėje. Visgi tai yra ideali vieta užkąsti, ką ir padarome.

Mėginu pasiūlyti toliau patyrinėti tą keliuką, vedantį pro miškus ir laukus, bet pasiūlymas greitai atmetamas – praleisime čia ne visą savaitę, o jau yra po penkių. Grįžtame į civilizaciją ir pereiname didžiąją dalį miesto centro, kol galų gale aptinkame universiteto „Science Area“. Tiesa, joje žemėlapiai yra dvorfiški – rytai apytikriai viršuje. Bet vis dėlto pavyksta susiorientuoti ir apvaikštome fizikos fakultetą, kuris yra diiiiidelis. Nepalyginsi su dviem su puse aukšto Lesteryje. Su aštuoniais aukštais Saulėtekyje – palyginama. Gaila, kad nepalyginamas Oksfordo bei Saulėtekio prestižas... Na, nesvarbu. Pastatai jau uždaryti ir užrakinti, tad traukiam atgal, nusprendę paieškoti nakvynės vietos, kurią buvom užsisakę.

Traukiam plačia pusiau gatve, pusiau alėja. Akis užkliūva už kaži kokio lyg ir matyto objekto... Blinkt, blinkt – ogi „Eagle and Child“, tolkinistams geriau žinomas kaip „Bird and Baby“ tiesiai prieš akis. Įlendu vidun, pamatau keletą lyg ir su JRRT bei Liuisu susijusių paveikslų bei tekstukų, bet daug žmonių, taigi einu lauk.

Dar kiek paklajoję, randame savo hostelį. Jaunimo nakvynės namai niekuo labai nenustebina – žmonių daug, tvarkos mažai, bet lovos pakankamai tvarkingos ir švarios. Tik atėjus, lauke prapliumpa liūtis, bet, ją pralaukę, vėl išeiname pasižvalgyti po miestą. Apeiname nemažą ratą, nieko ypatingo nepamatome, grįždami užsukame į „Eagle and Child“ ir pavalgome. Brangu, kad jį kur balrogas, bet idėja yra idėja. Dabar va galiu sakyti, kad valgiau ten, kur kadaise gerdavo Tolkinas, Liuisas bei jų bendrabepročiai.

Kitą rytą vėl pasivaikštome ratais, tada turistų dezinformacijos centre randu bukletą apie Tolkiną ir susigauname autobusą, kuris mus nuveža iki Wolvercote kapinių. Prie įėjimo pastatytas memorialinis apdovanojimas „Metų kapinėms 1999“ ir „Metų kapinėms 2001“. Hm... Jie net kapinių madas turi??? Drąsiai žengiam vidun, ir mus pasitinka intensyvus žoliapjovių choras. Jį praėję, sekdami pakeliui išdėstytomis nuorodomis, randame tai, ko ieškojome: Bereno ir Lūtijenos paskutinio poilsio vietą. Tai va kur buvo ta Gyvųjų mirusiųjų žemė. Kapas toks įdomus – kol nežinai, tol neatskirsi iš kitų; bet vieną sykį pamatęs turbūt bet kada atskirtum iš daugelio. Tiesa, tai bene vienintelis antkapis visose kapinėse su gyvais augalais.

Truputį pastovėję, patraukiame atgal. Grįžtame į centrą, apsižiūrime, kad dar turim pusantros valandos iki autobuso. Pamatome muziejų „The Oxford Story“, kuris reklamuojasi, jog jame yra bene ilgiausias „pasivažinėjimas tamsoje“ visame pasaulyje. Na, gerai, išbandysim, tuo labiau, kad studentams bilietas su nuolaida. Muziejuje negalima fotografuoti, tai sakantį ženklą įamžinau. Ir nuotraukos iš ten dėl to ir tamsokos, nes nenorėjau rizikuoti naudodamas blykstę. Toje kelionėje papasakojama Oksfordo miesto ir universiteto istorija nuo pat įkūrimo iki šių dienų. Deja, šios dienos prabėgamos labai trumpai ir Tolkinas tik paminimas, bet apie jį daug nepasakojama.

Išlindę į dienos šviesą, nužingsniuojame į autobusų stotį, kur apsistojame paskutinį likusį pusvalandį iki autobuso išvažiavimo. Tada grįžtame „namo“.

***

Nuotraukos yra ten pat, kur ir kitos. Du archyvai. Žinau, kad šis tekstas nė kiek nepretenduoja prilygti Alataro pasakojimui, bet aš į Oksfordą važiavau ne vien tolkinizmo pamatyti.

O, ačiū! "Cafe Opium", hm....
P.S. "NPC unit" - ha ha ha!!!

Metų kapinės... mjooo....

Labai gražios foto, ypač Oxford'e. Tik pačiose nuotraukose nuolat padigendu tavęs paties . Nors šįkart bent vienoj pasivaidenai

Dar labai patiko, kaip sakiau jau skypej, pastatas iš burbuliukų (Birmingeme). Labai įdomiai atrodo.

suspėjom prakeikti visą Anglijos viešojo transporto sistemą.

ha ha... ne naujiena... Vienas didžiausių blogių UK...

ogi „Eagle and Child“

Aga, šitą ir Liutjenos ir Bereno kapą dar iš Alataro pasakojimo ir foto pamenu, tai įdomu dar kartą pamatyt, kito žmogaus akimis. O tuos gyvus augalus gal Tolkien Society susodina?..

Kapinių mados?....

Ataskaita apie kelionę į Italiją trumpoji, ura-patriotinė

Krakovo mieste, pagrindinėje aikštėje, stovi raugintų agurkų statinė. ©

Vienos mieste, pačiame jo centre, darniai įsipaišydama į Hofsburgo rūmų kompleksą stovi šv. Augustino bažnyčia, šeimyninė Habsburgų šventovė. Šios bažnyčios viduje iš kairės yra Marijos Kristinos, Austrijos imperatorienės Marijos Terezės dukters ir Alberto Saksoniečio, Lietuvos ir Lenkijos karaliaus AugustoIII jaunesniojo sūnaus, žmonos kripta. A. Kanovos darbo skulptūrinė kompozicija vaizduoja princesės gedinčių asmenybių bei simbolių grupę. Šalia pavaizduotas ant žemės numestas skydas, papuoštas Lietuvos Vyčiu (besidominčių dėmesiui: Vyčio arklio uodega nėra bei pabrukta, nei pakelta, o maždaug vidurinėje padėty, lyg plevėsuotų pavėjui. Ir dar viena įdomi detalė: Vyčio rankoje ne klasikinis europietiškas tiesusis kalavijas, o šiek tiek išlenktas kardas. Šit kaip ).

Florencijos mieste Santa Kročė aikštėje stovi bažnyčia tuo pačiu vardu, pasak legendos įkurta paties šv. Pranciškaus Asižiečio, viena iš pagrindinių Florencijos įžymybių, garsėjanti ne tik žymiųjų Renesanso dailininkų darbais, o taip pat tuo, jog joje yra palaiduoti Florencijos didiejį veikėjai: da Vinčis, Makjavelis, Galilejus, Mikelandželas ir daugelis kitų. Šios bažnyčios kluatre, vidiniame kiemelyje, stovi genialaus architekto Bruneleskio darbo Pacių giminės koplyčia. Koplyčia turėjo tapti Pacių giminės laidojimo vieta, tačiau beveik nebuvo panaudota. Mat broliams Paciams kilo itin nevykusi mintis surengti pasikėsinimą į Medičius, po kurio broliams teko palikti Florenciją skubos tvarka. Šitaip vienas Pacių įsikūrė Lietuvoje, tapo vietinių Pacų (o taip pat iš dalies Pocių, Pociunų – ir kažin, gal netyčia ir Paksų?) giminės pradininku, ir jo palikuonys, be kitų šaunių darbų, pastatė Vilniuje vieną garsiausių Lietuvos baroko paminklų – šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kurios fasade parašyta: „Regina pacis funda nos in paci“ (lyg „Pasaulio/taikos karalienė, saugok mus taikoje“).

Vatikano mieste aikščių beveik nėra (pati mačiau tik vieną, užtat šv. Petro!), tačiau gausu rūmų ir muziejų. Vatikano muziejus, be abejo, visų pirma garsėja Mikelandželo ir Rafaelio darbais; vargu, ar daugelis turistų užtrunka Sobieskio salėje, dedikuotoje toli gražu ne populiariąjai degtinei, o Jonui Sobieskiui, Lietuvos ir Lenkijos garsiajam karvedžiui ir karaliui, vadovavusiam jungtinei Lenkijos ir Austrijos kariuomenei mūšyje ties Viena, kurio deka buvo sutriuškintos turkų pajėgos ir galutinai sustabdytas turkų puolimas krikščioniškoje Europoje, už ką Sobieskis ir buvo įamžintas Vatikano rūmuose. Ne pati įstabiausia salė, bet vis tiek malonu.
Kaip bebūtų, brangiausieji tautiečiai, gal ir esame provincija, užkaboris, bet vis dėl to esame ir neatsiejamoji Europos dalis.

Laukite pratęsimo...

Beeidama nuo Saidės upelio Neries regioniniame parke, aplankiau Valus.

O, kaip įdomu!

Manau, jog būtų neprošal susidaryti Lietuvos tolkinistiškų vietovardžių sąrašą - gal kartais padėtų planuojant žygius/žygiukus?

Savaitgalį dalyvavau "Oxonmoot". Apie tai įspūdžius parašiau į tinklalapį.

O, šaunus renginys.

Atrodo labai smagiai ir gražiai