Gėlininkystės centras (VV)

Elena įėjo į gėlinynkystės centrą. Įėjusi išvydo labai žavią patalpą. Patalpoje matėsi prekystalis. Už prekystalio - ak, tai turbūt gėlininkė. Ir ji šnekėjosi su kliente. Ką gi, teks palaukti.
Elena priėjo prie prekystalio ir atsistojo šalia kitos klientės. Elena ir toliau smalsiai dairėsi po parduotuvę. Oho! Kiek daug čia gėlių... Ir ką gi reikės išsirinkti? Elena jau abejojo, ar tikrai pajėgs išsirinkti iš tokios daugybės gėlių...
Elena niekad per daug nemėgo rinktis. Ir nemėgo laukti. O dabar laukė, kada kita klientė išeis. Ir žinojo, kad teks rinktis. Bet juk čia tik gėlės! Elena grįžo į realybę ir pažvelgė į gėlininkę. Ir toliau laukė savo eilės.

Vedryne pirmiausia atsake i zurnalistes klausima:
-Ne, manau, kad Dziugas Bofinas-ne vietinis, o is Stirnynes, tiesa, nesu visiskai tuo isitikinusi. Bet tai, kad visas popieriaus verslas jo rankose, yra tikra teisybe.
Zurnaliste linkciojo.
-Oi, atleiskite, pas mane uzsuko kliente.Nesupyksite, jei minutelei nutrauksiu si interviu?
Zibute nepriestaravo.
-As tuojau.
Vedryne greitai nutrepsejo prie lukuriuojancios Elenos.
-Sveiki. Gal galeciau kuo padeti, ar tiesiog dairotes?

-Laba diena,- pasisveikino Elena su gėlininke. Pasirodo, kad iš gėlininkės ėmė interviu vietinis laikraštis! "Oho",- galvojo Elena.- "Galbūt ir man reikėtų įsidarbinti čia? Jeigu čia tokia populiari vieta, man čia patiktų!". Elenos akys sublizgo.
-Norėčiau ko nors namams papuošti. Ką galėtumėte patarti? Neįsivaizduoju, kokios gėlės labiau tiktų... Bet man patinka raudona spalva. Ar tiktų svetainėje raudonos gėlės? Gal galėtumėte paieškoti ko nors? Labai dėkoju. Matote... - Elena šiek tiek susigėdo,- aš visiškai nemoku derinti spalvų ir nenusimanau interjere... Tad man labai reikalinga jūsų pagalba!

Lilė eidama namo, pastebėjo vieną pastatą, iš kurio sklido gėlių aromatas. Ji pasižiūrėjo į iškabą - "Gėlininkystės centras". Susidomėjusi įėjo vidun, apsižvalgė. Čia buvo labai jauku.Ji pamanė, kad būtų labai malonu čia dirbti ir ketino pasisiūlyti į pagalbininkes. Kadangi gėlininkė buvo užsiėmusi, Lilė pasivaikščiojo pasieniais, apžiūrinėdama augalus. Pasilenkė pauostyti vienos žavingos gėlės ir staiga-apči! Nusičiaudėjusi ir apsiašarojusi hobitė atsiminė, kad serga šienlige ir darbas čia buvo visiškai neįmanomas. Ji dėl to iš tikrųjų apsiašarojo ir paskubėjo dingti iš Gėlininkystės centro. "Matyt, nelemta man dirbti kur nors,-mąstė ji.-"Nei verslo, nei šiaip darbo vietos...Taip ir liksiu bedarbė". Ji vėl susigraudino ir nėrė į pirmą pasitaikiusią gatvelę, kad tik greičiau pasiektų namus...

"Oho, kokia aš šiandien populiari!",-pamanė Vėdrynė ir pradėjo mintyse derinti spalvas.
-Manau, raudonos gėlės svetainėje iš idėjos tiktų kuo puikiausiai. Turime įvariraisių raudonų gėlių. Norėtumėte ko nors klasikinio ar egzotiško? Iš egzotinių galėčiau pasiūlyti puošnųjį raudminą.

,
ypač jeigu jūsų svetainė nėra itin saulėta. Ši gėlė gan reta, tad ja neabejotinai nustebintumėte visus savo pažįstamus.
Man asmeniškai dar labai patinka nerteros,

Jų žiedai yra tarsi uogytės.
Jeigu mėgstate klasiką, rekomenduoju azalijas, rododendrus, hibiskus. Juos galima drąsiai komponuoti tarpusavyje.
Beje, sakykite, o kokios spalvos jūsų svetainė?

-Mano svetainė geltona,- pasakė Elena, atidžiai apžiūrinėdama jai rodomas gėles. Ji pirmą kartą girdėjo daugumos gėlių pavadinimus. Raudminas... Nerteros... Kiek yra gėlių pavadinimų!
Elena, vis dar apžiūrinėdama gėles, pasakė gėlininkei:
-Raudminai man labai patinka. Pirmą kartą matau šią gėlę, tačiau ji tikrai graži! Dar nei vienuose namuose nemačiau tokios gėlės, tad manau, kad tikrai nustebinčiau namų svečius, jei papuoščiau svetainę tokiomis gėlėmis! Ir nerteros gražios... O jeigu aš suderinčiau šias abi gėles tarpusavyje?
Elena dar kartelį susižavėjusi apžiūrėjo gėles. Tada dar kai ko paklausė:
-Ar tiktų prie geltonos svetainės raudonos gėlės? Kadangi nenusimanau spalvų derinime, tai nieko nežinau... Beje, svetainę jau puošia raudonos pagalvėlės. Galbūt prie jų derėtų gėlės raudonos?

-Geltona, sakote? Ir raudonos pagalvėlės? Tuomet raudonos gėlės bus kaip tik. Ypač kokios ypatingos. Manau, raudminai ir nerteros-puikus pasirinkimas. Žinoma, kad jas galima komponuoti tarpusavyje, -atsakė Vėdrynė Elenai.-Kiek vienetų norėsite? Priežiūros korteles pridėsiu, kad galėtumėte pasitikslinti, jeigu kada iškiltų neaiškumų, kaip jas laistyti ar panašiai.

-O, priežiūros kortelės būtų nuostabu,- nudžiugo Elena. Dar kartelį apsižvalgiusi parduotuvėje (o gal suras dar ką nors tinkamo?), Elena vėl kreipėsi į pardavėją,- O kiek jų imsiu, tai aš nežinau... Vienos lyg ir būtų per mažai, bet per daug irgi negražu... Tai paimsiu... hm... Gal kokias tris nerteras ir tiek pat raudminų? Nors ne, gal geriau tris raudminus ir dvi nerteras. Turbūt tiks... Užteks ir nebus ir per daug.
Elena atidžiai ažiūrėjo nerteras, lyg tikrindama, ar tai tikrai žiedai, o ne uogos. Po to atsiminė, kad reikia dar kai ko paklausti.
-O kiek visa tai kainuos? Taip susižavėjau gėlių grožių, kad visai pamiršau, jog reikės mokėti. Už tokias žavias gėles gali tekti daug mokėti, o aš juk sakiau, kad paimsiu penkias.- Elena sumišusi prikando lūpą.

Vėdrynė atsivertė kainoraštį ir tarė:
-Vienas vazonėlis raudminų kainuoja 15 Hbv, o nerterų-20 Hbv. Pigiau tokių egzotiškų gėlių niekur nerasite. Gal dar norėtumėte maišelio specialių trąšų šios lepioms gėlėms? Perkant penkis vazonėlius ir daugiau, trąšoms suteikiama 25% nuolaida. Šiaip jos kainuoja 20 Hbv, bet su nuolaida kainuotų tik 15 Hbv. Norėsite?
Kol Elena svarstė, Vėdrynė čiupo skaitliukus ir greitai sudėjo. Tada ištarė:
-Su trąšomis viskas kainuos 100 Hbv, be trąšų-85 Hbv. Jums viską supakuoti į popierių? Gal norėtumėte pasiskolinti karutį? O, tiesa, juk galioja akcija "Pirk du žydinčius augalus ir gauk vieną lapinį nemokamai". Šiuo atveju jums dar priklauso du lapuočiai, aišku, jeigu norėtumėte.
Gėlininkė pamojo ranka į kampe ant prekystalio išrikiuotas miniatiūrines soleirolijas.



-Jos tiesiog idealiai dera prie nerterų, -tarė Vėdrynė.-Tai yra samanos vazonėliuose, reikalaujančios nedaug priežiūros, tręšiamos kartą į mėnesį ir mėgstančios vidutiniškai saulėtas patalpas.

Elena išpūtė akis ir neslėpė susižavėjimo.
-Oho, tikrai pigu! - sušuko ji.
-Karutis praverstų, nes viena tikrai nepanešiu visų gėlių. Į popierių nevyniokite, nereikia - juk sudėsiu į karutį, o tik grįžusi sustatysiu ant palangių. - Elena kalbėjo lėtai, rinkdama žodžius. - Pirksiu su trąšomis, nes, kaip jau minėjau, nesu labai gabi gėlininkė.
Elena dar kartelį apsižvalgė po parduotuvę. Nors ir nebuvo gabi gėlininkė, tačiau gėles mėgo, kaip ir visus kitus augalus.
-O soleirolijos yra dviejų spalvų, - dar pridūrė Elena. - Ar galiu pasirinkti, kokias imti - žalias ar geltonas? Jei taip, tuomet paimsiu vieną žalesnę, kitą geltonesnę. - kalbėjo Elena, jau ieškodama pinigų savo krepšelyje. - O ar soleirolijoms trąšų turite? Jei neklystu, minėjote, jok jos tręšiamos kartą per mėnesį, tad manau, kad ir joms trąšų nupirkti reikėtų.
Elena ištiesė savo putloką delną, kuriame jau laikė 100 Hbv gėlininkei.

Kol gėlininkė kalbėjosi su kliente, Žibutė graužė pieštuką ir mąstė apie tai, ką išgirdusi. Tai, kad rudas popierius naudojamas beveik visose parduotuvėse, reiškia, kad šitokiu būdu ji nieko neišsiaiškins. Kita vertus, Bofino pavardė popieriaus versle... Hm... Tai gali būti tiesiog sutapimas. Bet ką daryti? Kaip išsiaiškinti paslaptingojo laiško siuntėją?

Negalėdama apsispręsti ir matydama, kad kol kas šitaip nieko neišsiaiškins, Žibutė priėjo prie gėlinininkės, tyliai jai padėkojo už pokalbį, atsiprašė turinti eiti ir grįžo atgal į redakciją.

Vėrynė atsisveikino su žurnaliste. Tuomet tęsė pokalbį su Elena.
-Be ebejo, galite išsirinkti tuos vazonėlius, kurių pageidaujate. O maišelis trąšų soleirijoms kainuos 7 Hbv. Vieno maišelio užteks gana ilgam, ypač atsižvelgiant į tai, jog tręšite tik du vazonėlius.
Pirkėja atskaičiavo likusias monetas, ir Vėdrynė jas tvarkingai perskaičiavusi sudėjo į skardinę dėžutę.
-Puikumėlis. Daugiau nieko nenorėsite? Tuomet atridensiu jums karutį. Aš tuoj pat.

Gėlininkė nuėjo į įrankių pašiūrę ir pargabeno dailų žalią karutį. Tada padėjo Elenai į jį susikrauti gėles.
-Kai jau nebereikės, tiesiog atvežkite jį čionai. Parduotuvėlė dirba nuo 10.00 iki 19.00 kasdien, išskyrus savaitgalius. Tuomet dirbame trumpiau, nuo 11.00 iki 15.30. Bet kuriuo atveju tikiu, kad karučio per ilgai pas save neužlaikysite. Nusivešite pati? O gal reikėtų pagalbininko?

-Manau, kad nusivešiu, - nusišypsojo Elena. - O grąžinsiu karutį galbūt rytoj, o galbūt poryt. Na, žiūrėsim kaip man seksis su tom gėlėm, - vėl nusišypsojo Elena ir pastūmė karutį išėjimo link.
-Iki pasimatymo, - nerūpestingai pamojo Elena gėlininkei ir, sunkiai stumdama priešais save karutį, išėjo iš gėlininkystės centro ir iš lėto pajudėjo savo namų link.