Gėlininkystės centras (VV)

Elytė prieina prie parduotuvėlės durų ir nusivylusi palinguoja galvą- uždaryta... O ji jau buvo nusiteikusi apsipirkti.
Hobitukė nutaria truputuką palaukti, kol grįš pardavėja ir sukryžiavusi kojas prisėda ant slenksčio...

Vėdrynė skubėdama parlekia į Gėlininkystės Centrą-juk ant durų kabo lentelė "Tuoj grįšiu", o ji užtruko daug daugiau laiko, nei apima žodelis tuoj (kol išsiuntė laišką, apsilankė turguje bei knygyne).Parėjusi pastebi jau pažįstamą siuvėją Elytę, iš kurios įsigijo gražųjį kvepalų buteliuką, sėdinčią ant slenksčio ir laukiančią.
Hobitė atsiprašo lankytojos:
-Sveiki.Atleiskite, kad priverčiau laukti-turėjau neatidėliotinų reikalų.Bet dabar aš jau čia. Tikriausiai norėjote įsigyti gėlių darželiui, ar ne?
Vėdrynė skubiai nukabina lentelę ir atrakina parduotuvėlės duris, įleisdama Elytę.

Nuo daugybės nuostabiausių gėlių (bei jų skleidžiamo aromato, savaime suprantama) Elytei tiesiog užgniaužia kvapą ir ji beveik pamiršta, ko atėjusi... Bet akys užkliūna už puodo su būtent tuo augaleliu, kurio jai reikia.
- Ai, kaip čia gražu... Jei galėčiau, nusipirkčiau visą sodą urmu- dievinu gėles. Bet šį sykį gal apsiribosiu aštuoniais rūtų kelmeliais.- ji mirkteli Vėdrynei.- Kiek žinau, jos nelepios, ar ne? Ketinu pasisodinti palei takelį. Ir, tiesa, gal turite specialių trąšų žydinčioms gėlėms? Noriu palepinti savo jeronimus- visai suvargo, nabagėliai.

Vėdrynė pavarto gėlių katalogą ir suranda :rūtos, 5Hbv už kelmą.

-Taip, rūtų turime, kelmai dideli, po 5Hbv už vnt.Jos tikrai nelepios, o atrodo gražiai.Palei takelį, sakote?Tik atsargiai, nes jos gali nudeginti. Patariu sodinti su apsauginėmis pirštinėmis.Ir trąšų žydinčioms gėlėms turime, tinka visiems žydintiems ir vaisius vedantiems augalams. Jų sudėtyje net 80% veikliųjų medžiagų, kurios skatina greitą ir gausų žydėjimą. Jomis tręšiami augalai būna spalvingesni ir didesni, o šaknų sistema stipresnė.6,5 Hbv už didelį maišelį.Priedo pridėsiu lapelį su vartojimo instrukcija. Iš viso 46.5 Hbv. Gal dar ko nors pageidautumėte?-pasiteirauja parduotuvės savininkė.

- Kad gal ne, dėkui, užteks ir to, ko prisipirkau, - tarsteli Elytė, išsitraukdama kapšelį su pinigais.
Nors už gėles išėjo beveik viskas, ką ji gavo už pirmąjį užsakymą, hobitukė jaučiasi visai patenkinta- ji jau seniai svajojo apie rūteles, tik vis nerasdavo kelių atliekamų Hbv...
- Štai, prašau,- ji paduoda pinigus Vėdrynei ir pabando kažkaip susirinkti glėbin visus kelmelius bei trąšų maišelį.- Oi... atleiskite... Gal galite paskolinti karutį? Šito viena niekaip namo neparsitempsiu...

Vėdrynė padeda pinigus į skardinę kasos dėžutę ir taria:
-Be abejo, galiu paskolinti karutį.Tuoj atvešiu.
Hobitė mikliai nueina į įrankių sandėliuką ir atveža nemažą medinį karutį trim ratais.
-Štai, prašom.Galite nesisukubinti grąžinti,-sako klientei.-Tikiu, kad bus gražus darželis.

- Dėkui, pasistengsiu per ilgai neužlaikyti,- dėkoja Elytė, kraudama į karutį pirkinius.- Grąžinsiu kai tik nebereiks...
Linksmai švilpiniuodama hobitukė patraukia namo, ir dar prieš baigiantis darbo dienai grįžta su visu karučiu. Vėdrynė jau rakina gėlių parduotuvės duris. Elytė patapšnoja jai per petį:
-Štai tamstos rateliai, ačiū dar sykį! Žinote, o aš jau pasisodinau savo rūteles, atrodo tiesiog nuostabiai... Na, bet negaišinsiu jūsų, jau vėlu. Gero vakaro!
Ji apsisuka ir nustraksi namo, vis dar švilpiniuodama kažką siaubingai linksmo...

Vėdrynė nusišypso, linkteli ir atsakiusi "Ir jums gero vakaro", paima karutį ir nuveža atgal į sodo reikmenų sandėliuką.
"Ufff...darbo diena baigėsi.Kaip pirma diena, labai šauni ir pelninga buvo", galvoja hobitė ir nusprendžia, kad nusipelnė skanios vakarienės restorane.Ji sutvarko darbo vietą, užrakina duris ir patraukia naujo Hobitynės restorano link, kur ketina puikiai praleisti laiką.

Ant zoles priesais ola dar kabejo rasa, kai Vedryne prisege ant parduotuveles duru iskaba:

Pirk du zydincius kambarinius augalus-gausi viena lapini nemokamai!

Pasigrozejo pati savo darbu ir patenkinta palingavo galva.Paskui susirado prijusotes kiseneje stabu zalvarini rakta ir atrakino duris. "Pirkeju turetu netrukti.Kas gi atsispirs tokiam pasiulymui.Juolab kad daug kam pakeliui", - pamane hobite ir svilpaudama iejo i parduotuve.Neskubedama rupestingai isdeliojo ant prekystalio kinrozes, pelargonijas, brugmansijas, fuksijas, galenius, anturius, klivijas, kamelijas, azalijas ir jazminaicius.O salia-ypatinga pasiulyma: keleta vazonu su zavingomis araukarijomis, gebenemis, krotonais bei filodendrais.



Belaukdama pirkeju, Vedryne uzsikaite arbatos is svieziai sode nuskintu zoleliu ir isejo i lauka.Oras kvepejo pavasariu.

Žibutei Žiedelienei praeiviai, regis, buvo nė motais. Ne tiek jau jų buvo daug - vis tik ankstyvas rytas, - bet ji bent porą apdaužė alkūnėmis, vienam pavymui burbtelėjo "Nerangus it dvorfas". Šitaip lėkdama, vos nepražiopsojo "Gėlininkystės centro", į kurį ir taikė. Truputį atsikvėpusi, žurnalistė pravėrė duris (ant jų kabėjo kažkoks oranžinis skelbimas, bet kadangi buvo parašytas ant įmantraus raštuoto popieriaus, jos nesudomino). Viduje nieko nebuvo. Minutėlę palaukusi, Žibutė iškišo galvą į lauką ir pamatė prie kampo su arbatos puodeliu stoviniuojančią merginą.

- Labas rytas, ieškau šios parduotuvės savininko arba pardavėjo, - pašaukė.

-Sveiki!Ieskote seimininko?Malonu.Freda Vedryne Gemdzyte jusu paslaugoms, - labai iskilmingai tare hobite ir istiese desine ranka. "Panasu, kad tai bus potencali kliente",-pamane Vedryne, nuzvelgusi i parduotuvele uzsukusia moteriske.Tada paskubomis pastate gerokai nugertos arbatos puodeli ant suoliuko ir zenge duru link.
-Kuo galeciau jums padeti?Domina kazkas ypatingo?-mandagiai paklause Vedryne, manydama, kad si kliente tikriausiai pirks ka nors rimto-medziu sodinuku ar panasiai.

- Tiesą pasakius, norėjau su jumis pasikalbėti, - atsisuko į įėjusią Fredą Žibutė.
- Klausau jūsų, - klausiamai į ją pažvelgė gėlininkė.
- Pirmiausia norėčiau prisistatyti: Žibutė Žiedelienė, dienraščio "Hobito rytas" Hobitono skyrius, - paspaudė ranką. - Panele Gemdžyte, šiuo metu vykdau vieną tyrimą ir rengiu straipsnį, todėl būčiau dėkinga, jei sutiktumėte man atsakyti į keletą klausimų. Jūs turite teisę į juos neatsakyti, tačiau jei duosite leidimą, jūsų suteiktą informaciją naudosiu straipsnyje.
Freda linktelėjo. Žibutė išsitraukė bloknotą.
- Jeigu ne paslaptis, regis, jūs esate kažkaip susijusi su sodininkais Gemdžiais? Kaip suprantu, šis jūsų verslas dar gana naujas - ar jį perkėlėte iš kažkur, ar pradėjote čia?

-Iš laikraščio?Tikrai?Kaip smagu!-nenustygdama vietoje tarė Vėdrynė.-"Hobito rytą" skaitau visada, - pridūrė. - Tikrai norite daryti interviu su manimi?Nuostabu!Žavinga!Savaime suprantama, neatsisakysiu šios galimybės.Tai, klausiate, kaip aš susijusi su Gemdžiais?Ogi vienas iš mano protėvių yra garsusis Semas Gemdžis, tas pats, kuris keliavo su ponu Frodu Beginsu.Semas-mano propropro...prosenelis,- vienu ypu ilgą žodį ištarė Vėdrynė, šiek tiek pasimesdama, kiek gi tų pro jame turėtų būti, ir atsikvėpė. Žurnalistė tuo tarpu viską kruopščiai užsirašinėjo, retkarčiais pažvelgdama į gėlininkę.
-Mes esame sena sodininkų giminė, - tęsė Freda. - Dauguma mano giminaičių su gėlininkyste daugiau ar mažiau susiję, žinoma, ne Alotėja, mano tėčio antros eilės pusseserė, kuri šiuo garbingu verslu nė kiek nesidomi, - tarė Vėdrynė ir tik tada susizgribo, kad galgi apie Alotėją užsiminti nebuvo reikalo.- Konkrečiai šią parduotuvėlę įkūriau savo iniciatyva. Mat norėjau persikelti gyventi į nuosavą olą, pradėti nuosavą versliuką, ir panašiai. Taip jau yra, kad gėlininkystę išmanau geriausiai, nes mano tėvai, Petunija ir Rudis Gemdžiai tuo verčiasi.Su gėlėmis augau, jos yra neatskiriama mano gyvenimo dalis.Aišku, žaviuosi ir literatūra.Laikausi nuostatos, kad svarbiausia yra jaustis saugiam, turėti verslą, o tada atsiras laiko knygų skaitymui bei rašymui, o gal ir nuotykiams, juk žinote, Semas irgi niekada negalvojo, kad pateks į tikrą nuotykių sūkurį, o visi žinome, kaip nutiko.
Vėdrynė užsidegusi pasakojo apie save, kai pastebėjo, kad Žibutė jau nekantrauja užduoti dar bent porą klausimų.

Žibutė atidžiai stebėjo gėlininkę. Hobitė labai įsijautusi pasakojo savo giminės istoriją, Žibutė užsirašinėjo, bet pasitaikius progai kilstelėjo pieštuką ir įsiterpė į žodžių upę:
- Sakykit, o ką veikia ta jūsų giminaitė Alotėja? Jei tik ne paslaptis.

Vėdrynė atsiduso:
-Ne, žinoma, tai tikrai nėra paslaptis.Alotėja yra keliaujanti muzikantė... Neįprasta profesija hobitei, ar ne? Neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, klajoja, dainuoja smuklėse...Šiuo metu turėtų būti Bryliuje, nors tiksliai nežinau. Niekaip nesuprantu, kaip ji pasirinko tokį kelią, kai galėjo tapti sodininke.Turbūt dėl to, kad turi Benksų kraujo iš motinos pusės.Man dar neteko girdėti apie sėslų Benksą...
Hobitė pasakojo vaizdingai mosikuodama rankomis ir labai įsijautusi.
Žibutė be galo įdėmiai klausėsi ir vis užsirašinėjo.Paskui pakėlė akis norėdama dar kažko paklausti.

- Aha, aišku, aišku... - vis įterpdavo Žibutė. Neatrodė, kad už Alotėjos ji galės užsikabinti - bet ką gi, rinkti informaciją - žurnalisto pareiga.
Galiausiai ji vėl gavo įsiterpti į iškalbingos hobitės tiradą:
- Supratau, labai dėkui už pasakojimą. O dabar, jei jūs nieko prieš, užduosiu truputį kitokių klausimų. Gal jums pasirodys keista, bet mane domina, kaip jūs pateikiate savo klientams gėles. Spėju, suvyniojate į popierių? Ar negalėtumėte papasakoti, kokį?

Vėdrynė susimąsčiusi užsispoksojo į debesėlį.
-Kaip sakote?-staiga paklausė.
Žibutė pakartojo klausimą.
-Vyniuoju į popierių, žinoma.Tradiciškai.Pirmenybę teikiu klasikiniam rudam popieriui, aprišu virvele.Nors medžių sodinukų šaknis su žemėmis kartais apmuturiuoju maišiniu audiniu, - atsakė gėlininkė.

Žibutė apsimetė, kad labai lėtai užrašinėja gėlininkės žodžius. Tuomet iš užančio išsitaukė iš redakcijos atsineštą popieriaus gabalėlį:
- Sakykit, ar tokį popierių turite omenyje?
Hobitė linktelėjo:
- Taip. Lygiai tokį pat. Gal neseniai pas mus ką nors pirkote?
- Mano sekretorė, - sumurmėjo Žibutė. - Kur jūs jį perkate? Kas nors tiekia ar mažmeninėje prekyboje? O gal pažįstate, kas dar galėtų naudoti tokį pat?

Hobitė pavartė akis.
-Tai kad toki naudoja beveik visi, turintys parduotuvėles. Aš perku iš didmenininko Džiugo Bofino. Kiek žinau, į tokį pakuoja ir grybų parduotuvėlėje, ir netgi siuvyklėlėje...

Žibutė linkčiojo beklausydama.

"Aha, bėgau pas elfą, o pataikiau ant dvorfo..." - kramtė pieštuką Žibutė, žymėdamasi į knygelę tai, ką ką tik išgirdo.
- Supratau, - linktelėjo pašnekovei. - Sakote, daug kur naudoja... Na, nenuostabu. O tas ponas, Džiugas Bofinas, - hobitoniškis? Gal teko girdėti, ar kitos krautuvėlės taip pat perka iš jo? Nemanau, kad prekyboje popieriumi būtų labai arši konkurencija, ar ne?