Knygų namai (VV)

Pamačiusi susjiaudinusią pardavėją Asfodelė stengiasi laikytis kuo ramiau ir nepastebėti šiek tiek susiglamžiusio hobitės sijono.
- Na taip. Esu Asfodelė Tuk. Norėčiau pasiimti kokią knygą laisvalaikio paskaitymui. Matote, - hobitė staiga nurausta. - Mano regėjimas yra nebelabai koks, todėl knyga turėtų būti emm... didesnėm na, raidėm, - nerišliai užbaigia ji. - Čia tokia aibė knygų, kad kol išsirinkčiau - pražilčiau. Jūs patyrusi, gal galėtumėte patarti?

"Simbelmynė Paklanytė, malonu susipažinti"- linkteli knygininkė ir pasisuka į lentynas. "Raidžių yra visokiausių, labai priklauso nuo to, kas knygą perrašinėjo... Kokias istorijas mėgstat? Apie meilę, apie keliones, nuotykius, prisiminimus ar dar ką nors?"

Asfodelė nužvelgia lentyną, pilną įvairiausių dydžių, viršelių ir pavadinimų knygų. Staiga jos akys užkliūna už didelės raudonos knygos paauksuotais rėmeliais.
- Na, aš labiausiai mėgstu keliones ir prisiminimus. O beje, kaip vadinasi toji raudona knyga?- linkteli hobitė didžiosios knygos pusėn.

"Keliones ir prisiminimus, sakot?" - Simbelmynė perbėgo žvilgsniu lentynas - "kelionių aprašymų šiek tiek yra, o va prisiminimai..." - hobitė sukikeno - "prisiminimai kone didžiausia knygų dali sudaro. Iškart po sodininkystės ir namų ruošos patarimų rinkinių. Išleisti savo prisiminimus - lyg ir mada, o gal net ir tradicija jau tapo. Visos lentynos prie ana tos sienos vien jais ir užpildytos"
Atsisukusi į klientę ir pamačiusi susidomėjimą Raudonąją Knyga Simbelmynė priėjo arčiau. "O čia - Raudonosios Knygos kopija. Geriausių perrašytojų nurašyta iš pačios pono Beginso Raudonosios Knygos, visi įvykiai, nuotykiai, kelionės ir mūšiai, visa istorija su Žiedu - žodis į žodį kaip originale. Knygyno pasididžiavimas..." - hobitė nutilo atgauti kvapą ir suprato, kad eilinį kartą pernalyg įsijautė kalbėdama apie knygą. Jai taip nutikdavo nuolat, bet pirkėjams toks žodžių srautas ir toks užsidegimas galėjo ir nepatikti. "Puiki knyga. Labai vertinga" - užbaigė, iš visų jėgų stangdmasi tvardytis ir vėl nesileisti į panašią tiradą.

- Ooo...- iš susižavėjimo nutęsia Asfodelė. - Neįstengčiau jos nupirkti, o jūs greičiausiai ir neparduodat. Gal galima ją pasiskolinti? Galėčiau palikti ką nors kaip užstatą, arba šiek tiek sumokėti... - hobitė klausiamai žvilgteli į pardavėją.- Bet leiskit pirma pažiūrėti.
Simbelmynė be galo atsargiai nukelia Raudonają knygą nuo lentynos ir paduoda Asfodelei.
Ši nieko nesako. Ją išduoda akys. Didelės ir žėrinčios. Ryte rijančios smulkias eilutes.

Simbelmynė atidžiai pažiūri į akimis knygą ryte ryančią Asfodelę ir sunkiai atsidūsta. "Deja, šta knyga - vienintelė, kurios nenorėčiau skolinti į namus. Ne dėl to, kad nepasitikėčiau ar panašiai, tiesiog... Tiesiog atsargumo niekada nebus per daug. Maža kas gali nutikti... Kita vertus, čia, skaityklėlėje, ją skaityti galite kiek norit..." - Simbelmynė kinkteli galva į skaityklai paskirtą kampą, tikėdamasi kad tai bus bent kokia paguoda klientei.

- Na gerai, bet dabar manęs nebeatsikratysite!- pašmaikštavo hobitė. Šiandien nebeturiu laiko, reikia aplėkti dar daugybę vietų... Rytoj užeisiu. Ką gi viso gero!- linksmai sušunka Asfodelė panelei Pakalnytei ir išeina nepamiršdama tyliai uždaryti durų.

"Labai prašom užeiti kuo dažniau, jau ko ko, o Jūsų atsikratyti noriu mažiausiai"- plačiai nusišypso knygininkė ir dar spėja išskubančiai Asfodelei šūktelti "Geros dienos!"
Hobitei išėjus Simbelmynė išsitraukia iš prekystalio stalčiaus storo blizgančio popieriaus kortelę ir jos viduje dailiai įrašo merės iš ryto pasiskolintas knygas. Aiquen adresą ir kitus reikalingus duomenis reikės užrašyti vėliau, galbūt per apsilankymą merijoje.

Vos atvykusi į Šyrą Aistė skuba į knygyną.
Na, kur gi jis yra? Ak, jis štai čia! Aistė prieina prie knygyno durų.
- Tuk tuk tuk,- beldžiasi į duris.

"Prašom, prašom" - raitydama kortelėje paskutines žodžio "Lūtjeną" raides šūkteli Simbelmynė, užbaigusi įkiša kortelę į kitą stalčių ir išsitiesia, kad pamatytų naująją viešnią.

Aistė nedrąsiai prieina arčiau Asfodelės ir prabyla:
- Laba diena. Gal turite pasakų knygų? Arba ko nors lengvam paskaitymui. Matot, aš labai mėgstu skaityti, tačiau knygų lentyna netilpo į mano krepšį... O be skaitymo negaliu!- Aistė pritrūksta žodžių ir valandėlę patyli.- Taip... O žurnalų neturite? Dievinu žurnalus!

"Pasakų turim, štai ten, netoli durų, jų skyrius. Visokiausių yra: ir vietinių, hobitiškų, ir Didižiųjų pasakų rinkinių, ir net kelios lengvesnės ir smagesnės elfų sakmės. Lengvam pasiskaitymui dar galėčiau ir knygučių apie meilę pasiūlyt - pavyzdžiui, panelės Barboros Kortytės iš Kietbutelio. Pono Rufuso Urvinio trumpas istorijėles taip pat labai smagu skaityti. O žurnalų taip pat galite išsirinkti, turiu viską nuo "Žydinčio sodo" ar "Mikliųjų rankų" iki "Hobitės" ir "Užauglės". Yra net keli "Anuminaso ponios" numeriai. Tik rinkitės" - kalbėdama Simbelmynė nuvedė naująją lankytoją į lengvesnių knygų skyrių, parodė, kur sukrauti žurnalai ir paliko hobitę ramiai išsirinkti tai, ko labiausiai norės.

- Kaip nuostabu! - nudžiunga Aistė.- aš paimsiu hobitiškų pasakų knygelę. Mėgstu pasakas! Taip pat paimsiu keletą "Hobitės" žurnaliukų. Jie labai įdomūs. - paėmusi norimas knygas ir žurnalus, Aistė nuėjo knygininkės link.
- Pirksiu štai šitą knygą ir šiuos žurnalus. Kiek visa tai kainuos? Tikiuosi ne per brangiai? - hobitė padeda knygas prie knygininkės ir laukia jos atsakymo.

Simbelmynė pasižiūri, kurį pasakų rinkinį išsirinko pirkėja: "Ooo, panelė moka išsirinkti. Geras rinkinukas, yra ir juokingų, ir kiek gąsdinančių, ir tradicinių. Taigi taigi, tuoj paskaičiuosim... Pasakos - 14 HBV, viena "Hobitė" - 3 HBV. Taigi, iš viso bus 20 HBV. Tikiuosi, ne per daug? Ir ar pageidausit, kad suvyniočiau?"

Aistė nusišypso knygininkei. Puiku, kaina ne per didelė.
- Ne, ne per brangu. - sako Aistė knygininkei. - Jei galite, suvyniokite. Nes aš, man regis, užmiršau savo maišelį. - Aistė apsiieško kišenes. - Taip, tikrai... Pamiršau. Suvyniokite.

"Puiku"- šypteli Simbelmynė, išsitraukia iš po prekystalio didelį slidaus balto popieriaus lapą ir stebėtinai mikliai imasi vynioti pirkinį. Standus popierius kiek neklauso, retkarčiais reikia smarkiai prispausti abiem rankom, tačiau hobitė nepasiduoda ir greit vietoj knygos ir žurnalų krūvelės guli dailus ryšuliukas, perrištas tvirta virvele. "Štai" - stumtelį jį link pirkėjos ir paima šios duodamus 20 HBV. "Malonaus skaitymo. Ir labai prašau apsilankyti dar".

Aistė padavė knygininkei 20HBV ir paėmė į ranką tyšulėlį.
- Labai ačiū. - Aistė nusišypsojo knygininkei. - Mielai ateisiu čia dar kartą. Mėgstantys skaityti hobitai juk dažnai lankosi knygyne, - Aistė mirkteli knygininkei.
- Viso geriausio, - atsisveikinusi Aistė išėjo iš knygyno ir pasuko siuvyklos link. Girdėjo, kad čia yra labai gera siuvykla.

Lilė bėgo namo ir šiltas vėjas išdžiovino jos ašaras."Kas man atsitiko, kad taip ištižau? Na, nusičiaudėjau kartelį, ar verta dėl to verkti? Nereikia pasiduoti, darbo atsiras..." Šitaip save drąsindama ji priėjo pastatą , virš kurio durų kabėjo atverstos knygos formos iškaba. Lilė susidomėjo ir įėjo vidun. Ji visada mylėjo knygas, mėgo pasislėpti jų pasaulyje, kuriame vykdavo tokie stebuklingi dalykai...
Viduje hobitė net švilptelėjo, pamačiusi milžiniškas lentynas, nuo grindų iki lubų užpildytas knygomis. Tada susizgribo, kad čia tikriausiai negalima švilpauti ir vėl paraudo, kaip ir merijoje. Taip, Lilė visada buvo drovi hobitukė, bet tikrai ne baili (būtų sugebėjusi duoti blogiukui į nosį).
Knygyne pirkėjų nesimatė, tad ji nužingsniavo prie prekystalio, kur tikėjosi surasti knygininkę. Bet čia jos nebuvo. Tikėdamasi surasti ją tarp lentynų, Lilė pasuko link kampo, skirto skaityklai, ir- o varge!- užkliuvo už kilimo krašto,ir griūdama, dar griebėsi lentynos, bet ant kojų išsilaikyti nesugebėjo ir su lentyna bei visomis joje gulėjusiomis knygomis atsidūrė ant grindų. "Kodėl man visada taip atsitinka?"-pagalvojo ji,bandydama išsikapstyti iš knygų lavinos.

Simbelmynė trumpam paliko pagrindinį knygyno kambarį, kad šalia esančiame sandėliuke susirastų kelis vyniojamojo popieriaus lapus (hobitė pabijojo, kad tų, kurie buvo paslėpti po prekystaliu, neužteks), ir staiga BUM! Knygininkė staigiai šoka atgal į knygyną - o ten viena iš lentynų guli ant žemės, šalia kūpso knygų krūva, o iš po jos bando išsiropšti nepažįstama hobitė.
"Vargeli mano, kas gi atsitiko?" - Simbelmynė prišokusi padėjo hobitei atsikelti - "nesusižeidėt?" - pamačiusi, kad hobitė sveika, knygininkė iš karto puolė žiūrėti, ar nesuplyšo ir nesusilankstė krisdamos knygos.

-O, labai labai prašau atleisti! Ak, aš tokia nerangi. Norėjau paieškoti jūsų tarp lentynų, užkliuvau už kilimo ir jau būčiau griuvusi, bet, kadangi bėda viena nevaikšto, tai sugebėjau ir lentyną su knygomis nugriauti.Aš labai atsiprašau, suteikiau jums tiek vargo, -tokius ir panašius atsiprašymus murmėjo Lilė, kai jai šiaip ne taip išsikapsčius iš knygų krūvos, pribėgo malonaus veido hobitė, knygininkė, ir ėmė lakstyti aplink, rūpindamasi ja ir knygomis. Lilė matė, kad knygininkė yra labai miela ir neįsiuto (!), pamačiusi šitokią betvarkę.
- Panele, man labai nemalonu dėl šio įvykio. Man šiandien tiesiog labai nesiseka... Nesijaudinkite, knygas aš sudėsiu atgal į lentyną, sutvarkysiu tas, kurios perplyšo... Aš užviriau šitą košę, tad tuojau pat ir pradėsiu ją srėbti.