Aš tai siūlyčiau susirinkti sekmadienį, 30 d. Po susitikimo, važiuosiu į namus Kauno kryptimi, todėl nelabai matau problemų Izengardui išvažiuoti autobusu kartu su manimi - namie būtų tik kokiom 2 val. vėliau nei vilniečiai.
Iš tiesų sakau jums žmonės, kad gerai pagalvojus, tie susitikimai tikrai neturi didelės prasmės. Žinau, kad buvau aktyvus jų šalininkas, tačiau dabar pradedu abejoti, ar mes kada tapsime darnia draugų/bičiulių kompanija, sugebančia tikrai linksmai ir maloniai praleisti laiką susirinkimų metu. Dauguma mūsų esame tikri idividualistai (pradedu manyti, jog tai vienas pagrindinių tolkinistų bruožų), todėl dažnai mūsų susirinkimuose tvyroja kūrybinės tylos pertraukėlės, sunkiai randame bendrą kalbą - mūsų turtingi vidiniai pasauliai per daug margi ir skirtingi. Mes daug mąstome, tikrų jausmų beveik neparodome, nors ir renkamės vedami nuoširdaus brolijos jausmo. Nežinau, gal tai normalu, gal tai pagydoma dažnai susitikinėjant, tačiau mano nuomone tai mažų mažiausiai sunkus išbandymas bent jau man asmeniškai tai tikrai.
Mūsų susitikimai turi dalykiškumo prasmę, tačiau kad mes susirinkę ką nors nutariame, dar nesuteikia prasmės susirinkimui. Paprastai nutarimai tik lieka nutarimais, o jų įgyvendinimas atidedamas neribotam laikui, jei nepaskiriamas laiko terminas. Skaityti Ainulindale gal ir nebloga idėja, tačiau kertu iš bokalo giros, kad kiekvienas iš mūsų patirtų daug daugiau džiaugsmo, perskaitęs šią sakmę vienas namuose. Padėtis be išeities? Ne visai. Žygis per Lietuvą man paliko įspūdį visam gyvenimu, ekskursijos po Raudondvarį, Trakus ar buvusį Tolkiškių dvarą – buvo naudingi, nes supažindino su dalele Lietuvos, stalo RPG pagal Silą skamba iššaukiančiau, o jubiliejaus šventimas - šventas tolkinismo puoselėjimas, vertas darbo ir pastangų. Pabaigai būtų galima pasakyti, kad kuo mažesni mūsų realios veiklos mąstai, tuo labiau jie atrodo bepramiai – natūralu. Kalbu tikrai pesimistiškai ir subjektyviau, tačiau manau, kad pakankamai realistiškai – ar realybė kada buvo kitokia, nei pesimistinė? Į ateinantį susirinkimą dar tikrai siūlau visiems susirinkti, gal pasirodys kad dėl mažų dalykų aš visgi irgi klystu ir visas šis monologas tik slogus sapnas. Gerai, tuomet. Iki pasimatymo.
"Few now remember them ... yet still some go wandering, sons of forgotten kings walking in loneliness, guarding from evil things folk that are heedless."