Vertimas: galūnių ir gramatinių formų lietuvinimas

Atkapsčiau tarp daugybės knygų Pasaulio pasakų seriją pas tėvus, pavarčiau ir radau tokius pavyzdžius: andhrai, khasiai, asamai, gondai, korkai, lamanai, čaranai indų pasakose; setchėjai Kampučijos pasakose; osetinų - aldarai. Tik turkų pasakojimuose radau maharadžas ir uzbekų - mulas.

Grįžtant prie Tulko/Tulkaso temos. Nors man gražiau skamba Tulkas, bet pritariu Indrajos nuomonei, kad nėra jokios pagrįstos priežasties daryti šiuo atveju išimtį. Jei jau taikomos taisyklės, tai tegu būna taikomos nuosekliai.

liepos 8d.
AČIŪ! (Maharadžos ir mulos - būtent, ne "tauta", o "pareigos").
O šiaip gal kada bandysiu rasti gyvą kalbininką ir paklaust...

<hr>

Taigi, dar truputis stebėjimų ir taisyklių apie tautovardžių ir pan. galūnes. Tyrimo pradžioje turimos prielaidos buvo tokios:
1. Svetimžodžiai adaptuojami atsižvelgiant į jų originalią formą, būtent, turintys galūnę -a ją turėtų turėti ir adaptuoti.
2. Tautovardžiams būdinga galūnė -as, -ai.
Tikslas buvo išsiaiškinti, kuri iš šių taisyklių viršesnė, pvz. ar „maia“ bus „maja“ dėl žodžio formos, ar „majas“ dėl žodžio prasmės. Kol kas išvadą pasidariau tokią – viršesnė antroji, ir kaip atliekanti redaktorės vaidmenį turėčiau visur viską ištaisyti į ainus, valus ir vales, noldus, majus. Homonimiškumas teksto juk nepadarytų nesuvokiamo ar nepadoraus. O vargšė Estė nebebūtų vienut vienutėlė Ardoje.

Stebėjimai neprieštarauja anksčiau čia minėtiems. Jie atlikti žiūrint į 2006 m. išleistą knygą „Didieji pasaulio stebuklai“. Deja, knygai nuoseklumo trūksta. Tarahumara likimas štai toks: „tarahumarai“, „tarahumaros indėnai“, „tarahumaros genties indėnų“. T.p. yra „kiovos genties indėnų“. Bet visgi galūnė -a, -os – tik kai žodis kartu su kitu daiktavardžiu, o ne savarankiškas tautovardis.

Taisyklės rankiotos iš VLKK nutarimų.
I. „Dėl Biblijos vardų adaptavimo principų“ 1997 m.
(Beje, ainas – ne tik Japonijos gyventojas, bet ir vienas iš hebrajų abėcėlės ženklų).
Skirtingai elgiamasi su šiaip vardais ir su tautų pavadinimais. Grupinių vardų su kitokia galūne nei -ai, -iai egzistavimas neminimas.
Adaptuojant hebrajiškus vardus, kamiengalio balsiai -a, -e laikomi lietuviškomis galūnėmis -a, -ė. Tačiau kilmėvardžių ir tautovardžių darybai būtent tokį rezultatą duodanti taisyklė nesugalvota. Kilmėvardžiai iš asmenvardžių galėtų turėti tik galūnes -ai, -iai (ne tik jei asmenvardis buvo su -as, bet ir jei su -a (belai iš Bela), minkšta – iš asmenvardžių su -is, -ius.). Iš vietovardžių jie daromi su priesaga -iečiai. Tautovardžiai iš nežinomų vardų ar kraštovardžių su -ija turi -ai. Iš kitokių kraštovardžių – -iečiai. Įvairias tradicines priesagas gavę grupiniai vardai visi baigiasi -ai.

II. „Dėl sanskrito vardų ir terminų rašymo“ 2000 m.
Mus domina adaptuotų formų rašymas. Vyriškosios ir bevardės giminės a kamieno tikriniai vardai ir terminai linksniuojami kaip lietuvių kalbos o linksniuotės daiktavardžiai, pvz.: Indra, Indros... (skr. Indra). Bet vyriškosios giminės a kamieno grupinių pavadinimų (giminių vardų, socialinių grupių, profesijų pavadinimų ir pan.) kamiengalis keičiamas lietuviška galūne -as, jie linksniuojami kaip lietuvių kalbos a linksniuotės vyriškosios giminės daiktavardžiai, pvz.: kauravas, kauravo... (skr. kaurava ‘priklausąs kauravų klanui’). Moteriškosios giminės ā kamieno vardų ir terminų kamiengalis perrašomas kaip lietuviška galūnė -a, jie linksniuojami kaip lietuvių kalbos o linksniuotės daiktavardžiai (NB – grupiniai pavadinimai čia nepaminėti).


Beje, vyriškosios giminės u kamieno vardų kamiengalis keičiamas lietuviška galūne -us, jie linksniuojami kaip lietuvių kalbos u linksniuotės daiktavardžiai, pvz.: Manus, Manaus... (skr. Manu). (t.y. Eru gali gauti galūnę pagal taisykles sanskritui arba gali būti be jos pagal taisykles rumuniškoms pavardėms. Bet argi jis panašesnis į antrąsias?).

O jei ką dar domina Tulkasas, Amrasas bei Legolasas (beje, visgi yra tokių žodžių, pvz. apkasas), tai bent jau pagal taisykles sanskritui jie tikrai būtų tokie. Ir Finduilasa: „kitiems priebalsinio kamieno vardams ir terminams pridedamos galūnės: vyriškosios arba bevardės giminės vardams ir terminams -as, moteriškosios giminės - -a; jie linksniuojami kaip atitinkami lietuviški daiktavardžiai, pvz.: manasas, manaso... (skr. manas, neutr.); ... apsarasa, -os (skr. apsaras ‘dangiškoji nimfa’, fem.)“.

Tiesą sakant, grupėvardžių atveju įdomiausias atvejis turbūt ne tie, kurių vienaskaita yra -a, -o, -u, o -ë, dgs. -i. Jei jau grupėvardžius pageidautina linksniuoti kaip vyriškus, bet į minkštumą galima atsižvelgti, tai turėsime vns. kvendis, dgs. kvendžiai.

rugsėjo 29, 2006, 9:13

Tiesą sakant, grupėvardžių atveju įdomiausias atvejis turbūt ne tie, kurių vienaskaita yra -a, -o, -u, o -ë, dgs. -i. Jei jau grupėvardžius pageidautina linksniuoti kaip vyriškus, bet į minkštumą galima atsižvelgti, tai turėsime vns. kvendis, dgs. kvendžiai.

Ir niekas nemato, kad leptelėjau nei šį, nei tą - kvenjiškai tariama visai neminkštinant? Tai gal kvendas, kvendai?

<hr>2006 11 14
Knygos „Didieji pasaulio stebuklai“ (2006) peržiūra parodė, jog dabar geografiniai pavadinimai lietuviškai rašomi pagal kiek kitokias taisykles, nei asmenvardžiai. Berods laikoma, kad tų pavadinimų ir jų komponentų reikšmės skaitytojas nesupranta. Taip pat manoma, kad skaitytojas nesupranta originalo gramatinių formų. Netgi jei jis tai supranta: „Čoklit Hilzas neįprastas“... Taigi, analogiškai reikėtų manyti, kad skaitytojas neturi suprasti sandų reikšmės kuopinėse daugiskaitose Doriath, Crissaegrim, Thangorodrim, Mithrim, Tol-in-Gaurhoth (ar Gorgoroth yra tokia daugiskaita – nežinau, bet įmanoma). Taigi, tokiais atvejais lietuviška galūnė turėtų būti pridedama prie viso svetimo žodžio: Dorijatas, Krisaegrimas, Tangorodrimas, Mitrimas, Tol in Gaurotas.

Is vienos puses Tol in Gaurotas, Krisaegrimas ir pan. skamba geriau, nei bet koks kitoks sulietuvinimas, koki galiu isivaizduoti (o siaip - koks butu tas kitas variantas? Sorry, kad praziopsojau).
Is kitos - tai, kad vienoje knygoje parasytos nesamones dar nereiskia nei to, kad tai tikrai yra oficiali kalbainiska politika, nei to, kad butina ja vadovautis net jei taip ir yra.

Deja - viena knyga (bet visgi nauja, stora ir - tikėtina - redaktorių peržiūrėta) - nekoks šaltinis. Dar labiau deja - mano turimos rašybos taisyklės yra 1989 m., tad vien jomis remtis irgi pavojinga. O jei jau nauja knyga ir jos sutapo, tai, manyčiau, galima. Tad džiaugiuosi, jog sutapo.

Indraja gruodžio 21, 2004 rašė:Keli dalykėliai apie pavadinimus (pagal "Lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą", 1989):

Latvių, slavų ir antikinių kalbų daugiskaitinių vardų galūnės paprastai keičiamos atitinkamomis lietuvių kalbos daugiskaitos galūnėmis.

Rašant iš kelių žodžių sudarytus vietovardžius, lietuviškos galūnės dedamos tik prie paskutinio žodžio.

Kitų kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai, sudaryti iš dviejų ir daugiau žodžių, yra rašomi be brūkšnelių, neatsižvelgiant į tai, ar originalo kalboje brūkšnelis rašomas, ar ne. (Dvigubi vietovardžiai sudaryti iš dviejų brūkšneliu sujungtų savarankiškų tikrinių vardų).

Kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių visi žodžiai, išskyrus sudėtinio vardo viduje esančius tarnybinius žodžius, pradedami didžiąja raide.

Viskas aišku, išskyrus pirmąjį punktą. Thangorodrim – Mountains of Tyranny – Tangorodrimas ar Tangorodai? Crissaegrim – ‚Cut mountain-peaks‘(? ir ar tikrai čia kuopinė daugiskaita?) – Krisaegrimas ar Krisaegai? Man labiau patiktų galūnės pridėjimas, o ne keitimas (priešingai nei asmenis įvardijančių bendrinių žodžių atveju). Autorius berods nesitikėjo, kad skaitytojas supras patį žodį: ‚returned to the peaks of Crissaegrim‘. Kaip suprantu, įprasta keisti galūnę mums artimų kilmės ar istorijos požiūriu kalbų pavadinimuose, o elfų kalbos lyg nepatenka į šią grupę. Bet kalnų pavadinimai labai dažnai turi lietuvišką daugiskaitos galūnę: Alpės, Pirėnai, Karpatai, Tatrai, Himalajai, Apalačiai, Andai.

O absurdo šiuolaikinėje nomenklatūroje daug. Kaip jums patinka (cituoju visiškai apytiksliai), kai tame pat puslapyje parašyta, tarkim, "Sutherlandas nukeliavo" ir "Saderlendo kalvos"?

Mano intuityvia nuomone, grožiniame tekste geriau tegul būna tas kartais juokingai atrodantis lietuvinimas (Krisaegrimas; Čoklit Hilzas). O jei tekstas labiau mokslinio pobūdžio, gal išvis reikia versti ir šalia pateikti originalo variantą ["Priespaudos kalnai" (Thangorodrim); "Šokoladinės kalvos" (Chocolate Hills)] ir pan.? Bet vėlgi reikia žiūrėti, kad absurdiškai nesipjautų vietovardžiai ir asmenvardžiai.

Indraja rašė:Ivrinas ar Ivrina? (čia jau rimtai klausiu - kuris jų teisingesnis ar logiškesnis, ar bent tikėtinesnis? Arba kur man pasisiųsti, kad galėčiau išsiaiškinti? Į TORC?). Apie tai jau klausiau 2005 m. spalio 23 d. Situacija tokia: On Ivrin's lake is endless laughter. She is fed from crystal fountains unfailing, and guarded from defilement by Ulmo, Lord of Waters, who wrought her beauty in ancient days. - ir nesuprantu, ar lake, ar Ivrin yra she. Ar lake gali būti she?

Čia yra she, nes čia kalbama apie Ivriną, o ne apie ežerą. Tiesiog Ivrina pati yra ežeras (pavadinkime tai personifikacija) - o paties žodžio "ežeras" giminė šiuo atveju neturi reikšmės (gramatinės bent jau). T.y. svarbesnis pirmas žodis, o antras skirtas tik pavidalui, formai nusakyti. Dabar, atsiprašau, neturiu daugiau laiko. Suprantamiausias, žinomiausias pavyzdys galėtų būti Hamleto Tėvo šmėkla.
(Pvz.: Atskrido prie Hamleto jo Tėvo šmėkla. Jis, kreipdamasi į sūnų, tarė: - bla bla bla - kaip matot, tas "jis" nelabai kliūna, o vartojant "ji" būtų net kiek nelogiška, nes automatiškai būtų galima pagalvoti, kad kreipėsi motina).

Bet kaip mes žinome, ar Ivrin yra "ji", ar "jis"? Kaip sužinojau, personifikavimas angliškai gali būti susijęs su savybėmis, kurios priskiriamos objektui ir jiems atrodo "vyriškos" arba "moteriškos". Čia personifikuotas pats "Ivrin's lake", ne vienas ar kitas pavadinimo sandas. Kaip bebūtų, tokiu atveju natūralu nutarti versti moteriška forma.

Na, kadangi "she", tai, matyt, kad moteriška...

King ov Isengard rašė:Na, kadangi "she", tai, matyt, kad moteriška...

O tu skaitei, ką citavai aukštesnėje žinutėje? Klausimas yra apie tai, ar ežeras anglų kalboje gali būti moteriškos giminės. Laivai, pavyzdžiui, tikrai gali ir yra (ir ne jei laivas vadinasi "Admirolu Nelsonu", jis vis tiek bus moteriškos arba bevardės giminės), o kaip su vandens telkiniais - neįsivaizduoju, ir kol kas įsivaizduojančių neatsirado.

aš gi kaip ir aiškinau, kad she čia taikoma ne į ežerą (o į Ivriną, kuri yra ežeras. Ir ji yra ji, nes pasakyta she).
Mitologiniuose tekstuose juk yra, kad visiškai nepaisoma "daikto/dalyko" giminės. Ar pasakose.
Nebežinau, kaip paaiškint jums... Tarkim, Liepa + Medis. Liepa, kaip žinia, mot. g., medis - vyr. g.
Toks sakinys: Ant kalno stovėjo Liepos medis. Ji, žvelgdama į pakalnėje stūksantį kaimelį, apimtą liepsnų, lapais šlamėjo ir šaltas ašaras braukė. - na, juk analogiškas sakinys.

edit: ir čia nesakau, kad personifikuotas ne visas sandas (Liepos medis), tačiau sakoma "ji", nes šitas prakeiktas liepos medis yra moteriška būtybė.
Ok, jei surasiu per vakarą, aš pateiksiu jums kokį tikrą pavyzdį. Jei neklystu, Greimo "Lietuvių mitologijos studijose" kažkas tokio yra.

Ar gali, remdamasis kokiu nors šaltiniu ar pavyzdžiu, teigti, jog tas pats galioja ir šiuolaikinėje anglų kalboje, kur beveik visada negyvi daiktai yra bevardės giminės, tačiau kartais pasitaiko poetiškų išimčių?

Nemanau, kad Tolkieno anglų yra šiuolaikinė.
Bet diskusija "suįdomėjo" ir aš pasistengsiu paieškot. Gal ne rytoj, bet iki pirmadienio.

Tolkino anglų kalba yra tiek pat šiuolaikinė, kiek Krėvės lietuvių kalba. Ta prasme, lingvistiniu požiūriu ji tikrai šiuolaikinė - anglu kalba šiuolaikinė vadinasi nuo Šekspyro laikų, jei neklystu.

Čia šiaip radau truputį į temą...

USAGE NOTE Using she as a generic or gender-neutral singular pronoun is more common than might be expected, given the continuing debate regarding the parallel use of he. In a 1989 article from the Los Angeles Times, for instance, writer Dan Sullivan notes, “What's wrong with reinventing the wheel? Every artist has to do so in her search for the medium that will best express her angle of vision.” Alice Walker writes in 1991, “A person's work is her only signature.” It may be argued that this usage needlessly calls attention to the issue of gender, but the same argument can be leveled against generic he. This use of she still carries an air of unconventionality, which may be why only three percent of the Usage Panel recommends it in sentences like A taxpayer who fails to disclose the source of ____ income can be prosecuted under the new law. • Some writers switch between she and he in alternating sentences, paragraphs, or chapters. This practice has been gaining acceptance, especially in books related to fields like education and child development, where the need for a generic pronoun is pervasive. It can also be seen in academic journals, where the sentence The researcher should note that at this point in the experiment she may need to recheck all data for errors might be followed later in the same section by The researcher should record his notes carefully at this stage. This style may seem cumbersome, but if generic pronouns are required, alternating between she and he can offer a balanced solution in an appropriate context.

Na, taip, ta prasme tai tikrai šiuolaikinė, nesiginčiju. Bet jis turbūt vis tiek stangėsi rašyti "mitologiškai", kad būtų kuo autentiškiau, t.y. ir gramatinės formos, ir žodžiai kai kurie, ir, matyt, jų vartojimas - senoviškas.

Toje nuorodoje, kurią davei, kalbama apie šiuos laikus, kai lyčių lygybės klausimai pasiekia ir įvairius tekstus, kuriuose reikia nuspręsti, kokį įvardį naudoti, kalbant apie neapibrėžtos lyties asmenį. Lietuvių kalboje tai nėra sudėtinga, nes visi daiktavardžiai turi gimines, o anglų kalboje daugelis daiktavardžių teoriškai galėtų būti tiek vyriškos, tiek moteriškos giminės. Na o naudoti daugiskaitos įvardį "they" kaip vienaskaitinį bent kol kas nėra populiaru. Taigi čia nelabai į tą temą.

na, ok:) Čia dar ne tai, ko ieškau, bet - ir man pačiam - pamąstymui: Vokiškai "jūra" yra das Meer - taigi nekatroji giminė, olandiškai - die Meer - taigi - moteriškoji. Gi vokiškai der See - yra "ežeras", o die See - "jūra". Čia, kaip sakant, "sakau, kad nieko nesakau", bet gal galėjo kažkas tokio būti ir anglų kalboj... arba, gal Tolkienas "neangliškai" šioje vietoje vartojo anglų kalbą... ok, aš čia tik "garsiai" mąstau.

Taipogi

You could resort to the awkward 'he or she' formula, or to the practice of writing 'he' when you mean 'he or she' (which many people find objectionable), or to recasting all your sentences to avoid the problem!

, remiantis šituo, gal buvęs anglų kalboj laisvas, "asmeninis"(?) giminės formos vartojimas? Bent jau kažkuriuo laikotarpiu... Blemba, įdomu...

- - - - - - - - - - - - - - - - -
edit: na va, čia man atrodo gana aiškiai pasakoma, kad she galėjo būti laisvais naudota ("She refers to abstractions personified as feminine"):
http://en.wikipedia.org/wiki/She

Tolkinas anglų kalbą vartojo labai angliškai. Šventa teisybė: taip pat, kaip Krėvė lietuvių kalbą - labai lietuviškai, su dviskaita ir t.t.

King ov Isengard rašė:aš gi kaip ir aiškinau, kad she čia taikoma ne į ežerą (o į Ivriną, kuri yra ežeras. Ir ji yra ji, nes pasakyta she).

Galiu pateikti sugretinimą, iš kurio paaiškėja, kodėl nėra aišku ar Ivrin (ne lake, ne Ivrin's lake, o Ivrin) yra he, ar she.
Tame pat Silmarillion yra:
"they journeyed beside Narog to his source in the Falls of Ivrin"
Akivaizdu, kad pats Narog personifikuotas kaip he, tad swift river Narog yra greita upė Narogas.
Deja, tokio aiškaus sakinio su Ivrin niekur šioje knygoje nėra. Yra:
"the pools of Ivrin"
"Eithel Ivrin, the springs whence Narog rose beneath the Mountains of Shadow"
"On Ivrin's lake is endless laughter. She is fed from crystal fountains unfailing"
"she had loved him before the Nirnaeth, and so greatly did Gwindor love her beauty that he named her Faelivrin, which is the gleam of the sun on the pools of Ivrin"
"Eithel Ivrin - 'Ivrin's Well', the source of the river Narog"
"Ivrin - The lake and falls beneath Ered Wethrin where the river Narog rose"

Lake, kuris personifikuotas kaip she, nėra lake Ivrin (kaip river Narog). Tai yra Ivrin's lake. Tai tik ežeras, kuris pagal anglų tradicijas jiems atrodo turįs moteriškų "būdo bruožų".

Eithel Ivrin, the springs - svarbi vieta. Nes pagal standartinį variantą (kai Twin Peaks virsta Tvin Pyksu) vertime turėtume: Eitel Ivrinas, šaltiniai. Negalim vartoti skirtingų gramatinių to pat pavadinimo giminių tam pat tekste. Tvirtesni argumentai palaiko vyrišką gramatinę giminę.
Ivrinas.

gal buvęs anglų kalboj laisvas, "asmeninis"(?) giminės formos vartojimas?

Nelabai. Tas įvardžio "jis" vartojimas, kai kalbama apie neapibrėžtos lyties asmenį, yra greičiau reliktas arba kažkada egzistavusios žodžio "žmogus" giminės, arba patriarchalinės kultūros. Arba dar kažko.

Paklausiau klausimo apie negyvų objektų suasmeninimus viename tarptautiniame forume. Iš atsakymų supratau, kad daugumą negyvų dalykų galima įvardinti ir kaip moteris, ir kaip vyrus. Įvairūs vandens telkiniai kartais būna įvardijami kaip moterys, bet tuomet, kai kalbama apie jų nusineštas gyvybes ("The lake, she is a harsh mistress - took four friends of mine and my boat a year back."). Laivai ir valstybės moteriškai apibūdinami dėl to, kad juos tradiciškai valdė vyrai, o moterų šalia norėjosi, tai bent taip įsivaizduodavo jų kompaniją. Taigi bendra situacija tikrai nėra aiški, bet dabar paklausiau konkrečiai apie šią citatą, tai galbūt atsiras, kas galės patarti daugiau.