Gyvenimo būdo žurnalas - arba kokie yra šiuolaikiniai elfai

IMHO, pavadinti save elfu reikia turėti ego dydžio sulig Vilniaus televizijos bokštu ir kuklumą dydžio sulig vienu protonu - prisiminkim, kokie elfai tobuli Tolkieno pasaulyje - ir gražūs, ir protingi, ir viską moka., ir t.t, ir pan.

Naturlich, šito netaikau susikurtiems RPG veikėjams.

Filosofiniu požiūriu tikrai neįmanoma kuo nors "būti", ypač elfu. Bet rasti sąlyčio taškų su kuria nors paderme lengva. Nebūtina turėti viso požymių komplekto Svarbiau - pomėgių ir polinkių bendrumas.
- Išblėsusi iki laumės bei internetinio konstrukto elfė Indraja Romenwen Rightcopy-Talking.

aš kažkaip pritariu shlykshtukui ...
Jie pernelyg Tobuli

aš save laikyčiau elfu tik tuo atveju jei mane tokiu laikytu visi arba iš tikrųjų juo būčiau

o kolkas...

Beje, elfė-laumė Indraja Romenwen Rightcopy-Talking ir asmuo, spausdinantis šiuos žodžius, nėra tas pats. Jos tik palaiko telepatinį-empatinį ryšį. (O kadangi asmuo telepatija netiki, visa tai reikia suprasti būtent kaip RPG). 😉
"Buvimui" gali būti svarbus ne tik polinkių (tarkim, plepėti, lipti į medžius, žiūrėti į žvaigždes, domėtis mokslu... ) bendrumas, bet ir pasaulėžiūra. Elfai, pvz., gyvena labai racionaliai paaiškinamame pasaulyje, kuriame net Dievas panašesnis į faktą nei į hipotezę. Jiems nėra pažadėtas koks nors rojus ir prisikėlimas po tikrosios mirties pasaulio pabaigoje. Jie nebando atsakyti į klausimą, kas bus tuo metu, religijos pagalba, o kuria filosofines hipotezes.

jeigu orkas supranta ka cia prirase indraja, tai jis tikrai nera orkas

Nesutinku, kad jei būtybė pernelyg tobula, negalima ja būti (tiksliau ne pačiam būti, o susikurti tokį personažą). Nebūtinai juk save elfais vadinantys žmonės sako, kad jie yra tobuli kaip elfai, ir nebūtinai jie išvis pretenduoja į tą tobulybę. Bet galbūt tobulybės siekia. Tuo labiau, manau, žmonės elfais nori būti ne tik dėl jų tobulumo, bet ir apskritai dėl požiūrio į pasaulį ar šiaip natūros. Na, elfai eiles kuria, tai va meniškos natūros žmonės irgi pasijunta elfais. Tik aišku nebūtinai tas žmogus bus apsigimęs menininkas ar apskritai gebės ką nors sukurti, bet juk svarbu pastangos ir norai
O tai ką, jeigu elfai mums per tobuli, tai gal tada visi būnam orkais arba dvorfais? na aišku lengviausia būti žmonėm, bet tą kiekvienas sugeba

Elfhild rašė:. Na, elfai eiles kuria, tai va meniškos natūros žmonės irgi pasijunta elfais. Tik aišku nebūtinai tas žmogus bus apsigimęs menininkas ar apskritai gebės ką nors sukurti, bet juk svarbu pastangos ir norai

Oi nesutinku. Oi kaip nesutinku! Jeigu žmogus galvoja, kad jis moka kurti eiles, tai visiškai nereiškia, kad jis tikrai jas moka kurti. Ir kad natūra anojo meniška. O pastangos ir norai...nieko nėr baisiau už eiliakalį-entuziastą, kuris nori savo pašaukimo vaisiais aktyviai dalintis su visu pasauliu, užuot tyliai rašęs kur į dienoraštį. Jei kas skaitėt "Hitchhiker's guide to galaxy", tai ten bloga poezija buvo baisus kankinimo būdas.

Beje, kažkaip jūs čia tuos elfus vienapusiškai ir nusaldintai įsivaizduojate. Eiliukai, medeliai, gėlytės, paukščiukai čyru-vyru...nu tikras teletabių pasaulis, kai tuo tarpu buvo ir kraujo marios, ir rasizmas, ir genocidas. Taip kad jei imsim tik kai kuriuos požymius, ir aš galėčiau elfu apsivadint.


Dėl polinkių ir pomėgių bendrumo, ką minėjo Indraja -- hm...racijos tame yra. Tada, jei kas norit pasižiūrėti į orkus, pasivaikščiokit Vilniaus stoties apylinkėmis. Ten jie ypatingai gausiai tūsinasi, grupelėmis ir pavieniui.

Shlykshtuk, visai ne taip mane supratai. Ta užuomina apie tai kad "nebūtinai tas žmogus mokės eiles kurti" ir buvo apie tokius atvejus, kai nieko jis nemoka. O tada galima dar du tipus išskirti: nemoka ir tai pripažįsta bei nemoka ir įsivaizduoja, kad moka. Pastarojo į savo apibrėžimą apskritai neįtraukiau, nes tokie žmonės, kurie vaizduojasi esą elfais ir poetais bei reikalauja dėmesio bei ovacijų, nors iš tikrųjų yra nuvažiavę į paviršutiniškumo ir banalumo lankas, man apskritai nesuprantami. Betgi tokių žmonių tarp tolkinistų daug nesu sutikusi (iš vis nesu, jei kalbėčiau apie nevirtualų pasaulį).
Ir apskritai aš apie gėlytes ir rožinius debesėlius nekalbu, nes mane tokie dalykai nervina kalbu apie labiau išvystytą domėjimąsi pasauliu.
O kaip suprast:

IMHO, pavadinti save elfu reikia turėti ego dydžio sulig Vilniaus televizijos bokštu ir kuklumą dydžio sulig vienu protonu - prisiminkim, kokie elfai tobuli Tolkieno pasaulyje - ir gražūs, ir protingi, ir viską moka., ir t.t, ir pan.

O paskui:

Eiliukai, medeliai, gėlytės, paukščiukai čyru-vyru...nu tikras teletabių pasaulis, kai tuo tarpu buvo ir kraujo marios, ir rasizmas, ir genocidas. Taip kad jei imsim tik kai kuriuos požymius, ir aš galėčiau elfu apsivadint.

Tai kaip čia - tai gražūs ir protingi, tai jau genocidą vykdo? Va čia ir glūdi visa paslaptis, kad galbūt ne tokie jie tobuli ir buvo, tam tikra prasme. O kita prasme, tobulumas nebūtinai yra klaidų nedarymas.

Mano vaizduotėje elfai gana tobulos būtybės, bet žudynių tai irgi nenurašau. Kaip tik visa ta kombinacija suteikia tai rasei tai, kuo ji mane žavi. Vanjos, va, buvo tikri tobulybės, nes nei kariavo, nei ką. Bet užtat ir į istoriją neįėjo, o noldos savo žygdarbiais žavi. Kita vertus, jei save laikyčiau elfe, tai, aišku, jokių ten žygdarbių neatlikinėčiau jau vien todėl mes, žmonės, ir negalim elfais tikrąja to žodžio prasme būti (t.y. elgtis, gyventi kaip jie) - tai pernelyg neįmanoma. Galim užtat pripažinti jų vertybes ir apskritai požiūrį, apie ką aš ir kalbu, sakydama, kad jokia čia ne nuodėmė save elfu laikyti.

Na nusišnekėjau šiek tiek. Per greit man mintys sukasi, kad galėčiau rišliai surašyti

Elfhild rašė:

IMHO, pavadinti save elfu reikia turėti ego dydžio sulig Vilniaus televizijos bokštu ir kuklumą dydžio sulig vienu protonu - prisiminkim, kokie elfai tobuli Tolkieno pasaulyje - ir gražūs, ir protingi, ir viską moka., ir t.t, ir pan.

O paskui:

Eiliukai, medeliai, gėlytės, paukščiukai čyru-vyru...nu tikras teletabių pasaulis, kai tuo tarpu buvo ir kraujo marios, ir rasizmas, ir genocidas. Taip kad jei imsim tik kai kuriuos požymius, ir aš galėčiau elfu apsivadint.

Tai kaip čia - tai gražūs ir protingi, tai jau genocidą vykdo? Va čia ir glūdi visa paslaptis, kad galbūt ne tokie jie tobuli ir buvo, tam tikra prasme. O kita prasme, tobulumas nebūtinai yra klaidų nedarymas.

Aha, aš čia netiksliai išsireiškiau. Sakydama 'tobuli', neturėjau omeny moralės, bo tai yra subjektyvus dalykas (kas vienam genocidas, kitam tiesiog vietovės išvalymas nuo nebūtinų elementų). Tobuli elfai yra, sakykim, technine prasme - jiems vienodai gerai sekėsi ir poezija, ir ginklų bei juvelyrikos gaminimas, be to - gražūs, protingi, l. greitai pagaunantys naujoves (bent jau noldorai).

Mano vaizduotėje elfai gana tobulos būtybės, bet žudynių tai irgi nenurašau. Kaip tik visa ta kombinacija suteikia tai rasei tai, kuo ji mane žavi. Vanjos, va, buvo tikri tobulybės, nes nei kariavo, nei ką. Bet užtat ir į istoriją neįėjo, o noldos savo žygdarbiais žavi.

Va kaip tik todėl vanios (:mrgreen:) man ir atrodo ne tokie įdomūs kaip kitos gentys. Jie nesimokė, neklausinėjo 'O kodėl taip, o ne kitaip?' - valarai taip pasakė, ir gipsas. Neabejojo, todėl ir netobulėjo.

Aišku, čia galima iškelti skirtumą tarp Vakarų ir Rytų mentaliteto skirtingų nuomonių dėl to, kad progresas, judėjimas yra civilizacijos variklis, bet IMO Tolkienas kurdamas Viduržemę rėmėsi būtent vakarų civilizacijų mitologijomis, todėl tą požiūrį ir imu kaip bazinį.

Kita vertus, jei save laikyčiau elfe, tai, aišku, jokių ten žygdarbių neatlikinėčiau jau vien todėl mes, žmonės, ir negalim elfais tikrąja to žodžio prasme būti (t.y. elgtis, gyventi kaip jie) - tai pernelyg neįmanoma. Galim užtat pripažinti jų vertybes ir apskritai požiūrį, apie ką aš ir kalbu, sakydama, kad jokia čia ne nuodėmė save elfu laikyti.

Na nusišnekėjau šiek tiek. Per greit man mintys sukasi, kad galėčiau rišliai surašyti

Atlikinėjo žmonės gi žygdarbius. Mano kuklia nuomone, pačios įdomiausios Silmarilliono sakmės buvo būtent apie žmones. Todėl aš ir nesuprantu to kai kurių tolkienistų požiūrio -- 'niekad neprilygsim' ir pan. Kažkokiu inferiority complex atsiduoda. Turim rasę (elfus) su krūva savybių, kuriomis galima žavėtis ir galima, netgi reikia, iš jų mokytis. Bet garbinti ir idealizuoti (iš ten ir tos 'gėlytės'), nepaisant faktų? Kaip kokius dievus? Tokiam kontekste man elfai tampa panašūs į Nyčės antžmogius. Negi tai gerai? Aišku, jokia nuodėmė čia, o kiekvieno asmeninis reikalas....nu bet nesuprantu aš to požiūrio, ir tiek.

Nieko čia nenusišnekėjai, beje. Viskas l. suprantama.

Jokiu budu nereikia ko nors dabar garbinti...tuo labiau elfu..
Mano asmeniniu poziuriu teigiamiausias zodis yra pagarba,is ko seka mokymasis ir siekimas to paties..bet ne garbes,ne ai veda prie tusciagarbystes,ne prie garbinimo,bei nuolankumo,nes tai virsta vergyste...
Tolkieno pasaulyje as labiausiai vertinu tuos zmones,kurie jaucia pagarba elfams ir is ju mokosi.Tik beda ta,kad zmoniu sirdys yra easily corrupted.Tie,kurie atsipiria pagundoms,vilionems,savo tamsiajai zmogiskai prigimciai man bet jau atrodo,kaip lygus su lygiais pries elfus.
O kas is tolkinistu sako,kad reikia garbinti elfus? "niekada neprilygsim",tai speju yra kaip visumos apibendrinimas,kad zmones visvien nesugebes islaikyt tos harmonijos,ramybes,kilnumo ir pan. savybiu,kuriu galbut trokstu turet,del tam tikru priezasciu....zmones yra neramus,jie gyvena trumpai ir jie greiciau sugundomi,lengviau paveikiami...nors ir patys to nenoretu taigi,lyg ir nori siekti elfu bruozu,bet suprasdamas,jog visu ju nepasieks zmogus teip ir sako
ir visgi,svarbiausia siekti!!!
o dunadanu pavyzdys yra geriausias...

Elfai nėra teigiamų veikėjų kompanija. Jų padermė ne tobula, nors simbolizuoja daug gražių dalykų. Elfas kaip asmenybė turi pasirinkimo tarp gėrio ir blogio laisvę. Kaip gi kitaip parašysi kūrinius, kuriuose dauguma veikėjų – jie? Tačiau pirmas įspūdis – stipriausias, o elfai pirmiausia įsiminė kaip ŽV miškų gyventojai, giedantys po žvaigždėmis vakaro prieblandoje. Man tai perteikia dvasinės darnos, santarvės su gamta būseną (o ne kažkokią romantiką). Aišku, po to perskaitytas Silas su žavingaisiais blogiukais (šauniausi – pats Feanoras ir Magloras su Maedrosu, nes ne vienplaniai) pridėjo spalvų elfų padermei, tačiau jie ėmė patikti tik labiau. Silo elfai idealizuoti ne ką daugiau už žmones ir šiaip už įvairių kitų herojinių epų veikėjus. Net mažiau už graikų mitologijos pusdievius ir šiaip žmones. Kiek žinau, laikoma, kad tokie idealizuoti žmogiški personažai būna skirti būtent paties žmogiškumo išaukštinimui...

shlykshtukas rašė:Atlikinėjo žmonės gi žygdarbius. Mano kuklia nuomone, pačios įdomiausios Silmarilliono sakmės buvo būtent apie žmones. Todėl aš ir nesuprantu to kai kurių tolkienistų požiūrio -- 'niekad neprilygsim' ir pan. Kažkokiu inferiority complex atsiduoda.

Atlikinėti tai atlikinėjo, bet dabar, t.y. XXIa., sąvoka "žygdarbis" įgijusi visai kitokią prasmę. Toks žygdarbis kaip ėjimas per tamsą į Angbandą ir herojinis silmarilio išlaisvinimas, kas atrodo neįmanoma, nebeegzistuoja. Koks kvailys aukos savo gyvybę kokiam nors medžiui išgelbėti? gal tam tikroms teroristinėms grupuotėms kamikadzės, dvynius pargriovę, ir buvo didvyriai, bet gi apskritai dabar viskas kitaip veikia. Žygdarbis dabar gali būti pvz pinigų aukojimas skurstantiems Afrikos vaikams, arba pinigingos karjeros atsisakymas vardan moralinių nusistatymų, kas, tiesa, irgi dviprasmiškai vertinama. Žmonės patys nebežino, iš ko juoktis, o ką girti.

Na bet čia ne apie tai kalba aišku. Elfai. Va, kaip Indraja rašo, žavingieji blogiukai Feanoras ir Co visai nenustato skaitytojo prieš elfus. Kaip tik, suteikia tokią pilnatvę, harmoniją. Vanjos nykūs, kartais gali atrodyti net pataikaujantys. O noldos tuo tarpu žėri visom vaivorykštės spalvom. Tai imo labai atitinka ir moderniojo pasaulio situaciją - kad būtum kažkuo, turi būti viskuo. Jei žinosi visko po truputį, bet nieko gerai, ir viską darysi tiksliai, kaip pasaulis reikalauja, taip ir liksi eiline pelyte po šluota. Tikrieji genijai tuo tarpu yra anaiptol ne tobulybės pagal žmonių nustatytas normas, paprastai jie apskritai būna neįtampantys į visuomenę (Einšteino vaiktystė, rodos, irgi buvo sunki?). tai va... išradimai gimsta ne iš normų, o iš nusižengimo normoms, kaip ir visa herojinė Silmarilliono istorija gimė iš išsišokėlių noldų

Mano mintys karosis su jūsų visų, bet tiesiog noriu pasakyti, kad sutinku su jumis... 😉 Ir elfai darė daug klaidų, bet jie vistiek nepasidavė Blogiui... vat ta savybė juose man labiausia patinka... jie turėjo stiprų charakterį... juk kiek Morgotas nebandė Feanoro palenkti į savo pusę, galiausiai Feanoras vistiek jo neapkentė, nors aišku, kaikurios Morgoto mintys paveike ji...

Man atriodo, diskusija per daug surimtėjo ir prašyte prašosi atskiros gijos

Na klaidų nedaro tik tas, kas išvis nieko nedaro. Bet nepasidavė Blogiui? Oi kaži...blogis nėra vien pasikėlusi dievybė (kuriam, beje, nepasidavė ir dwarfai) -- o kiek pamenu, noldorai savo kelyje į Rytus ne visai gerų dalykų pridarė, or ir vietoj pasižymėjo.

ŽV man elfai visiškai neįsiminė, beje. Neįdomiausios knygos vietos (bet mano ir požiūris į gamtą kitoks: 'palikit, žmonės, ją ramybėj, bo tik patys sau bėdų prisidarysit', ir ryšys su gamta man nėra dvasinės darnos požymis). O Silmarillionas - jau apie asmenybes. Ir čia visai ne Tolkienas juos garbina, gal kas mane ne taip suprato. Fandomas gi ("[...]kad zmones visvien nesugebes islaikyt tos harmonijos,ramybes,kilnumo ir pan. [...]" -- Durino blynai, kam čia tas lietuviškas nusižeminimas?! Kitokie žmonės! Ne blogesni, o kitokie!) Ir būtent už tai, kas elfai nėra. Todėl man ir buvo tas visada keista.


Keičiant nuotaiką -- pilnas Internetas visokių "Kokiai Middle Earth rasei jumi priklausote?" testų. Turint laiko ir nekreipiant dėmesio į kai kurių paikumą, visai linksmas užsiėmimas. Spėjau pabūt ir avari, ir entu, ir net Eru vieninteliu.

Tiesą sakant, keista, kodėl daugiausia diskusijų sukelia "buvimas" elfu. Juk pasitaiko ir žaidžiančių (turiu omeny - forumuose) majas bei valas, kurie ne menkesni bent už graikų dievus. Visgi nemanau, kad tai dėl dar didesnio už elfišką egoizmo Tačiau būtų įdomu, kodėl pasirenkami tokie personažai?
Tikėtina, kad dalis fandomo elfus įsivaizduoja geresnius, nei jie buvo, nes dar nespėjo perskaityti Silo. O dar kita dalis gal matė tik Orlandą Blūmą ir Liv Tailer
Sakyčiau, "nesugebės" - ne nepilnavertiškumo kompleksas, o būtent suvokimas, kad elfai - kitokie. Kai kuriais (tik kai kuriais) požiūriais jie tikrai yra nepasiekiamas idealas, mūsų svajonių įkūnijimas. JRRT, juos kurdamas, tokį aspektą turėjo omenyje. Aišku, negalima pamiršti, kad juose jis įkūnijo ne tik tokių svajonių išsipildymą, bet ir su tuo susijusius pavojus (ką pats rašė viename laiške). Nemirtingi, gražūs, talentingi - bet argi jie nuo to laimingesni? Ar geresni? - Ne. Nepamirškime, kad elfai turėjo ko pavydėti žmonėms ir ko iš jų pasimokyti.
Atsiminiau dar vieną dalyką, kodėl ŽV elfai patiko. Tai, kaip sakė Puškinas, šviesus liūdesys. Jis skamba toje giesmėje po žvaigždėmis ir pasirodo kaskart, kai minimi elfai. Gal tai gražu ne visiems, bet man ta ne tiek pasakojimo, kiek vaizdo tonacija paliko gilų įspūdį. ŽV elfiškumas asocijuojasi tarsi su tyliu žėrinčiu sniegu. Silmarillion - per sniegą nutykšta skaisčiai raudonų lašų gija... Kur ta anime?!

Indraja rašė:Tiesą sakant, keista, kodėl daugiausia diskusijų sukelia "buvimas" elfu. Juk pasitaiko ir žaidžiančių (turiu omeny - forumuose) majas bei valas, kurie ne menkesni bent už graikų dievus. Visgi nemanau, kad tai dėl dar didesnio už elfišką egoizmo Tačiau būtų įdomu, kodėl pasirenkami tokie personažai?

Oi, nemačiau nė vieno tokio. Ghy, jei tikrai yra (pusiau)rimtai tvirtinančių savo panašumą su valar ir mayar, tai čia jau gydytina didybės manija.

Tikėtina, kad dalis fandomo elfus įsivaizduoja geresnius, nei jie buvo, nes dar nespėjo perskaityti Silo. O dar kita dalis gal matė tik Orlandą Blūmą ir Liv Tailer

Orlando fanai, kurie save kažkodėl tituluoja ŽV fanais, yra fandomo atsitiktinė paklaida, ir į ją aš nė neatsižvelgiau.

Sakyčiau, "nesugebės" - ne nepilnavertiškumo kompleksas, o būtent suvokimas, kad elfai - kitokie. Kai kuriais (tik kai kuriais) požiūriais jie tikrai yra nepasiekiamas idealas, mūsų svajonių įkūnijimas. JRRT, juos kurdamas, tokį aspektą turėjo omenyje. Aišku, negalima pamiršti, kad juose jis įkūnijo ne tik tokių svajonių išsipildymą, bet ir su tuo susijusius pavojus (ką pats rašė viename laiške). Nemirtingi, gražūs, talentingi - bet argi jie nuo to laimingesni? Ar geresni? - Ne. Nepamirškime, kad elfai turėjo ko pavydėti žmonėms ir ko iš jų pasimokyti.

Nereikia nė laiško, viskas iš knygų aišku. Ir vat toks požiūris yra sveikas.

Atsiminiau dar vieną dalyką, kodėl ŽV elfai patiko. Tai, kaip sakė Puškinas, šviesus liūdesys. Jis skamba toje giesmėje po žvaigždėmis ir pasirodo kaskart, kai minimi elfai. Gal tai gražu ne visiems, bet man ta ne tiek pasakojimo, kiek vaizdo tonacija paliko gilų įspūdį. ŽV elfiškumas asocijuojasi tarsi su tyliu žėrinčiu sniegu. Silmarillion - per sniegą nutykšta skaisčiai raudonų lašų gija... Kur ta anime?!

Beje, anime elfai - labai juokingi sutvėrimai. Tos kiškio ausys, oi...

Oi, nemačiau nė vieno tokio.

Na, jie nesako, kad yra galingi kaip ainos, elgiasi kaip ir visi kiti, bet slapyvardžius atitinkamus turi. Pas mus bent pora 😉

Indraja rašė:

Oi, nemačiau nė vieno tokio.

Na, jie nesako, kad yra galingi kaip ainos, elgiasi kaip ir visi kiti, bet slapyvardžius atitinkamus turi. Pas mus bent pora 😉

Šitai nesiskaito. Aš juk realybėje irgi kačių nespardau