Haradietiškos negerovės

Haradietiškos negerovės ((C) Starlin)

Teip… Vienas, taip sakant, prozos gabaliukas forumo senbuviams yra pažįstamas, ir dabar jį galima aptikti čia:

“Žiedo rinktinė”

Ir, nors paprastai pratęsimai išeina prastesnį, bet kažkaip užsiliko pas mane pora nepanaudotų gabaliukų, ir, pastarųjų dienų įvykių įkveptą aš, na, tarkim, negalėjau susilaikyti … Taigi, pateikiu jūsų teisingam teismui:
<hr>

Žiedo legionieriai

Per beribę bekraštę Rohano krepšinio aikštelę ėjo du. Tai yra, ėjo trys, tačiau trečiojo, Gimlio, visiškai nesimatė aukštoje vešlioje žolėje.
- Matau! – staiga sušuko Aragornas. – Ne veltui “Adidas” kažkada naudojo kaip emblemą lapą iš Lorijeno!
- O kai krepšinį pradėjo žaisti dvorfai, perejo prie trijų Morijos viršunių logotipo, - patenkintai pridurė Gimlis, - bet ką tu tuo turėjai omeny?
Aragornas išdidžiai pakėlė iš žolės baltą sportbatį.
- Tai neabejotinai priklauso hobitui. Orkas niekada nedėvėtų batų su Lorijeno lapu…
- Aragornai…
- Be to, tai akivaizdžiai ne orkiškas dydis…
- Aragornai.
- Jis nei truputėlio nesmirda…
- Aragornai!
- Yra stebėtinai geros buklės…
- Aragornai!!! – suriaumojo galiausia Gimlis. – Hobitai neavi batų!
- Tikrai taip, - nuliūdo Aragornas ir sviedė sportbatį į tolį, kiek užteko jegos. Draugams nespėjus paeiti nei kelių žingsnių, iš tolio atjojo ne itin draugiškai nusiteikusių Rohano raitelių burys.
- Štai jie, - pikdžiugiškai tarė Eomeras. – Mėtosi čia sportbačiais. Krepšininkai, mat, atsirado…
- Tai jau tikrai ne polo žaidėjai, - burbtėlėjo iš žolės Gimlis.
- Ir kuris gi iš judviejų pilvakalbyste užsiima? – raiteliai nusikvatojo, o įsiutęs Gimlis net pašoko.
- Ramiau, gerbiamieji, - įsiterpė Aragornas. – Taip, tikrai esame krepšininkai. Visi trys, - pridurė jis, sukeldamas naują juoko bangą.
- Na, gerai, - prisijuokęs, pratęsė pokalbį Eomeras. – Į “Urūkų” sirgalius tikrai nesate panašūs, tas jau neblogai. Kur žaidžiate?
- Žaidėm už “Žiedo broliją”, - atsakė Aragornas. – Nauja tokia rinktinė, tačiau bent jau aš kaip žaidėjas esu seniai žinomas. Aragornas, Aratorno sūnus, žymaus Isilduro Sabonio palikuonis.
- Isilduro Sabonio?! – sušuko vienas raitelis. – Kuris pačiam Sauronui akį išdurė?
- Pirštą sulaužė, - patikslino Aragornas.
- O kuom įrodysi, kad esi palikuonis? – nepatikliai paklausė Eomeras.
- Štai originalūs Isilduro Sabonio marškinėliai, - Aragornas nusivilko apsiaustą ir atsuko Eomerui nugarą su garsiuoju vienoliktu numeriu.
- O marškinėliai tai didoki, - pastėbėjo Eomeras su pagieža.
- Akseleracija, - leptėlėjo Aragornas. Legolasas ir Gimlis vos sulaikė juoką, tačiau Eomeras, išgirdęs neaiškų žodį, ėmė žiūrėti į Aragorną pagarbiau.
- Kur gi likusi jūsų rinktinė pasidėjo? O gal pas mus pažaistumėt? Mums praverstų pora… trys patyrę žaidėjai.
- Gal kiek veliau, - pažadėjo Aragornas. – Šiuo metu ieškom dviejų mūsų žaidėjų, kuriuos buvo pagrobę “Urūkų” sirgaliai.
Eomeras pakišo ranką po šalmu ir pasikasė pakaušį.
- O sirgalius mes kaip tik vakar štai ten, ties šiaurine tribūna, trupučiuką pamokėm. Bet krepšininkų jų tarpe tikrai nesimatė.
- Jie, šiaip, ne visai kaipo krepšininkai…
- Savotiškai įslaptinti krepšininkai…
- Sakyčiau, net puskrepšininkai.
- Nebent itin gerai įslaptinti, - skeptiškai atsiliepė Eomeras. – Paimkite porą žirgų, čia pas mus plotai – o-ho-ho, - užtat apleista viskas. Tiesą sakant, reikia mūsų trenerį taip vadinamą…
Bendražygiai iškeliavo į šiaurę. Eomeras dar ilgai žiūrėjo jiems įkandin ir galiausia mąsliai tarė:
- Vis gi kažkuo tai aš nesupratau. Isilduras Sauronui pirštą sulaužė, o Sauroną vienaakiu pravardžiuoja…

Paniūrę draugai slankiojo tarp sirgalių paliktų šiukšlių kruvų.
- Šį kartą tai tikrai neklystų! – sušuko Aragornas. – Štai pėdsakai!
- Tai neabejotinai buvo hobitai, - tarė Legolasas, pasišlykštėjęs. – Tik hobitas gali užgerti lembasą koka-kolą!
- Reiškia, - Aragorną apėmė azartas, - Hobitai išsilaisvino. Užkando. Po to… po to… o po to jie dingo.
- Ne dingo, o, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes bei strateginius tikslus, laikinai pasitraukė.
- Nepatinka man šita tavo mintis, Legolasai. Kažką panašaus sakė ir Gandalfas prieš jam dingstant.
- Tai ne aš.
- Ir ne aš.
- Gandalfai! – bendražygiai džiugiai apsupo savo trenerį.
- Mes manėme, tave diskvalifikavo už muštynes su Balrogu!
- Kaip čia pasakius… Visada pravartu turėti pažįstamų aukštosiose sferose.
- Gandalfai, esu labai kaltas. Frodo ir Semas iškeliavo, Boromirą pašalino, jaunesnieji hobitai dingo…
- Nepergyvenk dėl smulkmenų, o dėl hobitų - ypač.
- Elfas ir dvorfas net nebesipeša.
- Ar ne? O šitai jau gali būti rimčiau. Tiek tos, turim neatideliotinų reikalų. Ech, kai Eru kurė laiką, jis jo sukurė užtektinai, tačiau Morgotas kažkur nudžiovė… Privalom keliauti į Edorasą ir padėti vietinei ekipai. Nuo šiol jūs busite Žiedo legionieriai! Pirmyn!

- Pabusk, Teodenai! Tavo ekipa užima paskutinę vietą pogrupyje!
- Gandalfas meluoja kaip visada, mano pone.
- Aš meluoju? O kodėl, sakyk, tada jūsų krepšinio aikštelė tokia apžėlusi?
- Žiū, tikrai, - nustebo Teodenas, pažvelgęs pro langą.
- Tai viso labo tokia taktinė gudrybė, kad priešas neatspėtų… - bandė teisintis Grima.
- Kur gi ne! – neištvėrė Eoviuna. – O Eomerą iš ekipos irgi taktikos sumetymais išmetė? O moterims kodėl uždraudė žaisti? – tačiau Teodenas, giliai susimąstęs, viso to negirdėjo.
- Kur Teodredas? – paklausė jis.
- Teodredas, - Gandalfas mėgavosi, iškeldamas lemiamą argumentą, - pasakė, kad negyvens šalyje, kur nebėra krepšinio.
Stojo mirtina tyla.
- Taigi, - prabilo pagaliau Teodenas, kreipdamasis į Grimą. – Sakei, išvesi mūsų ekipą į pergalę? Sakei, padarysi iš jos Dream Team… Beje, ką tas reiškia?
- Tas reiškia, - nusišaipė Gandalfas, - kad nuo laiptų reikia nuleisti tavo trenerį.
- Galima aš? – Eoviuna paraitojo rankoves, tačiau Grima per tą laiką spėjo dingti.
- Kada kitos rungtynės, Gandalfai?
- Rytoj.
- Po šimts vargų! Nieko mums šiemet nešviečia.
- Jokių būdų! Tuoj surinksim tokią ekipą… Kam, tu manai, aš čia šiuos legionierius atsitempiau?
- Jei grąžintumet mane…
- Savaime aišku, Eomerai.
- Ir mane!
- O tu lieki namuose, Eoviuna, kažkas turi ir batų raištelius lyginti. Tarp kitko, moterims vis dar uždrausta žaisti. Kodėl anksčiau aš pats šito nesugalvojau?
- Nesąmonė! Tuoj, tik surasiu savo antrą sportbatį…
Eomeras su Aragornu su palengvėjimu atsiduso. Eoviuna jau buvo besiruošiantį kažką jiems atrėžti, tačiau tuo metu Aragornas atsuko jai nugara, ir ji apstulbo, pamačiusi Isilduro Sabonio marškinėlius.
Legolasas ir Gimlis sinchroniškai atsikosėjo, po to įtartinai nužvelgė vienas kitą.
- Mes tikrai pastaruoju metu per dažnai sutinkam.
- Sakyčiau, nesveikai per dažnai.
- Turim kažką daryti.
- Elfai – orkų giminė!
- Žinai, kas yra žolės ritulys? Dvorfų krepšinis.
- Neveža…
- Jo-o…
- Gal susilažinam, kuris iš mudviejų rytoj daugiau kamuolių įmes?
- O kam? Aš ir taip žinau.
- Aš irgi.
- O nepakeliamas taikios būties lengvume…

Ir išaušo diena. Ir įvyko rungtynės. Ir net ne vienos…

Iš mačo Rohano “Raiteliai” – Izengardo “Urūkai”:
- Du turių!
- O aš jau kokį tuziną!
- Ką?! Žinoma, lengva tau, mėtai sau tritaškius…

Iš mačo “Fangornas” - “Sarumanas”:- Padegė! Padegė mūsų žaidėją!
- Pipinai, manau už šitą reiktų skirti baudą.
- Kas yra “bauda”, jaunasis hobite?
- Tuoj sugalvosim… Štai! Kas pataikys Sarumanui į balkoną?
- Aš!
- Aš!

Ir vėl Rohano “Raiteliai” – Izengardo “Urūkai”:- Įmetė! Įmetė! Maunam iš čia!
- Kas? Musiškiai?
- Ne! Orkai! Orthanko ugnį-į-į…

***
Po ilgų ir įtemptų kovų Aragornas, Gimlis, Legolasas, Meris ir Pipinas ilsėjosi tarp Izengardo griuvėsių. Frodo ir Semas klajojo tolimuose kraštuose. Gandalfas Orthanko bokšto papėdėje ginčijosi su Sarumanu. Viduržemės plotmėje visą “Žiedo brolija” vykdė savo įmantrų ir nelengvą žaidimą…
- Hobitai yra siaubinga jega, - pagarbiai prabilo Eomeras, dairydamasis. Hobitai, patenkinti, pasiputė, nutarus kol kas neminėti, kas jiems šiek tiek padėjo keliasdešimt entų.
- Pro šalį! – staiga pašaipiai suriko Gangalfas. Pipinas, demonstruodamas neįtikėtinus krepšininko sugebėjimus, pagavo kažką, kas praskriejo Gandalfui pro šalį.
- Nesipainiok į Išminčių reikalus ir, juo labiau, niekada negaudyk viską, kuo jie mėtosi, - patarė Legolasas.
- Tikra tiesa, - pridurė Gandalfas, nusileisdamas laiptais ir atimdamas “kažką” iš Pipino. – Bet jei jau sugavai – atiduok. Cha! Sarumanai, atspėk, ką turiu!
Iš bokšto pasigirdo įsiučio klyksmas.
- Atspėjo, - nusikvatojo Gandalfas.
- Kas tai, Gandalfai?
- Ar galiu pažiūrėti?
- Apsieisi, Pipinai. Aragornai… žinai, šiaip šitas daikčiukas priklausė Isildurui… ir dabar lyg tai priklausytų ir tau… bet kol kas palaikysiu jį pas save.
- Be problemų, Gandalfai, tik galima sužinoti, kas tai yra?
Legolasas ir Gimlis, be abejo, būtų susilažinę, kad dabar Pipinas tikrai ras būdą pasigrožėti netikėtai gautu lobių, ypač po Gandalfo atsakymo. Jeigu tik nors kuris jų manytų kitaip…
- Tai? O gi paties Feanoro rankų darbo krepšinio kamuolys!

Meees laimėsim!!!

Jūs tai gal ir laimėsit, o aš gi kitoj komandoj!!! - Ch.

Aha, tai vis tik atidarėm savo giją? Sveikinimai ir pasilankstymai iki žemės

Gija tai atidariau, bet reguliarių pasireiškimų joje sąžiningai nežadu

O kol kas, pasinaudojus proga - dar kartą ačiū redaktorei bei iliustruotojai

Šitą reikėtų viešai išplatinti - tegu visokie goblinai miršta iš pavydo

Jėga! Nors tenka pripažinti, kad 'Žiedo rinktinė' paliko didesnį įspūdį.

Labai smagūs gabaliukai Taip skaniai skaitosi...

Exon, žinai kad tai-žmogžudystė Aš vos neuždusau nuo juoko.Ką ten juoko-žvengiuau taip, kad namiškiai galėjo pamanyti, kad man užėjo priepuolis.Dusulio arba beprotystės

Vašara, vašara, ir mane kūrybos link patraukė. Tik šikart ne visai humoristinės. Įkvepta... na, senbuviai tikrai atspės kuo :

Kai nustosi kalbėjęs
Ir įsiklausysi,
Kai atbukęs žvilgsnis
Netyčia užklius už
Juodojo alksnio:
Virš vandens jisai tiesia
Šakas
Lyg rankas…
Kai sustosi, tačiau ne todėl, kad
Norėjai sustoti,
Atsimerksi, bet vėlgi ne tam, kad
Ką nors pamatytum,
Virš skaisčiausiojo ežero rūką
Patykosi balkšvą,
Ir prarysi sudžiūvusių nendrių
Balsus paslaptingus,
Samanų bepražysiančių guoly
Paskęs tavo kojos,
Prasismelks per drabužius, per odą
Rasa vakarinė,
Tebeplakančią širdį sutrauks nuo
Salsvokos sulos,
Suvoksi baimę,
Bet neišsigąsi,
Giliai įkvėpsi,
Bet nesuriksi,
Ištiesi rankas,
Bet vanduo atspindės
Tik juodas šakas…
Ir vėjo gūsy išgirsi balsą:
“Sveikas sugrįžęs.”

Aha Žaaaavinga.

Tik nurodau keletą rašybos ir skyrybos klaidelių:

Kai nustosi kalbėjęs[]

užkliūsiąs [? gal tiksliau užkliudys?]

Šakas[]

vėl gi -> vėlgi

įkvėpsi,

gūsy

Žemai lenkiuosi Haradietiškoms gerovėms

Rašykit, rašykit, rašykit, mielieji bendrabepročiai Poezija valdo

Gasdinantis.Pati pasijauciau kaip misko ezeroksnio pamekles auka.

Gera šnekėsena. Geras ritmas.

O man jaukiai skamba... Manasis idealaus numirimo vaizdinys nesusijęs su alksnynais, bet kiek panašus - nuplaukti į vidurį ežero, ANP aišku, turbūt - Baluošo, ir "išsijungti" dar prieš suvokiant visus skendimo malonumus. Romantiką gadina tik mintys apie kūną ir kt. Bet, žinia, prieš kelis metus žmonės ant ledo vaikščiodami Baluoše įlūžo, ir niekas jų dar nerado...

Dėkui, brangiausieji, iž šiltus atsiliepimus

Coranar rašė:Gasdinantis.Pati pasijauciau kaip misko ezeroksnio pamekles auka.

Valio, kažką visgi išgasdinau!😉 Medžiolakiai puola!

Taip, išgasdinai...Dvylikametę bailiukę, kuri visko bijo... :shock: 😉 (ir namuose laiko ziurkę tam, kad butu kam suversti visus garsus nakti)

Šiek tiek fanfikšeno, šį kartą pagal Silmarillion. Pretenzija į humorą .

<center> Iš Valinoro gyvenimo</center>

<center>~*~*~</center>

<center>Apie gyvenimo gėles - Vaikus</center>

Eru Ilūvataras labai mėgo Vaikus*. Valos irgi mėgo Vaikus ir nekantriai laukė jų pasirodymo. Tačiau pribrendus laikui paaiškėjo, jog Vaikai yra ne tik vieni gražūs, o kiti protingi – jie, be viso kito, pasižymėjo daugybe kitų, kur kas ne tokių malonių savybių. Ir kartais net geraširdis Manvė Sūlimas neištvėręs užkopdavo į pačią Tanikvetilės viršūnę ir kreipdavosi į Eru patarimo, ar tikrai valoms nevalia kištis į Vaikų reikalus. O Kūrėjas nerūpestingai juokdavosi ir liepdavo Manvei nesijaudinti, atseit, kas tik benutiktų, visa tai yra “vienumos dalis, visa ko šlovei kurti duoklė”. Ir iš viso, čia gi Vaikai, na, prisidarė sau žaisliukų pavojingų, užsižaidė… Melkoras akmenukus atėmė? Ir teisingai padarė, vis vien būtų dėl jų susipešę.
Tačiau vieną dieną pas Ilūvatarą atvykęs Manvė veido išraiška netikėtai priminė Kūrėjui savo brolį Vienatinio mintyse. Nusilenkęs ar tai iš pagarbos, ar tai idant nuslėptų melkoriškai pašaipią šypsenėlę, kalbą Manvė Sūlimas pradėjo taip:
- Kaip Jūs veikiausiai pasakytumėte, Kūrėjau, Vaikai laiveliais žaidžia, tačiau…


*Ne, tai nėra ta istorija, kur toliau seka frazė: “ypač procesą”. Ana istorija nėra mano, be to ji pasakojama daugybėje fendomų, o tai reiškia, nepriklauso nei vienam. Bet aš neteigiu, kad proceso Ilūvataras nemėgo, juolab kad procesas nėra tai, apie ką galėjo pamanyti “Silmarilijono” neskaičiusieji.

<center>~*~*~</center>

<center>Apie prakeikimus</center>

Vienos garsios porelės sudrumstyta Mandoso menių ramybė taip ir nepanoro tenai sugrįžti. Karai Belerijande ir taip jau kurį laiką nesiliovė, o iš Morgoto atimtas Silmarilis suveikė kaip ant rusenančių malkų šliūkštelėta alyva. Sulig kiekviena diena į Mandosą atkeliaudavo vis daugiau žuvusiųjų vėlių, todėl Namui bei jo parankiniams teko plušėti kiaurą parą* įskaitant ir savaitgalius. Būta net taip, kad nusikamavę majos nebeskyrė kvendės vėlės nuo atano, ir Namas, paleidęs padėjėjus ilsėtis, toliau tvarkėsi pats. Štai tokiais vakarais pasirodydavo Mandoso siaubas - Ugnies Dvasia, Silmarilių kūrėjas - ir pradėdavo erzinti Feanturą:
- Taigi, taigi, Namai Mandosai, ir kas ką galop prakeikė?

*o kai dirbi kiaurą parą kasdien, tai jokio skirtumo, kiek joje yra valandų: 12 ar 24.

<center>~*~*~</center>

<center>Truputis profesinio humoro</center>

Sako, kad Valinore Feanoras darželyje augino žirnius: žalius ir geltonus, lygius ir raukšlėtus. Jei kas išreikšdavo per didelį susidomėjimą tokiu neįprastu pomėgiu, Feanoras jį dosniai pavaišindavo virtais žirniais, dėl ko nelaimėlis paskui visą dieną kentėdavo. O po Melkoro išlaisvinimo pasklido gandai, jog Feanoro darželyje ėmė rastis visokių keistų žirnių: stambiomis ankštimis, žirnių, iš kurių galima buvo gaminti miruvorą, ar net prieblandoje švytinčių žirnių. Tačiau tai, be abejo, tėra gandai. Bent jau maja Kurumas, daręs kratą Feanoro namuose po noldų išėjimo, teigia nematęs nieko panašaus.

Aha, vargšui Mandosui "iki dienų pabaigos" ne kas

Žirniai, mmm. O po to ir urukhajai visokie atsiranda 😉

Žirniai, mmm. O po to ir urukhajai visokie atsiranda

Aha, teisingai suprantat, kolege 😉

Galutinė poteromanijos stadija

Skaityti nebūtina, svarbiausia yra pastorintu šriftu išskirta eilutė. Žinokite, kad ne su kokiais diletantais dirbate, kolegės vertėjos. Tiek tos, su profesionaliais diletaintais .