Silmiškos žiedmusės

Kieno buvo idėja, kad kūrybai 3d negalioja? Aiquen? Širdingai dėkui

Pabirusios klajonės
(Kitaip dar vadinamos bepabaiginės neistorijos. Tiesiog ketur-ir-daugiau-eiliai, atsitiktinai užplaukę nepriklausomai vienas nuo kito ir visiškai nesusiję tarpusavyje)

Pk. 1
Patikėk ir nesuprask.
Neišgirsk ir patikėk.
Suklusk ir neišgirsk.
Ir būk laimingas.

Pk. 2
Pažiūrėk į tylintį lietų
Ir į grojantį ežerą,
O į perregimą žydrynę dangaus
Įsiklausyk. O tuomet patikėk.
Įkvėpk vasaros tvankumo,
Drėgnumo rudenyje.
Rask virpėjimą nejautrų
Pilko pūko pumpure.

Pk. 3
Šilto rūko patale
Snaudžia nesanti viltis.
Tarp pušų viršūnių
Težūsta liūdesys.

Pk. 4
Pažiūrėk į baltą kvėpavimą
Išeinantys minčių srautai
Spindinčios viltys be nerimo
Gimstantys saulės lašai

Pk. 5
Savo žodžių neišsiginsiu
Bet siela mintims prieštarauja.
Nes kaip vilkas noriu kaukti
Išeinanti vasara manęs nepalauks jau.

Pk. 6
Padovanokit man ošiantį rytą
Ir žibančias žvaigždžių akis,
Saulės neliestą žydrynę
Ir kvapą, šaltą kaip naktis.

Pk. 7
Patikėk balsu,
Kurį išgirdai
Vakar per lietų.
Jis sakė tiesą,
Nors vakar nelijo.

Paskutinysis

Kodėl, Starlin, ir kodėl gi Fangorne užsiminei apie Kalėdas? Dabar man jos iš galvos neišeina...

Ko daugiau reikia

Ko daugiau reikia,
Kai snaigės krenta
Vien tam, kad ištirptų
Ant mūsų rankų?

Kai vienišas vėjas
Už lango dainuoja,
Kai lede atsispindi
Žvaigždė mėlynoji.

Kai sutikusios rodyklės
Tą lemtingą laiką
Pasauliui paskelbia,
Ko daugiau reikia?

Žiemos vidurys

Kvapas miško tyliai sklinda
Kambary tamsiam.
Žvakių liepsnos atsispindi
Obuolėly raudonam.

Giesmės melodija švelni
Lyg dangaus link pakylėja,
Pinasi žvaigždžių šviesa
Su lemputėmis ant sniego.

Smalsiai žvalgosi nuo stogo
Varvekliūkščiai sidabriniai -
Štai ateina su varpeliais
Šventės mums auksinės.

Din dan

Din dan, cin can
Paragauk
Šalto naujo sniego skonio.
Din dan, cin can
Pažiūrėk
Vaikai, tokie kaip tu, dainuoja.
Din dan, cin can
Paklausyk
Skamba deimanto varpeliai.
Din dan, cin can
Paskubėk
Nušviest jonvabalėliais kelią.
Din dan, cin can
Pamėgink
Snaiges baltas ore pagauti.
Din dan, cin can
Pasakyk
Ar tu taip pat Kalėdų lauki?

Šalna
Mažytės pėdos nueina tolyn
Ligi žiedlapio lelijos.
Ji įpinta į karčius
Žirgo laisvo sidabrinio.

Stovi medis be šakų,
Jas balti žiedai uždengia
Į šitą pasaulį vėlei žvelgiu
Į piešinį ant mano lango.

Smilgos
Baltos ržko pasiilgźs
Vaik¹to pievoj ilgesys.
Tarsi bangos o¹ia smilgos,
Slepia plunksnos paslaptis.

K± pasakģ joms tas kelias,
Kur vingiuoja ¹alimais?
Kad jł norai nerealžs?
Kad beprasmiai jł tikslai?

Tegu jos toliau linguoja,
Tegu plunksnas supa,
Ilgesys ē ¹alē puola
Pasiilgźs ržko...

***
Pk. 8
Atverk, begalybe, man savo duris,
Pasprukti nuo savo ¹ģlimo.
Nebeatgaus am¾inoji naktis,
Nes Ten nepasiekia likimas.

Iš tų pabirusių klajonių labiausiai patiko dalelė "nesanti viltis". O Pk. 7 tikrai puikus.
Mane labiausiai patraukia, kad tavo kūryba turbūt nevisai tyčiom yra beveik oksimoroniška Man tokis dalykėlis lb patinka.

gilthoniel rašė:...oksimoroniška...

Emm... šiaip gėda prisipažinti, bet net neįsivaizduoju, ką šitas žodis galėtų reikšti... Būtų galima paprašyt paaiškinimo?

Oksimoronas graikiškai reiškia lyg ir 'protingai kvaila' ar kažką panašaus. Tai toks netikėtas žodžių junginys, kai sugretinami du antonimai arba šiaip visai priešingi žodžiai. Pavyzdžiai: 'vargšas turtuolis', 'tamsos spindulys', arba iš tavo kūrybos - 'suklusk ir neišgirsk'.

Aišku... Iš tiesų, man šitie dalykėliai tikrai patinka. Čia gal ir pusiau tyčiom, pusiau netyčiom, bet kitaip jau nebeišeina.

Kai turi snaigę
Ar tau jos nepakanka?
Ar reikia pusnies?

Kai turi žvaigždę
Ar tau jos nepakanka?
Ar reikia nakties?

Kai turi pušį
Ar tau jos nepakanka?
Ar reikia girios?

Kai turi širdį
Ar tau jos nepakanka?
Ar reikia minios?

Kai turi tikslą
Ar tau jo nepakanka?
Ar reikia vilties?

Kai išeini
Ar tau to nepakanka?
Ar reikia mirties?

paskutinė strofa įspūdingiausia buvo...

Pavydėtinas sugebėjimas suteikti sukurtam eilėraščiui lengvumo. Gražu.

Ne tik lengvumo, bet ir gyvybės.Atrodo, kad negyvos ir netikros raidės, juda, kvėpuoja, alsuoja, virsta..Kūriniu, pernelyg nuostabiu, kad tai būtų nerealybė...

šiandien girdėjau kažką panašaus iš B.Ferrero kūrybos(gal čia neteisingai pavardė parašyta nes nežinau kur ten ta dviguba r)
irgi po tris eilutes ir panašiai kartojasi

gražu ir čia ir ten

Haiku stiliumi...
Gražu...

Pasauli žalias,
Mėlynom akim,
Baltais sapnais
Ir raudona širdim
Rausvom dainom,
Pilkom mintim,
Juodom dienom,
Geltonom naktim,
Oranžinėm svajom,
Violetinėm viltim,
Pasauli, leiski man
Būt tavo dalim.

Nors ir kažkur girdėta, bet gražu ir formos prasme vientisa.

Ei, mano drauge,
Ištieski man ranką,
Šoksim stogais mes,
Kol snaigės krenta.

Ei, nenustebk tik,
Taip buvo lemta,
Šičia mums būti,
Kol snaigės krenta.

Ei, galim šokti,
Tai mūsų šventė,
Tenesibaigs ji
Kol snaigės krenta.

Ei, galim lėkti,
Kur paukščiai skrenda
Nakčiai atėjus,
Kol snaigės krenta.

Ei, pasakyk man,
Kaip jie suranda
Kelią sugrįžti,
Kol snaigės krenta.

Ei, mano drauge,
Ištieski man ranką,
Lėkime paskui,
Kol snaigės krenta.

***
Aš žinau
Kad kurią nors dieną
Kuri tikrai ateis
Nors daug kas tuo netiki
Bet ji ateis vis viena
Kai kas nors likimą pakeis
Jei tiktai širdis jam leis
Siena grius

Aš tikiu
Kad nebelikus tos kliūties
Kuri skiria dvi erdves
Kupinas tyros tamsos
Ir šviesos turinčias išties
Bet esančios kažkur toli
Tamsių žvaigždynų svaiguly
Laimė gims

Aš laukiu
Tos dienos kuri ateis
Nors ji gali neateiti
Taip daug kas sako
Kad niekas nesikeis
Bet aš netikiu blogom mintim
Laukiu snaudžiančiom viltim
Tos dienos

Aš einu
Kad tą kuri ateis dieną
Kuria daug kas netiki
Bet kaip sakiau aš tikiu
Tada kai grius ta siena
Kad ateitų ji tikrai
Kad nežūtų kur tenai
Pasitikčiau.

***
Čia.
Kažkur,
Visai arti.
Už trijų žvaigždynų,
Tarp trijų visatų.
Netoli namų.
Mano.

Dar
Neseniai.
Visai neseniai.
Rytoj po metų.
Prieš galaktikos gimimą,
Po pabaigos.
Pasaulio.

Greit.
Kaip mėnuo,
Pakeičiantis veidą.
Per akies mirksnį,
Per Saulės gyvenimą.
Per krentantį lašą.
Rasos.

Kas?
Neklausk.
Tu jau žinai,
Daugiau, nei norėjai,
Mažiau, nei supratai.
Jau daug pasakiau.
Išties.

***
Trimetis laiko valdovas

Ar moki
laiką sustabdyti?
Ne?
Aš moku.
Tai labai lengva.
Pagauk kur nors pievoj
arba pastalėj
smėlio laikrodį
belaigant
(jie daug kur ganosi,
sunku neturėtų būt).
Atverk jo dugną
ir lengvai lengvai
uždenk skylutę,
juk žinai, kurią.
Pro ją teka smėlis
ir laikas kartu.
Va taip.
O laikas jau stovi,
matai?
Pasaulis laukia
tavęs,
kol leisi jam bėgti
vėl.
O tu jam netrukdyk,
tegu lekia.
Dabar tokių daug,
ir laikrodžių nemažai,
nebepirmąsyk matai
ir smėlinį tokį.
Tai kas pasikeitė?
Gal tu?
Gal ne.
O gal?
Bet ne,
nuspręsk tai pats,
žvelgdamas į smiltis
ant stalo,
grindų,
ar ant žolės.
Priklauso nuo to,
kur gaudei laikrodį savo.
O aš einu,
nes spintos gilumoj,
kojinių stalčiuj
manęs drugeliai laukia,
jie vakar žaidė su manim.
Einu.

Ir ką ča pasakyti,
Kokį komentarą rašyti?
Kai žodžiai akyse,
Balsai mintyse-
Kažkieno pagauti,
Surišti,
Surimuoti,
Ant sidabro
Lėkštės
Patiekti...


Aš geriau patylėsiu.

Pavadink mane išgalvotu žodžiu,
Pavadink mane paukščiu, geriančiu rasą,
Pavadink mane geltonu debesiu,
Vis viena mano sielos nesuprasi.

Pavadink mane kitaip negu visi,
Pavadink mane kažkuo, kas tavyje,
Pavadink mane spindėjimu keistu,
Kaip spindi krentanti žvaigždė vandenyje.

Pavadink mane sušalusia diena,
Pavadink mane geriausiu draugu vėjo,
Pavadink mane nors pragaro daina,
Vis tiek tu mano vardo neįspėjai.

:shock:

Pavadinsiu tave hirparha,
Pavadinsiu tave gegute,
Pavadinsiu tave sieros debesiu,
Tiek kiek man reikia - viska suprasiu

Pavadinsiu tave virvele,
Pavadinsiu tave pakaruokliu,
Pavadinsiu tave radiacija zalia,
Kaip zaliuoja varle vandenyje.

Pavadinsiu tave susalusiu Don Khihotu,
Pavadinsiu tave geriausiu vejo malunu,
Pavadinsiu tave Rognarok,
Kaip bepavadinsiu taip nepagadinsiu.