Silmiškos žiedmusės

Tai va, "forumo liaudies" paskatinta ir priversta, savo asmeninės kūrybos giją iškilmingai skelbiu atidarytą!
*Tyla*
Galima ploti!
*plojimų nesigirdi. Silme baikščiai apsidairo. Na taip, tikrai nieko nėr. Tenka skaityt užplaukiukus tuščioj auditorijoj*

Viskas apie nieką

Laukiau? Taip.
Tikėjau? Galbūt.
Žinojau? O ne.
Bet tai nesvarbu.
Jau niekas nebesvarbu.
Iš aukštai žvelgiu
Nors taip negaliu.
Jaučiuosi kalta
Jaučiuosi keistai
Ar supratai?
Sunku tai suprast.
Sunku patikėt.
Tau pavyko? Puiku.
Nes aš
Lig šiol nesuprantu.

Iš už kolonos išlenda pirmoji nieko nesupratus, bet sužavėta klausytoja.
*bailūs plojimai*
Gražu gi Eina tavo eilėraštis per smegenis, tai čia, tai ten įspiria, kažką užkabina, kažkur pakutena... Gili prasmė prasmės nebuvime...

Beje, anuos eilėraščius irgi čia permesk, kad nereiktų blaškytis ieškant

*Išgirdęs skaitomą poeziją naujoj salėj, Laiqua susidomėjęs įslenka vidun*

Įdomu. Tikrai įdomu. Ir neįprasta, bent jau man.
Laukiu daugiau

Be pabaigos

Užmojai platūs
Dūžtančios viltys
Taip man pasakė

Sunku pakilti
Sparnai apdegę
Bet nenurimsiu

Einu į kelią
Pustomą vėjo
Suklupsiu pakelėj

Eit negalėjau
Mirties neištverčiau
Tuo patikėjau
***

Akimirka

Tai buvo. Praėjo. Bet liko ilgam.
Man sakė, kad perrašė istoriją.
Buvo diena, kai papasakojo man
Akimirkos tylos istoriją.

Tai buvo kova, kurios visi tikėjos.
Nors ji nieko nereiškė, bet buvo garbė
Ją laimėt, nes šioj kovoj nugalėjus
Į tekančią saulę rankas galėjai tiest.

Tai buvo kova dėl garbės, dėl to tikslo.
Arši, ir nieks nežinojo baigties.
Visi žvelgė, bet niekas padėti nedrįso,
Nes abi pusės daug turėjo vilties.

Ji baigės netikėtai, kaip niekas nenumanė.
Niekas nežuvo, tik milijonai širdžių
Krito žemyn paskutinę sekundę,
Pažymėtą laikrodžio paskutiniu dūžiu.

Milijonai širdžių už jūrų audringų
Nutilo akimirką paskutinę vilties.
Trumpam. Nes po paskutinės sekundės
Jos balsą išgirdo mažosios šalies.

***

Jūros ošimas
Kvėpuojantis vėjas
Saulės žaidimas

Rytas atėjęs
Pravertos akys
Paukštis čiulbėjęs

Už lango matėt?
Burės praplaukia
Žiedmusė lekia

Dviratis laukia
Pirmyn link jūros
Siela šaukia

Dangus prakiūra
Ko dar tikėtis?
Širdis nesubjūra

Vėl grįžt ten norėsiu
Nerijon kopuoton
Kai bangos skalbs smėlį

Nes siela man duota
Baltosios žuvėdros
Tik klykti nemoku

Kol kas...

Kantrybės, kantrybės, šunį pašersiu, bus daugiau

Greičiau šerk tą savo šunį
Pavydžiu tau tokių kūrybos tempų. Tikrai pavydžiu. Tuo labiau, kad kokybė nenukenčia

Tik

Nori nedaug
Trokšti kažko
Tereikia palaukti

Ligi to
Aš galiu
Bet ar yra noro?

Ar yra vilčių?
Ar bus drąsos
Pradėt nuo pradžių?

Ne, čia tik atrodo, kad kokybė nenukenčia. Dar ir kaip nukenčia, tik tokių kankinių aš neleidžiu į dienos šviesą

Tyla

Tu neturėjai ištarti šių žodžių
Neturėjau aš jų išgirst
Bet aš juos girdėjau
Juos skyrei kitiems, kurie juos išgirdo.
Maniau, tu tą žinai.
O tu nežinojai.
Man gaila tavęs.
Bet šių mano žodžių tu neišgirsi,
Nebent nesuprasi, kad tau jie skirti
Ir niekas nesupras, kam juos rašau,
Nes ir aš pati nežinau.

Labai ilgai galvojau, prieš šitą žiedmusiuką skelbdama... Galvojau, gal reiktų jį nurašyt prie kankinių... Jis buvo tik prasimankštinimui prieš normalius rašymus...

Tikrai gerai padarei, kad paskelbei
Rašyk ir toliau - tik taip tobulėjama

Pavydžiu tau tokiu kūrybos tempų...
Gili prasmė prasmės nebuvime, taip sakant.Teisinga mintis...

Atsiprašau už beždžioniavimą, tačiau daugiau lygtais ir nėr ką pasakyti...

Kad ir kiek skaičiau eilėraštį "Akimirka" man visad prieš akis iškildavo krepšinis . Ar tu tą ir norėjai išreikšti?

Yes, būtent tą Tą, kurio rezultatas tupi mano paraše.

Jei jau taip patinka - galiu dar pateikt...

Juoda Balta

Greitai...Greitai
Vis greičiau ir greičiau
Kyla juoda gulbė
Virš vėjo aukščiau.

Toliau už žingsnį atgal,
Ilgiau nei praėjus diena,
Sustoti laikui praėjus
Ir vėl pakilti virš vėjo.

Ir vėl... kažko nepasiekti,
Nematyt nei žvaigždžių, nei dangaus,
Tik vienišą gulbę pagauti
Juodą - vidury skliauto šviesaus.

Ir niekuo daugiau netikėti
Niekam nedovanoti svajų
Tik vieną gyvenimą Patikėti
Juodai plunksnai tarp pirštų baltų

Ir tu, vadinasi, nenorėjai atidaryti savo gijos? Šitiek gėrio turi- o laikei jį stalčiuje paslėptą...

Niugi be nervų, mellonamin, be nervų... Lenda po truputį iš stalčiaus, lenda lenda... Tik va, kad visada gėris, tai negaliu garantuot...

Daina vienam žodžiui

Tai banalu
Nuvalkiota, sena, visiems atsibodę, bet visviena
Ėmiaus rašymo eilių
Dėl žodžio, skambančio galvoj
Ir atsispindinčio po krūtine -
Švytėk!

Kažko aš ieškau šiam žodžiui vienam
Ieškau rimo, ieško kažko, kas jam tiktų
Mąsčiau jam istoriją, galvojau kitus
Kurie galėtų ištarti raides šias
Kuriem galėtų jos ištartos būt
Bet tuščiai.

Todėl parašiau šį
Užplaukiuką.
Bet jau žodžio grožio nebelieka
Dainos nebėra
Tik aidas
Švytėk


Iš naujo

Brūkšnį užbraukti
Anai realybei
Ir nepanirti
Į gyvą naujybę

Stovėti ant krašto
Ant mėlyno brūkšnio
Ir darsyk pažvelgt
Į gyvenimą rūgštų

Lyžtelti cukraus
Kodėl tai sakau?
Daug metų dar eisiu
Ant krašto stataus

Ant ribos mėlynos
Tarp žmonių ir žmogaus.

Trumpai tariant - miela. Netgi labai.
Kūryba apie kūrybines kančias - gėris neišpasakytas, visada tokį mėgau
Trauk toliau iš stalčių visą gėrį

Gražu, gražu... Toks lengvumas juntamas. O kai kas net ir labai, kaip čia geriau pasakius, skaniai skamba

Juoda Balta (nuostabi vizija)

Man liūdna.
Ruduo.
Pro langą šviečia mėnulis
Vidury dienos.

Man liūdna.
Ar tikrai
Nuliūdę žmonės žvelgia į mėnulį?
Ko gero, taip.

Man liūdna.
Juk ruduo.
Kiek pasaulyje žmonių mėnulin
Žvelgiančių?

Man smalsu,
O kiek iš jų
Žvelgdami beformius eilėraščius
Rašo pieštuku?

Man liūdna.
Turbūt daug,
Kiekvienoj šaly bent po tūkstantį.
O gal išvis nė vieno.

Man liūdna.
Juk ruduo.
Juk tik penkioliktas ruduo
Gyvena mane.

:frown: Šitas mane pribaigė... Stiprus. Lengvas. Pilnas savo tuštumu. Vakuumas žodžiuose, prasmė tarp eilučių.
Perleidžiu tau Tinuvijelės lyrą, kurią man taip maloningai ant kupros užkrovė Indraja...

Tikrai? Taip patiko? Labai ačiū, pradėsiu po truputį pasitikėt savim...
Dėkui už lyrą, kažkaip nedrąsu taip iškart dovanas priimt... gal perpus pasidalinsim ?

Sapnas

Aš pamačiau mergytę
Balta suknele
Ir ugniniais plaukais. Ji skynė gėles.
Aš palaikiau ją fėja gėlių.
Ji tokia trapi atrodė, kad išnykt
Jai negalėjau leist.
Paklausiau tad: Iš kurgi tu?
Iš debesų nusileidusi žemyn?
Ji atsisuko, galvą pakreipė,
Atsakė man: o ne,
Gimiau aš ir užaugau šiam sode.
Užaugai? - nustebau -
Juk neužaugus tu, mažyte,
Drugelis ten, ir tas vyresnis už tave.
Suglumo ji - o tu?
Argi ilgiau esi pasaulyje šiame?
Vėl pažvelgiau į ją. Ir į medžius.
Mėlynas ir amžinas atrodė man dangus.
Tądien aš pirmą kartą
Susapnavau atvertom akimis
Ir pirmąkart tylėjau eilėmis.

Wow...Gražus sapnas. :shock:
Iš tu tokį kūrinėlį ištraukei?

Tiesiog nėra žodžių...
Man atrodo aš greitai įkursiu Silme's fanklubą