Silmiškos žiedmusės

Niugi vaikščiojau po Ąžuolyną ir niūniavau panosėje. O kai grįžau namo, tai pabandžiau užrašyt. Tada supratau, kad tikrai buvo sapnas atmerktom akim, nes būtent taip atsiminiau - tai, kas bedainuojant atrodė svarbiausia, pasirodė visiška smulkmena.
Nuotaika po vakar rungtynių pasitaisė, bet vat eilėraštuką tai suspėjau užrašyt... Rašiau susinervinus, į kvailas banalias eilutes nekreipti dėmesio

Tyliu. Tai ką?
Dar liko viltis.
Naivi viltis.
Kas iš jos?
Ką ji paguos?
Nori verkti?
Neverk. Nepadės.
Turėjai vilties?
Ir aš jos turėjau.
Mes gavome tai,
Ko kitiems norėjom.
Nekaltink kitų.
Nekaltink savęs.
Čia niekas nekaltas.
Ne tie esam mes.
Pavyks kitą sykį.
Tai ką? Tyliu.
O ką čia pasakyti?

*Laiqua mėgina kažką sakyti, bet neranda tinkamų žodžių. Tiesiog išsprogintom akim :shock: spokso į naujai atsiradusios genijės kūrinius*

Vėjo švilpimas ausyse,
Griaustinis aukštai debesyse
Teskamba, teskamba, teskamba –
Aš muziką oro girdžiu.

Spragsinčios malkos linksmai,
Šiugždantys balti pelenai
Teskamba, teskamba, teskamba –
Aš muziką ugnies girdžiu.

Čirpiantis smėlis aštriai
Dundantys akmens rieduliai
Teskamba, teskamba, teskamba –
Aš muziką žemės girdžiu.

Lėtas ošimas bangų
Teškenimas stiklinių lašų
Teskamba, teskamba, teskamba –
Aš muziką vandens girdžiu.

Trūksta žodžių. Tikrai trūksta žodžių. Jau patys pirmieji tavo kūriniai (bent jau patys pirmieji, kuriuos įmetei į forumą) buvo puikūs, bet tu vis dar tobulėji. Sekmės tobulėjant ir toliau
Beje, paskutinio posmelio antroje eilutėje neturėtų būti 'teškenimas'? Ar 'teškinimas' yra kokia nors tarmiška forma?

Tądien aš pirmą kartą
Susapnavau atvertom akimis
Ir pirmąkart tylėjau eilėmis.

Klausyk, tau gi lygių nėra... *šniurkšt*

*Laiqua, kastuvas pas tave ar pas mane?*

Tikrai patinka netikėti posakiai: "tik penkioliktas ruduo | Gyvena mane"; "pirmąkart tylėjau eilėmis"; "Žiedmusė lekia". Dar patiko "Iš naujo" ir "Akimirka" (pastarąją gal kas nors pavadintų pompastiška ar pseudopatriotine, bet man kaip tik tai ir patiko... Tik, atsižvelgiant į poetės amžių, patriotiniai motyvai vargu ar tikrai buvo išsakyti sąmoningai?).

"Tądien aš pirmą kartą
Susapnavau atvertom akimis
Ir pirmąkart tylėjau eilėmis."
И этой ночью - под свирель сверчка -
Я сон увидел, глаз незакрывая:
Как капала с продрогшей ивы Вечная Слеза
По тем, что невидали рая
Весенней иволгой развешенного на лесной траве...
(Б. Стругатский " У леса в гостях"

Gal skaitei? O jei ne - tai bent žinok, kad ir didieji taip mano

Niu tai kad kažkaip rusiškai nekertu nė žodžio ... Gal vertimą būtų galima? Ką ten tie didieji mano?

daugmaž literatūrinis vertimas:
***
Ir naktį tą, klausydamas birbynės svirplio,
Aš sapną, neužmerkdamas akių regėjau:
Kaip ritosi nuo ievos drebančios šakų
Ta Amžinoji Ašara, kuria ji apraudojo tuos,
Kas neregėjo Rojaus,
Kuriuos iškabinėjo ant žolynų
Pavasarinė volungė miške...
(B. Strugackis " Pas mišką svečiuose")
***

Įdomu. Nors eilėraščio niekada negirdėjau, bet vis tiek labai įdomu. Gal čia kokia telepatija ar dar koks panašus dalykas ?

Poezijoje tokių dalykų dažnai pasitaiko. Ypač, jei lyginti skirtingų tautų poeziją.
Deja, lietuvių kalba turi vieną neigiamą savybę - gana griežtas rašybos, kirčiavimo taisykles. (Apie sinonimus ir vadinamąjį slengą aš net nekalbu. Slengo ypač nemėgsta literatūrologai ir kritikai.) Iš to it kyla išsireiškimų deficitas. Ir jei reikia rasti žodį, kuris rimuotųsi - kartais tenka net pakeisti vos ne visą eilutę. O jei parašai gerai, tai po kurio laiko perskaitai visiškai tokią pat eilutę, parašytą kito eiliuotojo. Nors tu jo net nesi skaitęs, bet kitas paskui gali pasakyti, kad nusirašei. O įrodyti, kad tu "ne kupranugaris" - pragariškai sunku/

Man patiko "Iš naujo" ir "Be pabaigos", nors šis kažkiek klasikinis Labai puikūs darbai, labai faina, kad eilės gyvos, žaismingos.
SG, štai už šituos sunkumus liet. kalboje lyrikai ir gerbiami 😉

Vat užplaukė vakar neužmiegant tokia žiedmusėlė iš serijos "be pabaigos" :

Va.
Žvaigždė.
Ir dar viena.
Kaip akys dvi
Jos spokso į mane.
Spragteliu pirštais, ir jos užsimerkia.
Tai buvo ne žvaigždės.
Aš taip manau.

Dar viena nemigos kamuojama genijė
Mielas kūrinukas, vėlgi - nesistebiu, kad nemigos sukurtas

Va, kaip ir sakiau kažkada anksčiau - kokias porą savaičių jokios žiedmusinės mintys nelindo į galvą. Dabar vėl užplaukė .

Vasaros vakaro mintys

Po lietaus pievelėj
Taip kvepia braškėmis,
O naktis jau leidžias
Pušų viršūnėmis.

Vėsi vasara gaivi.
Vakaras tylus.
Aš visai viena,
Liko tik dangus

Dar kažkur svirpliukai,
Čirškiantys aplink.
Ir tyla, pakylanti
Debesėlių link.

Ir vandens lašeliai
Ant švelnios žolės.
Ir viskas. Daugiau nieko
Nenoriu norėt.

Čia reikėtų pabandyt įsivaizduot patį vaizdą, o ne ieškot prasmės tarp eilučių. Bandžiau pagaut paskutinių vasaros vakarų nuotaiką

Turbūt teisingai šį kūrinį gali įvertinti tik tas, kam vasara labai patinka. Bet net ir man, rudeniomanui, paliko gilų įspūdį.
Ir visai nesvarbu, kad porą savaičių nieko nerašei. Ne tau vienai taip būna

Ačiū, kad bent keliom akimirkom leidai sugrįžt į vasarą 😉

Gražu, tikrai gražu. Nors... Tai ne tavo kaltė, bet mane nuo žodžių "braškės", "lašeliai" ir šiaip panašių vaizdų poezijoje purto, čia turbūt ir būtų vienintelis minusas... Bet, kaip sakiau, ne tavo kaltė, o asmeninės mano simpatijos.

Kartais ir "menas menui" labai reikalingas...