Tyliai kliedesiukai

Oi.
Labai.
Dėkui - tai kaip vaistukai...

Nifredil rašė: Gal kartais mintis skaitai?

Aišku, kad skaitau, o kaip kitaip? Tenka šiais laikais verstis kaip išmanai

Aiquen ---> Džiaugiuos

Skanūs kūrinukai.
Patiko raiška, stilius, labai smagus žodynas, o ir idėjos taip jaukiai paliečia.
Nuo buities iki pasakų. Miela.

Kas naktį
Adatos skylutėj
Saulė teka.
Tylomis,
Prisidengdama triukšmingu kvapu,
Kuris ją išduoda.

Besiūnant broliui marškinius
(Be rankovių - sparnuotas
Brolis tavo),
Girdi, kaip kvepia saulė
Naktimis,
Nes dieną -
Kūlynuose kūlynuose kūlynuose.

Girdi?
Ji kvepia kitaip:
Dūmais, mirtimi.
Degėsiais.

Besiūnant broliui marškinius
(Be rankovių – invalidas
Brolis tavo),
(Ne)girdi, kaip kvepia saulė
Naktimis,
Nes dieną –
Kurčnebylė kurčnebylė kurčnebylė.

Turiu pasakyti, kad anie man labiau patiko... Šitas kažkoks, nežinau...

Taip, anie buvo aiškesni, suprantamesni.
Šitas turbūt suprantamas tik man.. Galbūt ir nereikėjo jo publikuot. Na bet nesvarbu

Rudenį debesys suminga

lietaus nesuradom
angelo išpera

neieškojai ir rudens
bet jis atėjo pirmas

tu taip norėjai
sužert visus medžius atgal į dangų

iš kur jie atkeliavo
spręsti ne tau



nežinai ir kur snaigės
žiemoja vasarą

išskrenda žąsimis
ar įsisuka man į plaučius

gamini sapnus neklausinėdamas
ar vanduo jau pakilo

Šitas toks labai labai banalus ir eiliuotas (ko daryt nemėgstu) bei su aiškia mintim (ko irgi nemėgstu).. Bet išdrįsiu parodyt


Mus vadindavo Sniego žmonėm,
Bjauriais milžinais arba troliais.
Mus medžiodavo spąstais, pjudė šunim
Ir gaudė vilko duobėm.

Jie pavogdavo mūsų vaikus
Ir nuo skardžio numesdavo gyvus.
Išgamos buvom, žmogėdros!-
Jie sprogdindavo mūsų urvus.

Kai sukraudavom didelį laužą,
Kai aukodavom dievui savus,
Jie mus puldavo, plėšdavo širdis
Ir kasdien augino kariauną.

Vieną dieną mes uždegėm mišką,
Susirinkom visi ir išėjom
Į tą šalį, kur Sniego žmonės gyvena,
Kur mes atsiminsime viską.

Kai suprasit- pasaulis jus griauna,
Kai ledynų vanduo jus skandins,
Mes pagrobsime jūsų vaikus
Ir auginsime savo kariauną.

Šiurrrrpas perbėgo Jėga

Ow, really?
Gud tada. Ačiū :>

Jop, paskutinis vos ne geriausias

Tikrai toks šiurpokas, bauginantis, lyg norintis kažką pasakyti, bet taip neaiškiai pro miglą, kaip koks vėjas žiaurus... Nesvarbu, kad pievas kalbu

Hurinas rašė:Jop, paskutinis vos ne geriausias

Tikrai toks šiurpokas, bauginantis, lyg norintis kažką pasakyti, bet taip neaiškiai pro miglą, kaip koks vėjas žiaurus... Nesvarbu, kad pievas kalbu

Netgi labai svarbu. Pats žinai, prie ko tai prives.

A eilėraštuks neblogas, neblogas ...

*Tyliai atvipo žandikaulis ir dešinysis antakis pakilo virš veido lygio*

Na jei jau jis man atrodo hm.. lievas, o Jum, tamstom, ne, tai pasinaudosiu proga ir įdėsiu savo lieviausius

Baltas Varnas

Baltas Varnas garsiai sukranksės
Ir balsas jo po tuščią lauką nuaidės.
Ant ieties įsmeigtos tupės,
Ir žuvusių karių gedės.

Didžiulė pieva, permirkus krauju,
Sutryptos samanos dar bijo atsitiesti.
Vieta ši virto dideliu kapu,
Ir ore tvyrantį šiurpumą net gali paliesti.

Ir tiek gyvybių šian užgeso,
O juk norėta tik taikos...
Tik Tas, kuris to nesuprato,
Atmins šią dieną visados.

Šimtai griaustinių griaus virš Jo galvos
Ir žaibas šaus užnuodyta strėle.
Galingi ąžuolai- jie Saulę Jam užstos-
Didysis Manitu primins save.

Baltas varnas nuplasnos virš uosių,
Išaugusių ligi dangaus.
Apuokas atsilieps iš uokso-
Prašys jisai taikos lietaus...

Oi ką tu, nereikėjo...

Na prisiprašėt, daba kentėkit ir baisėkitės

Ar matai, kaip šviečia Mėnuo?
Ar girdi, ką šnabžda Vėjas?
Šiam Pasauly nėra sienų-
Per kraštus Gyvybė liejas.

Nakties alsavimas Žolėj,
Maži Rasos lašeliai Rytą,
Pirmieji Saulės spinduliai,
Nedrąsiai praskiriantys Tylą.

Vyturio giesmė aukštai,
Skirta pašlovinti Kūrėją,
Ir Upė, tekanti lėtai,
Ir Elniai, atsigert atėję.

Po mano kojomis- raudonas Molis,
Ateinu aš Klevo apkabint.
Paprastas Akmuo- tai mano Brolis.
Ateinu jiems širdį padalint.

Visi gyvi, visi šalia,
Net jeigu jų ir nematyti.
Visi galingi su Diena,
Ir nori jie Saulėlydį matyti.




Noriu pamatyti Žemę dar kartą,
Noriu pajusti šiltus saulės spindulius, prasiskverbusius pro tankius pušų kamienus,
Noriu užuosti smėlio kvapą,
Stebėti drugelio plasnojimą,
Noriu plaukti su debesimis,
Pavyti vėją ant vanago sparnų,
Noriu kiaurai permirkti nuo rudenio lietaus,
Paglostyt beržų viršūnes.
Noriu girdėti dangų, drebantį nuo arklių kanopų trenksmo,
Prisiminti tylą tviskančių žvaigždžių,
Noriu sulaikyti žaibą, dingstantį taip greitai,
Šnekėt su ledynais...
Noriu nusipurtyt ryto rasą kaip bundanti drebulė
Ir lėkt lenktynių su puma,
Noriu rankų nejausti- jausti sparnus
Ir iškelt juos į dangų,
Noriu nusipinti tinklą, gaudantį sapnus,
Pradingti minkštame rūke, gaubiančiame lauką,
Noriu kvėpuot pušų sakais,
Eglynų šilumą susemt delnais,
Noriu atsibusti ąžuolo pavėsy
Ir kiekvieną naktį ūkt pelėda...
Noriu vėl išgirsti orą, liesti saulę, kvėpuoti vėju,
Išmokti vėl kalbėt iš naujo
Ir noriu vėl išmokus pasakyti-
Sugrįžtu, nes noriu aš gyventi...

Žaibas, nutvieskęs visą Dangų,
Mėginantis prakalbint Žemę.
Lietaus lašai, užmigę ant rankų,
Vaidenasi visur Veidai sutemę.

Šniokščiantis Lietus, apkabinęs Kalnus,
Linkstanti Žolė amžinoj Nakty,
Kurtinantis Garsas, virpinantis delnus-
Nieko artimesnio neradau savy.




Erelis ant peties Tau atsitūps.
Ir atneš mane sparnuos-
Vėją, nešantį Sapnus-
Liksiu aš nematoma delnuos...

Tu iškelsi juos aukštyn,
Lyg norėtum sugrąžint
Šiltą Vėją iš Laukų,
Nešantį šimtus Sapnų...



Tylią naktį, stebuklingą,
Tau žvaigždė nukris dangaus
Sušnibždės ji: Būk laiminga...
Tylią naktį, stebuklingą.
Baltą sapną Tau pagaus-
Jis užgimęs iš lietaus.
Tylią naktį, stebuklingą,
Tau žvaigždė nukris dangaus...


Nugludintas akmuo.
Pamesta plunksna.
Vienišas medis, matęs per daug.
Žvirgždas ir smėlis, saugantys Žemę.
Pėdsakas To, kas skrenda su vėju.
Žaibo garsai.
Mėnesienos aidai.
Šešėlis ant ežero paviršiaus.
Laukinė jėga.
Noras atsiplėšt nuo Žemės ir pakilt.
Noras smegt kuo giliau.
Saulėtekio Malda.
Paukščio klyksmas danguj, vilko šauksmas tyloj.
Norėčiau numirt, prisikelti rytoj.
Sudužti į šipulius, lyg šakelei sudegt.
Ir Rytmečio Žvaigždę ašaroj atnešt...
Akyse ištirpt, dulkėse pražūt.
Ir bent akimirką lietumi pabūt...

Miegoti ant kairiojo šono
nesveika
užsispaudžia širdis
arterijos
venos
kapiliarai
ir nebesigirdi
kaip po lempos gaubtu
naminukas piešia ant dulkių
ir valgo
migdolus

Ten, kur leidžiasi prerijų saulė,
Kur dangumi nuskardena vienišo žirgo žvengimas,
Ten, kur fleitos garsai susipina su laužo dūmais ir kyla į pilnatį.
Kur tarp kalvų nuaidi miško ošimas,
Ir girdisi akmenėlio pliumptelėjimas į ramų, tyrą vandenį.
Ten, kur nuo uolos viršūnės atsiveria didingas vaizdas,
Kur vėjas ežere pakyla,
Ruduo nudažo kiekvieną lapelį,
Mėnulis dieną pasirodo ir saulė neužmiega nakčia,
Kur dykumos pavirsta jūrom, o upėse kalnai atgimsta,
Kur keturi bizonai šoka ratu,
Išdžiūvusioj dykynėj gėlės mėlynos pražysta,
Vilko kauksmas priverčia sniegą iškristi,
Kur oloje tyliai sukrebžda lapė,
Kur malonu stovėti basai ant šlapios žolės,
Kur griaustiniai nebaisūs
Ir širdis skrenda laisva vėtros sūkury.
Ten, kur saulė pagirdo ištroškusią žemę,
Kur paukščio sparnai atneša lietų,
Kur smilgos nusilenkia ateinančiai nakčiai,
Ir kur šio bedugnių krašto niekas nežino...


*Va dabar tai Tyliai tikrai gėda kaip niekad, kad taip padarė*

Tyliai rašė: *Va dabar tai Tyliai tikrai gėda kaip niekad, kad taip padarė*

Turėtų būt.

tas apie miegojimą ant kairio šono neblogas, kitų neskaičiau, nes per ilgi.

Tylią naktį, stebuklingą,
Tau žvaigždė nukris dangaus
Sušnibždės ji: Būk laiminga...
Tylią naktį, stebuklingą.
Baltą sapną Tau pagaus-
Jis užgimęs iš lietaus.
Tylią naktį, stebuklingą,
Tau žvaigždė nukris dangaus...

Vat šitas tai tikrai kaip vaistai....

Labai gražūs eilėraščiai!

Šie paskutiniai mano skonio