Tyliai kliedesiukai

Ciklas

Ir mano vėlė sėdės
ant suoliuko,
užverta
devyneriais varteliais,
ir manoji girdės
save
kukuojant

Ateik, ateik, mergele, vakaruosna,
Kur žemelė žiūri
vandeniu tyru

šalia manęs, kur sėdžiu ant suoliuko,
kur sparneliai prišalę
prie saulės
liūdno
veido


---------------------------------------


sutinusiu
pūliuojančiu ilgesiu
per vėtrą
ir veidą lietingų ražienų

sutinusiom
pūliuojančiom provėžom
avių išmintom
dulksnoje

mane atneš dubenėly
pamaitinti sušalusiam ežiui


---------------------------------------------

supu supu
tavo žemę
balkšvais kaspinėliais
raišioju raišioju
tavo vandenį

šįkart jau nebepakeliu
raudonų ledukų blyksnių

Kai sutems, atbus mano moteris. Surinks nuo grindų visas išbarstytas akis, kojas, lentynose tvarkingai sudėlios rankas. Ji darbšti. Ji nesuprasta, bet suprantanti. Ir ji kvepia degėsiais. Kvepia medienos laku.

--------

Mano Žmogus šiąnakt pasirodė. Pasirodė kaip sekundės dalies reklama ekrane – snaigutė sapne. Tačiau to pakako, kad mano DNR pasikeistų.
Mano Žmogus šiąnakt atsivėrė. Aš mačiau Jo vidų. Mačiau daug mažyčių padarėlių, sėdinčių Jo pilve. Jie grožėjosi drugeliais, kurie taip pat skraidė Jo pilve. Drugeliai! Jo pilve! Ar supranti, ką tai reiškia?
Mano Žmogus šiąnakt praėjo pro pat mane (aš neklydau, Jis kvepia vyšniomis). Asfaltu, tarp sergančių liepų. Jis buvo nematomas, Jis ėjo kiaurai žmones, plevėsuodamas apsiaustu ir po sekundės dalį pasilikdavo žmonių viduje, o žmonės šypsojosi, pajutę, kad pasaulis nėra toks blogas: štai viduje taip šilta ir gera, o liepos aplink – tokios gražios ir tylios.
Mano snaigutė sapne, mano dangaus lopinėlis, mėgstantis žaisti slėpynių ir pasirodantis tam, kad patikėčiau Amžinybe, kad mano DNR pasikeistų, kad tapčiau Tyla.

--------

O mano Žmogus nutolo. Periskopai, teleskopai Jo neberanda, Jo telefonas išjungtas, o elektroninis paštas apaugo voratinkliais. Nebepasirodo gatvėse, ant šlaitų, ant lietvamzdžių, Jo dykumos išpustytos, Jo vartų niekas nebevarsto. Jis apsuko vata visas antenas. Liepos kasdien serga vis labiau. Žmonėms darosi šalta...
Jis išsinešė savo vyšnias iš sodo. Paliko raštelį tarp lango stiklų:

„Rasi mane tada, kai Tavo bedugnėje pražys vyšnia. Mažytė, per colį. Netikėk pasakomis apie tiesą. Jos nėra. Yra tik lapai ir vyšnios, tik lapai ir vyšnios per colį".

Šokis


išprotėjusi moteris šoka
vienutėje
šviesai pro langą skverbiantis-
pasibjaurėjusi vaizdu ji
sustoja tarp grotų
ir stebi
kaip išprotėjusi moteris šoka
su ugnimi akyse
su drugeliais aplink galvą skraidančiais
nagais grybšteli sieną-
valiūkiškai.
nuaidi už betono
koridoriuose.
ji sukasi sukasi
su ugnimi akyse
skambant simfonijoms
iš girgždančio rėmo
vėjas vėjas-
džiaugsmingai šaukia moteris

tai ne vėjas-
drugeliai atsako

- - -

išprotėjusi moteris virpa
vienutės kampe
nagais sienas išarusi
drugeliai tik krenta
po vieną
žemyn pro lubas
šviesa atsitraukia
be garso

Rasi mane tada, kai Tavo bedugnėje pražys vyšnia. Mažytė, per colį. Netikėk pasakomis apie tiesą. Jos nėra. Yra tik lapai ir vyšnios, tik lapai ir vyšnios per colį

Ech... Ar gali būti kas gražiau! Hm, tokia sakyčiau jausminga eilutė, už ką ir labai labai sveikinu.

O eilėraštis "Šokis" tai išvis be žodžių... Man šitas tikrai labai patiko.

P.S. Tavo stilius labai mielas skaityti... Dėkui kad pasidalinai

Visomis keturiomis pritariu Hurinui. Smagu, kai žmonės sugeba rašyti. Ir dar taip įdomiai ir lengvai. Prozos kūrinėlis paliko panašų lengvumo ir trapumo įspūdį, kaip A. Baricco "Šilkas" "Ciklas" irgi labai patiko- toks žaviai tautosakiškas.
Žodžiu, laukiam daugiau

Ow, ow, negėdinkit manęs
Na šiaip prozos beveik nerašau. Nemoku. Nors negaliu sakyt, jog ir poeziją moku - rašau tai, kas "užplaukia", kas pasibeldžia į apsamanojusias apvalias pasąmonės dureles :>
Ačiū už kometarus

Mano baikščiajam


Žvyras nesijotas akmenukais į sielą subiro,
Apsiverskim - dar penkios minutės bus mums už kūną parduotos.
Kiek sugausim skylėtais delnais, tiek snaigių bus mūsų. Nevalytos deja, nesijotos.
Paskutinė gegutės daina su kilpa ant kojos nutilo.

Dar užuoskime prakaito kvapą, dėžutėje mūro gyvenimas tavo.
Ir tiktai katės iš lovos vis pilas, dėkingos už šaltą, bet tuksinčią širdį.
Mėsa dar šviežia - dar geriau, dar geriau,
Nei gyvenimas kartais išmokyt patirti sumano.

Kai sutems, atbus mano moteris.
Susirinks sulankstytas rankas nuo palangių.
Lyg jaunas mėnulis, įkopęs dangun per vėlai,
Kasnakt apsitraukiantis Dievo tapytomis drobėmis.

Kai veido nebėr ir tik kojos, tik kojos susipina sieloj,
Mes susenstam, pabąlam, apaugam pūkais ir išlakstom.
Gegutėm kukuojančius virvėmis gaudo - užgimstam.
Vėl baigiasi penkios minutės - apversk žvyro laikrodį, Dieve.

Vandenyse


ežeras platus,
upėtakio žingsniais
neišmatuojamas.

********************************

vakar tamsa savo
vardą pametė
debesų miškuose.

********************************

po upe, paupy
vėl baltos žuvys skrenda-
šiaudiniai mes.

Laumžirgių naktimis. Po audrų.



pabūkim indigo vaikais,
žalią kambario naktį
nušluostę
šviesos kvadratais,
ištraukę laumžirgio sparną
iš inkliuzų dėžutės.

stebuklingam sode
milžinų tik vandenėlio paprašę,
o vietoj jo gavę tušo.

mes- iš kumelės ausies,
iš inkliuzų dėžutės.
kruopščiai ištylime naktį,
palinkę virš lovos
pamiršto miegančio žmonių vaiko,
savo blakstienomis siekiančio mano kelius,
kuriuose vyšnios pražysta, joms prisilietus.
padaro,
su kuriuo kadais akmenis sėjome
Dievo daržan.

pabūkim indigo vaikais,
ciferblatuose laumžirgių kvapą
išpylusiais
ir sugėrusiais nakties prakaitą
į delnus - - -
mėlyna
mėlyna
aura mūsų...

Be žodžių. Nuostabu, kelintą sykį beskaityt...

Kam tos gėlės?
Baikit, nebedėsiu, jei taip girsit.

Žiema

I

Žadėta buvo 20 metų
sniego.
o dabar toks šnabždesys
lyg ji baigtųsi
ir vėl prasidėtų
iš naujo.

* * *

II

Žiemą traukinių švilpukais
grįšim
stotyse veidus palikę.
laikrodžiui sustojus
vėl nematomų baimės žirgų genami
baloj paskendę.
nebeišlipsim sausais marškinėliais
išlipsim apšlapinti švęsto bažnyčios lietaus
deginančio
kaip sieros rūgštis.
dėžutėse uždarę spalvas
besiraitančias gyvatėmis
šviesa iš užpakalio
balsais viršuje.
persekiojantys jų žingsniai
taukšt taukšt
į išasfaltuotą dangų
neleidžia pravirkti
iš apmaudo
iš baimės
kai žmonės
renkasi į minias
ir eina mūsų gaudyti
nes po vieną bijo
bijom ir mes
žiūrėdami į juos iš pakrūmių
su nuostaba
jog mūsų baimę
jie vadina
vėju

* * *

III

Žiema be sniego
sningančio po
liepomis.
žiema mums braidant po lapus lig kelių
po lietų lig kelių
ir meldžiantis dangui lig kulkšnių
suklupus ant apelsino žievelės
prašant amžino gruodžio vakaro
lijundros
kai nieko nėra
net negęstančių
vėlinių žvakių
nakties
kai kažkas persekioja
laiptais kyla viršun
iki pat
pat
viršaus
kur balta balta
kaip danguj ar
po karo kaip
pilna tinko
ir durys senoviškos
ir tik vienos
laiptai ratu
žemyn vadinasi aukštyn
kur plyti vanduo žydras toks žydras
ir jame tik tu tarpdury
ir už nugaros senatvė šypsosi

Tyliai rašė:Baikit, nebedėsiu, jei taip girsit.

O jei patiko? Specialiai išsityčiot? Nu gražu man, ką dabar daryt?

Gi juokauju
Ačiū labai

Tikrai labai gražūs eilėraštukai apie žiemą. Šaunuolė

O aš taip Kalėdų užsinorėjau... Ypač kūčiukų ir pieno...

O aš pasiilgau sniego kvapo :> Ir pūgos, kai drebia milžiniškom minkštom snaigėm. Ir gana šilta(žiemos šilumos matavimu ). Ir jauku taip, jauku.. Ow Einam žiemą pasidaryt
Ačiū ^^

Galima ją nusipiešti.. Arba parašyti.
Suklijuoti iš sagų.
Nulipdyti iš šalto molio arba susapnuoti

Hm.. ta proga truputį negeros (vai negeros, negeros, popsiškos) prozos. Liepė kažkad čia parašyt apie žiemą miniatiūrų. Kažkas išėjo. Kas - spręskit Jūs.



Tai metas, kai sninga ne tik į kaminus, į beužsitraukiančias ledu balutes, į delnus (kai kam ir į burną), bet ir vidun.
Snaigės- labai keisti mechanizmai. Magnetizuoti. Kad ir kaip stengiesi nuo jų pabėgti, leki per miestą, visa savo esybe bandantis parodyti, jog šiandien esi visiškai nenusiteikęs sušlapti ir pražilti, jos vis viena tave suranda. Suranda, juodą paltą paverčia juodu su baltais taškeliais, po to – šlapiai juodu; apdrebia akinių stiklus, tada per juos nieko nematai, nusiėmęs- tuo labiau; įklampina automobilį ir pavėluoji į darbą, ten tave aprėkia įpykęs viršininkas, kuriam rytą už apykaklės nukrito visas naktį ant stogo snaudęs sniegas.
Tai metas, kai šimtą dvidešimt ketvirtą kartą su pilnu dubeniu mandarinų žiūri „Vieną namuose“ ir vis dar juokiesi...
Ir to meto visada pasiilgsti. Pasiilgsti tų pasiutėlių snaigių, raudonų ir be proto laimingų vaikų veidų, nusileidus nuo kalniuko (ir pataikius į medį); pasiilgsti tikros, ne plastmasinės eglutės kvapo...

* * *

Žiema- trapių medžių miestas. Baltasparniais drugeliais plevenantis laikinas tylos būstas, kuriame visi miega. Žibančiais deimantais nubarstyta žeme net vėjas skrenda kiek galėdamas tyliau, lyg bijodamas pabudinti savo trobelėse miegančius žiogus, lapeliais apsikamšiusias aguonas ir žemuoges. Tai sniegenos, į raudonus siūlų kamuolėlius susisukusios ir virpančios ant
beržo šakelės... Tai vaiko piešinys ant aprasojusio stiklo, kvapo į jį pūstelėjus.
Tai stebuklas. Dangus tai.

* * *

Kai šunys kaukia, šviesomis atlėkdami mišku, snaigių debesy nešdamies mėnulį...
Kai žiemojantis sakalas klyksmu pažeria baltas nakties kruopeles, kurios užkloja pasaulį nematoma žiemos magija...
Kai garsai nutyla, įsiurbdami į save paskutinį nedrąsų saulės spindulį ir paleidžia šalčio žirgus iš arklidžių...
Kai snaigei palietus vandenį po mišką nuaidi garsas, lyg vėjas gainiotų stirnas po laukymę – visą amžių skamba miškas...
Kai šermukšnių arbatos kvapas kyla iš už medžių, sušildantis žiemos dvasią...
Lauk tylaus beldimo į duris. Ir įsileisk paklydėlį į vidų. Galbūt iš užančio ištrauks stebuklingą maišelį, pilną gelsvų Kalėdų dulkių...

* * *

Žiemą traukiniai važiuoja dangumi. Švilpukais pasveikindami žąsis, snaudžiančias už debesų. Kas sakė, kad jos išskrenda?
Žiemą muzika nusidažo mėlynai mėlynai mėlynai. Ir trupa po gabalėlį, kiekvienam į akis įliedama blizgesio. Kas sakė, kad tyloje tik zylės čiulba?
Žiemai baigiantis, šaltis sugena savo žirgus į arklides ir atsidusęs išima saulę iš kišenės. Kas tau sakė, kad žiemą atneša ruduo? Žiemą atneša stirnos, šuoliuojančios per mėlynių pievas... Vilkų kauksmu ji ateina.

Ojei, koks gėris! Apie žiemą galėčiau skaityti ir skaityti, o čia- taip teisingai viskas aprašyta... Ačiū.
Beje, trečias gabaliukas taip primena mano pačios žiemines fantazijas, kad net baugu... Gal kartais mintis skaitai? Tik aš niekad nesugebėčiau taip gražiai užrašyti.

Tyliai rašė:Tai metas, kai šimtą dvidešimt ketvirtą kartą su pilnu dubeniu mandarinų žiūri „Vieną namuose“ ir vis dar juokiesi...

Kaip pirštu į akį