Elfų giesmininkų salė

Šypsenėlę dovanoki
Ir dainuoki, ir eiliuoki -
Niekad niekad nesustoki!

Kad dainuot tik jum galėčiau
Jųsų ausys iškentėtų...
Bet eiliuot galiu dar vis
Jei jau turite akis...
Aš žodžius jums tuoj išliesiu...
Oi, girdžiu šaunius garsus!
Mano širdžiai malonius.
Pietaut mane jau kviečia,
Tad akytės mano šviečia
Šypsenėlę jums siunčiu
Ir einu skanaut pietų

------------------------------------

Štai prisėdau, vėl aš čia
Nuostabi, šauni gija
Bet skaniai labai pavalgius,
Miegas traukia, kur atsigulus..
Tad labos nakties linkėsiu
Ir sapnan visus jus kviesiu 😉

Nors tik dabar atkulniavau,
Pasireikšti pabandysiu.
Savo seną lyrą jau liečiu-
Tikiuosi jūsų neužmigdysiu...

***

Naktis?Taip, jau žvaigždės šviečia...
Bet baugu nėra, nes šiluma širdžių-
Prie laužo pasėdėti kviečia...

Tuoj karalius taurę kelia,
Stirna žvilgteli staiga,
Ir pasilieja lyg audra
Elfų įstabi daina...

Voras šokteli nuo medžio
Šviečia spindulys laše-
Vėl giria gyva!!!

Saulė pakeičia mėnulį-
Sode lapai šoka tiulį,
Erelis aukštai danguje,
Žvirbliai tyrame baseine...

O, hekla, barde giesmininke!
Pakilusi nuo savo krėslo,
Aš sveikinu mūs dainininkę!

Nusilenkiu žemai... Ir siūlau jai
Kaip ir visiem - rimuot nūnai
A-bė-cė... ee... gražiai

Man abėcėlė
Niekada nuotaikos nekėlė,
Tarp jūsų jaučiuosi tvirčiau-
Ir eiliuoti darosi smagiau...
Pirmyn!
***

Ar daug žmogučiui reikia?
Beprotiškos meilės ir dar trupučio...
Cikadų tauškėjimo,
Čiurlių balso ramučio...
Duonos juodos... Stop!
Eilės laukia siela baltoji-
Fleita medinė ir daina sidabrinė.
Gandrai palieka gimtinę tavo
Hmm... Gal aš dėl to kalta?
Ir vėl mane užplūsta liūdesio banga.
Jei aš nebūčiau gimusi?
Kokia šviesa būtų numirusi?
Lietaus reikia žmogučiui-
Maldos, kryžkelės ir magijos šventos.
Nejaugi gandrai nebegrįš?
Oras tėvynėj gaivesnis- jie grįš!
Pils tada liūtis smarki
Rąstinis namukas jūros krante
Stovės daug tvirčiau, nei marių dugne.
Štai čia viskas ko trokšta širdis!
Tai pakeisti gali tik mirtis...
Uh... Atskuba akimirka lauktoji-
Vėl skristi priverčia paukštė nemirtingoji.
Zylioti visi išmoksta-
O žmogutis tik šeimos trokšta...

***

Bardės lyra prityla letai-
Saulė pakyla...

Pabunda iš letargo sustingus elfė
Juoda suknia ir žvilgančiais plaukais - juodais.
Praplėšia akį. Vėlei užsimerkia,
Palaukia, kol sušalusi tyla išeis.
Prabyla, sunkiai rinkdama žodžius
Ir po patamsius negrabiai ieškodama
Savosios fleitos. Galvojo, nieko nebebus.
Bet čia - gal nors sekundei
Atbust iš sapno verta:

- O viešnia mūsų, ar dar čia esi?