Elfų giesmininkų salė

Neturi, negali - tai žodžiai skirtingi
Paliudyti gali kalbininkai garbingi.
Bet jei buvo neaišku - atsiprašau,
Kad taip nesuprantamai ten parašiau.

Dėkoju už pagyras, Aiquen mieloji,
Šiam amatui talento tu nestokoji;
Džiaugiuos, kad nors tau ši kelionė patiko
Ir atsiminimai iš pasakų pasaulio liko.

Vai, gražiai jūs prigiedojot,
O aš saldžiai pamiegojau,
Pailsėjau nuo eilių,
Dabar vėl rašyt galiu.

Betgi grožio nerašysiu,
Jumis odžių neraitysiu.
Nežinau dar ką rašyt,
Ką gi jums čia pasakyt...

A, dalykas toksai bus:
Pasipustykit kulnus!
Nejuokauju aš, oi ne,
Tik prigąsdint noriu... čia...

Elfhild grįžta jau rytoj,
O namų darbai bus... tuoj???
Nežinau, ar jai patiks,
Kad jūs tinginiaujat vis

Kitas reikalas, kad tuoj
Krepšį reiks žiūrėti... oi...
Liko valandėlė vos,
Kol Puertas mums užtvos :shock:

Na, Puertas neužtvojo,
Bet nelikom mes gyvi,
Gaila, gaila, kad kovojom,
O belikom ketvirti...

Bet ne tas dabar galvoj man,
Kurgi, elfai, dingot jūs?
Ar pavargot jūs eilėm tom
Džiuginti mūs dvorfiukus?

O ir mus pradžiugint laikas,
Aiquen, Laiqua, užduočių!
Taip, turbūt mes užsiėmę,
Bet rašyt eilėraščių
Galim, nors po vieną du (vai, nekas iš tų manų eilių...)

Galim, galim dar rašyti
Ir eiles baltąsias vyti,
Bet taip būna su kūryba -
Tai ji veržias, tai prityla.

Bet, jei jau Mamytė liepia,
Taigi nieko mums nelieka,
Tik galvoti naują darbą
Kad vėl kurtų mūsų bardai.

Mes į Tolkiškes žygiuosim
Ir linksmai galbūt dainuosim,
Taigi bardai - paskubėkit,
Po dainelę jūs sudėkit!

Reikalavimų - beveik jokių,
Tik dainuot kad būt' smagu,
Ir geriau nebaisiai ilgą
Nei kaip upę, nei kaip smilgą

Ojojoi tu elfe mielas,
Ką darai čia, šimts dvorfiukų,
Taisyklėlę mūsų kietą
3 ir dė pažeist netrukęs,

Naują užduotį rimuoji.
Ką gi, šešios dienos
Nors praėjo, tu ne vienas
Savo klaidas ignoruoji

Tai atleidžiu šitą kartą
Ir nenoriu tavęs barti,
Bėgu bėgu pamažu
Tuoj rimuoti, kas gražu...

TAISA:

va, eilėraštis ankstesnis, ir daina jau pavadintas,
gal melodijos tetrūksta, bet tik jei ji jums patinka!

Septyni šunes
Upėj stovėjo.
Upėj oi upėj
Šunes stovėjo.

Į mėlyną žvaigždę
Šunes žiūrėjo.
Upėj oi upėj
Šunes žiūrėjo.

Septyni šunes
Kaukti pradėjo.
Upėj oi upėj
Kaukti pradėjo.

Juodoj padangėj
Žvaigždė žibėjo.
Dangėj padangėj
Žvaigždė žibėjo.

Į juodąjį šunį
Žvaigždė žiūrėjo.
Dangėj padangėj
Į šunį žiūrėjo.

Į mėlyną žvaigždę
Šunes žiūrėjo.
Dangėj padangėj
Šunes tupėjo.

Juodiems šunims
Žvaigždė spingsėjo
Upėj oi upėj
Žvaigždė be vėjo.

Taaaaip... Eilėraštis gražus,
Savitas ir įdomus,
Nors skaitytas kartą vieną,
Malonu skaityt šiandieną.

Betgi, kad ir kaip norėčiau,
Jo dainuoti nemokėčiau,
Kai žygiuosiu, kai keliausiu -
Tuoj padusiu, galą gausiu

Jeigu nesunku, tai gal galėtum
Vieną dainą dar sudėti?

***

Dėl trysdė atsiprašau,
Bet tikrai nepamačiau.
Ir, jei ne nauja žinutė,
Ką žinai, kas būtų buvę, -
Niekas gal nepamatytų,
Būtume be dainų likę.

Rugsėjo vienas vienas
Dar sykį nelaiminga
Buvo...
Ar bardai jau pražuvo?
Pražuvo, gali būt,
Kaip daugelis dalykų
Nugrimzta užmarštin tylion.
Bet nesvarbu.
Iškast nugrimzdusį -
Malonumas ne menkesnis,
Nei dar vieną pastraipą
Silo išversti

Pavasario ženklą pirmąjį radęs
Turbūt pagalvojo, kad gliuką jis matęs, -
Nes juk ir dabar dar keistėja orai
Tik pila ir pila dangaus vandenai...
Ar paskliaučio dvasios pamiršo jau mus?
Ar nori palaistyt pirmuosius daigus?
Kas antrą dienelę, išvydę saulelę,
Vis mąstom, kad puotą pavasaris kelia,
Tačiau po dienos ir vėlei šlapiai
Gyventi mes turim, ir gatvės pilkai
Nudažytos man regis... Tik va,
Ant medžių jau sprogsta pirma žaluma!

Nieko sau pirma, mieloji-
Gal tau akys nesveikuoja?
Pienėm pievos apsipylę-
Pinsim giją šimtamylę!

Sniegu vyšnios ruošias birti,
Žvirbliai kelia varnoms pirtį,
Net rimtuoliai ąžuolai
Jau dabinasi žaliai-

Vasara jau nosį rodo-
Jai lindėt kampe pabodo,
Tuoj pavasarį nustums
Ir atneš linksmybę jums...

Paskubėkit, paskubėkit,
Gegužei pražyst padėkit!
Naują rūbą apsisiauskit,
Naują giesmę jai nuauskit!

Gražiai nors eiliuoji, Aiquen, tikrai,
Tiesą pati juk tikriausiai matai:
Niekad nėra Lietuvoj dar taip buvę,
Tylėtų kad paukščiai medžiuos pražuvę.

Būdavo kitą gegužį - klausyk
Giesmės giesmelės visur čik-čiryk.
Šiandien net saulės ant pievų nėra,
Džiūgauti gyviams per šalta. Bėda.

Žysta ir želia, teisybė, laukai,
Pievoj žiūrėk tik kur koją statai.
Neskuba gimti gamta dar tačiau -
Sniegą pakrūmėj dar ką tik mačiau!

Liūdna, kai telkšo balelės visur,
Tūno pavasaris vis dar svetur.
Reikia kantrybės tačiau, - sau kartoju,
Tuoj atsistos vasarėlė ant kojų!

Na na, aš kalbėjau
Apie ženklą tą išganingą,
Kurį radęs kūrėjas
Nesudėjo eilių ypatingų,
Ir pritilo dėl to mūsų menės.

O pavasario giesmę sudėjau
Dar vasario dienom palaimingom -
Širdy žiemos niaurą išravėjau,
Zylėm pragydus balsingom,
Žavingom, spalvingom, dainingom

Vyturį pirmą girdėjau
Per vėlių šventę,
Kapinės' kai stovėjau ;
Ir dar vieversiai neaps'kentę
Užgydo valandą penktą
Ryto to išplaukusio,
Kai nuo laužo grįžau apsiblaususi
(nuo nemiego)

Ir gieda tie paukščiai,
Net mano gatvėj
Antakalnio
(O triušiai
Negieda).
Taškas.

Bet turbūt (ir triušiams negėda?!)
pavasaris tas pats dosniausias
Į Raudondvarį ateina
Greičiausiai
(Antakalnį aplenkęs).

Nematau aš pienių.
Bent kol kas.
O gaila -
Vėžlys mielai pasimaitintų

Pienių mačiau jau ir aš,
Gatvėj pražydusių gausiai,
Bet vėžliui jos būtų tas pats,
Kas valgyti blogą bobausį.

Bobausis, tiesa, net geriau,
Nes jis tiesiog girioj auga,
O pienės, kurias aš mačiau,
Prie gatvės šviną tik maukia

Pievose
Pienėms
Laikas
Dar
Neatėjo

Pienės. Ievos. Vieversiai.
Varnėnai ir gegutės...
Gal tikrai, sakau, čionai
Bus anksčiau atpūtęs
Vėjas vasaros kerus?
O gal kaltos upės...
(va, lakštutė po langais
spiegia net pritūpus,
O ir sraigės lapais dunda,
Tuoj mane sutrypt bandys... )
Goblinai, ir tie jau bunda-
Bumbsi visas paupys...

(miesto
nemyli
Pavasaris
žiauriai-
marš visi
į mišką)

Tik nesakyk, mieloji, nečiulbėk,
Kad užu miesto vasara krypuoja,
Tiktai neaitrink mums širdies,
Primindama, kad paukščiai užgiedoję...

Čia gieda jie, tikrai tikrai,
Bet lietūs pila, ir purvynai...
Atrodo, ošia lyg žali miškai,
Bet vandenys užgožia žalumyną.

Pats tikriausias
Laikas
Pesimizmui
Ar dar beturėsim
tikrą pavasarį
ar
vasarą šiltą
sausą
ir gerą
?

Pramerkiau šiandien rytą akis -
Maniau, kad vis dar sapnuoju!
Dar vakar smarkiai ūžė liūtis,
Dabar giedroj gi rimuoju.

Mėlynas tuščias dangus,
Kur tik pažvelgsi - saulelė.
Debesį vieną atpūs -
Tiek jis šiandien ir tegali

Sunku patikėti savom akim
Ar tik nebus šičia gliukas?
Vasara eina galbūt jau artyn
Lietui atėjo galiukas (negalėjau sugalvoti, kas su gliuku rimuojas)

Ne ne, juk dar, atrodo, savaitę
Negaus saulelės širdys įkaitę -
Vėl lietūs džiugesį gesins,
Kol vėl galan aprims.

Bet šį savaitgalį kaip niekad gera
Man buvo žvelgti į saulelę.
Tik gaila, kad tas piktas vėjas
Išblaškė šilumą, ot niekadėjas!

Tačiau maudynių aš atidariau
Sezoną jau - ir pagaliau!
Nors šmurkštelėjau visai trumpai,
Bet įlindau - didžiuojuosi savim už tai...

Ar girdėjot jūs, ar matėt?
Griaudė šiandien danguje!
Žaibas debesis išraižė
Ir grūmojo lietuje.

Nors lietus ir nesiliauja,
Balos telkšo kur dairais,
Vasarą griausmas pranašauja -
Čirps žiogai jau vakarais!

(O senelė užusnūdo
Ir jos pasaka baigta )

Man atrodo,
šįmet
Griausmo
dar nebuvo.
O gal
kažką aš
Pražiopsojau?

Aš pabudusi išvydau, saulę švytinčią sode,
Baugų sapną išdalijus į menkas gražias gėles.
Citrina arbatoj kvepia,
Čia jau čiulbauja rytys,
Dar pusiau pramerktos akys
Engia spindulių dar vis.
Ėkštus vėjas jau kutena mano veidą svajose,
Fonas dengia mano langą nuvaikydamas šalnas.
Girdžiu muziką kažko tai-
Halso manojo viršus
Ir ne kartą mano balsą
Ypatingoji viltis
Jau užvaldo vienu mirksniu,
Kalbą keisdama daina.
Lapai šniokščia, vėjas baido pašalinius šiam kieme,
Moja ranką mano dainai nuostabi, rausva spalva.
Nuo rasos pabudus žolei,
Ošia medžiai šian linksmi,
Pro laisvai pravertą langą skverbiasi daina graži.
Rašo laibos mano rankos
Saulės lydinčias mintis,
Šaukia vėjas mano dainą
Ten, kur plaka jo širdis.
Ūkanoto ryto vėjas kviečia padainuot kartu,
Verčia baigti čia eiliuoti, nes už lango nuostabu.
Zirzia piktas mano žodis, kad eiliuot visai nemoku
Žiū, geriau aš Jums dainuočiau, šypsenėlę dovanočiau...