Elfų giesmininkų salė

Elfai, elfės, paskubėkit -
Į mokyklą vėju lėkit!
Pakalbėję, pasitarę,
Bardai ją jau atidarė!
Susirinkę į klases,
Meskit šonan kuprines:
Čia jums lyros reiks ir balso,
Fleitos, dūdos, būgno sauso,
O svarbiausia - žodžio švento,
Pikto, mielo, išmekento,
Surimuoto ir gražaus
(bet už kritiką nebaus).

Bardai vado dar neskyrė,
Nors ir reikalas juos spyrė,
Bet Mamytė siūlo du:
Aiquen, Laiqua - lai kartu
Būna jie vadai dainų!

Na, bet, elfai, kol pradėsit,
Paklausykit: neskubėsit
Jūs rašyt į šitą giją
Ir nepulsit kurt dainų:
Abėcėlę pasikinkę, bėkite į meno rinką!
Tai jums stojamieji bus.

O paskui - eilėm kalbėkit,
Kvenja, sindų, anglų pliekit,
Ir, lietuvių nepamiršę,
Prisiminkit: ką įpiršim
Mes skaityt kitiems (vargu,
Ar išvengsim balso jų),
Gali būti odė, poema, daina -
Siūlykit, vis negana!
(Net politikos tema...)
Draugas tęsinį rašys,
Kitas elfas ištaisys...
Derinkit, mieli, stygas:
Elfai pradeda šventes!

***

Sugiedojus Starlin tyli:
Reik jai ABC rašyti.
Pasipusčiusi padus,
Griebia fleitą į pirštus.

Alų varo
Bravorėlis,
Cukrum skanina jį
Dėdžius, betgi
Elfai midų geria,
,,Fu" - taip Starlin alui taria.
Gėrimas midus saldus,
Išsiliejęs per kraštus
Jojo
Kvapas malonus.

Lyros stygos suskambėjo,
Maijoms ausys suvirpėjo,
Na,
O balrogams irgi
Pelėdoms
Reikia lėkt, bo laukia bėdos:
Skrieja elfiška daina
Tolin, gėrin, giriosna,
Užu marių mėlynų -
Vai, kaip čia
Žavu!

***

A, B, C, (Č), D, E, (Ė), F, G, (H), I, (Y), J, K, L, M, N, O, P, R, S, (Š), T, (U), (Ū), V, (Z), Ž - štai jūsoji užduotis,
(tik sunkesnės raidės liks
Nepaliestos - tegu,
Kad yra ta ABC - svarbu).

Starlin sėdi atsipūtus,
Žiūri - elfai renkasi kiti,
Ir užgroja elfų dūdos,
Tai linksmybė. Pasaulio pakrašty!

Laiqua įžengia į salę
Rankoj - rašto ritinys
Ir apžvelgęs menę žavią
Pradeda jisai sakyt:

"Puikios mintys gimsta elfams
Ir ne vien tik jiems taip pat
Tik ne visad būna laiko
Prirašyt eilių kaipmat

Bet kas gali, tas ir rašo
O jei negali paskaityt,
Tai kitų pagalbos prašo
Nes skaityt - tai ne pačiam rašyt.

Negalėjo bardė Aiquen
Čia pas mus apsilankyt
Taigi pakvietė mane čion
Jos eiles jums paskaityt.

Štai jos eilės - gražios, bjaurios
Spręst nei man tikrai, nei jai
Ar jos linksmos, o gal taurios?
Pasakykit patys jai."

Tokia prakalbą išrėžęs
Apie eiles ne savas
Jis, nutaisęs rimtą balsą,
Ima derinti natas

Pasiruošęs, nusiteikęs
Krenkšteli ir pradeda skaityt
Tiktai prašo nepamiršti
Eilės čia ne jo, ne jam reik padėkas sakyt:

"Aš? Juokaujat?Argi?
Baikit! Negi
Cenzūra paleis
Didžią vėtrą blevyzgėlių
Elfiškais tyrais laukai?
Faktas tai, jog aš
Galėčiau tik gražiai
Haliucinuot.
Ir nesąmonėm didžiausiom
Jūsų auseles
Kamuot.
Laiqua- jau kita kalba
Manding, jis tikrai galėtų
(Nors neturi laiko daug-
O gaila)
Prižiūrėt poetus.
Rimtas reikalas- daina;
Sueiliuoti neužtenka-
Šičia reikia ir širdies, ir
Tvirtybės rankų:
Užrašyti viską, kas
Vėju sūkuriuoja,
Zyzia bitėmis sode
Žemę liečiant kojoms...

***
Ak, kaip linksma, kaip ramina
Sielą muzikos garsai-
Fleitos beigi tamburinai
Pasitiks mane žvaliai...

Taigi, broliai, taigi, sesės,
Iš tremties trumpam grįžau.
Bet bijau, jog negalėsiu
Čia užtrukti kiek ilgiau...

Nors prisiekiu, kad skaitysiu
Ir rašysiu, kiek galiu.
Stengsiuos nieko neužmiršti,
Neapleisti pareigų...

Fleitos, arfos, žodžiai šviesūs-
Bardų gildija gyva!
Jos mums reikia, jos mums trūko,
Ačiū, Starlin. Tai jėga!"

----

Laiqua žengia vėl į salę
Apsižvalgo, apsidairo
Sėda prie ugnies centre
Ir užtraukia liūdną dainą:

'Ateisiu čia dar po daugelio metų,
Bet viskas jau bus nebe taip, kaip dabar:
Cimbolais neskambės lakštingalos balsas,
Drauge bus nutilę ir žiogai žolėje.
Eisiu tom pievom, kuriom šiandien braidau,
Fleita bus prie šono, bet amžiams tyli.
Galvosiu ir graušiuos, tiek daug jau praradęs.
Himnas tai netekčiai giesmė bus graudi
Ieškosiu dar vis, kaip ir šiandien kad ieškau,
Jausmuos ir prote pasimetęs klajosiu,
Ką rasiu, ar rasiu, tik laikas parodys.
Laimės neradęs, ar radęs, vis tiek aš svajosiu.
Mano svajos auksinės, bet auksas trapus
Nelieka jis vietoj, pabėga kažkur,
O kūnas išlieka, kaip narvas sunkus
Prispaudžia, sulaiko, neleidžia niekur
Rast laimę nelemta gyvenime man
Sustosiu, suklupsiu kažkur kelyje,
Tačiau eisiu vis ir žinau – kažkada,
Užbaigsiu tą kelia ten pat, kur dabar
Vis suksiuos kaip ratas – be galo, pradžios,
Žūsiu – nežūsiu, būsiu visados.'

Na, kaip jums toks 'menas' -
Graudus, negraudus?
Sakykite elfai visi, kas ką manot
Koks šis kūrinėlis kraupus.

------
Taisyklės 3d pažeidimas!

Elfų draugė
Sužavėta,
Apkerėta,
Priblokšta,
Klausosi
Giesmių
Spalvingų
Ir suvirpa
Jos ranka.
Griebia plunksna
Ir žodyną
(Kad surast
Visas raides)
Ir sukūrus
Savo dainą
Skuba
Pristatyt
Draugams


Aš norėčiau
Braškės
Cukruotos,
Čia
Dangaus
Erdvėje,
Fleitoms tyliai
Grojant
Harmoniją...
Ir
Jausti
Kvepentį
Liepom
Mėnulį,
Nuplaukiantį
Oro srove
Per
Rasomis
Sulytą
Šypseną
Tavo
Užmerktame
Veide,
Žudikui
Ateinant.

Kūriniai pavienių žodžių
Įdomiausi man tikrai
Jie nuteikia taip maloniai
Kad gali skaityt ilgai

Bravo, Maja, taip ir reikia
Poemėlė nuostabi!
Ir sugaišk kiek nori laiko
Kad kita būt' tokia pat graži

Starlin šniurkščiodama įžengia -
Ką jai daryt, kai lietūs drengia?
Bet tikroji priežastis ne ta:
Aiquen būsianti čionai kalta...

Negalvotai prisimąsčius
Starlin ją vade paskyrė,
O vargšelei širdį draskė,
Kad kažkur pametus lyrą...

Lieka taigi Laiqua vadas
(nors jo vardas ir ne Tadas).

Vado pareigos: klausyti,
Naujus ABC skaityti
Ir vis kartais parašyti
Komentarą aštuonnytį

Ir taip pat vadeliui skyrė
Auksu puoštą puikią lyrą:
Kai ta lyra Laiqua groja,
Tuoj kiti jam asistuoja,

O kai Laiqua grot nustoja,
Anarchija laisvai egzistuoja

Čiupki lyrą, Laiqua mielas,
Ir parodyk, kas čia dievas!

Atsisėdo prie stalo
Elfhild. Nurimo.
Ji dar ką tik pietavo,
Bet dabar ieško rimo.

Ji eilių kurt nemoka,
Bet bandyti juk verta.
Kas kaip moka, taip šoka,
Kaip sakytų gal Berta.

Tad dabar ji kišenėj
Jau žodžio ieškos
Ir gražiojoj salelėj
Dainas uždainuos.

Abėcėle pradėti
Nelengva išties,
Bet raides tuoj skaičiuoti
Elfhild ims iš peties.

Odė abėcėlei ir elfų giesmininkų salei su koncentruota priemaiša tolkinizmo

Aragornas, karalius, te girdi eiles,
Bus jų daug skambant aidint po gražiąsias menes.
Cukrum saldinkit maistą, arbatą, brangieji -
Dar artėja linksmybės. Bardai, į priekį!
Earendilio šlovei dainuoti žadėkim,
Feanorui galingų eilių negailėkim.
Glorfindelio mes žygdarbių dar nepamirštam,
Ir neklausom, ką Pyteris laužia iš piršto.
Juk Arvenos prie upės nebuvo tikrai,
Kur jau elfė Nazgūlams mosuotų kardais?
Lai mūs eilės garbina tą, kurio knygos
Mums lentynas užpildė pilnai. Irgi stygos
Neilsdamos skamba tiems, kas klausys
Obertonų ir kitko, kas džiugins ausis.
Po fleitutę jau muzikantams dalinkim
Rašalo negailėkim, poetams paskirkim.
Starlin rimą gražiausią sugavus pirma,
Tuoj nudžiugino elfus šia puikia gija.
Užbaigimui sakysiu - dabar jau gana,
Vėlgi odei atėjo didi pabaiga.

Nekokia man čia odė,
Išėjo, brangieji.
Slėpsiuos aš po paklode,
Kol ateis tik Naujieji.

Bet rimuoti smagu
Pasakysiu jums garsiai
Tad sakykit kartu,
Kaipgi jums mano balsiai.

(O jei jūs nesuprantat,
Ką sakyti bandau,
Tai žinokit, kad rimas,
Reikštis trukdo laisviau.)

Laiqua tūno kampe ir klauso eilių
Prisidengęs sau veidą gobtuvu pilku
Bet kai Elfhild užbaigia, jisai atsistoja
Ir pagiriamą kalbą eiliuoja, rimuoja:

'Nesikuklinki, Elfhild, rimuoji gerai
Ką čia gerai - netgi puikiai labai!
Nesakyk tik, kad rimais kalbėti sunku
Nes visai taip nėra, kaip tik - lengva, gražu.

Tik šiek tiek pasipratink, pamatysi - tikrai
Po kiek laiko pradėsi rimuoti lengvai
Tuo labiau, kad jau moki rašyti eiles
Ir ne bet kokias, o gražias ir dailias.'

Tai pasakęs elfas prisėda ir vėl
Padeda lyrą į kampą, nieks nežino, kodėl;
Rankas tiesia į ugnį, sušildo pirštus
Ir laukia kitų bardų, mąsto, kas bus.

Nesuprantu veiksmo -
Rimuot negaliu.
Neklausykit mano verksmo -
Aš tik rimą žaidžiu

Eilėmis kalbėt laisvai neišeina;
Niekad nepasakau to, ką reikia.
Bet rimas tam juk ir skirtas,
Kad užburtų sielas auksines!

Įžanga - abėcėlė -
Man buvo nepaprastai sunku;
Jums tai sekas gerai-
Kaip gražioms lakšrtingalėlėms

Mano ABC neelfiška, o paprasta,
Gal laikui bėgant užknisa,
Netinka - sakykit greitai čia,
bandysiu kurti dalyką rimtą.

Nėra nei žodžių nuostabių,
Anei rimo rimtesnio,
Nesąmones malu
Ir vaidinu puikesnę

Angeliukų akys rasa mėlynių žiba
Basanyčia laksto kaime po arimą.
Cukrinius avinėlius stipriai pasikinkę
Devynbalsiais suokia saldžiai rūgštų rytą.
Eglitvoriais sunkiai bepasiramstydams
Fikusus gyvus sausai išsidžiovinęs
Gegnėse nežinioje ilgam užsikabinęs
Hibridinis vakarėliukas atsibilda.
Išdavą toli rytuosna pradanginus,
Yriais keliais upę plačią prasiyrus
Jonažoles kaip kraują išdžiovinus
Klejoja naktis dienoje pasimiršus.
Liepų plačiapečių paunksnėj
Man dienos kaip ir išvis nebuvo;
Naktis kaip iš Mordoro klajūnė
Opijumu stipriausiu, šlykščiausiu užgriuvo.
Pragarišku juodu karkimo stūgsmu
Riaumojo mano siela po liepa
Sąsają tarp laiko rast užsinorėjus.
Šarmomis visa nusišarmojus
Tarsi paliko naktis ramybės išganyme mane
Užsivanojus iškurnėjo ankstyvutėliausiam ryte.
Vaikai - angeliukai besparniai mane
Zyziančią musei aptiko sode,
Žydinčioj pievoje, drugelio sparne.

Gal kas pasakys, kad nemoku kritikuoti,
Bet man regis, kas jūs puikiai eiliuojat!
Jei atrodo sunku, tai niekis - praeis,
Ir smegenys jūsų eilėraščius leis
Ne vieną, ne du, o šimtais, dešimtim
Ar lyja, ar sninga, dienom ir naktim!
Taigi nesikuklink, gilthoniel mieliausia
Gal tavo poema ir ne pati gražiausia,
Bet visko yra čia - ir žodžių, ir rimo
Ir šiaip, ją paskaičius, mano siela nurimo.
Gražus ir toksai kūrinys paprastutis,
Nors tau ir atrodo visai jis menkutis.
Rašyk ir toliau, nesikuklink, eiliuok
Kurk poemas ir giesmes dainuok!

(Ak, Mamyte, mane nurašyt paskubėjai,
Man sunku, bet tylėti isties negaliu.
Kalejimo grotos ir sienos aukščiausios
Tenedrįsta užgniaužti džiaugsmingų dainų...)

***

Nuostabu, nuostabu!
Jūsų eilės- puikiausios;
Siela skamba varpais
Jūs dainų pasiklausius.

Majos braškės cukruotos-
Ak, žavinga išties.
Elfhil odė- ji griebia
Stačiai už širdies;

Taip juokinga- taip taip,
Pyteriukas- smagu.
O Gilthoniel eilės-
Taip švelnu... Įstabu...

Bet turėčiau kelis žodelius pasakyt-
Gal griežtai nuskambės- na turbūt, nežinau,
Gal be reikalo priekabių ieškau tikrai,
Bet juk C- ne tik cukrus... Yra ir daugiau

C- cimbolai, cibuliai, ir chalva saldžiausia,
Cinamonas, cypimas, cirkas ir celė,
Citra, Cerberis, chaosas, cinkas ir ciklas,
Chimera, citrina ir aukšta citadelė...

Na, pakaks kritikuoti, ne to susirinkom-
Čia juk džiaugsmo, dainos ir linksmybės namai!
Taigi, čiupkit- kas arfą, kas liutnią ar bugną,
Ir is užtraukime naują giesmelę skambiai!

Aiquen derina stygą, parinkt bando natą.
Naują temą pasiūlyti nori išties:
- Apdainuokim, brangieji, rasą ant lapų
Ir beauštantį rytą po lietingos nakties.

Tebunie dainoje pakartota dukart
Žodis "miegas" ir žodis "vanduo";
Du kartus paminėta meilinga "aušra"
Ir bent vienąsyk- žodis "akmuo".

Pasitraukia šešėlin su liutnia sava,
Susimąsčiusi brazdina sygom...
Nagi, laukiu, pirmyn, juk lengvutė tema!

Miriel, dama garbinga,
Tyru išdidžiu balsu
(Nors virpėdama baimingai-
Ar nebus tai įžūlu?)

Abėcėlę surimuotą
Garsiai uždainuoja-
Lyros virpina stygas,
Ritmą muša koja:


Ak, kaip kvepia lietumi
Baltos šakos ievų.
Cirpia žiogas žolėje
Čypia kielės pievoj...

Dangų plauna giesmėmis
Elfų jaunos širdys- jų
Fantastiška dermė
Gaivuma pagirdys,

Ir nušvies balta šviesa
Jau pamirštą kelią-
Kelią per žalias lankas,
Link sraunaus upelio...

Mirganti garsų srovė,
Niekad negirdėta-
Oro virpesiu lengvu
Palytės šią vietą.

Rausvos kibirkštys sužibs,
Sumirgės upely.
Šaltoje gelmėj užgims
Trisdešimt liepsnelių-

Užsiplieks upokšnis-
Ūžtels į padangę,
Virs upe ugninga,
Žibančia prabangiai...

***

Elfė baigia giesmę,
Tyliai nusilenkia
Ir kamputin meiliai
Savo lyrą trenkia.

Iš savęs kvatoja-
Ak, na ir kvailysčių
Šičia aš pripaisčiau...
Kaip galėjau drįsti?

Galit garsiai juoktis,
Galit prunkšt į saują-
Tuoj, tik pailsėsiu-
Gausit gliuką naują!

Aš paėmus popiergalį,
Suskaitau iš ten eilėraštį;
Tokį ramų, lėtą ir mažą,
Ir užgaunu gitara labai tylią natą.

---

Miegas auksiniais sparneliais
Nusklendžia ant medum teptų lūpų,
Vanduo tylutėliais lašeliais
Pernakt nudengęs būtį.

Vandenėlis nušnarėjęs akmenėliais skuba,
Srovelėm į erškėčių raštą gula.
Nakties tylą trukdo tik lietus,
Laisvalaikiu nakčia ji braido po sapnus.

Palengva saulutė kyla,
Nakties saitai bemat sudyla.
Plynėse aušra išbudina miegą
Ir lietaus, ir to pradalgėse nebelieka.

Nuo uosio lapų tekši lašai,
Išsižioję apačioj juos gaudo vaikai.
Sidabrinės taurelės pievos varpelių
Sklidinos mažų krištolinių gurkšnelių.

Akla aušra grakščiai išgėrus taures
Tyliai bėgs po pievas, lankas.
Kai niekur jau nebus nakties valia,
Ji ramiai sau užmigs tyliam danguje.

---

Pabaigus visą savo kūrybą,
Ilgam gilthoniel nutyla.
Ir taip jau perdaug pridainavo,
Reikia palikt ir kitiems vietelę 😉

Bet aš nesuprantu, draugės ir draugai,
Ką išties mes rašome čionai:
Jeigu Elfhild rašo odę, aš galiu haiku,
O juk jo nepavadinsi eilėraščiu doru!

Aiquen, mieliausioji barde:
Kai kurios personos Cvirkos prisiskaitę,
Vaikų literatūroj visai nusibaigę,
Užtat cerberiai, cirkai, celės, chaosai
Man vargšelei visai nesirimuoja.

Miriel, dama garbingiausia:
Mes gal juoksimės, gal prunkšim,
Pailsėti trumpai leisim,
Bet ilgai pažadėki netrukti -
Neleisk nuo tavo gliukų ilgam atsipūsti.

Ir vėl tegaliu tik girti kūrybą
Tokią įvairią, spalvingą, tarsi nutapytą
Tai gliukai, tai odės akyse man plaukia
Daugiau skaityt noriu ir nesulaukiu!

Gilthoniel, žinoma, rašyk ir haiku
Ar balades, ar epus, ar viską kartu,
Tiktai problema gali būti tokia:
Eilutės trys - ABC ne visa.

Nors dabar parašei jau pirmąjį darbą
Ir netgi antrą idėjai - o jis prašosi arfos
Garsų, ir lietaus lašeliukų
Skambančių, krentančių, tokių mažiukų -

Rašyk ir toliau, kaip sakiau - nenustok
Ir vieną po kito haiku mums eiliuok
Užduotis tai sunki, pats ne kartą bandžiau,
Tik jau neprisimenu, ar ką gero gavau.

Bet tikiu - tau pavyks, tik šiek tiek pasistenk
Ir gamtos paslaptėles visas išgvildenk!
Nes juk būtent tai yra tas haiku
Gamta ir žmogus, abudu kartu.

***

Miriel Serinde, sakau aš tau drąsiai -
Nereikia nuvertint šio kūrinio dvasios!
Tokia juk yra, net jei tai ir gliukas,
Nors man atrodo - nuostabus kūrinukas.

Rašyk, nedvejok, bet jei reikia - palauk
Ir per anksti savo lyros į šviesą netrauk,
Nes blogiausia poetui, kas gali bebūt
Tai jo kūrinys, kuriam lemta pražūt.

O toksai kūrinys - tai sakmė be minties,
Arba odė be rimų - ji neturi vilties.
O mintis atsiras ir rimai ateis,
Kai pagaus įkvėpimas, tik tu jo nepaleisk!

Kai matysi kad bunda kūriniai tavyje
Nedelsk - uždainuok, kai ugnis židinyje,
Nes ji juk dainuoja - negi negirdi,
Ką sako tau jos liepsna nuostabi?

Arba vėjas už lango, arba šaltas lietus,
Kuris permerkia kiaurai plaukus ir batus,
Arba mažas paukštelis, betupįs ant šakos,
Jei tik paklausysi - jisai uždainuos

Ir tada tavo sieloj nušvis išmintis,
Kurios nepaskleist būt didi netektis!
Todėl, Miriel, dar kartą sakau,
Ką tik sugalvosi - sakyk tučtuojau.

***

TAISA: [Net ir elfai kartais nepastebi,
Kas dedas aplink juos pasauly,
O paskui stebisi - neatsistebi,
Kokios jų kvailos makaulės]

Atleiskit, brangiausi:
Būtų bardų gija
Cirkų linksmų
Čempione!

Dangų siekią
Erdvūs skliautai
Fantazijos
Galios nevaržo.

Herbas senolių
Iškaltas
Yr sienoj baltoj
Jūsų menių.

Kad žinotumėte –
Linksmiau,
Maloniau būtų
Ne čia jums.

Oras gaivus –
Puikumėlis.
Ryžtis tuojau
Siūlau:

Šalin keliaukim,
Toliuosna,
Upėm upeliais –
(Valtimis)

Zirziman uodų,
Žaluman pievų.

Mąstė Chamūlas
Ant akmenėlio,
Ilgai prie kelio rymojo:
Ar nereikėtų gijos šitos
Perkelt kiton kategorijon?

Tikrai nevertėtų, garbusis Chamūlai,
Jei jau Mamytės valia ši gija čia guli.
Bet smagu pamatyt nazgūlus čia eiliuojant,
Gal net ir orkas užklystų koks parimuoti.

Beje, apie uodus - tikrai ten neplaukim,
Kur spiečiai baidyklių šių mūsų tik laukia!
Va vakar buvau tokioj sodybėlėj,
Tai man visą veidą ir rankas sugėlė.

Nor gal kas iš jūsų su jais pašnekės
Ir jie negelt mūsų pažadės?
Bet abejoju, ar bus kas nors toks,
Kad tų uodų kalbą gerokai pramoks.

Bet grįžtant prie temos - suillad, Chamūle
Esi, pasirodo, antroji Nazgūlė
Kuri nepabūgo, nesusigėdo
Ateiti pas elfus ir giesmeles rėdyt.

Mūsų gretos gausėja, puiku tai yra
Greit gildijos menė bus jau pilna!
Skambės liutnios stygos ir fleitų garsai
Ir, kas svatbiausia - pačių bardų balsai!

Tai bent skelbimą gražiai parašykit:
"Viešose vietose gijos geriau neskaityti!"
Nes dabar gali vargšas skaitovas
Vidury darbovietės imt iš juoko voliotis.

O elfų partijai priklausau jau seniai,
Nors trumpam atbaidė namų, yrch, darbai.

Be to, įtarimas kyla:
Savo vaizdinga kūryba
Galim visų elfų vardui
Pakenkt baisiau nei kardu

O negi manai, kad jeigu iškeltum,
Ar dar blogiau, jei tiesiog mus išmestum
Iš partijos elfų - nuo to būt geriau
Ir vargšai darbuotojai juoktųs mažiau?

Juk mes nuoširdžiai visus darbus rašom
Ir juokis, kiek nori, bet taip jau mes manom
Ir vardui garbingam Pirmagimių rasės
Nekenksim, nors ir nesupras mūsų masės.

O vat jei ši gildija pradingtų iš čia,
Kur saugo mus elfai dieną nakčia -
Privistų ten orkų, trolių ir vargų
Ir būtų visiems mums baisia daug vargo,

Nes nors ir juokinga, nebūtų tyra
Tokia kaip dabar, ši kūryba sava.
Išjuoktų mus, bardus, tuomet jau visi
Nazgūlai ir orkai, ir dvarfai pikti.

Dabar gi mes galim ramiai sau čia būt
Ir juokint kai ką, bet neleist sau pražūt.
Mes kuriam, ką norim, juokinga ar ne
Ne mums čia jau spręst, kas gaunasi čia.

Taigi, Chamūle, šią giją skaityk
Ir juokis kiek telpa, dar kartais rašyk,
Dabar jau žinai - darbe čion nelįsk
Bet iš namų prisidėti išdrįsk.

Šios gijos linksmybė
Pagirtina yr dorybė.

O namai tinklo beveik nepasiekia -
Tik darbe džiaugtis forumu lieka...

Be to, ne Chamūlas jau čia -
Romenwen, arba Indraja

Oi daug prirašėt, oi daug prikūrėt,
Ugnį į židinį, matau, jau įkūrėt.
Bet nekalbėkit minčių jūs baisių,
Kiton kategorijon nekreipkit akių.

Mums, giesmininkams, čia bus saugiau,
Ir be tų orkų gal net linksmiau,
O jeigu nori neelfai dainuot,
Teks jiems pradėt savas menes šluot.

Na, giesmininkai, manau, jau apšilom,
Lyrų stygas suderinom, pamilom,
Tad gal nutraukim bereikšmes šnekas
Ir jau užtraukim tikrąsias dainas.

Gal temą reikėtų, Laiqua, užduoti,
Kad giesmininkai galėtų rimuoti.
Nes jei be temos naujos čia gyvensim,
Taip apie niekus visad ir skrebensim.

Na kam taip skubėti,
Ir naują temą pradėti?
Juk Aiquen užduotis
Dar nebaigta...
Nelengva oi, buvo
Apie rytą godoti
Ir rasą ant lapų
Gražiai apdainuoti.
Ką galėjau - tą parašiau,
Imuosi už lyros
Ir pradedu jau.


Kap kap, kap kap,
Lietaus lašai.
Kap kap, kap kap
Vanduo per miegą.
Agrasto krūmas
Džiaugias lietumi,
Vanduo upeliais
Jam nuo lapų bėga,
Ir budinas akmuo
Po jo skvernu.

Kap kap, kap kap,
Aušra pramerkia
Vieną akį.
Kap kap, kap kap,
Jos miegas
Nebe toks saldus.
Pakilusi
Nuo šlapio tako,
Aušra ištaško
Vandenį ant lapų,
Rasom papuošusi
Agrastą ir visus,
Kas džiaugiasi
Nauja, vaiskia
Diena.