Eksperimentinis Ainulindale vertimas

Labai bibliškai tos dūdos skamba. Ogi tikrai ten kartu su trimitais jų nebūna:

Ps 98 6 Trimitais ir rago gaudesiu
kelkite džiugųjį klegesį Karaliaus, VIEŠPATIES, Artume.

Ps 150 4 Šlovinkite jį būgnelio žvangučiais ir šokiu,
šlovinkite jį stygomis ir dūdomis!

Pala, bet argi vamzdeliai ir dūdelės yra konkretūs instrumentai? (Toje srityje nieko nesuprantu). Jei nekonkretūs - tai netinka taip pat, kaip dūdos.

O kodėl ne? Juk maždaug tą ir sakiau: viens konkretesnis, kitas ne...

Dūdelėmis ir vamzdeliais (dar lumzdeliais) vadinami kai kurie lietuvių liaudies instrumentai, paprastai - piemenų dūdelės ir panašūs pypsiukai.

Ieškojom lietuviško atitikmens melodijai. Vienas žmogus man sakė, kad kaime sakydavo „tos dainos graži gaida“, „gražiai gaidą išvingiuoja“. Ogi žodyne gaida yra 1.melodija, ir tik 2.garsas, nata Taigi, Starlin, šis tamistos variantas visai tiktų.

Manau, kad radau Flame Imperishable vertimą, ir atitinkantį žodžio sandarą (ne + gesti + pasyvas), ir turintį lygiai tokį ritmą (kai gerai kirčiuojama), ir turintį patikti kalbininkams, ir skambantį nekasdieniškai. (Dar galiu pasikartoti, kad anglai tiesiog neturi normalaus žodžio ugnies gesimui, todėl manau, kad "perish" nebūtina versti "žūti", kai natūraliau - "gesti").

Vincas Krėvė „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“:

... degė negęstama dievų ugnis.

Negęstamoji Liepsna.

Vertas pamąstymo variantas. Nors iš pradžių skamba griozdiškai, įsižiūrėjus nieko. Kita vertus, ne toks "limpantis" kaip nežūvančioji ar neblėstančioji. Todėl būtinai reikia daugiau nuomonių.

O egzistuoja toks žodis negesi ar negęsi?

negesi
negęsi negali būti nes nosinė tik esamajam laike(es.l. taisyklė ) o čia būs.l.
,o negęstamoji liepsna tai todėl kad šis dalyvis daromas iš es.l. nes yra es.l. dalyvis, o mes žinome kad es.l. rašome nosinę raide. taigi...

aaa
susimoviau kaip visada ...

Su nedideliais pataisymais.

IV redakcija
---

Buvo Eru, Vienatinis, kurį Ardoje vadina Ilūvataru. Ir pirmus jis sutvėrė ainas, Šventuosius, savo minties vaisių, ir jie buvo su juo anksčiau nei kas kita buvo sukurta. Jisai jiems kalbėjo, siūlydamas muzikos temas, o jie giedojo priešais, ir jis buvo patenkintas. Bet ilgai ainos dainavo tik po vieną ar keliese, kol kiti klausėsi, nes kiekvienas pažino tik tą Ilūvataro sąmonės dalį, iš kurios buvo kilęs – tiktai pamažu jie ėmė suprasti savo broluvą. Tačiau besiklausydami ėmė giliau suvokti, tad darna ir vienbalsiškumas tobulėjo.
Ir štai sukvietė Ilūvataras visus ainas, pasiūlė jiems didžią temą, atverdamas dalykus, didingesnius ir nuostabesnius, nei jau buvo atskleidęs. Jos pradžios šlovingumas bei pabaigos didybė stulbino ainas, tad jie nusilenkė Ilūvatarui ir tylėjo.
Tada Ilūvataras tarė:
– Noriu, kad iš šios temos nūnai draugėj darniai kurtumėte Didžiąją Muziką. Aš jus uždegiau Negęstamąja Liepsna, tad parodysite savo galią plėtodami šią temą, jei norėsite – kiekvienas savomis mintimis ir būdais. O aš sėdėsiu ir klausysiuos, ir gėrėsiuos, kaip per jus didis grožis bunda dainoje.
Tuomet ainų balsai kaip arfos ir liutnios, dūdelės ir trimitai, violos ir vargonai, kaip begaliniai chorai, žodžius giedantys, ėmė iš Ilūvataro temos didžią muziką lipdyti; ir kilo nesibaigiančios, besikaitaliojančios, darniai susipynusios melodijos, skriejo, kur jau nebegirdėti, gilyn ir aukštyn, o Ilūvataro rūmas prisipildė ligi kraštų, muzika bei jos aidas išlėkė Tuštumon, ir šioji nebebuvo tuščia. Jau niekada vėliau ainos tokios muzikos negiedojo, nors sakoma, kad prieš Ilūvatarą dar didingesnę kurs ainų ir Ilūvataro Vaikų chorai po dienų pabaigos. Tada Ilūvataro temas atliks teisingai ir jos Bus, vos tik nuskambės, nes tada jau visi gerai supras, ką jisai jiems buvo numatęs, kiekvienas pažins kitą, ir patenkintas Ilūvataras įžiebs jų mintims slaptą ugnį.
Bet dabar jis sėdėjo klausydamas, ir ilgai gėrėjosi, kad muzikoje nėra kliaudų. Tik štai, temai augant, Melkoras ėmė trokšti įpinti muzikon savo paties minčių, nedarnių su Ilūvataro tema, – šitaip jisai siekė padidinti jam skirtojo vaidmens galią ir šlovę. Iš ainų Melkoras buvo dosniausiai apdovanotas galia ir žinojimu, turėjo jis ir broluvai suteiktų gebėjimų dalį. Dažnai Melkoras vienas klajodavo po tuščiąsias platybes, ieškodamas Negęstamosios Liepsnos, nes vis karščiau geidė pats kurti dalykus, kurie Būtų, ir jam regėjosi, kad Ilūvataras visai apie Tuštumą negalvojo, neramu darėsi dėl jos bergždumo. Bet nerado Melkoras Liepsnos, nes ji su Ilūvataru; tik būnant vienumoje jam ėmė rastis minčių, kitokių nei jo broluvos.
Kai kurias Melkoras dabar įaudė muzikon, ir štai nedarniai suskambėjo aplink jį garsai – daug giedojusių šalimais nusiminė, jų mintims sutrukdė, o muzika susvyravo. Tačiau keli ėmė derintis prie jo, o ne pirmykštės minties. Taip Melkoro disonansas sklido vis plačiau ir plačiau, ankstesnes gaidas paskandino siaučiančių garsų jūra. Tačiau Ilūvataras sėdėjo ir klausėsi, kol ėmė atrodyti, kad apie jo sostą šėlsta audra, tarsi tamsūs vandenys būtų tarpusavy nenumalšinamam įniršy kariavę.
Pakilo Ilūvataras, ir ainos pastebėjo jį šypsant. Jis pakėlė kairę ranką, ir štai audroj užgimė nauja tema, panaši ir drauge kitokia nei ankstesnioji, ir stiprėjo ji bei savaip gražėjo. Bet Melkoro disonansas įsiūty pakilo varžydamasis, vėl kilo garsų karas, dar siaubingesnis nei prieš tai, toks, kad daug ainų praradę viltį nebegiedojo, o Melkoras liko viršesnis. Darsyk pakilo Ilūvataras – ainos regėjo jo rūstų veidą, – iškėlė dešinę ranką, ir štai! – sumaišty užgimė trečioji tema, nepanaši į kitas: pradžių pradžioj rodėsi ji minkšta ir maloni – romių garsų vilnijimas švelniomis gaidomis, – bet buvo nenumalšinama, vis stiprėjo bei gilėjo. Galiausiai atrodė, kad prieš Ilūvataro sostą vienu metu skamba dvi viena su kita nesutariančios muzikos. Pirmoji buvo gili, plati ir graži, tačiau lėta, persmelkta neįsivaizduojamo sielvarto, iš kurio labiausiai ir kilo jos grožis. Kita jau buvo savarankiška, tačiau garsiai, be tikslo ir be galo kartojama, beveik be darnos – lyg šimtai trimitų vienbalsiai baubtų kelias gaidas. Šioji bandė negailestingai užgniaužti pirmąją, bet atrodė, kad pačias galingiausias jos natas perimdavo toji ir įausdavo savo iškilnian raštan.
Kovos siautuly, drebant Ilūvataro menėms ir virpant dar nevirpintai tylai, Ilūvataras pakilo trečiąkart, o į jo veidą buvo šiurpu pažvelgti. Jis pakėlė abi rankas, ir vienu akordu, už Bedugnę gilesniu, už Skliautą aukštesniu, skvarbiu kaip Ilūvataro žvilgsnio šviesa, Muzika baigėsi.

Ilūvataras prabilo ir štai ką kalbėjo:
– Didūs esti ainos, o didžiausias jų – Melkoras. Tačiau ir jis, ir visi ainos tesižino, kad esmi Ilūvataras ir tai, ką jūs giedojote, aš parodysiu, idant išvystumėte, ką padarėte. Tujen, Melkorai, matysi, kad negalima auginti temos, neišdygusios iš manęs, ir kad nė vienas negali keisti muzikos, nepaisydamas manosios valios. Nes tas, kuris mėgins, pasirodys esąs tik mano įrankis kurti dar nuostabesniems dalykams, kurių tasai nė neįsivaizdavo.
Išsigando ainos, nesuprato pasakytų žodžių, o Melkoras susigėdo ir iš gėdos gimė slaptas pyktis. Ilūvataras pakilo visoje savo didybėje ir išžengė iš skaisčių vietų, kurias buvo sutvėręs ainoms, o ainos jį sekė.
Kai jie susirinko Tuštumoje, Ilūvataras tarė:
– Štai jūsų Muzika!
Jis parodė ainoms viziją ir pavertė ankstesnį garsą vaizdu: jie regėjo priešais suspiestą naują Pasaulį, ir jis buvo Tuštumoje, bet ne iš jos. Jiems bežiūrint ir besistebint, Pasaulis ėmė verti savo istoriją, ir atrodė, kad jis gyvena ir auga. Ainoms kurį laiką tyliai pažiūrėjus, Ilūvataras prakalbo vėl:
– Štai jūsų Muzika! Tatai – jūsų giesmės, kuriose tarp mano tvarinijos kiekvienas rasite tai, kas jums rodysis jūsų pačių sukurta ar pridėta. O tujen, Melkorai, aptiksi visas slaptas savo mintis ir suvoksi, kad josios – tik vienumos dalis, visa ko šlovei kurti duoklė.
Dar daug ką kalbėjo tada ainoms Ilūvataras, ir kadangi jie prisimena tuos žodžius, be to, pažįsta savo pačių kurtą muziką, žino daug ką: kas buvo, kas yra, ir kas įvyks. Nedaug dalykų paslėpta nuo ainų žvilgsnių, tačiau esama tokių, kurių ainos neatsektų nei po vieną, nei tardamiesi drauge, nes tik pats Ilūvataras žino viską, kas paruošta – kiekviename amžiuje įvyksta naujų ir nenumatytų dalykų, kurie nėra praeities tąsa. Štai kodėl, Pasaulio vizijai skleidžiantis prieš ainų akis, jie matė joje dalykų, kurių nebuvo sugalvoję. Apstulbę stebėjo Ilūvataro Vaikų atėjimą ir jiems paruoštą buveinę. Ainos suvokė, jog patys giedodami tą būstą statė, tik tada dar nežinojo, kad be savo grožio jis turi ir kitą paskirtį. Ilūvataro Vaikai buvo sumanyti jo vieno ir atsirado su trečiąja tema – pačioje pirmojoje jų dar nebuvo, ir nė vienas iš ainų prie jų tvėrimo neprisidėjo. Tad juos pamatę ainos dar karščiau pamilo šias kitokias nei jie patys būtybes: keistas ir laisvas, naują Ilūvataro minčių atspindį, leidusį suprasti dalelę jo išminties, kuri kitaip būtų buvusi paslėpta net nuo pačių ainų.
Ilūvataro Vaikai yra elfai ir žmonės, Pirmagimiai ir Sekėjai. Iš visų Pasaulio žavesių, iš nesibaigiančių menių ir erdvių, iš besisukančių ugnynų jų buveinei Ilūvataras išrinko vietą Laiko Gelmėse, nesuskaičiuojamų žvaigždžių vidury. Ši buveinė atrodytų niekų darbas tiems, kurie suvokia ainų didybę, bet ne jų įstabų kruopštumą (kaip tiems, kas paimtų visas Ardos platybes bokšto pamatui ir ištęstų jį, kol viršūnė taptų smailesnė už adatą), taip ir tiems, kurie stebisi neišmatuojamomis Pasaulio platybėmis, vis dar tobulinamomis ainų, bet ne ypatingu tikslumu, su kuriuo jie viską nudailina. Ir štai vizijoje išvydę šią buveinę ir joje bundančius Ilūvataro Vaikus, daug pačių galingiausių ainų nukreipė savo mintis ir troškimus ton vieton. Jų vyriausias buvo Melkoras, jau nuo pradžių pradžios vienas iš didingiausių Muziką giedojusių ainų. Jis apsimetė, iš pradžių net pats prieš save, kad troško į tąją buveinę pakliūti, idant tvarkytų viską Ilūvataro Vaikų labui, pažabotų siaučiantį šaltį ir karštį, sukurstytą savo paties. O iš tiesų jis vylėsi pavergti ir elfus, ir žmones, nes pavydėjo dovanų, kuriomis Ilūvataras žadėjo juos pagerbti, ir norėjo turėti pavaldinių bei tarnų, būti vadinamas Valdovu, geidė laikyti kitų valias už vadžių.
Ir kiti ainos žvelgė į plačiose Pasaulio erdvėse įtaisytą buveinę, elfų pramintą Arda – Žeme, džiugo jų širdys, šviesą pajutusios, akys palaimingai švito, regėdamos daugybę spalvų, bet didžiai neramu darėsi nuo jūros gaudimo. Jie išžiūrėjo vėjus ir orą, medžiagas, iš kurių Arda buvo padaryta, – geležį, akmenį, sidabrą, auksą ir daugybę kitų, – bet iš jų visų labiausiai gyrė vandenį. Eldos sako, kad vandeny tebegyvas Ainų Muzikos aidas, gyvesnis nei bet kurioje kitoje šios Žemės medžiagoje, tad ne vienas Ilūvataro vaikas neatsiklauso Jūros balsų, pats nesuprasdamas, ką siekia išgirsti.
Apie vandenį daugiausia mąstė aina, kurį elfai vadina Ulmu, o jį Ilūvataras iš visų labiausiai mokė muzikos. Apie orą ir vėjus giliausiai svarstė Manvė, tauriausias aina, Žemės audinį Aulė išmanė – jam Ilūvataras nepašykštėjo žinių ir įgūdžių, ne prastesnių nei Melkoro, tačiau Aulei malonumas bei garbė gaminti ir matyti padarytą daiktą, o ne jį turėti ar valdyti, todėl jis dalija, ne kaupia turtus ir jais rūpinasi, o imasi vis naujų darbų.
Ilūvataras kalbėjo Ulmui:
– Ar tujen matai, kaip šioj mažoj salelėj Laiko Gelmėse Melkoras kariauja su tavo valdomis? Nežabotą jis susigalvojo stingdantį šaltį, tačiau nesunaikino tavo šaltinių ir tyrų ežerų grožybės. Pažvelk sniegan ir įmantriuosna šerkšno raštuosna! Melkoras sukūrė nepakeliamą karštį bei ugnį, bet neišdžiovino tavo troškimų ir nenutildė jūros giesmių. Tik pažvelk aukštumosna, debesų didybėn, besikaitaliojančiosna miglosna, tik paklausyk, kaip žemėn krinta lietus. O debesyse esi arčiau Manvės, savo mylimo draugo.
Ulmas atsakė:
– Tiesa, Vanduo dabar dar gražesnis nei įsivaizdavau. Niekad nebūčiau sugalvojęs snaigės, mano melodijose nebuvo lietaus lašnojimo. Aš ieškosiu Manvės, ir drauge mes amžinai tamistos garbei giedosime!
Tad nuo pat pradžių Manvė ir Ulmas buvo sąjungininkai, visada ištikimiausi Ilūvataro tikslui.

Bet Ulmui tebekalbant, o ainoms tebesistebint vizija, ji buvo paslėpta – pranyko iš jų akiračio, ir jiems pasirodė, kad tą akimirką suvokė kažką nauja – Tamsą, kurią prieš tai pažinojo tik mintimis. Ainos karštai pamilo vizijos grožį ir apstulbę stebėjo gimstančio Pasaulio vėrimąsi, tad apie nieką kitą nebegalvojo, nes, kai vizija pranyko, istorija dar nebuvo pasibaigusi, laiko ratai ne visi nukaldinti. Sakoma, kad vizija išnyko prieš Žmonių Galybės atėjimą ir Pirmagimių išblėsimą. Štai kodėl, nors Muzikoje buvo išgiedota viskas, valos akyse neregėjo Vėlesniųjų Amžių ar Pasaulio galo.
Ainos sujudo, tad Ilūvataras juos pašaukė ir tarė:
– Suprantu jūsų troškimą, kad tai, ką matėte tikrai būtų, taip, kaip este jūs - ne tik mintyse, - bet kad nebūtų tas pat. Ir štai todėl tariu: Eä! Lai visa tai Būna! Pasiųsiu Tuštumon Negęstamąją Liepsną, ji degs Pasaulio širdyje, ir Pasaulis Bus, o tie jūsų, kurie nori, galės ten įžengti.
Ir tolumoje ainos išvydo šviesą – tarsi debesį su tikra liepsnos šerdimi. Jie žinojo, kad tai nebe vizija, o naujas Ilūvataro tvarinys – Eä, Pasaulis, kuris Yra.
Susiklostė taip, kad kai kurie ainos pasiliko su Ilūvataru už Pasaulio ribų, o kiti, iš jų ir patys galingiausieji bei gražiausieji, leidus Ilūvatarui nužengė Pasaulin. Vienos sąlygos Ilūvataras liepė laikytis (o gal tai – jųjų meilės priedermė): ainų galia nuo tolei amžinai liks ir negalės ištrūkti iš Pasaulio, kol šis bus baigtas; ainos bus Pasaulio gyvastis, o jisai – jų. Tad juos vadina valomis, Pasaulio Galybėmis.
Įžengę į Eä, valos apstulbo ir pasimetė, nes dar niekas, kas matyta vizijoje, nebuvo padaryta: tai buvo pati pradžių pradžia, niekas nesuformuota, visur tamsu. O taip buvo, nes Didžioji Muzika – tik minties augimas ir žydėjimas Belaikėse Menėse, Vizija – tik pranašystė, dabar gi jie įžengė Laiko pradžioje. Valos suprato, kad Pasaulis buvo tik išpranašautas ir išgiedotas, o jiems dabar reikia visa tai įgyvendinti. Šitaip prasidėjo jų didieji darbai neišmatuojamose neišnaršytose platybėse per nesuskaičiuojamus jau pamirštus amžius, kol galiausiai Laiko Gelmėse, Eä menių platybių vidury, atėjo valanda ir atsirado vieta Ilūvataro Vaikų buveinei. Joje daugiausiai triūsė Manvė, Aulė ir Ulmas, bet nuo pradžių buvo ir Melkoras, kuris kišosi į kiekvieną darbelį, dažnai jį palenkdamas savo tikslams ir troškimams, ir jis įžiebė didelių gaisrų. Tad štai, Žemei dar jaunai ir apimtai liepsnos bebūnant, Melkoras jos geisdamas tarė kitiems valoms:
– Čia bus mano karalija, aš pasilieku ją sau!
Manvė buvo Melkoro brolis Ilūvataro mintyse, taip pat – svarbiausias antrosios temos, skirtos pasipriešinti Melkoro disonansui, instrumentas. Jis pasikvietė daug dvasių, didžių ir menkesnių, ir jos įžengė į Ardos laukus padėti Manvei, idant Melkoras amžinai nekliudytų jiems užbaigti darbų, o Žemė nenuvystų dar nesužydėjus. Ir Manvė tarė Melkorui:
– Šios karalijos sava negali paskelbti – daugybė kitų čia triūsė ne mažiau nei tujen.
Tarp Melkoro ir kitų valų kilo kivirčas, tad kuriam laikui Melkoras atsitraukė ir iškeliavo į kitas vietas, kur darė ką panorėjęs, tačiau ir toliau širdy geidė Ardos Karalijos.
Ir štai valos įgavo pavidalą bei spalvą. Kadangi Pasaulin buvo įžengę mylėdami ir trokšdami išvysti Ilūvataro Vaikus, prisiėmė kūnus, panašius į matytus Vizijoje, tik didingesnius ir įstabesnius. Be to, jų pavidalai labiau susiję su Pasaulio regimybės supratimu nei su pačiu Pasauliu: nebūtini, reikalingi tik tiek, kiek mums – drabužiai; juk palikę nuogi neprarandame esybės. Taigi valos panorėję gali vaikštinėti be kiauto, tada juos net eldos nelabai gali pajusti, net jei tie būtų šalimais. Sumanę apsivilkti, valos užsimeta vyrišką arba moterišką formą, nes jų būdas šitaip skyrėsi nuo užgimimo, taip jis tik įkūnijamas, ne pasirenkamas, kaip ir mūsų buvimas vyru ar moterimi gali būti drabužiais išreikštas, tačiau ne jų sukurtas. Tik Didžiųjų dėvimi pavidalai ne visada panašūs į Ilūvataro Vaikų karalių ar karalienių išvaizdą: kartais jie įsisupa į savo pačių mintis ir yra matomi kaip didybė ar siaubas.
Valos prisikvietė daug padėjėjų, menkesnių už save ir ne mažiau galingų, ir jie drauge triūsė tvarkydami Žemę, žabodami jos sumaištį. Melkoras matė visa, kas padaryta: matė valas vaikštant Žemėje kaip regimas galybes, apsivilkusius Pasaulio rūbais, mielus bei šlovingai išrodančius, laimingus; matė Žemę virstant sodu jų džiugesiui, nes sąmyšis buvo suvaldytas. Melkoras ėmė dar labiau pavydėti, tad ir jis įgijo matomą formą, bet dėl nusiteikimo ir neapykantos, degančios jame, tasai pavidalas buvo tamsus ir kėlė siaubą. Didingesnis ir galingesnis nei bet kuris vala, jis nužengė Ardon tarsi kalnas, brendantis jūra, galva skrodžiantis debesis, šarvuotas ledu, su dūmų ir ugnies karūna; o Melkoro žvilgsnio šviesa buvo kaip liepsna, džiovinanti karščiu, perverianti mirtinu šalčiu.
Šitaip prasidėjo pirmasis valų ir Melkoro mūšis dėl viešpatavimo Ardoje, o apie tuos neramumus elfai mažai težino. Nes visa, kas čionai paskelbta, sužinota iš pačių valų, su kuriais Eldalijė kalbėjo Valinoro žemėje ir kurių mokoma buvo, o apie karus prieš elfų prabudimą valos maža tepasakodavo. Tačiau eldos sako, kad valos, nepaisydami Melkoro, visad stengėsi valdyti Žemę ir parengti ją Pirmagimių pasirodymui: jie tverdavo žemes – Melkoras jas griaudavo; išduobdavo slėnius, o jis iškeldavo; išrantydavo kalnus – Melkoras nuversdavo; iškasdavo jūras – jisai užpildavo; tad niekur nebuvo ramybės ir niekas ilgai netverdavo, nes, valoms pradėjus triūsą, Melkoras jį sugriaudavo ar sugadindavo. Bet jųjų triūsas nebuvo bevaisis. Nors niekur nė vieno darbo nepabaigė kaip norėję, nors visa kas paliko kitų spalvų ar pavidalų, nei valos iš pradžių buvo sumanę, ilgainiui Žemė buvo suformuota ir sutvirtinta. Ir taip galiausiai sutverta Ilūvataro vaikų buveinė Laiko Gelmėse, tarpu nesuskaičiuojamų žvaigždžių.

Vertė Starlin Elvëa
Redagavo Indraja ir Exon
Už patarimus dėkojame Miriel Serinde, Laiqualasse,
Alatar ir skaityta.lt kritikams
© 2004, 2005, 2006 (IV red.)

Keletas pastabų:

(A)Bet ilgai ainos dainavo tik po vieną ar keliese, kol kiti klausėsi, nes (B)kiekvienas pažino tik tą Ilūvataro sąmonės dalį, iš kurios buvo kilęs – (C)tiktai pamažu jie ėmė suprasti savo broluvą. (D)Tačiau besiklausydami ėmė giliau suvokti, tad darna ir vienbalsiškumas tobulėjo.

(A)But for a long while they sang only each alone, or but few together, while the rest hearkened; for (B)each comprehended only that part of me mind of Ilúvatar from which he came, and (C)in the understanding of their brethren they grew but slowly. (D)Yet ever as they listened they came to deeper understanding, and increased in unison and harmony.

Originale sakinių schema daugmaž tokia:
A; for B ir C. D (A) (they sang alone… yet as they listened)
Šalutiniai B ir C, D pagal prasme priklauso nuo A

Vertime schema kitokia, ir dėl to prasmė ir logika išsikreipia:
A, nes B (priešpastatymas) C. D (priklausomybė tampa neaiški)

Būtina išlaikyti B ir C vienarūšiškumą ir pakeisti akcentus C:

Bet ilgai ainos dainavo tik po vieną ar keliese, kol kiti klausėsi, nes kiekvienas pažino tik tą Ilūvataro sąmonės dalį, iš kurios buvo kilęs ir savo broluvą jie ėmė suprasti tiktai pamažu. Tačiau besiklausydami ėmė giliau suvokti, tad darna ir vienbalsiškumas tobulėjo.

<hr>

šitaip jisai siekė padidinti jam skirtojo vaidmens galią ir šlovę. Iš ainų Melkoras buvo dosniausiai apdovanotas galia ir žinojimu,

Originale irgi dukart pavartota "power", bet visgi siūlyčiau paieškoti sinonimų. Juolab, kad "vaidmens galia" hm… keistokai skamba. Reikšmė? Įtaka?

<hr>

matysi, kad negalima auginti temos, neišdygusios iš manęs,

shalt see that no theme may be played that hath not its uttermost source in me
"nėra temos, kuri neturėtų ištakų manyje / kurios giliausios ištakos neslypėtų manyje…" - deja, tiksliai nesuformuluosiu, bet labai prieštarauju prieš primestines augalines asocijacijas. Juolab, kad jeigu muzika su kuo ir sietina, tai su vandeniu.

<hr>

Jis parodė ainoms viziją ir pavertė ankstesnį garsą vaizdu

Jis parodė ainoms viziją, ankstesnį garsą paversdamas vaizdu.
"Parodė" ir "pavertė" šiuo atveju tas pats, tai nėra atskiri veiksmai, "paverti" apibudina "parodyti".

<hr>

Ir kiti ainos žvelgė į plačiose Pasaulio erdvėse įtaisytą buveinę

Bet / tačiau kiti ainos… - originale priešpastatymas.

<hr>

laiko ratai ne visi nukaldinti

pabaigti / padirbti / laiko ratai ne iki galo padirbti - "nukaldinti" yra per daug konkretus veiksmas.

<hr>
"Žmonių Galybė"
"Galybė" IMO ne itin tinka "dominion" vertimui. "Galybė" reiškia tiesiog abstrakčią galybę, o "dominion" turi subordinacijos atspalvį, kad ne šiaip galybė, o pati galingiausia, viešpataujanti galybė. "Viešpatavimas"? "Valdžia"?

<hr>

iš jų ir patys galingiausieji bei gražiausieji

and among them many of the greatest and most fair
"Skausčiausieji", a ne? "Gražiausieji" lėkštokai skamba.

<hr>

yra matomi kaip didybė ar siaubas

made visible in forms of majesty and dread.
Gal "yra matomi didingais ar siaubingais pavidalais"?

<hr>

Valos prisikvietė daug padėjėjų, menkesnių už save ir ne mažiau galingų, ir jie drauge triūsė tvarkydami Žemę

Kažkaip nevienareikšmiškai skamba "menkesnių už save ir ne mažiau galingų". Gal:
"Valos prisikvietė daug padėjėjų, ir menkesnių už save, ir ne mažiau galingų; drauge jie triūsė tvarkydami Žemę."

Taigi, kad nesakytumėt, jog filosofuoju, o darbo nedirbu... O visgi malonu grįžti prie teksto, kai jis jau daug tobulesnis, o redagavimo patirties taškų skaičius jau nebe nulinis.

Perskaičiau Gergely Nagy straipsnį „The Adapted Text: The Lost Poetry of Beleriand“. Nežinojau, kad ‚The Silmarillion is perhaps the linguistically most refined work of J.R.R. Tolkien.‘ Na ir kaip versti tekstą, jei reik išsaugoti ne abstraktų melodingumą, o konkrečią sakinių struktūrą, pėdų skaičių bei aliteracijas? Nes čia slypi nemaža dalis „Silmarillion“ vertės. Ir dargi atskleisti ne originalo, o lietuvių kalbos grožį (ko svarbą pabrėžia patyrę vertėjai). Žinia, aliteracijų beveik neįmanoma tiesiogiai išversti – jas reikia sukurti iš naujo. (Šįkart jų neieškojau ir nekūriau).
Kabliataškiai: visgi tegu būna. Meninė priemonė. Ainulindalėj apstu sakinių, perskirtų kabliataškiais, yra net jų grupelės. Jie sudaro bangavimo įspūdį.
Kartojamas „ir“ greičiausiai irgi meninė priemonė. Reik bandyt dažniau palikt ten, kur dėl jo susidaro sakinio elementų pasikartojimai.
Ritmas – pradžią pabandžiau (į objektyvumą nepretenduoju, tiesiog taip pabrėždama skaityčiau):

0010,01,0010010100;
0101010,0101,00010001,
00101010101.
00101,010001010;
001010,0101.
000010100101,001010,00010;
0000101001001001000101,
0000010001001010.
0100010010100010,
00101000100.

001010010010100010001010101,
0100101000100010101;
001001010001000101010,
00010101000110.

Pattern... Kartojasi gabalai; jei pažymėtume tapačių elementų poras, tą pačią vietą neretai būtų galima priskirti ne vienai porai. Antroji pastraipa rimuota (theme – revealed; Ainur – silent). Reiškia, vertime reikia bangavimo, melodijos, tarsi į prozą įspraustų eilių. Bandžiau, bet ne kas gavosi. Vietomis dėl melodijos tenka imti kiek kitą žodį, nei buvo. Starlin, manau, galėtų padaryti geriau. Tik šiaip įdedu, nors kai kas turėtų būti panaudota taisymui, pvz., Exon minėjo, kad brūkšnio nereikia; galbūt geriau ritmui nei „tobulėjo“ tiks „dailėjo“; antrojoje pastraipoje truputį rimo sukurpiau.

[Buvo Eru, Vienatinis, kurį Ardoje vadina Ilūvataru; ir pirmus jis sutvėrė ainas, Šventuosius, savo minties vaisių, ir jie buvo su juo anksčiau nei kas kita buvo sukurta. Ir kalbėjo jis jiems, siūlydamas muzikos temas; ir jie giedojo priešais, ir liko jis patenkintas. Bet ilgai ainos ringavo tik po vieną arba keliese, kol kiti klausė; mat kiekvienas pažino tik tą Ilūvataro sąmonės dalį, iš kurios buvo kilęs, ir pamažėle jie teėmė geriau suprasti brolius. Bet beklausydami giliau suvokti ėmė, tad vienbalsiškumas bei darna dailėjo.
Ir štai sukvietė Ilūvataras ainas, ir paskelbė visiems didžią temą, atverdamas svarbesnius, žavesnius dalykus, nei atskleidęs buvo; ainas sužavėjo josios pradžios šlovingumas ir jos pabaigos didybė, tad Ilūvatarui nusilenkę jie paliko tylūs.] SR

Toliau taip pat bus ne tik taisymai, bet ir pamąstymai.

{tad parodysite savo galią}[tad parodysite savo gebėjimus] LingvoU power – способность (pvz. ten būtent su powers);
{per jus}[jūsų dėka] tik SR; DLKŽ rašo, jog „per“ gali reikšti veiksmo priežastį ar tarpininką, bet man tada arba nepoetiškai, arba nenatūraliai išrodo.
[ir Ilūvataro rūmas prisipildė lig kraštų, ir muzika bei josios aidas] – gal. Jei jau tikrai tie „ir“ svarbūs.
[vėliau ainos negiedojo tokios muzikos] anaip ritmas labai ištęžta.
{kiekvienas pažins kitą} ‚each shall know the comprehension of each‘ tikrai „nepatogi“ vieta. Galbūt [visi suvoks, ką kiekvienas turi omenyje]?
{ir ilgai gėrėjosi, kad muzikoje nėra kliaudų} teisybė, bet ‚it seemed good to him‘ čia įtartinai primena ‚And God saw that it was good‘ ‚ ‚And God saw everything that he had made, and behold, it was very good‘ – „Ir Dievas matė, kad tai gera“, „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“. Galbūt pažodiškumas čia tiktų [ir jam išrodė gera]?
{savo paties minčių} neišmanau, ar muzikavimui tinka [vaizdinių]? (‚matters of his own imagining‘ – juk vėliau yra ir būtent ‚thoughts‘)
{šitaip jisai siekė padidinti jam skirtojo vaidmens galią ir šlovę. Iš ainų Melkoras buvo dosniausiai apdovanotas galia ir žinojimu,} – Exon: „"vaidmens galia" hm… keistokai skamba. Reikšmė? Įtaka?” – LingvoU pateikia ir power – значение. Pritariu, jog [reikšmę].
{po tuščiąsias platybes} – viskas gerai, tik šiaip sinonimas po nosim guli: ‚The earth was without form and void‘ ir „O žemė buvo padrika ir dyka“. Tada neprireiktų tame pat sakinyje iš emptiness daryti bergždumo (nevaisingumo), kas yra labai gražu, bet ne visai tai, ir man kyla ne tos asociacijos.
{neramu} – gal [ir neramu]? Kai paskaitysi tą straipsnį ir sugalvosi, ką su „ir“ daryt (visame tekste, toliau jau tingiu rašyt) – pranešk.
T.p. toliau neberašau kabliataškių, kuriuos reikėtų palikt.
{tik būnant vienumoje jam ėmė rastis minčių} gal [Tik, būnant vienumoje, jam ėmė kilti minčių] – turbūt gerai, tiesiog keistoka.
{ir štai nedarniai suskambėjo} – ar netiko [iškart / tuoj pat / tuoj] ‚straightway‘? Truputį kas kita.
{muzika susvyravo} [muzika užspringo]? Kažkas, kas būtų ne falter – ковылять ar колебаться, o falter – спотыкаться, заикаться, запинаться (LingvoU).
{prie jo, o ne pirmykštės minties} [prie pirmykštės] nieko blogo, dargi sklandžiau.
{disonansas} ‚discord‘ teisybė, bet jei net unisonas išverstas, [nedarna]?
{praradę viltį} ‚dismayed‘ dismay LingvoU лишать мужества, силы духа, решимости; пугать, ужасать; приводить в смятение. Vertimas sklandus ir pakankamai tikslus, tačiau su tokiais žodžiais kaip „viltis“ reik būt atsargiam. Gal per daug po fendomo platybes klajojau, bet visgi geriau [sumišę] ar nors [nusivylę].
{minkšta} ‚soft‘ – manyčiau, jog melodija veikiau gali būti (turint omeny, jog po to jau yra „maloni“, „romių“, „švelniomis“) [tyki].
{dvi viena su kita nesutariančios muzikos} balrogas nematė, tebūna [muziki]. Yčas rašė tarptautinių žodžių dviskaitą.
{Pirmoji} ‚The one‘ – hm, galėtų / galėjo prasmė pasikeist, geriau [Viena]. Tada prieš tai – [dvi nesutarianti].
{abi rankas}[abidvi ranki]
{akordu} itin nekliūna, bet jei būtume baisiai nuoseklios, būtų [sąskambiu].
{tesižino}[težino] DLKŽ tesižinai: tegu žinosi (sakoma liaujantis domėtis), tegu daro, ką nori: Jei neklauso, tai tesižino.
{negalima auginti temos, neišdygusios iš manęs} ‚shalt see that no theme may be played that hath not its uttermost source in me‘ Exon: „nėra temos, kuri neturėtų ištakų manyje / kurios giliausios ištakos neslypėtų manyje…" - deja, tiksliai nesuformuluosiu, bet labai prieštarauju prieš primestines augalines asociacijas.“ Gal [negalima plėtoti temos, kurios ištakos neslypėtų manyje].
{nesuprato pasakytų žodžių} [dar nesuprato pasakytų žodžių] yet
{parodė ainoms viziją ir pavertė ankstesnį garsą vaizdu: jie regėjo suspiestą naują Pasaulį, ir jis buvo Tuštumoje, bet ne iš jos } Exon: „Jis parodė ainoms viziją, ankstesnį garsą paversdamas vaizdu. "Parodė" ir "pavertė" šiuo atveju tas pats, tai nėra atskiri veiksmai, "paversti" apibūdina "parodyti".“ Ir dar truputis truputį prapuolęs. Gal [parodė ainoms regėjimą, leisdamas išvysti tai, kas buvo tik girdima: jie matė priešais išryškėjusį naują Pasaulį, suspiestą Tuštumoje, esantį joje, bet ne iš jos]. Vision LingvoU: вид, зрелище; видение; образ... – gal reginys, regėjimas ar vaizdinys? Tik ir kitur reik taip pat. Tikrai nebūtina ta Eurovizija.
{tyliai pažiūrėjus} ‚had gazed for a while and were silent‘ angliškai ne visai suprantu – ar jie ir žiūrėdami tylėjo...
{tarp mano tvarinijos} ‚amid the design that I set before you‘ galgi įmanoma panašiau? LingvoU замысел, эскиз, модель... Gal [tarp mano sumanymų, kuriuos jums atskleidžiau]? Gerai, kad ne in the Pattern...
{nuo pradžių pradžios vienas iš didingiausių Muziką giedojusių ainų} ‚he was in the beginning the greatest of the Ainur who took part in the Music‘ – Melkoro diskriminacija! [jau pradžių pradžoje didingiausias].
{Ir kiti ainos žvelgė} ‚But the other Ainur looked‘ Exon: „Bet / tačiau kiti ainos… - originale priešpastatymas.“ Pritariu. Šiaip ten ‚but‘ galas žino ką gali reikšti, tačiau šiame epizode yra kontrastas.
{ne prastesnių nei} ‚scarce less than‘ angliškai nemoku, arba [vargu ar prastesnių nei], arba [vos prastesnių nei].
{ar valdyti} ‚in his own mastery‘ – angliškai nemoku, bet ar neturi būti ne ‚mastery of that thing‘, o [didžiuotis savo meistriškumu]?
{giedosime}[giedosiva]
{sąjungininkai, visada ištikimiausi}[sąjungininku, visada ištikimiausiu]
{laiko ratai ne visi nukaldinti} ‚the circles of time not full-wrought‘ Exon: „pabaigti / padirbti / laiko ratai ne iki galo padirbti - "nukaldinti" yra per daug konkretus veiksmas.“ Pritariu, [padirbinti]. (Valias už vadžių laikyti – taip pat etnografija, kurios originale nebuvo, na bet jei tik tiek bus, gal gali būti?...).
{Žmonių Galybės atėjimą} Exon: „"Galybė" IMO ne itin tinka "dominion" vertimui. "Galybė" reiškia tiesiog abstrakčią galybę, o "dominion" turi subordinacijos atspalvį, kad ne šiaip galybė, o pati galingiausia, viešpataujanti galybė. "Viešpatavimas"? "Valdžia"?“ dominion LingvoU господство, владычество, власть; galybė DLKŽ galia, jėga. Tad [Žmonių Viešpatavimo įtvirtinimą].
Eä būtinai su akytėm??? Tada tektų kur nors aiškinti, ką jos reiškia (o mums nieko naujo, ko nebūtų „Ea“, jos nereiškia). Nebent kad su Uršulės kūryba nesipainiotų, anoji gi tik diakritikus pakeitė (o LT versijoje jų nespausdino berods). O nepaaiškinus visi manys, kad umliautas. Sakyčiau, paprasčiausia ir ne kursyvu, ir be akyčių.
{patys galingiausieji bei gražiausieji } ‚ and among them many of the greatest and most fair ‘ Exon: „"Skaisčiausieji", a ne? "Gražiausieji" lėkštokai skamba.” Visai tinka [skaisčiausieji].
{niekas nesuformuota} ‚yet unshaped‘ – o ko gi nepasinaudoti EN ir LT Biblijų sugretinimu ir nepasiskolinti [viskas padrika]? ‚The earth was without form‘ ir „žemė buvo padrika“.
{neišnaršytose platybėse ... Eä menių platybių vidury} ‚wastes ...vast‘ – galgi wastes būtų [tyruose]?
Hm, o {instrumentas} negalėtų būt [įrankis]? Ech, gerai muzikantams, prispaustų juos kalbos grynumo požiūriu kaip molekulinius biologus, tai žinotų...
{pavidalai labiau susiję su Pasaulio regimybės supratimu nei su pačiu Pasauliu} ‚their shape comes of their knowledge of the visible World, rather than of the World itself‘ – čia ne apie Pasaulio regimybės supratimą (regimybė DLKŽ apgaulingas vaizdas, iliuzija Matrix?...), o apie regimojo Pasaulio pažinimą. Galbūt [pavidalai kildinami veikiau iš jų žinių apie regimąjį Pasaulį, nei iš paties Pasaulio].
{moterišką formą} na ir kodėl gi ne [pavidalą]?
{yra matomi kaip didybė ar siaubas} ‚made visible in forms of majesty and dread‘ Exon: „Gal "yra matomi didingais ar siaubingais pavidalais"?“ Pavidalai čia imtų labai kartotis. Prisipažįstu, ką tas ‚of‘ čia visiškai tiksliai reiškia, nežinau. Bet greičiausiai ne „kaip didybė ar siaubas“. Tai gal [matomi didingi ir siaubingi]? (Hm, tai ir ką reiškia ,and‘, tiksliai nežinau? Gal visgi labiau „ir“?).
{ne mažiau galingų} ‚nigh as great‘ argi ne [beveik tokių pat galingų]? Pritariu Exon dėl „ ,ir ..., ir“.
O jei mestumėm lauk „formą“, retkarčiais galima pavartot „išvaizdą“: [jis įgijo matomą pavidalą ... toji išvaizda buvo].
{suformuota} fashion LingvoU ne tik придавать форму, bet ir создавать. Gali būti net alkoniškai (angloniškai) [padaryta], ar [sutverta]? Tuomet pabaigoje {sutverta} ‚established‘ – [įkurta]? Gi ne miškas koks – buveinė, manyčiau, galėtų būt įkurta.