Eksperimentinis Ainulindale vertimas

Na va, išlįsiu su savo vertimu į dienos šviesą... Toks kliedalas truputį, stengiausi naudoti Tolkienui ir taip būdingą polisindentoninę kalbėseną (iš pradžių nesistengiau, bet pamačiau, kad Krėvė panašiai rašo), kur vartojami visokie "thou", verčiau į "tamstas" ir naudojau senąsias vietininko formas. Žodžiu, laukiu aštrios kritikos

Tekstą skėliau į žinutes ten, kur originale yra didesnis tarpas. Atsiprašau, čia pastraipos atitraukimas neveikia

-------------------------------------------------------------------------------------

Ainulindalë

Ainų Muzika

Buvo Eru, Vienatinis, kurį Ardoje vadina Ilūvataru . Ir pradžioje jis sutvėrė ainas , Šventuosius, savo minties vaisių, ir jie buvo su juo anksčiau nei kas kita buvo sutverta. Jis jiems kalbėjo ir siūlė muzikos temas, o jie dainavo, ir jis buvo patenkintas. Bet ilgai ainos giedojo po vieną ar keliese, o kiti tik klausėsi, nes kiekvienas pažino tik tą Ilūvataro minties dalį, iš kurios buvo kilęs – negreit jie suprato savo giminystę. Tačiau besiklausydami tą suvokė, tad harmonija ir unisonas tobulėjo.
Ir štai sukvietė Ilūvataras visus ainas, pasiūlė jiems didžią temą, didingesnę ir nuostabesnę nei anksčiau. Jos pradžios šlovingumas bei pabaigos grožis stulbino ainas, tad jie nusilenkė Ilūvatarui ir tylėjo.
Tada Ilūvataras tarė:
- Noriu, kad iš šios temos nūnai draugėj darniai kurtumėte Didžiąją Muziką. Aš jus uždegiau Nežūvančiąja Liepsna. Parodysite jūs savo galią gododami šią temą, jei norite – kiekvienas savomis mintimis ir būdais. Bet aš sėdėsiu ir klausysiuos, ir gėrėsiuos, kaip per jus didis grožis gimsta dainoje.
Ir pakilo ainų balsai kaip arfos ir liutnios, dūdos ir trimitai, violos ir vargonai, kaip begaliniai chorai, žodžius giedantys, iš Ilūvataro temos didžią muziką lipdė; ir kilo nesibaigiančios, besikaitaliojančios, darniai susipynusios melodijos, skriejo, kur jau nebegirdėti, gilyn ir aukštyn, o Ilūvataro rūmas prisipildė ligi kraštų, muzika bei jos aidas išlėkė Tuštumon, ir šioji nebebuvo tuščia. Jau niekada vėliau ainos taip negiedojo, nors sakoma, kad dar didingesnę muziką kurs ainų ir Ilūvataro Vaikų chorai po pasaulio pabaigos. Tuomet temas atliks teisingai ir jos Bus, vos tik baigsis, nes tada jau visi bus supratę, ką Ilūvataras jiems buvo numatęs, kiekvienas pažins kitą, ir patenkintas Ilūvataras įžiebs jų mintims slaptą ugnį.
Bet dabar jis sėdėjo klausydamas, gėrėdamasis, kad muzikoje nėra kliaudų. Tik štai, temai augant, Melkoras ėmė trokšti įpinti muzikon savo paties minčių, nedarnių su Ilūvataro tema, - šitaip jis siekė išplėtoti savąją dalį, sustiprinti savo galią bei šlovę. Iš ainų Melkorui daugiausia buvo duota žinojimo ir galios, turėjo jis ir kitiems patikėtų dovanų. Dažnai Melkoras vienas klajodavo po tuščiąsias platybes, ieškodamas Nežūvančiosios Liepsnos, nes vis karščiau geidė pats kurti būtybes, kurios Būtų, ir jam nekantrybėj regėjosi, kad Ilūvataras visai apie Tuštumą negalvojo. Bet nerado Melkoras čia Liepsnos, nes ji su Ilūvataru, tik būnant vienumoje jam ėmė rastis minčių, kitokių nei jo brolių.
Iš kai kurių Melkoras dabar audė muziką, ir štai nedarniai suskambėjo aplink jį garsai – giedoję šalimais pasijuto sugniuždyti, jų mintims sutrukdė, o muzika susvyravo. Tačiau keli ėmė derintis prie Melkoro, o ne pirmykštės minties. Taip disonansas sklido vis plačiau ir plačiau, ankstesnes melodijas paskandino siaučiančių garsų jūra. Ilūvataras sėdėjo ir klausėsi, kol apie jo sostą susitvenkė didžiulė audra, tarsi tamsūs vandenys būtų tarpusavy nenumalšinamam įniršy kariavę.
Pakilo Ilūvataras, ir ainos pastebėjo jį šypsant. Jis pakėlė kairę ranką, ir štai audroj užgimė nauja tema, panaši ir drauge kitokia nei ankstesnioji, ir augo ji, stiprėjo bei savaip gražėjo. Bet Melkoro disonansas įsiūty pakilo varžydamasis, ir vėl kilo garsų karas, dar siaubingesnis nei prieš tai, toks, kad daug ainų praradę viltį nebegiedojo, o Melkoras paliko viršesnis. Ir vėl pakilo Ilūvataras – ainos regėjo jo rūstų veidą, - ištiesė dešinę ranką, ir – o, žavesy! – sumaišty užgimė trečioji tema, nepanaši į kitas: pradžių pradžioj rodėsi ji minkšta ir maloni, švelnių garselių raibuliavimas, mielos melodijos, bet buvo nesustabdoma ir vis gilėjo, ir stiprėjo. Galiausiai atrodė, kad prieš Ilūvataro sostą vienu metu skamba dvi viena su kita nesutariančios muzikos. Pirmoji buvo gili, plati ir graži, tačiau lėta, persmelkta neįsivaizduojamo sielvarto, iš kurio ir kilo jos grožis. Kita jau buvo savarankiška, tačiau garsiai, be tikslo ir be galo kartojama, beveik be darnos – labiau panašėjo į triukšmingą šimtų trimitų, baubiančių kelias natas, unisoną. Šioji bandė negailestingai užgniaužti pirmąją, bet atrodė, kad pačias galingiausias natas į iškilmingą temos audinį pynė kažkas kitas.
Siūbuojant kovai, rūmams drebant ir virpant dar nevirpintai tylai, Ilūvataras pakilo trečiąkart, o į jo siaubą keliantį veidą buvo sunku pažiūrėti. Jis pakėlė abi rankas, ir vienu akordu, už Bedugnę gilesniu, už Skliautą aukštesniu, aštriu kaip Ilūvataro žvilgsnio šviesa, Muzika baigėsi.

Ilūvataras prabilo ir štai ką jis kalbėjo:
- Didūs este, ainos, o didžiausias esti Melkoras. Tačiau ir jis, ir visi ainos tesižino, kad esmi Ilūvataras ir tai, ką jūs giedojote, aš parodysiu, idant išvystumėte, ką padarėte. Tamsta, Melkorai, matysi, kad negalima auginti temos, neišdygusios iš manęs ir kad nė vienas negali keisti muzikos, nepaveiktas manosios valios. Nes tas, kuris mėgins, tėra mano įrankis, ir per kurį kursiu dalykus nuostabesnius, nei tasai gali įsivaizduoti.
Išsigando ainos, nesuprato pasakytų žodžių, o Melkoras susigėdo ir jį apėmė slaptas pyktis. Ilūvataras pakilo visoje savo didybėje ir išžengė iš grožingų vietų, kurias buvo padaręs ainoms, o ainos jį sekė.
Kai jie susirinko Tuštumoje, Ilūvataras tarė:
- Štai jūsų Muzika!
Jis parodė ainoms viziją, pavertė garsą vaizdu: jie regėjo priešais suspiestą naują Pasaulį, ir jis buvo Tuštumoje, bet ne iš jos padarytas. Jiems bežiūrint ir besigėrint, Pasaulis atskleidė savo istoriją, ir atrodė, kad jis gyveno ir augo. Ainoms kurį laiką tyliai pažiūrėjus, Ilūvataras prakalbo vėl:
- Štai jūsų Muzika! Tatai – jūsų giesmės, kuriose tarp mano tvarinių kiekvienas rasite tai, kas jums rodysis jūsų pačių sukurta. O tamista, Melkorai, aptiksi visas slaptas savo mintis ir suvoksi, kad josios – tik vienumos dalis, visa ko šlovei kurti įnagis.
Dar daug ką kalbėjo tada ainoms Ilūvataras, o jie prisimena tuos žodžius, be to, patys kūrė muziką, todėl žino daug dalykų, kurie buvo, yra ar dar bus. Nedaug kas paslėpta nuo ainų žvilgsnių, tačiau dalykų, kurių ainos neatsektų nei po vieną, nei drauge, esama, nes tik pats Ilūvataras žino viską, – kiekviename amžiuje įvyksta kas nors nenumatyta, kas nors, kas nėra praeities tąsa. Štai kodėl, Pasaulio vizijai skleidžiantis prieš ainų akis, jie matė dalykų, kurių nebuvo sugalvoję. Apstulbę jie stebėjo Ilūvataro Vaikų atėjimą ir jiems paruoštą buveinę. Ainos matė, jog jie patys giedodami tą buveinę statė, tik tada dar nežinojo, kad be savo grožio ji turi ir kitą paskirtį. Ilūvataro Vaikai gimė jo paties mintyse ir atsirado su trečiąja tema – pačioje pirmoje jų dar nebuvo, ir nė vienas aina prie jų tvėrimo neprisidėjo. Tad ainos dar karščiau pamilo šias kitokias nei jie patys būtybes: keisti buvo Ilūvataro Vaikai ir laisvi, Ilūvataro minčių atspindys, leidęs ainoms suprasti dalelę jo išminties, kuri kitaip būtų buvusi paslėpta net nuo jų pačių.
Ilūvataro Vaikai – tai elfai ir žmonės , Pirmagimiai ir Sekėjai. Iš visų Pasaulio žavesų, iš nesibaigiančių salių ir erdvių, iš svirpiančių ugnynų jų buveinei Ilūvataras išrinko vietą Laiko Gelmėse, tarp nesuskaičiuojamų spiečių žvaigždžių. Ši buveinė atrodytų niekų darbas tiems, kurie pažįsta ainų didybę, bet neturi nuovokos apie jų įstabų tikslumą (juk Ardos platybės – tarsi pagrindas stulpo, ištęsto tiek, jog jo viršūnė smailesnė už adatą), taip ir tiems, kurie stebisi neišmatuojamomis Pasaulio platybėmis, vis dar tobulinamomis ainų, bet ne minučių tikslumu, su kuriuo jie tą daro. Ir štai vizijoje išvydę buveinę ir joje bundančius Ilūvataro Vaikus, daug pačių galingiausių ainų ėmė galvoti ir trokšti tik jos. Jų vyriausias buvo Melkoras, jau nuo pradžių pradžios vienas iš didingiausių Muziką giedojusių ainų. Jis apsimetė, iš pradžių net pats prieš save, kad trokšte troško į tąją buveinę pakliūti, idant tvarkytų viską Ilūvataro Vaikų labui, pažabotų siaučiantį šaltį ir karštį, kuriuos buvo pats patyręs. O iš tiesų jis vylėsi pavergti ir elfus, ir žmones, nes pavydėjo dovanų, kuriomis Ilūvataras žadėjo juos pagerbti, ir norėjo turėti pavaldinių bei tarnų, kurie jį vadintų Valdovu, geidė laikyti kitų valias už vadžių.
Ir kiti ainos žvelgė į buveinę, elfų pavadintą Arda – Žeme, plačiose Pasaulio erdvėse, džiugo jų širdys, šviesą pajutusios, akys palaimingai švito, regėdamos tūkstančius spalvų, bet neramu darėsi nuo jūros gaudimo. Jie išžiūrėjo vėjus ir orą, medžiagas, iš kurių Arda buvo padaryta, - geležį, akmenį, sidabrą, auksą ir kitas, - bet iš jų visų labiausiai gyrė vandenį. Eldos sako, kad vandeny tebegyvas Ainų Muzikos aidas, gyvesnis nei bet kurioje kitoje Žemės medžiagoje, tad ne vienas Ilūvataro vaikas neatsiklauso Jūros balsų, pats nesuprasdamas kodėl.
Apie vandenį daugiausia mąstė aina, kurį elfai vadina Ulmu , ir jį Ilūvataras muzikoje apie tai iš visų geriausiai išmokė. Apie orą ir vėjus giliausiai svarstė Manvė , kilmingiausias aina, Žemės audinį Aulė išmanė – jam Ilūvataras nepašykštėjo žinių ir įgūdžių, ne prastesnių nei Melkoro, tačiau Aulei malonumas gaminti ir matyti padarytą daiktą, o ne jį turėti ar valdyti, todėl jis dalija, nekaupia turtų ir nesirūpina jais, o imasi vis naujo darbo.
Ilūvataras kalbėjo Ulmui:
- Ar matai, tamsta, kaip šioj Laiko Gelmių buveinėje Melkoras kariauja su tavo valdomis? Besaikį jis susigalvojo šaltį, tačiau nesugriovė tavo fontanų ir tyrų ežerų. Pažvelk sniegan ir įmantriuosna šerkšno raštuosna! Melkoras sukūrė nepakeliamą karštį bei ugnį, bet neišdžiovino tavo troškimų ir nenutildė jūros giesmių. Tik pažvelk aukštumosna, debesų didybėn, besikaitaliojančiosna miglosna, tik paklausyk, kaip žemėn krinta lietus O debesyse esi tamsta arčiau Manvės, savo mylimo draugo.
Ulmas atsakė:
- Tiesa, Vanduo dabar dar gražesnis nei įsivaizdavau. Niekad nebūčiau sugalvojęs snaigės, mano melodijose nebuvo lietaus lašnojimo. Aš būsiu Manvės draugas, ir drauge mes amžinai tamstos garbei giedosime!
Tad nuo pat pradžių Manvė ir Ulmas buvo vienas kitam artimi ir ištikimiausi Ilūvataro tikslui.

Bet Ulmui tebekalbant, o ainoms tebesistebint vizija, ji pranyko iš jų akiračio, ir jiems pasirodė, kad tą akimirką pajuto kažką nauja – Tamsą, kurią prieš tai pažinojo tik mintimis. Ainos karštai pamilo vizijos grožį ir Pasaulį, kuris ten skleidėsi lyg žiedas, ir apie nieką kitą nebegalvojo, nes, kai vizija pranyko, istorija dar nebuvo pasibaigusi, laiko ratai ne visi nukaldinti. Sakoma, kad vizija pranyko prieš Žmonių Galybės atėjimą ir Pirmagimių išblėsimą. Štai kodėl, nors Muzikoje buvo išgiedota viskas, valos taip aiškiai nenumato Vėlesniųjų Amžių ar Pasaulio galo.
Ainos sujudo, tad Ilūvataras juos pašaukė ir tarė:
- Suprantu jūsų troškimą, kad tai, ką matėte būtų taip, kaip este jūs - ne tik mintyse, - bet kad nebūtų taip pat. Ir štai todėl tariu: Eä! Lai visa tai Būna! Pasiųsiu Tuštumon Nežūvančiąją Liepsną, ji taps Pasaulio širdimi, ir Pasaulis Bus, o tie jūsų, kurie nori, galės ten įžengti.
Ir tolumoje ainos išvydo šviesą – tarsi debesį su liepsnos šerdimi. Jie žinojo, kad tai nebe vizija, o naujas Ilūvataro tvarinys – Eä, Pasaulis, kuris Yra.
Susiklostė taip, kad kai kurie ainos pasiliko su Ilūvataru už Pasaulio ribų, o kiti, iš jų ir patys galingiausieji bei gražiausieji, leidus Ilūvatarui įžengė Pasaulin. Vienos sąlygos Ilūvataras liepė jiems laikytis (o gal tai – prigimtinė jųjų meilės priedermė): ainų galia nuo tol amžinai liks ir negalės ištrūkti iš Pasaulio, kol šis bus baigtas; ainos bus Pasaulio gyvastis, o jis – jų. Tad juos vadina valomis, Pasaulio Galiomis.
Įžengę į Eä valos apstulbo ir pasimetė, nes dar niekas, kas matyta vizijoje, nebuvo padaryta: tai buvo pati pradžių pradžia, niekas nesutverta, visur tamsu. O taip buvo, nes Didžioji Muzika – tik minties augimas ir žydėjimas Belaikėse Salėse, o Vizija – tik pranašystė, dabar gi jie įžengė Laiko pradžioje. Valos suprato, kad Pasaulis buvo tik giesmėj išgiedotas ir vizijoj išpranašautas, o jiems dabar reikia visa padaryti. Šitaip prasidėjo jų didieji darbai neišmatuojamose neišnaršytose platybėse per nesuskaičiuojamus jau pamirštus amžius, kol galiausiai Laiko Gelmėse, Eä platybėse, atėjo valanda ir atsirado vieta Ilūvataro Vaikų buveinei. Joje daugiausiai triūsė Manvė, Aulė ir Ulmas, bet buvo ir Melkoras, kuris kišosi į kiekvieną darbelį, dažnai jį palenkdamas savo tikslams ir troškimams, ir jis įžiebė didelių ugnių. Tad štai, Žemei dar jaunai ir apimtai liepsnos bebūnant, Melkoras jos geisdamas tarė kitiems valoms:
- Čia bus mano valdos, aš jas sau pasilieku!
Manvė buvo Melkoro brolis (abu gimę iš tos pačios Ilūvataro minties), taip pat – pagrindinis antrosios temos, skirtos išblaškyti Melkoro disonansui, instrumentas. Jis pasikvietė daug dvasių, didžių ir menkesnių, ir jos įžengė į Ardos laukus padėti Manvei, idant Melkoras amžinai nekliudytų jiems užbaigti darbų, o Žemė nenuvystų dar nesužydėjus. Ir Manvė tarė Melkorui:
- Šių valdų savomis nepaskelbsi, nes tai būtų neteisybė - daugybė kitų čia triūsė ne mažiau nei tamsta.
Tarp Melkoro ir kitų valų kilo ginčas, tad kuriam laikui Melkoras atsitraukė ir iškeliavo į vietas, kur galėjo daryti ką nori, tačiau ir toliau širdy geidė Ardos valdų.
Ir štai valos įgavo kūną ir spalvą. Kadangi Pasaulin buvo įžengę trokšdami išvysti Ilūvataro Vaikus, prisiėmė kūnus, panašius į matytus Vizijoje, tik didingesnius ir įstabesnius. Be to, jų kūnai labiau susiję su Pasaulio regimybės supratimu nei su pačiu Pasauliu: jiems kiautas nebūtinas arba jo reikia tik tiek, kiek mums drabužių, – juk palikę nuogi neprarandame esybės. Taigi valos panorėję gali vaikštinėti be kiauto, šitokius juos net eldos nelabai gerai gali pajusti, net jei jie būtų šalimais. Sumanę apsivilkti, valos užsimeta vyrišką arba moterišką kiautą, nes jų būdas šitaip skyrėsi nuo pat užgimimo, o forma – tik to įsikūnijimas, ne pasirinkimas, kaip ir mes esame vyras ar moteris, ir tą gali išduoti drabužiai, bet drabužiai vyru ar moterimi nepadaro. Tik Didžiųjų kiautai ne visada panašūs į Ilūvataro Vaikų karalių ar karalienių išvaizdą: kartais jie įsisupa į savo pačių mintis ir yra matomi kaip didybė ar siaubas.
Valos prisikvietė padėjėjų, menkesnių už save ir ne mažiau galingų, ir jie drauge triūsė tvarkydami Žemę, žabodami jos sumaištį. Melkoras matė visa, kas padaryta: matė valas vaikštant Žemėje kaip regimas galybes, apsivilkusius Pasaulio rūbais, mielus, bet šlovingai išrodančius, palaimintai gražius; matė Žemę virstant jų sodu, nes sumaištis buvo sustabdyta. Melkoras ėmė dar labiau pavydėti, tad ir jis įgijo matomą formą, bet dėl neapykantos, degančios jo širdyje, tasai kūnas buvo tamsus ir kėlė siaubą. Didingesnis ir galingesnis nei bet kuris vala, jis įžengė Ardon tarsi kalnas, besiiriantis jūra, galva skrodžiantis debesis, visas iš ledo, su dūmų ir ugnies karūna; o Melkoro žvilgsnis buvo kaip liepsna, džiovinanti karščiu, perverianti mirtinu šalčiu.
Šitaip prasidėjo pirmasis valų ir Melkoro karas dėl Ardos, apie kurį elfai mažai težino. Nes visa, kas čionai surašyta, Valinore Eldalijei mokydami pasakojo patys valos, o apie karus prieš elfų prabudimą jie kalbėdavo nedaug. Tačiau eldos sako, kad valos, nepaisydami Melkoro, visad stengėsi valdyti Žemę ir parengti ją Primagimiams: jie tverdavo žemes - Melkoras jas griaudavo; išduobdavo slėnius, o jis iškeldavo; išrantydavo kalnus – Melkoras nuversdavo; iškasdavo jūras – užpildavo; tad niekur nebuvo ramybės ir niekas ilgai netverdavo, nes, valoms pradėjus triūsą, Melkoras jį sugriaudavo ar sugadindavo. Bet triūsas nebuvo bevaisis. Nors nė vieno darbo nepabaigė kaip norėjo, nors visa kas paliko kitų spalvų ar formų, nei valos iš pradžių buvo sumanę, ilgainiui Žemė buvo suformuota ir sutvirtinta. Ir taip galiausiai baigta tverti Ilūvataro vaikų buveinė Laiko Gelmėse, tarp nesuskaičiuojamų žvaigždžių spiečių.

------------------------------------------------------------------------------------

Lietuvintų žodžių žodynėlis (pavartojimo tvarka):

Arda - Arda.
Ilūvataras – Ilúvatar.
Ainos, aina – Ainur, ainu.
Melkoras – Melkor
Elfai, elfas – Elves, elf.
Žmonės – Men.
Eldos, elda – Eldar, elda.
Ulmas – Ulmo.
Manvė – Manwë.
Aulė – Aulë.
Eldalijė – Eldalië.

Tikras grožis Aš į tokias subtilybes, koks ir kur žodis panaudotas, nesigilinau, tik mėgavausi naujoje šviesoje sužibusia istorija. Esu pačią Silo pradžią skaitinėjus, bet čia visai kitas reikalas - ne tik informacija, bet ir sielos džiaugsmas.
Žodžiu, mano neišlavintai akiai vertimas tiesiog tobulas. Ir iš kur tokios šaunuolės vertėjos atsiranda? Ir dar vienoje šeimoje 😉

GĖĖĖĖĖĖĖĖRIS (TM Aiquen)

Starlin, tau didžiausias įmanomas RESPECT :=D> , ir pirmosios pastabos:

negreit jie suprato savo giminystę

Brethen taikomas labiau asmenims, reiškia, verčiam "giminė", "broliai"... Na, lietuviškus atitikmenis galėsi parinkti geriau už mane 😉

pradžios šlovingumas bei pabaigos grožis

Splendour - norėtusi kažko stipresnio už "grožį"... "Didingumas"?

Aš jus uždegiau Nežūvančiąja Liepsna. Parodysite jūs savo galią giedodami (?) šią temą, jei norite – kiekvienas savomis mintimis ir būdais.

ee, kiek suprantu, spausdinimo klaidelė? Be to, sakyčiau, man truksta loginio ryšio tarp sakiniu (And since I have kindled you...) - Ir kadangi aš jus uždegiau Nežūvančiąja Liepsna, savo galią parodysite giedodami šią temą... Na, vėl gi, dėl galutinio lietuvinimo aš pass

O šiaip, jei pageidauji - turiu kažkiek patirties su vertimų redagavimu 😉

Starlin, You've already made the choice. Now you have to understand it. – The Oracle. Aišku?

Nors mintys sukosi apie būtinybę išversti kitą klasikinį kūrinį (...Melkorui iš visų ainų buvo duotas galingiausias stiprintuvas ir kolonėlės...), bet galiausiai net susigraudinau skaitydama. Tai gali tapti istorija

Senoviškos formos – puiku. Linksnių turbūt turėjom ne mažiau nei kvenja.

Mano skoniui mielesnis dar artimesnis originalui vertimas – vėliau įdėsiu tai iliustruojančius pasiūlymus (kitaip sakant, visą tekstelį, nes jų daug...). Pritariu Exon pastaboms. Be to: ( {Starlin tekstas}, [mano] ):

rodėsi ji {minkšta} [romi] (soft)
nesugriovė tavo {fontanų} [versmių] (fountains)
jis įžiebė didelių {ugnių} [gaisrų] (fires)
- vertimai nėra klaidingi, bet muzika greičiau rami, tyli, švelni, o ne minkšta, šaltiniai gamtoje dažnesni už geizerių fontanus, gaisrai didesni už ugnis.

{gododami} [puošdami] šią temą (adorning)
Ir štai valos įgavo {kūną} [pavidalą] (took to themselves shape)

Ačiū, ačiū

Exon:
>>Brethen taikomas labiau asmenims, reiškia, verčiam "giminė", "broliai"... Na, lietuviškus atitikmenis galėsi parinkti geriau už mane

"and in understanding of their brethren they grew but slowly" - regis, taip skamba originalas. Pažodžiui būtų: "o savo brolius/gimines jie ėmė suprasti negreitai". Kadangi skamba nelabai stilingai, pakeičiau į "negreit jie suprato savo giminystę". IMHO prasmė ta pati. Ar ne?..

>>Splendour - norėtusi kažko stipresnio už "grožį"... "Didingumas"?

Tu teisi. Tik tuomet nestilinga "šlovingumas" ir "didingumas" - panašios priesagos. Pagalvosiu dėl šito.

>>ee, kiek suprantu, spausdinimo klaidelė? Be to, sakyčiau, man truksta loginio ryšio tarp sakiniu (And since I have kindled you...) - Ir kadangi aš jus uždegiau Nežūvančiąja Liepsna, savo galią parodysite giedodami šią temą... Na, vėl gi, dėl galutinio lietuvinimo aš pass

Dėl kadangi pažiūrėsiu, galima padaryti ir labiau pažodžiui, nors šiaip pirminis vertimas ir buvo pažodinis, o jei paskui atsirado neatitikimų, tai jau vėliau, redaguojant, kad skambėtų natūraliau. Dėl gododami: ne, čia klaidos nėra. Žodis "godoti" reiškia "gerbti". Taigi jis čia pavartotas truputį metaforiškai. Pasirinkau jį dėl archaiško skambesio.

Indraja:
>>Linksnių turbūt turėjom ne mažiau nei kvenja.

Na kaip... Tiesiog buvo ne viena, o 5 vietininko formos. Šitame vertime pavartotos dvi - įprastinė ir reiškianti kryptį

>>rodėsi ji {minkšta} [romi] (soft)

Gerai...

>>nesugriovė tavo {fontanų} [versmių] (fountains)

Irgi gerai... niekaip negalėjau sugalvoti sinonimo.

>>jis įžiebė didelių {ugnių} [gaisrų] (fires)

Hm... Regis, nė vienas variantas nėra tobulas. Bet gal tavasis geresnis.

>>{gododami} [puošdami] šią temą (adorning)

Jau sakiau viršuje, kad pasirinkau žodį dėl jo skambesio. Manau, kad "puošti temą" netgi nelogiškesnis junginys nei "godoti temą", bent jau aš kaip muzikantė poetiniame tekste taip nerašyčiau... Būtų per daug tiesioginė užuomina į visokius trelius ir foršlagus, o čia turimi ne tiek jie omenyje, kiek pats temos plėtojimas. Kokia kitų nuomonė?..

>>Ir štai valos įgavo {kūną} [pavidalą] (took to themselves shape)

Valio! Dar vienas sinonimas. Ačiū. Nes tie "form" ir "shape" man keitėsi tik į "kūnas", "kiautas", iš bėdos "forma".

>>Pažodžiui būtų: "o savo brolius/gimines jie ėmė suprasti negreitai". Kadangi skamba nelabai stilingai, pakeičiau į "negreit jie suprato savo giminystę". IMHO prasmė ta pati. Ar ne?..

Ne ta pati. Siūlau: tik pamažu jie ėmė suprasti savo broluvą (brolava, broluva "brolija, broliai ir seserys bei jų vaikai")

>>Žodis "godoti" reiškia "gerbti". Taigi jis čia pavartotas truputį metaforiškai. Pasirinkau jį dėl archaiško skambesio.

Štai taip prasideda kelias į pražūtį, t.y., Muravjovo stiliaus vertimus Tuos, kur Glorfindel -> Vseslavur.

>>"puošti temą" netgi nelogiškesnis junginys nei "godoti temą"

Gali būti, iš muzikos mokyklos pabėgau prieš tą klasę, kurioje prasidėjo muzikos istorijos ir teorijos Todėl siūlau sugalvoti logišką šiame kontekste sinonimą žodžiams "puošti, gražinti". "gerbti" nepanašus į sinonimą.

Ne ta pati. Siūlau: tik pamažu jie ėmė suprasti savo broluvą

Pritariu.

Tuoj nukryptemiausiu, bet nelabai randu, kur kitur išsakyti mažutėlaičiuką pastebėjimą, o čia vis vien gija apie vertimą, tai gal nazgūlėliai labai nesupyks 😉

*Nazgūlėlis nunešė tą gabaliuką į giją apie daiktavardžių vertimą bei lietuvinimą - Chamūlas*

Beje, Starlin vertimas man labai patiko, ta senovinė liet. kalba juodai užveža. Bendriau kaip ir visos archainės formos

Aš irgi turiu pačią pradžią išsivertus, bet toliau patingėjau.
Starlin, kiek tu ketini versti? :shock: :shock: Tu mane priverti skaityti tuos rusų hieroglifus toliau, nes noriu peskiatyt visą tomą pati

Neturiu priėjimo prie sinonimų žodyno, todėl tik du variantus sugalvojau: godoti temą -> plėtoti temą, dabinti temą. Tik nesuprantu, ką archaiškas skambesys turi bendro su Vseslavuru?

Beje, broluva - gerai, įdomiai skamba.

Coranar: po poros savaičių turėtų būti gatava Valaquenta.

Ainu muzika? O as maniau, kad ainuru...

Dreanor: prašom užsukti į Žodžių kalvę. Ten paaiškinta, iš kur "ainos", "valos" ir visa kita. Arba dar geriau - paskaityti tinklalapio straipsnius.

Bet tikrai asocijuojaisi su japoniškais ainais 😉 Nieko nepadarysi, šiame pasaulyje kur bespjautum - visur asociacijos .

Tphu vns. Vala dgs. Valar

O man visokios asocijacijos patinka Sklaidau istorijos žinyną prieš pat baigiamąjį kontrolinį, tai net malonu pasidaro perskaičius "Majų civilizacija" Arba "Maišiagalos piliakalnis" 😉

Starlin, ačiū už būsimus vertimus, bet vardan visų valų ir maijų gal pirma baikim kankinti šitą? Dar ne visą atidžiai peržiūrėjau... Ir gal galima pageidauti vertimo, dar panašesnio į originalą (aišku, kol tokiu būdu neatsiranda klaidų)?...

"Plėtoti temą" manau, tinka.
Keli nauji rimtesni pasiūlymai:
*po {pasaulio} [dienų] pabaigos - gerai išversta, bet norisi išsaugoti patį žodį. Posakis nėra tipiškas ir anglų kalbai (jie gali pasakyti end of the world, end of time, o end of days žodyne (Encarta) nėra). Frazė panaudota dainoje FotR gale: we come to end of days...
*geidė pats kurti {būtybes, kurios} [dalykus, kurie] Būtų (things) - tiksliau.
*jam {nekantrybėj} regėjosi, kad Ilūvataras visai apie Tuštumą negalvojo, [ir jį neramino jos bergždumas] (and it seemed to him that Ilúvatar took no thought for the Void, and he was impatient of its emptiness) - viena iš keleto sutrumpintų vietų.
*bet atrodė, kad pačias galingiausias {natas į iškilmingą temos audinį pynė kažkas kitas} [jos natas perimdavo toji ir įausdavo savo iškilnian raštan] (And it essayed to drown the other music by the violence of its voice, but it seemed that its most triumphant notes were taken by the other and woven into its own solemn pattern.) - galbūt pati ne taip suprantu, bet verta pamąstyti.
*{juk Ardos platybės – tarsi pagrindas stulpo, ištęsto tiek, jog jo viršūnė smailesnė už adatą} [kaip to, kas paimtų visas Ardos platybes bokšto pamatui ir ištęstų jį, kol viršūnė taptų smailesnė už adatą] (as who should take the whole field of Arda for the foundation of a pillar and so raise it until the cone of its summit were more bitter than a needle) - vėlgi gal pati ne taip suprantu. Bet įtartina.
*bet ne {minučių} [nepaprastu] tikslumu (minute precision) - toks posakis paprastai reiškia "labai tiksliai"

Jei leisite įsiterpti-
"*bet ne {minučių} [nepaprastu] tikslumu (minute precision) - toks posakis paprastai reiškia "labai tiksliai"*
Ne nepaprastu tikslumu- ar nemanote, kad iš eilės du ne skamba kiek... gremėzdiškai? Galbūt galima būtų žodį nepaprastu keisti į kokį kitą?