~Gluosnio draugija: kelionės pradžia~

Jau temo, kai draugai paliko archyvus, dar labiau sutrikdyti ir supainioti. Exon liudnai pažvelgę ginkladirbių gatvės pusen, kurią jai dieną nurodė Laiqualasse. Po saulelydžio pagal vietos papročius prekyba pasibaigdavo.
“Ryt į jokias senų knygų saugyklas manęs nebenutemps,” – griežtai nutarė jinai. Ką jie išpesė šiandien? Eileraštuką, veikiau primenantį žinomas dviprasmiškas gudriųjų Harado burėjų pranašystes, kaip: “Sugrįžtantis karys namo skuba bergždžiai siaučia mirties pasiuntiniai”? Be to vis viena iš jos jokios naudos archyve nebus.
“ “Kardas tavasis – jau ne tik kardas”. Šitkaip, o jei bučiau jūsų klausiusi ir anksčiau, tai ir išvis be kardo galėjau likti… “…kur kviečia širdis nuskriaustoji…” Kieno nuskriaustoji, tegu ir kviečia…”
Bet kokiu atveju, artimiausiomis dienomis palikti miestą jiems, greičiausia, nebuvo lemta…
- Gal mums patiems apžiūrėti sargynę, kur nakvojom? – nedrasiai prabilo Elfhild.
- Nemanau, kad verta kreipti į save valdžios dėmesį, - atsakė Rómenwen, ir vėl stojo nejauki tyla.
Smuklės šiluma ir maisto kvapai kiek praskaidrino bent jau Exon nuotaika. Draugai paprašė suruošti vakarienę savo kambary, atskirai. Triukšmingoje bendroje smuklės salėje niekas pasilikti nenorėjo, net paprastai kompanijos nevengiantis Laiqualasse. Exon pažvairavo į pažįstamus sargybinius, lyg tarp kitko stebinčius salę iš už stalo kampe, bet kitą akimirką jos dėmesi prikaustė trijulė, susiburusi prie lango. Sprendžiant iš kylančių dūmų, vyrai degino kažką įtartino… N-taip, geriau jai vienai čia nepasirodyti, betruko įsivelti dar į kokius nors nemalonumus.
- Berods minėjai užlietus gerai saugomus požymius, kur galėtume pasisemti informacijos? – niūrokai pajuokavo Exon, kreipdamasi į Rómenwen, kai draugai patogiai įsitaisė minkštose kėdėse.
- Geriau aptarkime, ką galėtų reikšti: “Kur kviečia širdis nuskriaustoji?”, - pasiulė elfė.
- Jei klaustumėte mane, - Coranar balsas skambėjo kaip visada šiek tiek nerupestingai, - patarčiau keliauti į vieną slėnį kalnuose Rohano pasienyje.
- Aš turbūt irgi įvardyčiau Rohaną, - nenorom sutiko su Coranar Elfhild. – Nors niekad nesu girdėjus apie panašius kraupius dalykus savo tevynėje.
- Daugelis dalykų taip ir lieka žmonių nepastebėti, - Coranar atsakė į nedraugišką merginos žvilgsnį mįslinga šypsena.
- Įdomu, - mąsliai tarė Starlin, - o gal pavyktų gauti patarimą iš Onodrimų? Kas, jei ne medžių ganytojai, turėtų išmanyti apie piktavalius gluosnius?
- Luktelkit, išsitrauksiu žemelapį, kad būtų patogiau susišnekėti, - Exon siektėlėjo savo daiktų. Kur gi jis? Kaip visada, reikalingiausi daiktai nugrimzdą į maišo dugną. Pagaliau pirštai užčiopė nelemtą pergamentą, Exon nekantriai truktėlėjo jį ir kartu iš kelionmaišio kažkas iškrito ir skambiai nurideno grindimis.
Bendražygiai sistingo, ir net Exon keiksmai įstrigo gerklėje. Ant grindų gulėjo senas varinis arbatinukas.

Visi nutilo ir susmeigė akis į keistąjį arbatinuką. Akimirką elfhild net pasirodė, kad arbatinukas strykstelėjo, krustelėjo, tarsi suspurdėjo, tačiau jis tiesiog reidėdamas užkliuvo už atsikišusios grindų lentos.
- Arbatinukas... - paskendusi savose mintyse sumurmėjo mergina. Tada atsitokėjo, papurtė galvą ir pažvelgė į Exon. - Ar tai tas pats, kuris buvo ten... smuklėje? Tas, kurį Aiquen teigė mačiusi šokčiojantį ir kuris jai įvarė šitiek siaubo?
- Taip, - atsakė Exon. - Aš jį radau griuvėsiuose.
- Prisimenu, - pasakė Elfhild. - Bet nemaniau, kad būtum jį pasiėmusi. Keistas daiktas... - ji pasilenkė ir pakėlė žvilgantį daiktą. - Jis vis mūsų nepalieka ramybėje.
Elfhild pačiupinėjo šaltą arbatinuko metalą ir nustebo jame neradusi nei vieno įbrėžimo. Daiktas buvo lygus kaip naujas, tik, tiesa, šiek tiek aprūkęs. Ji atsargiai nuėmė dangtelį ir pažvelgė į indo vidų. Iš pradžių jai atrodė, kad viduje tiesiog tamsu ir tuščia, tačiau, pasukusi arbatinuką taip, kad į jį krito žvakės šviesa, viduje ji pastebėjo keistą šapelį, tarsi medžio šakelę. Elfhild apėmė keistas, nesuprantamas jausmas ir staiga ji panorėjo pasislėpti ir paslėpti arbatinuką. Jame buvo kažkas vertingo, kažkas, ką žūtbūt reikėjo ištraukti... slapčia...
- Starlin, - Elfhild kreipėsi į elfę. - Minėjai Onodrimus. Kas tai? Sakai, jie gyvena prie Rohano?
- Rohano pakraštyje yra didysis Fangorno miškas.
- Taip. Vaikai Rohane gąsdinami, kad jei nebus geri, atgis to miško medžiai ir suvalgys juos, - mergina nusijuokė. - Nejaugi ten tikrai kažkas gyvena?
- Kaip yra dabar, nežinau, - rimtu veidu tęsė Starlin. - Girdėjau, kad kadaise ten gyveno entai, vieni seniausių šio pasaulio gyventojų...
Starlin ėmė pasakoti visa, ką žino apie keistuosius entus. Kartais įsiterpdavo Romenwen, paprieštaraudama Starlin teiginiams arba ką nors pridurdama. Kalba pamažu pakrypo į tai, ar verta entų ieškoti ir, atrodo, visi buvo linkę ten keliauti - kitų variantų tiesiog nebuvo. Tačiau Elfhild jau nebesiklausė. Atitraukusi visų dėmesį nuo arbatinuko ji užsisuko, tarsi nesava, ir smalsiai apvertė arbatinuką. Iš jo į jos delną lengvai įkrito sausa šakelė. G l u o s n i o šakelė.

Mazarianas visą laiką buvo susimąstęs . Archyvuose išgirstas eilėraštis jam sukėlė įvariausių asocijacijų . Vidurinysis eilėraščio posmas jam jau buvo kažkur girdėtas , galbūt jaunystėje , galbūt....... Bet Mazarianui niekaip neišėjo jo įminti .
Kai senis atsitokėjo , jis jau buvo tavernos šiltame kambaryje . Mazarianas pradėjo klausytis keliauninkų pokalbio .Mintis keliauti į Fangorno girią jam nelabai patiko . Mazarianas buvo girdėjęs , kad , šiais laikais Fangorne atsirado piktųjų entų kurie užpuldinėja nieko neįtariančius keliauninkus , bet jis tokių kalbų nelaikė rimtomis , tai duagiau buvo keliautojų išmonė . Mazarianą apėmė pagarbi baimė Romenwen atžvilgiu.Elfė daug žinojo apie Viduržemę .
" Bet ko aš jiem deja neprimeluosiu .... ", - galvojo Mazarianas . Jo mintis nutraukė arbatinuko tarškėjimas . Senis šyptelėjo . Dar kažką pamąatė č lyg būtų ką seniai užmiršęs .Tada jis pakilo , atsipršė keliauninkų ir išėjo į tamsias Minas Tirito gatveles.......

Starlin išpūstom akim nulydėjo Mazarianą.
- Kur tas dabar?.. - pašnairavo ir į Coranar, kuria vis labiau nepasitikėjo. - Tiesiog ėmė ir pranyko. Atsiprašė, bet nepasakė, ar grįš. Ką tai galėtų reikšti? Galbūt jis...

Exon rankos mostu nutildė Starlin ir parodė į Elfhild rankoje gulinčią gluosnio šakelę.
- Ar kada nors girdėjai apie onodus-gluosnius? - pasiteiravo ji.
- Žinoma. Net visai nesenos (elfų požiūriu) istorijos pasakoja apie judančius gluosnius - turėtumėt prisiminti, juk ne sykį minėdavome tą įvykį, kai aptarinėdavome žiedų reikalus. Taip, aš kalbu apie tą gluosnį. Be abejo, šie atvejai visiškai skirtingi. Išmintingiausi pokalbininkai, kokius tik teko per savo gyvenimą sutikti, pasakojo, kad, aptikę tą atsitikimą herojaus, kurį jaunoji karta, - ji mostelėjo Elfhild link, - jau yra beužmirštanti, memuaruose, nenustebo. Esą tokių dalykų pasitaikydavo ir anksčiau, tik niekas nebuvo sugalvojęs aprašyti. Tačiau vėlgi turime pastebėti, kad su žiedais tai nieko bendro neturėjo. Tos jėgos buvo senesnės už žiedus, tuo labiau visiškai nesisiejo su nereikšmingais mažaisiais... Ne, nemanau, kad būtina sieti šiuos du atvejus. Bet kad gluosnių esama Fangorne tai tikrai, - Starlin timptelėjo suknelės rankovę, - Atrodo, patys to nenorėdami, nusprendėme, kur keliausime. Štai tau ir "širdis nuskriaustoji". Tarp kitko, - nuleido balsą Starlin, vildamasi, kad Coranar neišgirs, - jeigu ir buvo tarp mūsų tikrai nuskriausta širdis, tai ta, kurios nebėra. O ji būtent toje pusėje.

Po trumpos pauzės Exon atsikrenkštė ir tarė:
- Siūlau išsimiegoti ir rytoj ryte traukti į kelią.
- O kaip su kelionei reikalingais daiktais ir žirgais? - paklausė Elfhild.
- Ir su Mazarianu? - pridūrė Starlin.
- Rytas protingesnis už vakarą, - pasiūlė Romenwen.
- Puiku. Tuomet pailsėkime ir kelkimės su aušra, - linktelėjo Starlin. -Gaišti nėra kada.

Draugija ramiai išsimiegojo. Elfhild šovė į galvą mintis, kad, jei jie tą pačią dieną išvyks, tai gali būti paskutinė rami ir šilta nakvynė. Jų laukė tolimas kelias, ir ne visur ten buvo gyvenviečių, kuriose galėtum sustoti smuklėse arba pasiprašyti pas žmones. Tačiau tai merginos nebegąsdino.

Rengdamasi ir peržiūrėdama savo menkas maisto atsargas, kurias dar tebeturėjo ryšulėlyje, rohanietė prisiminė senę, savo globėją ir mokytoją, pas kurią šiuo metu jau turėtų skubėti namo, nešdama jos prašytų šalavijo, čiobrelių ir rozmarino atsargas. Žolelių ji neturėjo, o ir grįžti namo nesiruošė. Ją traukė platusis pasaulis. Juk negali imti ir palikti šią gluosnių istoriją tada, kai ji dar nesibaigė ir kai gali būti naudinga bedrakeleiviams. Negali imti ir grįžti prie kasdienės buities. Elfhild jautė, kad šitaip išduoda senę, tačiau žinojo, kad kada nors pas ją sugrįš ir parneš tiek retų žolių, jog užteks daugeliui metų.

- Visų pirma siūlau apsirūpinti maistu, - Elfhild tarė, kai draugija susirinko bendrame kambaryje, žvalūs po nakties miego. - Manosios atsargos visai išseko, o jų reikės nemažai.
- Tuomet kol kas palikime savo daiktus čia ir eikime į miestą įsigyti visa, ko reikės, - pasiūlė Starlin.

Kiek užkandę visi draugai šnekučiuodamiesi pasuko link turgaus. Buvo gražus saulėtas rytas, ir jie buvo nusiteikę pakiliai, ir nė muzikantai, grojantys graudžias dainas karaliui, jų nuotaikos nesugadino. Na, beveik.
Turgus buvo sausakimšas. Šventės proga čion priplūdo daug įvairių prekeivių: nuo bobučių siūlančių įtartinus grybukus, iki turtingų pirklių, pardavinėjančių brangius kilimus. Draugija turguje apsisuko gan greitai, neskaitant to, kad Coranar tiesiog lipte prilipo prie naujų arklių žvangučių.
- Na, manyčiau, jog gaišti nebėr ko, galime eiti tiesiai į arklides, - tarė Starlin. - Miestas didelis, ir turime nusigauti iki vartų. Tikiuosi, jie dabar turi pakankamai žirgų.
Besišnekučiuodami jie lėtai ėjo gatvėmis, kol priėjo arklides. Viename aptvare ganėsi keli nuostabūs didžiuliai žirgai, puikiai sudėti ilgoms ir sunkioms kelionėms.
- Apie šituos žirgus jums tik pasvajot, - iš už nugarų pasigirdo pašiepiantis arklininko balas. - Jie priklauso karalienei, tie mearai. Žirgų atėjot? Aišku, o ko gi daugiau! - arklininkas mostelėjo ranka ir nužingsniavo link arklidžių bumbėdamas po nosimi. - Jums tik pasvajot.. Turime kaip tik... Mmm..Septynis arkliukus, paskutinius, - žmogelis susiraukė, lyg galvodamas, kaip gudriau išsukti pinigų iš keliautojų. Jis mikliai nužingsniavo į arklides ir grįžo vedinas keturiais nedidukais, gauruotais aikštingais arkliukais. Įdavęs jų visų vadeles Starlin, ištiesęs ranką tarė:
- Nebeturiu, pasirodo septynių arkliukų, bet kiekvienam teks iš jūsų mokėti, nes arkliui nešti du - tai ne vieną, - arklininkas išsišiepė nuo ausies iki ausies.
Nusigauti iki miesto sienos pėstiems būtų reikėję gero pusiaudienio, tad kiek nusiderėję jie paėmė tuos arkliukus. Centrinėse gatvėse būriavosi daug žmonių, bet priemestyje buvo galima paleisti arkliukus bėgti greičiau, tad po kurio laiko jie pasiekė miesto sieną. Prie pagrindinių vartų šurmuliavo žmonės. Įdavę savo arkliukus sargybai, jie gavo kitus - iš Coranar. Kai ryšuliai jau buvo supakuoti, jie susėdo ant žirgų ir ramiai jodami šnekučiavosi. Į miestą ir iš miesto traukė daug keliautojų .
- Tai traukiam.. Link Rohano? - garsiai, kad visi jojantys išgirstų, pasitikslino Elfhild.
- Deja, keliautojai, - iš už nugaros draugaiišgirdo moters balsą. Atsisukę jie pamatė moterį ant juodo aukšto žirgo. Veido bruožų įžvelgti nebuvo įmanoma, nes nepažįstamoji ant akių buvo užsimaukšlinusi tamsų gobtuvą. - Argi nežinote paskutinių naujienų? Į Rohaną šis kelias užkirstas.
- Kaip tai suprasti? - nedraugiškai paklausė Starlin.
- Iš gandų tikslumo maža, bet visi kalba, kad kelią užtvėrė orkai. Bala žino ko jiems ten reikia, ir tik laiko klausimas, kada jie bus sumušti... - nepažįstamoji išsišiepė. - Bet aš vistik keliauju į Rohaną, kad ir pro ilgesnį kelią... Gal draugija jums nepamaišytų, nes aš viena pati truputį prisibijau tokį ilgą kelią keliaut, ypač dabar... Jeigu jūs ne prieš. Vadinkit mane Varūna.

"-O ar jie pasirodė ir kalnų papėdesė?-aiškiai jaudindamasi paklausė Coranar-ne kiekvienam patinka, kai netoli namų pasirodo orkai.Jos didelis širmis žvingtelėjo, užsikrėtęs raitelės nerimu.
-Netoli jų, bet ir nepernelyg arti,-atsakė pakeleivė.-Tai kaip, keliausim drauge?
Truputį pasikuždėję kažką panašaus į "kas ji tokia gali būti" "Atsitiktinė pakeleivė, ir tiek" "Galų gale, ji tik viena " "O jei paklaidins ir dings?" "Negi tarp mūsų nėra rohaniečių?" jie sutiko.
-Gerai,-tarė Elfhild, ragindama savo metalo spalvos kumelę,narčiąją rohanietiško kraujo Kibirkštį, kuri klausė jos kaip avelė.-jojam, visi sutinka.
-Na ir įtarus jie,-pusbalsiu burbtelėjo nepažįstamoji, vildamsi, kad niekas neišgirs.Beveik niekas ir bneišgirdo, išskyrus Coranar.
-Jie visus taip priima.Manimi jie iki šiol nepasitiki,-prisigreitinusi šnimžtelėjo mergina-tyliai, kad neišgirstų netoliese ant pilkio Ramuolio įsitaisiusi Exon.Ji visai nepasitikėjo savo žirgo vardu.

Starlin stengėsi joti už Varūnos, kad galėtų ją stebėti. Atrodo, ji ir Coranar visai įsiplepėjo. Kad tik elfė nepapasakotų per daug... Starlin eilinį sykį pastebėjo, kad mintis skaitančia žirgų valdove pasitikėjimo jos širdyje maža. Kažin, kodėl? Ji trumpam užsimerkė ir triskart giliai įkvėpė. Nusiraminusi ji apsidairė: Romenwen jojo už poros žingsnių dešinėje, kiek atsilikusi. Starlin prisigretino prie jos ir žvilgsniu parodė dar labiau atsilikti. Atrodo, jų manevrą pastebėjo ir Laiqualasse, tačiau neskubėjo prisijungti. "Gal ir gerai", - susimąstė Starlin. - "Kol kas norėčiau pasikalbėti tik su ja."
- Rhûnwen, - kreipėsi ji pilkąja kalba. - Man cennich? Ką matai? Ar supranti, kas čia vyksta? Man šis rebusas per sudėtingas.
Romenwen linktelėjo, parodydama tęsti.
- Labiausiai ne dėl žiedų ar gluosnių, net ne dėl keistų bendrakeleivių, kurių sutikome pastarosiomis dienomis ir taip nesusimąstydami priėmėme į savo kompaniją. Dar ir dėl to, kad jau seniai nebuvau sapnavusi savo gimtųjų namų, - elfė skvarbiu žvilgsniu pažvelgė į vyresnę bendražygę. - Tu turi šį bei tą nujausti. O gal?.. Ne, palauk. Nežinau, kas tu tokia, nepažįstu tavęs, bet pagalvok, kaip keista šiais blėsimo laikais susidurti su gentainiu: savaime suprantama, pirmiausia man ateina į galvą mintis kalbėtis būtent su tavimi. Tad dar sykį klausiu: ką matai? - o tada atsiduso ir pridūrė vestroniškai: - Gal vertėjo mėginti pakalbėti su karaliene ar jos gimine? Archyvuose tik popieriai. Kodėl žiedai ir kodėl, galų gale, į galvą man... mums atėjo onodai?

- Na štai ir senasis kelias, - tarė Elfhild.
Kelias vedė į mišką, kurio tankmėje greitai pradingdavo. Prie pat miško styrojo aukštas riedulys su užrašais vestronu bei kita, Exon nepažįstama kalba. “Karaliaus įsakymu Druadano miškas atitenka vado Ghân-buri-ghâno ir jo tautos nuosavyben nuo šiol ir visiems laikams. Nė vienas žmogus neturi teisės įžengti Druadano miškan be jų leidimo…”
- O kaip gi su šiuo draudimu? – atsargiai pastebėjo Exon.
Elfhild šyptėlėjo:
- Mano pažįstamiems yra tekę nė kartą keliauti šiuo keliu, ir nesu girdėjusi, kad miškiniai ką nors užpultų. Nesijaudink, - jį stengėsi kalbėti nerupestingai, tačiau jos balse šmėkštėlėjo ir įtampos gaidelė.
- Bent jau tikrai nesu girdėjęs, kad jie užpultų elfus, - nuramino jas abi Laiqualasse ir nujojo pirmasis. Kiti nusekė iš paskos. Kelias buvo tikrai senas ir atrodė mažų mažiausia apleistai. Iš po pernykščių lapų sluoksnio matėsi pavieniai akmenys, kuriais kadaise kelias buvo išgrįstas, o vietomis tiktai pakelėje augantys tankūs krūmai neleisdavo nukrypti į šalį. Coranar ir naujoji pakeleivė, Varūna, vis šnekučiavosi tarpusavy, tačiau tyliai, ir Exon galėjo nugirsti nebent atskirus žodžius. Jai visai nepatiko mintis, kad nepatikimiausi kompanijos nariai joja jai už nugaros, ir ji tegalėjo stebėti Mazarianą, įsiterpusi tarp jos ir Elfhild su Laiqualasse. Paskui jos mintis vėl užvaldė tas daiktas kelionmaišyje. Būtų jos valia, išmestų nelabąjį arbatinuką į pirmą pasitaikusį šulinį. O geriau - į kokią pelkę, kad žmonėms bėdų neprišauktų… Tačiau Starlin kuo mandagiausia paprašė jos pasaugoti arbatinuką pas save. Atseit, jei jau būtent ji, Exon, jį rado… Rado, tik, dėja, prarasti nespėjo.
Pirmoji sunerimo Elfhild kumelaitė, ir beveik tuo pat metų prunkštėlėjo ir pradėjo spyriuotis Exon žirgas. “Ramuolis,” – sumurmėjo pro dantis haradietė, stengdamasi sulaikyti arklį.
- Stokite! - sušuko Coranar. - Kažkas negerai, arkliai nerimauja.
Jaunoji elfė išjojo pirmyn ir kartu su Laiqualasse įsižiūrėjo į priekį, tačiau kelias slėpėsi už posukio.
- Nieko nejaučiu, - tyliai pasakė prijojusi Ròmenwen, tačiau savo lanką laikė paruoštą. – Coranar, kas galėtų išgasdinti tavo žirgus?
- Vozai? – įsiterpė Mazarianas. – Miškiniai?
- Ne, žmonių jie neisigastų, - pusbalsiu atsakė Coranar. – Gal kokie žverys. Arba orkai. Ar… gluosnis, būtent apsėstas gluosnis…
Varūna klausiamai pažiūrėjo į buvusią savo pašnekovę.
Exon viena lanka įsitverusi į kamanas, kita siektėlėjo kardą. Arklis vis bugštavo. Ji įtartinai nužvelgė visus tris naujus pakeleivius.

Už posūkio pasigirdo triukšmas.Arkliai, išskyrus Ramuolį, Coranar ir Varūnos žirgus, pasibaidė, ir gailiai žvengdami, stojo piestu ir apsisukę dūmė atgal, nepaisydami įtemptų pavadžių.Coranar apsukus savo širmį pasileido atgal, šaukdama kažką nežinoma elfų kalbos tarme.Žirgai sustojo ir linkstančiomis kojomis nuėjo atgal, vis dar įspėjamai žvengdami.
-Kažkas negero,-šūktelėjo Starlin.
-Netgi labai,-pritarė Varūna.
Tas kažkas greitai pasirodė kely, ambrydami visa gerkle.Vargai-su balnų likučiais ant nugarų, į tankų kailį įsmigusiomis strelėmis staugdami, pamišę dūmė tiesiai į keleivius, taškydami kelią tamsių savo krauju.Keletas sunkiau sužeistų greitai nukrito į kelio dulkes-tačiau kiti-kažkur pustuzinis didelių, skausmo įsiutintų žvėrių lėkė į puolimą.

Kai kurie iš skausmo pakvaišę žvėrys nepastebėję keliautojų pralėkė pro šalį ir kraupiai staugdami nubėgo tolyn nuo miško, kiti lyg kažką užuodę, pajutę savo tobulais pojūčiais sustojo ir kraupiai inkšdami įsistebeilyjo į draugus. Vienas, su išdurta akim, varvindamas ant žemės kraują, užvertė galvą ir pratisai užkaukė. Kaukimas atsiliepė kažkur už horizonto, toje pusėje, kur nuskuodė kiti sužeistieji vargai.
Coranar pasimetė, nes žirgai, kuriems vis stiprėjantys instinktai liepė gelbėtis bėgant, ėmė vis neramiau žvengti ir muistytis. Ji kažką vėl jiems sušuko, ir staigiai išsiėmusi lanką paleido strėlę į bestaugiančio žvėries krūtinę, o kiti siaubūnai kaip tik to ir telaukė; strėlės kirtis buvo tarsi ženklas pradėti kovą. Varūna taip pat išsitraukė lanką, tuo momentu ir kiti draugai lyg pabudo, išsitraukė ginklus, ir pasiruošė kovai. Vargai, protingi žvėrys, ėmė kaukti visu būriu, o kai kurie po vieną puolė, bet tuoj gulė po arklių kanopomis. Be raitelių jie gal ir nebuvo tokie pavojingi, bet tebeturėjo iltis, nagus ir uoslę, užuodžiančią baimę, kuri juos skatino pulti. Greitai jie suprato, jog puldami po vieną nieko nenugalės, tad visu būriu supo raitelius, kurie atstatę ginklus rezgė kovos strategiją.

Starlin, stengdamasi neišsiduoti, kad iš baimės virpa it epušės lapas, atsistojo tarp Laiqualasės ir Exon.
- Ką galų gale veikia tie, kurie turėjo kautis su ta orkų šutve? - suniurnėjo elfė. Negera nuojauta virto realybe - labai nemalonia realybe, nes su vargais vien gondorietišku durklu nepakovosi. Be to, Starlin visai neturėjo noro žudyti.

Tada ji pradėjo giedoti. Garsiai, kad pro urgzimą ir kovinėje parengtyje esančių keliauninkų atodūsius pasigirstų nors žodžiai (melodija buvo neįmantri, nes Starlin, kaip puikiai žinojo jos bendražygiai, nebuvo gera dainininkė):

Mik, broli, mik,
Užmik, kur vandenys ramūs.
Mik, sese, mik,
Kur mūsų gyvenimas rados.
Miegok, vaike, miegok,
Kieno bebūtum sukurtas -
Pavargęs broli, iš pykčio įtūžęs,
Brangioji sese, bailiai susigūžus -
Mik, mik, mik.


Šitą dainą seniai seniai Elvėjai dainuodavo mama, vaikščiodama pajūriu. Ji pasakojo, kad šitaip elfai senovėje siekdavę nuraminti įsiaudrinusius elfus, žmones, dvorfus, Javanos vaikus - visa, kas gyva.
Deja, vargai to turbūt nebuvo girdėję. Vienas ypač kraujais aptekęs, matyt, nebeturėdamas sveikos nuovokos, prabėgo pro Starlin, turbūt pastebėjęs, kad ta neturi kalavijo, o durklą laiko nuleidusi, ir šmurkštelėdamas tarp jos ir Laiquos žirgų grybštelėjo elfei koją savo dantimis. Starlin sukliko, jos bendražygiai sujudo, bet staiga iš už medžio atskriejo strėlė ir taikliai nukovė vieną vargą. Paskui dar vieną. Ir dar vieną...

Tuojau užvirė mūšis - nedidelis, bet, laimė, Gluosnio draugijos šalininkų buvo daugiau. Į pagalbą jiems atėjo keturi Gondoro vyrai, atsiviję vargus nuo tikrųjų kautynių vietos. Greitai visi žvėrys gulėjo patiesti, ir sunkiai alsuodama Starlin, taip nė vieno ir nepalietusi savo durklu, sunkiai išslydo iš balno ant žemės. Blauzda stipriai kraujavo...

Starlin prisėdo, atsirėmusi į medį.

- Gerai, kad išgirdome jūsų balsus. Kitaip būtume manę, kad vargai šiaip siautėja ir nebūtume taip skubėję jų sustabdyti. Vaikštote pavojingoje teritorijoje, - prakalbo vienas gondorietis ir įdėmiai nužvelgė kompaniją.

- Išgirdome, esą pagrindinis kelias yra užtvertas, todėl ir pasirinkome senąjį kelią, - po kurio laiko prabilo Elhild. - Net minties nebuvo, kad susidursime čia su tokiu pavojumi.
Gondorietis linktelėjo.
- Čia vis iš to paties būrio. Matyt, jie norėjo užtverti abu kelius, tačiau čia juos išvaikė Druadano žmonės. Jūsų vietoje būčiau atsargesnis…
Tačiau jo kalbą nutraukė Elfhild klyksmas:
- Starlin!
Exon atsigrežė ir pati ką tik pastebėjo, kad elfė suglebusi sėdi prie medžio, o suknelės apačioje vis platėja tamsi dėmė… “Mūšio metu juk laikėsi atokiau…” – šmestėlėjo mintis…
- Tu sužeista?! Ko tu tyli?
Starlin lėtai pakėlė galvą.
- Vandens… - sunkiai sušnabždėjo ji. – Reikia praplauti…
- Geriau kokio vyno, jei turite, - įsiterpė vienas Gondoro karių. Exon stvėrė savo kelionmaišį. – O dar geriau – prideginti žaizdą. Šitų nelabųjų dantyse visada pilna visokiausio užkrato.
Starlin pritariamai linktėlėjo, tačiau pakartojo:
- Vandens.
- Ponia, - atkakliai tęsė gondorietis. – Vanduo yra šaltas, bet žaizda nuo jo pradės karščioti.
- Nemokyk raganos gydymo, gerasis žmogau, - tarė Rómenwen, paduodant Starlin jos maišą ir gertuvę.
Gondorietis pasitraukė, kiek sutrikęs, užgaulė jo veide kovojo su smalsumu. Taip, eilini kartą tarė sau Exon, tokia marga kompanija negali nepritraukti dėmesio.
- Sakykite, gerbiamasai, - kreipėsi jį į pirma juos užkalbinusį karį, - kodėl atsitiko taip, kad čia, vos pusės dienos kelio atstumu nuo sostinės, siaučia orkai ir vargai?
- Rohirai pastebėjo juos leidžiantis nuo Ūkanotųjų kalnų prieš keletą dienų, - atsakė jai gondorietis, atleisdamas lanko templę ir kruopščiai apžiūrinėdamas ginklą. – Orkai laikėsi atokiau nuo visų kaimų ir nieko nelietė, tad ir rohirai juos praleido, tačiau pranešė mums, į pasienį. Kai mes pastojom orkams kelią, jų vadai pareiškė, atseit keliaują į Miestą (reikia suprasti, Minas Tiritą) prašyti Karaliaus teisybės, kadangi dvarfai išvarė juos iš jų urvų kalnuose.
- Šį bei tą, berods, esu girdėjęs, - įsiterpė Laiqualasse. – Aglarondo dvarfai nutarė atgaivinti rūdos gavybą pietinėse Ūkanuotojų kalnų kasyklose, tad suburė karuomenę ir išvarė ten apsigyvenusius orkus. O Morijos dvarfai, sužinoję apie tai, pareiškė, kad iš tikrųjų tos kasyklos nuo senovės priklausė jiems, ir todėl tarp santykiai Aglarondo ir Morijos gerokai pašlijo.
- Visai gali būti, - sutiko gondorietis. – Taigi, o šiems padarams šovė mintis kreiptis teisybės į “Didelį Karalių”, kaip jie sako. Kai mes bandėmė paaiškinti jiems, jog Karalius išejo, sostinėje dabar gedulas ir jiems teks palaukti, kol naujas karalius galėsias peržiūrėti jų skundą, jie nutarė, kad šaipomes iš jų ir įsiūto. Laimė, jie nieko rimtai neužpuolė, užtat įrengė stovyklą tiesiai pagrindiniame kelyje ir, kaip sakiau, panašu, kad bandė užtverti ir šį pagalbinį kelią.
- Orkai nėra kvaili, kaip priimta manyti, - pastebėjo Exon. Vienas kitas karių kreivai dirstelėjo į haradietę.
- Bet baisiai užsispyrė, - pridurė Laiqualasse ir pakeitė slidžią temą. – Kaip ten Ettelwen?

- Mae, - nusišypsojo Starlin. - Nin estar Díneth ned Edhellen. Isto, mellon.
Iš maišo Starlin buvo išsitraukusi skiautę minkštos medžiagos, kurioje buvo įvyniota kažkas kvapnaus. Vandeniu suvilgytą skiautę elfė tvirtai spaudė prie žaizdos, kuri jau nebekraujavo, tačiau vis dar atrodė nekaip. Elfhild krūptelėjo, kai Starlin pakėlė medžiagą nuo blauzdos.
- Elfhild, - tyliai ją pašaukė elfė. Mergina priėjo. - Nieko baisaus, svarbu, kad šį tą turėjau savo krepšyje. Bet norėčiau apraišioti. Jeigu galėtum aplink paieškoti... - čia Elfhild palinko prie elfės, ir bendražygiai negirdėjo, ką ragana pašnibždėjo jaunajai rohanietei į ausį.
Elfhild papurtė galvą.
- Nesu tikra, kad čia bus kas nors panašaus.
- O tu paieškok. Nerasi tokio, atnešk ką nors su tokiu pačiu poveikiu. Juk pati supranti, kad man reikia...
Rohanietė atsidususi žengė gilyn į mišką. Starlin tik dabar pastebėjo, kad kompanija, o ypač gondorietis, vis dar spokso į ją.
- Nagi nagi, - nusijuokė elfė. - Nematėte tokio įbrėžimo anksčiau? - čia pat surimtėjo: - Exon teisi, orkų tikrai negalima nuvertinti. Visomis prasmėmis. Tikiuosi, toliau keliauti jie mums nesukliudys?

Elfhild nužingsniavo gilyn į mišką. Tiksliai nežinojo, kas šiose vietose auga - tiesą sakant, vietovė buvo gana atšiauri (vis tik kalnai užstojo šiltą pietinę saulę), todėl žolelių čia galėjo iš vis nebūti. Bet paieškoti verta.

Senė, mokiusi Elfhild, blogiausiais atvejais nuo aukščiausios lentynos nukeldavo nedidelę medinę dėžutę, kuri rohanietei atrodė tarsi kažkas stebuklingo. Stebuklinga atrodė ne pati dėžutė, o tai, kas buvo jos viduje. Žolelė buvo itin reta ir senė teigė jos gavusi iš savo mokytojos, kuri kadaise kažkaip, niekas nežinojo kaip, gavo jos iš tolimos elfų šalies į šiaurės rytus nuo Rohano, kažkur už Fangorno miško. Vaikams Rohane pasakodavo, esą ten kadaise gyveno ragana, o įžengęs į jos karalystę iš jos nebegalėdavai išeiti. Ragana buvusi galinga ir be galo graži, todėl pavojinga. Elfhild pasakomis netikėjo - tiesą sakant, anksčiau ji iš vis nelabai tikėjo elfais, kol nepamatė jų savo akimis. Dabar jau manė, kad ir toji žolelė gali turėti elfiškos kilmės.
- Ela... Elara? Elanora! Taip, tokiu vardu senė vadino tą galingą gėlelę. Gaila, kad mačiau ją tik sudžiovintą, - Elfhild murmėjo po nosimi. Net ir mažiausios koncentracijos elanoros tepalas iš žaizdos ištraukia nuodą, o nuoviras ją dezinfekuoja... Tiesa, Elfhild tai matė tik vieną kartą ir labai seniai, nes elanorą reikėjo taupyti. Niekas Rohane nežinojo, kur jos gauti.
Išleisdama į klajones senė įdavė jai mažytį sudžiovintą elanoros žiedlapėlį (o gal lapelį? dabar jau nebegalėjai atskirti) - tas, matyt, jau seniai buvo sutrupėjęs į gabalėlius, nors ir nepraradęs gydomųjų galių. „Jei bus tikrai blogai," - sakė senė, išlydėdama Elfhild susirūpinusiomis akimis. Dabar taip labai blogai nebuvo (o Starlin praplovė žaizdą vandeniu ir dabar, rodos, rūpinosi tik plūstančiu krauju), be to, Elfhild nedrįso naudoti žolelės, kuria niekada nebuvo gydžiusi.

Reikėjo ko nors, kas sustabdytų kraujavimą. Buvo viena raudona šaknelė, liaudyje vadinama "drakono karpa". Tačiau jos reikėjo sudžiovintos, o gamtoje, žinoma, rasi tik šviežią. Starlin paprašė atnešti tos šaknelės - iš šviežios irgi galima pagaminti šiokį tokį preparatą, nors tai gana sudėtinga.
Po beveik pusvalandžio klajonių mišku, Elfhild pasidavė. To augalo čia nebuvo. Apskritai, čia beveik nieko nebuvo - visi žolelių mokslai perniek. Tik, štai, toje pievelėje augo didžiulis gluosnis. Gluosnio žievė - nebloga priemonė numalšinti skausmui, bet rohanietė gluosnių dabar baidėsi.
- Ai! - Elfhild šoktelėjo atgal, kai kažkas glitus palietė jos veidą. - Tfu, tik voratinklis, - nusiramino ir staiga jai šovė netikėta mintis. Ji apsižvalgė aplink ir pastebėjo, kad pievelėje žolė apkibusi voratinkliais - pavasaris dar gana ankstyvas, bet vorai nebesnaudė.
- O jei nesuveiks... - ji dvejojo. Senė mokė, kaip apsieiti nepalankiomis sąlygomis, kaip išgyventi gamtoje. Sakė, kad švarus voratinklis gali sustabdyti kraujavimą, jei žaizda nedidelė. Starlin žaizda gana rimta, bet juk nėra kitos išeities. Tiesa, pati žaizda didelė nebuvo. Kraujas greičiausiai plūdo dėl tam tikrų nuodų, kurių yra vargo nasruose. Bet Starlin su nuodais susitvarkys. Gal.
Elfhild pasilenkė ir nuo šlapio paparčio nubraukė lietaus vandenį - reikia švarių rankų. Tuomet ėmė švelniai rinkti voratinklius. Jie lipo prie jos pirštų, bet gana noriai pasidavė ir netrukus Elfhild turėjo visą saują tos lipnios masės. O gluosnis grėsmingai lingavo.
- Reikia grįžti ir nuplauti voratinklius geriamu vandeniu - Elfhild tarė pati sau ir jau norėjo eiti, tik savo pačios nuostabai neatsispyrė pagundai prieiti prie gluosnio. Laisvąja ranka ji ėmė lupti gabalėlį atplyšusios žievės - galbūt vis dėlto pravers. Staiga gluosnis suriaumojo - ne, greičiau sugirgždėjo - ir siūbtelėjo link rohirės. Aiktelėjusi ji atbula paknopstom atsitraukė tolyn ir apsisukusi nudūmė atgal link draugų. Na ir vaidenasi!

Kitus keliauninkus pasiekė visiškai uždususi. Nedrįsdama kalbėti apie tai, kas nutiko (kvaila - kas tik nepasivaidena iš baimės), dėbtelėjo į kitus, drebančiomis rankomis dubenėlyje nuplovė voratinklius ir priklaupė prie Starlin dėti jų ant žaizdos.
- Atleisk, nieko kito neradau. "Drakono karpos" čia nė kvapo. O voratinkliai... Parinkau švarius.
Starlin nuėmė nuo žaizdos kruviną skudurėlį, tuomet rohirė atsargiai uždėjo voratinklius ir apvyniojo aplink blauzdą tvarstį, kurio turėjo pasiėmusi. Baigusi tvarstyti ir jau šiek tiek aprimusi po patirto šoko, pasilenkė prie Starlin ir atsidususi sušnibždėjo:
- Nuodai... Užkratas... Ar esi tikra, kad gerai išplovei žaizdą? Jei nuodų dar liko, jie neleis kraujui krešėti, ir jokie voratinkliai nepadės. Jei bus blogai, aš turiu... - ji padvejojo, - ... turiu trupinėlį stebuklingosios Elanoros, - ištarė tą vardą su didžiule pagarba. Tuomet atsisėdo prie medžio ir ėmė mąstyti, susiėmusi galvą ir nekreipdama dėmesio į nieką, kas vyksta aplinkui.

- Privalome keliauti toliau, Minas Tirito link, - kreipėsi į keliauninkus gondoriečių vyresnysis. – Turint omeny jūsų draugės būklę, patarčiau jums vykti kartu.
- Prašau, nesijaudinkite dėl manęs, gerbiamasai, - atsakė jam Starlin. – Su žaizda aš susitvarkysiu. Mes tikrai nenorėtume grįžti ir užtrukti mieste. Ar kur nors toliau pakeliui rasime, kur apsistoti nakčiai?
- Taip, už miško yra Foranesto užkarda ir didelis kaimas šalia, per kuriuos pastoviai keliauja pirkliai. Jei paskubėtumėte, spėtumėte pasiekti užkardą iki nakties. Bet saugokites – bijau, kad miške dar gali pasitaikyti pavienių vargų. Ar kitokių padarų.
Bendražygiai atsisveikino su kariais ir, sulaukę Elfhild bei skubiai užkandę, nujojo toliau. Atrodė, kad Starlin jautėsi neblogai, tačiau jau už kokio pusvalandžio, nusilpusi – Exon nuoširdžiai tikėjosi, kad nuo kraujavimo, o ne kokio užkrato, – pradėjo svyruoti ir akivaizdžiai nebepajegė joti toliau pati. Laiqualassei teko pasodinti Starlin priešais save, netrukus elfė pradėjo knapsėti balne.
Pamažu temo, o jokių artimos gyvenvietės požymių nebuvo nei kvapo. Priešingai, atrodė, jog miškas darosi tik tankesnis ir gūdesnis. Šone kažkas blykštėlėjo – tarp medžių netoliese pasimatė ežerokšnis nendrėmis apaugusiais krantais.
“Būtų nebloga vieta nakvynei”, - pagalvojo Exon. – “Be abejo, jei ne orkai su tais… vargais, paslaptingi miškiniai bei Starlin žaizda…”
Tamsus vanduo keistai blizgėjo it juodas veidrodis, ir net papūtus lengvam vėjeliui, sušlaminusiam sausus lapus, nesuraibuliavo.

Arti, nors niekur, ženk
Į juodojo vandens ežerą, -

Starlin balsas nuskambėjo nenatūraliai, per žemai. Exon atsisuko į elfę – toji sėdėjo užsimerkus, nuleidus galvą. Bet, pala, kaip ji tada mato…

Vienintelį žodį tark –
Ir išsiliek paauksuota tamsa…

- Díneth, - tarė Rómenwen. Starlin nutilo, bet čia pasigirdo kitas balsas, aukštesnis. Į Starlin įsistebeilėjusi Coranar tęsė klaikias eiles:

Virš tylaus ežero patykosi rūką,
Sugersi mirusių nendrių šnaresį…

Lengva migla virš ežerokšnio tirštėjo, kaupėsi kuokštais, lyg milžiniški pirštai ar čiuptuvai tęsdamasi būrio link…
- Nustok! – suklykė Exon ir, beveik nebesitvardydama iš siaubo, sudavė elfei per skruostą, kita ranka išsitraukdama peilį – ji atsidūrė per arti merginos, buvo nepatogu siekti kardo. – Liaukis!

Coranar tarytum paklusdama nutilo, tačiau prabilo Laiqualasse. Rómenwen buvo ramiau beatsikvepianti – jo balsas neatrodė pasikeitęs daugiau nei dera tokiu atveju. Bet tirštėjančiame rūke pasigirdo:

Bežvaigždėje duburių gelmėje
Nelaimingą pamėklę sutiksi – mane.

Pastirusios jo akys išsiplėtusiais vyzdžiais žvelgė tiesiai į Rómenwen. Apyrankė ėmė svilinti riešą. Žirgai stabtelėjo prie pat kranto, Laiqualasse krūptelėjo ir čiupo bepradedančią nuslysti Starlin. Tylą nutraukė žvangesys ir pūkštelėjimas. Rómenwen pajuto, jog tarsi kas kitas įsakė jos kūnui šokti į šaltą, juodą vandenį. Nerti į gelmę, brautis pro nuskendusias šakas, sugriebti dumble šaltą metalą... Iškilti, išsikerpurnėti į krantą liepė viršų paėmusi jos pačios valia. Coranar jau buvo įbridusi į ežerą, Laiqualasse spaudė prie savęs atsipeikėjusią Starlin, o Exon, išsitraukusi kardą, nė nepastebėjo atsirišusio kelionmaišio. Rómenwen tik dabar suvokė, jog rankoje laiko arbatinuką.
– Viskas gerai, – Rómenwen atsargiai pastatė arbatinuką ant žolės ir ėmė gręžti apsiaustą. – Paaiškinsiu ...vėliau. Eime pailsėti. Užkardą turėjome pasiekti jau seniai – akivaizdu, jog paklydome. Geriau nenuklyskime į dar keistesnes vietas. Starlin šiuo metu reikia šilto guolio, žolelių arbatos ir ramybės.
Starlin sulig paskutiniu žodžiu kiek begalėdama pašaipiau atsiduso – daugiau ne ką bepajėgė. Rómenwen pati suprato, jog toks kalbos nukreipimas skamba mažų mažiausiai keistai, bet nenorėjo išsiduoti, jog yra labai sutrikusi. „Ir kaip nesusiprotėjau anksčiau – gal jis nebūtų pradėjęs tokių spektaklių...“ – pagalvojo ji. Elfhild sumurmėjo:
– Šitas pašėlęs indas nei iš šio, nei iš to priminė tą sapną, žinote, apie ką kalbu. Tas keistas garsas – tarsi akmenines grindis brėžtų prie jų spaudžiamas...
– Nelemtasis daiktas buvo mano kelionmaišyje, – paprieštaravo Exon.
– O ar garsas kartais nebuvo toks, lyg būtų velkamas visas maišas? – nelinksmai šyptelėjo Rómenwen.
Exon veido išraiška nebuvo itin maloni.
– Tai gal ir pasiimtumei jį? Jei tikrai nenori išmesti atgal į ežerą?

Šiokias tokias palapines jie surentė ant kalvelės. Laiqualasse ir Varūna liko budėti; po poros valandų juos turėjo pakeisti Exon ir Rómenwen, o jas paryčiais – Elfhild ir Coranar. Mazarianas liko patenkintas, kad galės miegoti kiaurą naktį, ir nedelsdamas užsnūdo. Starlin bandė užmigti, tačiau skausmas nedavė ramybės. Ji mintimis kreipėsi į Rómenwen.
– Tada nieko nesupratau, bet dabar nerandu geresnio paaiškinimo. Tai juk buvo atsisakiusi paklusti Mandoso kvietimui dvasia? Jaučiu ją...
– Taip, – irgi mintimis atsakė Rómenwen. – Jis kažkur šalia ir norėtų, kad prisileisčiau jį arčiau. Žinau, kaip tai pavojinga. Bet jei jis tikrai yra tas, kuo dedasi, galbūt galėtų mums padėti.
Ir pridūrė jau balsu:
– Dabar dėl nieko nesirūpink, pasistenk užmigti...

Kai atėjo laikas budėti, migla buvo jau išsisklaidžiusi. Tarp šakų žibėjo didžiulės žvaigždės. Ežeras raibuliavo kaip paprastas, ramus miško ežerėlis. Jei ne praėjusios dienos įvykiai, būtų buvę jauku.
Rómenwen pašnibždomis kreipėsi į Exon.
– Tada, griūnant smuklei, tave ir Starlin aplankė regėjimas. Apie tai daug nekalbėjote. Maldauju, kuo ryškiau papasakok man nors mintyse. Vaizdinių paprastai negalima perduoti tokiu būdu, tačiau galbūt pavyktų ir tai.
Exon neatsiliepė.
– Prašau... Tai labai svarbu. Matau, jog nepasitiki manimi, ir ne be reikalo – juk nesakau tiesiai šviesiai, ką supratau apie arbatinuką. Pasakysiu, kai bus metas. Bėda ta, kad supratau dar ne viską. Kai baigsiva budėti, gerai? Ir pasistenk mintimis kreiptis tik į mane.

Exon paaukojo kelioliką minučių miego. Patamsyje ji nematė, kaip Rómenwen skruostu nusirito ašara.
– Suprask, aš jaučiuosi atsakingas už savo veiksmus. Negaliu tiesiog mesti visko ir išeiti, – tiesiog galvoje nuskambėjo taip gerai pažįstamas ramus balsas. – Sesute...

Naktis ėjo ramiai, budintiejį nepastebėjo nieko įtartino.Migla virš apgaulingai gražaus ežerėlio nejudėjo, tik paryčiais vandens paviršius pasklido raibuliais, lyg kas būtų atsidusęs.
Elfhild ir Coranar prižadino visus anksti ryte.Besirengiant tolesniai kelionei, Starlin, baigusi apžiūrinėti žaizdą, kuri nustojo kraujuoti ir atrodė be užkrato, pasiūlė:
-Kadangi mes vakar neprijojom Foronesto užkardos, manyčiau, kad pasiklydome ar išsukome is kelio.Keletas mūsų turėtų grįžti atgalios ir surasti tikrąjį keli.
Pasiūlymas buvo priimtas, ir Laiqualase su Varūna šuoliais pasileido atgal.Po valandėlės abu grįžo.
-Viskas gerai,-pranėšė Varūna.-Mes radom vietą, kur mes neaišku kaip nuklydom iš kelio, vargų lavonus, o pajoję toliau-gondoriecių mūšio su orkais vietą.Mums reikia tuo keliu.
Jojant link Foronesto užkardos miškas ne tankėjo, o retėjo ir nebuvo jokio ežerėlio.'Visgi įdomu, kaip mes pasukom ne ten",-galvojo Romenwen."Gal pamėklė mus nuviliojo?.."
Vidurdienį keliauninkai prijojo užkardą.

Skersai kelią buvo permestas nemenkas rąstas, kurį kažkas nepatingėjo pakaustyti metalu ir dailiai išraižyti Pietų Rohano maniera: Foronest. Iš abiejų pusių kelio atkarpą tvėrė neaukštos akmeninės tvoros, dešinėje iškart šalia užkardos glaudėsi medinis namas apsamanojusiu stogu. Truputį toliau, tarp medžių, stovėjo dar keletas namų, o akmenimis grįstoje švariai iššluotoje aikštelėje prie šulinio šnekučiuodamosi stovėjo trys moterys. Iš vieno namo kamino kamuoliais virto dūmai - matyt, kažkas bus užvertęs drėgnų pakurų. "Arba labai jau taukingas šernas virš ugnies sukasi" - pagalvojo Laiqualasse. Žmonių prie užkardos nebuvo daug, tačiau matėsi, kad čia gyvenama ir turbūt gan dažnai keliaujama pro šalį: mažojo kaimelio gale, šalia dūmijančio namo, stovėjo ilgos arklidės, iš kurių girdėjosi žvingčiojimas.

Prie keliautojų priėjo žiedmarške apsivilkęs ūsuotas vyrukas.
- Laba diena.
- Laba diena, - linktelėjo visi.
- Kiek čia jūsų bus? - kalbėjo perdėm taisyklingu vestronu, aiškiai tai nebuvo jo gimtoji kalba.
- Aštuoni, - Exon permetė akimis kompaniją. - Žirgų tiek pat.
- Ką nors gabenate?
- Ne, asmeniniai daiktai. Sakykit, čia kokia nors žirgų stotis? - haradietė mostelėjo link arklidžių.
- Taip. Norėsite pakeisti?
- Ne, - Laiqualasse galva parodė į priešais jį balne sėdinčią Starlin, - tačiau norėtume pailsėti. Ši mergina sužeista.
- Man jau gerai, greitai galėsiu joti pati, - nusišypsojo elfė.
Sargybinis gūžtelėjo pečiais:
- Na, kaip norite. Stotyje galite gauti maisto ir turbūt nakvynę, nors patogios nepažadu - dabar prie užkardos atsiųsta karių iš Gondoro, dėl tos orkų gaujos, todėl lovos beveik visos užimtos.

Keliauninkai padėkojo ir pasuko link stoties. Nuraišioję nuo žirgų daiktus, paliko juos Coranar globai: ši būtinai norėjo palydėti į arklides ir sužiūrėti, kad jais būtų gerai pasirūpinta. Tuomet suėjo į namo vidų ir atsisėdo prie stalo.

- Būtinai noriu ko nors šilto, - Starlin išsitraukė kapšą su monetomis ir įkišo vidun nosį, - Hm, dar ne bėda, bet dažnai to sau leisti negalėsiu. Gal vakarop kas nors ką nors norės sumedžioti? Pati nei moku, nei mėgstu. Beje, gal neliekam čia nakvoti, ir taip jau sugaišom?
Elfhild bailiom akim nužvelgė elfę:
- Na, nežinau. Po paskutinių nuotykių man norėtųsi praleisti naktį prie žmonių.
- Tačiau dabar tik dienos vidurys. Turime daug gražaus laiko. Pajosime tolėliau, jau beveik miško pakraštys. Apsistosime prie kokios upelės, - Rómenwen bandė mintyse atgaminti Rohano žemėlapį.
- Na, manau, tikrai galime šiandien nujoti dar toliau, - gurkštelėjo ką tik atnešto elio Exon. - Sakei, galėsi joti? Labai greitai atsigavai...

Starlin šyptelėjo. Blauzdą vis dar maudė, bet balne manė tikrai galėsianti išsilaikyti. Neatrodė, kad žaizda vėl galėtų pratrūkti kraujuoti, be to, joti dviese ant to paties žirgo nėra labai patogu.

- Josiu, - linktelėjo. - Bet nesiskubinkim labai. Žirgams reikia pailsėti.

Exon gūžtelėjo pečiais ir, nupūtusi putas, atsigėrė dar elio, kartoko ir nestipraus. Starlin, nors ir šypsojosi, atrodė išbalusi ir pavargusi, bet kam geriau už ją pačią išmanyti apie savo sveikatą? Nebe mažvaikė, kuri veržtųsi keliauti toliau bet kokia kaina.
Mintimis ji grįžo prie šiek tiek anksčiau nugirsto pokalbio. Exon užtruko prie arklio, susirinkdama savo mantą, taisydamasi po ilgo jojimo drabužius. Coranar per tą laiką spėjo įsitraukti į pašnekesį su jaunuoju šviesiaplaukiu sargybinių, kuris, rodos, negalėjo atplėšti nuo jos akių.
- Sakot, ažeras? – staiga garsiai perklausė jis. Bendražygius besivejanti Exon įsiklausė, tačiau porelė jau nutolo, ir haradietės ausis siekė tik pasakojimo nuotrupos: “…pasiklydom… temstant…”.
Pati niekada nepradėtų lyg niekur nieko aiškinti nepažįstamam žmogui, jog jai yra nutikę kažkas itin keisto. Niekada nežinai, kuo paskui busi apkaltinta: burtais ar beprotyste. Iš kitos pusės, vaikinas neatrodė pernelyg išsigandęs ar nustebęs, tik susidomėjęs, ir Exon drįso spėti, jog gandai apie nelabąjį ežerą vietiniams nebe naujiena.
Žmonių stoties pastato viduje buvo nedaug, bet gyvenimas virtę virė. Išgirdę, jog Starlin buvo sužeista per užpuolimą, užkardos sargybiniai pradėjo teirautis smulkmenų, ir pasitraukė tik kai šeimininkė atnešė patiekalus – kam, jei ne jiems gerai suprasti karšto šviežio maisto svarbą pavargusiems keliautojams? Duona buvo kiek padžiūvusi, užtat kepsnys su daržovėmis šviežutėlis ir net pagardintas pirmomis pavasario žolelėmis iš daržo.
Pasirodžius ant stalo maistui grįžo Coranar. Kitokiomis aplinkybėmis Exon būtų pajuokavusi dėl tokio sutapimo. Elfė vos spėjo atsisėsti šalia Rómenwen, kai haradietė nekantraudama pasiteiravo:
- Tasai jaunuolis papasakojo tau ką nors apie “ažerą”?
Coranar linktelėjo, prisikraudama iš bendro padėklo pilnutėlę lėkštę.
- Taip, su tuo nelemtu “ažeru”, Svartmiru, yra susijusi ištisa istorija. Sako, kad seniai, prieš kokių šimtą metų jojo pro šiuos kraštus moteriškė, didikė iš Edoraso. Ji ieškojo savo dukters, kuri buvo pabėgusi su mylimuoju, buvo kažkada pasmerkusi jų ryšį, tačiau ilgainiui meilė dukrai paėmė viršų, ir motina pradėjo ieškoti pabėgėlių, tikėdamasi atsiprašyti ir sugrąžinti į šeimą. Bet įsimylėjėliai buvo kaip į vandenį dingę, nei šiaurėje, nei vakaruose, nei čia niekas nebuvo apie juos girdėjęs. Iš nevilties moteriškė šoko į miško ežerą, nuo tol ten ir vaidenasi. Vietiniai vengia artintis prie jo, nors laikas nuo laiko kokia drąsesnė mergina ten apsilanko pasisemti vandens. Sako, kad jei tėvai yra nusistatę prieš dukters išrinktąjį, pagirdžius juos arbata su ežero vandeniu, tampa atlaidesni.
- Jei mergina yra taip nusistačiusi tekėti, kad yra pasiruošusi net į tokią vietelę savo valia suvaikščioti, tai geriau jau jai nusileisti, - nusijuokė Varūna. Coranar nusišypsojo ir pridūrė:
- Beje, jau pasklido gandas, jog pro užkarda važiuoja karalaitis Legolasas ir vežasi sužeistą žmoną, tad neužilgo reiktų tikėtis smalsuolių antplūdžio.