~Gluosnio draugija: kelionės pradžia~

Rytas išaušo vėjuotas, tačiau nebelijo.Coranar tyliai atsikėlė ir nuėjo prie langelio.Ant žolės spindėjo rasa, pravėrus langą į veidą papūtė gaivus rytmečio vėjas.Buvo matyti Pelenoro Lauko toliai ir kraštelis žalių pievų.Ten toli, sidabrinėje migloje ganėsi žirgų banda, kurią jos šeima paskyrė jai.Coranar įsižiūrėjo į tolį ir pamatė namus, kruopsčiai slepiamus nuo svetimų akių.Ten pat netoliese žioravo tarsi gaisras-piktojo žiedvaldžio galios atšvaitas, pražudęs kelis jos šeimos narius slaptoje kalnų lomoje.Coranar giliai atsiduso ir nusuko žvilgsnį prie džiaugsmingesnių vaizdų.
Pievoje baltai sidabriniais šonais švysčiojo jos žirgai.Tarp jų išskyrė vienas eržilas-didžiulis gyvulys.Šį mearų kilmės žirgą jai dovanojo tėvas, pavadinęs gyvulį tokiu pat kaip jos vardu.....
Eržilas pakelė galvą ir sužvengė.Elfė negalėjo išgirsti jai skirto pasveikinimo ausimis, tačiau jis nuskambėjo jos širdyje....
Coranar paskutinį kartą žvilgtelėjo į ketrukojį draugą ir nuėjo per kambarį.Staiga ji sustojo ir įsitempė, ausimis gaudydama kiekvieną garselį."Kažkas čia buvo naktį" sukuždėjo nuojauta, nebe elfiška nuojauta, bet gyvuliška-arkliška.Ji pasakė ir tai, kad čia buvęs asmuo pavojaus nekėlė.Elfė tyliai nužingsniavo per kambarį ir įžengė į kambarį, kur miegojo keliauninkai.Taip tyliai, kad pabudo tik elfai, kiti nieko nejautę miegojo toliau, bet budrios tautiečių akys kiaurai vėrė elfę, bet nebegalėjo įžvelgti Coranar minčių.Budrus protas tapo nebepažeidžiamas.Elfė nusišypsojo.

Elvea buvo namie. Lieknos akmeninės kolonos laikė bendruomeninio namo skliautą, bet salės, paprastai pilnos gyvybės, kažkodėl buvo tuščios. Girdėjosi, kaip bangos plakasi į krantą, nors jūra buvo pakankamai toli. Elvea pakilo - matyt, sėdėjo ant kokio suolo - ir minkštutėliais žingsniais priėjo prie atdarų durų. Lauke, kaip visada, siautė stiprokas vėjas, siūravo aukštas medis, kurio vardą ji suprato per šitiek metų jau užmiršusi. Elvea atsiduso. Kaip seniai nebuvo Lindone. Kaip seniai nematė...

Besimezgančią mintį nutraukė tylus tapsenimas. Koridoriumi kažkas artėjo. Elfė timptelėjo žemyn suknelės rankoves - ką pagalvos mama, kad ji tokia išsiplaiksčiusi vaikšto. Tapsenimas artėjo, žingsniai minkšti, ,,galbūt kas nors iš Kyrdano tautos, vienas iš tų, kurie atvyko kviesti - kur? Niekas nesakė". Elvea neramiai atsisuko į koridorių. ,,Kur? Kur kviesti?" Širdis ėmė dunksenti kaip kūjis į priekalą. Žingsniai ritmiškai artėjo: tap, tap, tap, tap...

...tap, tap: tyliai, kaip temoka elfai ir hobitai, į grindis tukseno Coranar kojos. Starlin pabudo (nugara kažko buvo šlapia) ir neramiai pažvelgė į ją. Kažkas greta irgi sujudėjo, bet, matyt, greitai paniro atgal į miegus.
- Ryto prieblanda jau seniai praėjo, - nusišypsojo paslaptingoji elfė.
- Turbūt ne vienas šiąnakt sapnavome, - reikšmingai pažvelgė į ją Starlin, paskui atsiduso: -Vakar ilgai vakarojome. Manau, nereikia kelti kitų. Keista, kad išeidami sargybiniai neprižadino.

Ji pakilo ir pravėrė sarginės duris. Iš tiesų buvo visai gražus rytas, nors ir vėsokas. Atrodė, greitai pavasaris įsigalės mieste. Šalimais stovėjo kubilas, pilnas lietaus vandens. Starlin jį įsinešė į vidų ir buvo besiprausianti, bet pastebėjo sargybinių ginklus ir šarvus gulint kažkaip... keistai... neįprastai...

- Šarvai, - pati sau tarė Starlin. - Sargybinių nėra, jų šarvai yra. Išėjo? Tuomet tikrai ne tarnybon. Keista... Juk kalbėjo, kad anksti per prieblandą budės...

Sušiugždėjo Coranar, ir Starlin suprato mąstanti balsu. ,,Atsargiau su ja" - perspėjo save pačią, ir ėmė praustis.

Exon atsisėdo ir sugriežė dantimis. Prisiminus vakarykščius ginčius, ji tvirtai nutarė - niekur jie šiandien nevažiuos. Paskuigalį maudė, lyg vakar visą dieną jį būtų besipurčius ant plikų akmenų, o ne minkštame balne.
Gilias filosofines hadadietės kontempliacijas pertraukė lauke pasigirdęs triukšmas, ir į patalpą įėjo tris sargybiniai. Vienas, vyresnis, matyt karininkas, apžvelgė kambarį. Po to, įsmeigęs akis į keliauninkus, jis trumpai pasisveikino ir rūstokai, nors ir mandagiai, pasiteiravo, kas jie yra tokie ir ką čia veikia.
- Kartu su draugais atkeliavome vakar iš Itilieno, gerbiamasai, - atsakė Starlin ir pristatė visą kompaniją ("Panašu, kad pabudau paskutinė," - šmėkštėlėjo Exon, tačiau ne - šalia sukruto ir, vis dar mieguistai mirkčiodama, atsisėdo Elfhild). - Negalėjome rasti vietos nakvynei, todėl ir pasiprašėmė čia.
Karininkas įdėmiai nužiūrėjo kiekvieną. Exon neabejojo, jog jam užkliuvo, kad Coranar ir Mazarianas liko nepristatyti.
- Suprantat, - pagaliau ištarė jisai, - jus priglaudę sargybiniai šiandien nepasirodė savo postuose. Gal kartais nutuokiatė, kas galėtų naktį atsitikti? - Išgirdęs eilę neigiamų atsakymų, jis atsiduso ir pratęsė. - Labai apgailėstauju, tačiau privalau paprašyti jūsų kiek užtrukti čia. Pagal mūsų tvarką turiu sulaikyti jus, kol neišaiškinsim šio nemalonaus nutikimo. Nuoširdžiai tikiuosiu, kad netrukus ši kebli padetis bus išspręsta.
Palikęs abu sargybinius karininkas išėjo. Apstulbę bendražygiai persižvelgė. Exon prikando liežuvį. Vos nebuvo patarius karininkui geriau paieškoti artimiausiuose aludėse. Šiaip, jei viskas vyktų kuriame triukšmingų laisvųjų miestų Pietuose, greičiausia būtent taip ji ir būtų pasielgusi, ir šiuo metu su pora draugužių-plevėsų jau būtų linksmai besiskinus kelią prie išejimo. Kita vertus, jei Harade kam nors kiltų mintis pasiprašyti nakvynės pas miesto sargybinius… N-taip, ką padarysi, svetimam krašte žmonės kraustosi iš proto savaip…
Tačiau vienu Exon neabejojo: frazė " Nuoširdžiai tikiuosiu, kad netrukus ši kebli padetis bus išspręsta" dar niekam, niekada ir niekur nieko gero nesiulė.
- Mûmakil k*sai ashtani, - sumurmėjo ji sau po nosim.
- Ką? - perklausė dar su haradietės blogais įpročiais nespėjusi susipažinti Coranar.
- Atsidurėm itin nemalonioje situacijoje, - kiek per rimtu veidu paaiškino Starlin.

Mazarianas vis dar gulėjo prie senai užgesusio židinio , sunki pilna kuprinė laikė žilą senio galvą , bet jis nemiegojo. Nuo pat sujudimo pradžio jis girdėjo kiekvieną keliatojų žodį , kiekvieną garsą. Žinia jog jie visi bus suimti , Mazarianą labai išgąsdino : " Na ir sekasi , dabar tai įkliuvau . Jei kareiviai iškratys mano kuprinę , man galas . Reikia iš čia bėgti .... " . Senis atsisėdo ant suoliuko . Nusižiovavo ir pasirąžė. Sargybinėje padvelkė nerimu ir įtampa . Visi buvo paniurę , tik Elfild dar trynėsi akis.
- Labas rytas keliautojai ! ,- linksmai tarė senis , -Kaip išsimiegot ?
- Ko tokie paniūrę? - lyg niekur nieko tarškėjo Mazarianas .
- Kur čia nebūsi paniūres , - piktai tarė haradietė , - dingo keli kareivėliai , todėl dabar būsim sulaikyti kuriam laikui , - su pagieža dėstė Exon .
Mazarianas metė žvilgsnį į du stovinčius kareivius . Šie labiau panašėjo į dvi spintas , apkaltas metalu nei į kareivius . Senio žvilgsnis nukrypo į paliktus šarvus ir ginklus . " Įdomu kur tie kvailiai dingo ... Negi išbėgo ieškoti žiedų ? Ne negali būti. Šios tvirtovės kariai geriau mirs bet posto nepaliks... Nejaugi ....?" - Mazarianas pajuto jog sėdi praverta burna . Jis sučiaupė savo žandikaulius .
- O seniai jau valgiau , - kalbėjo sau senis ,- jis vikriai išsitarukė iš kuprinės nedidelį juodos odos ryšulėlį . Atrišęs dirželius , Mazarianas išsitraukė kelis džiovintus mėsos gabalėlius ir įsimetė į burną .
- Gal kas norit džiovintos mėsos? ,- paklausė Mazarianas . Bet keliautojai nebuvo nusiteikę pusryčiauti .
- Ne dėkui , sau pasilik .... , - rimtai atsiliepė Starlin .
Senis monotoniškai kramtė mėsą , jo čepsėjimas aidėjo po visą sargybinę . Senis vėl paniro į savo mintis : " Tiek aukso , tiek trofėjų ir viskas nueis perniek .... Pabėkt nelabai išeis : visų pirmą gali nepavykt prasiveršt pro tuo du rastus , net jei pavyktų , už pirmo kampo mane pagaus sargybiniai . Ne diena iš šios tvirtovės nepabėgsi ... Be to negaliu paleisti savo grobio iš rankų . Reik palukt vakaro ... "
Mazariano pamąstymus nutraukė , į sargybinę atlėkęs karininkas. Su savimi jis atsivedė dar du kareivius . Karininkas įdėmiai apsižvalgė . Jo kakta buvo suraukta , veidas buvo pažymėtas daugybės randų .
- Na kagi keliautojai , jums teks eiti su manimi , mes jus nuvesim į jūsų laikiną nakvynės vietą kur jus turėsit apsigyventi iki išsiaiškinsim šį reikalą .

Elfhild nelabai gaudėsi, kas vyksta aplinkui (matyt, kažką pramiegojo). Keistas randotas sargybinis stovėjo prie durų įsirėmęs į šonus rankas ir žvilgsniu ragino draugus keltis. Mazarianas suniurzgėjęs bruko apkramtytą mėsos gabalą atgal į savo ryšulį. Elfhild palydėjo jį godžiomis akimis, nes staiga pajuto įprastą rytinį alkį. Tačiau svajoti nebuvo kada. Starlin greitai pasigriebė savo apsiaustą (negi ant jo Elfhild užmigo?), užsimetė ant pečių ir atsistojo eiti. Greitai nerimstančiais veidais priešais sargybinį atsistojo visi. Jis apsisuko, pamojo ranka ir išėjo pro duris. Jo atsivesti sargybiniai praleido sulaikytuosius ir nusekė iš paskos.
Akmuo. Akmuo. Vėl akmuo. Štai akmeniniai laiptai. Ir viskas balta - purvinai, bet tauriai balta. Elfhild manė, kad akmeninis miestas turėtų būti šaltas ir nejaukus, bet čia jautei tikrą didybę. Jie ėjo gana ilgai - atrodė, visą amžinybę - pasiekę vartus perėjo į aukštesnį miesto lygį ir jame žingsniavo toliau.
Tačiau ramybės nedavė kebli situacija. Per miglas ir miegus girdėti sargybinio bei draugų žodžiai dabar sugrįžo kartu su ryškia ryto šviesa ir Elfhild bandė suprasti, kas jų lauks. Jei dingę kareiviai atsiras, viskas gerai. Tačiau matydama tvirtas miesto sienas ir išdidžius sargybinių veidus, Elfhild jautė, kad tokiame mieste kareiviai šiaip sau nedingsta. Negali dingti. Edorase taip irgi nenutikdavo.
- Ką visa tai reiškia? - tyliai paklausė šalia einančios Romenwen. - Kas mums bus?
Tačiau ši nespėjo atsakyti, nes randotasis sargybinis dabar juos vedė pro siauras duris, todėl turėjo eiti vorele. Suėjo į erdvią patalpą. "Čia ne kalėjimas, - toptelėjo Elfhild, - o tai jau gerai".
Randotasis sargybinis, tarsi nuspėjęs jos mintis, atsisuko į suėjusius ir paaiškino:
- Į kalėjimą jūsų neuždarysime, nebijokite. Kol kas neturime tam pagrindo. Čia yra didysis sargybinės pastatas ir, kol aiškinsimės reikalą, turėsite pasilikti aname kambaryje, - jis parodė į geležines duris. - Išeiti draudžiama. Maisto jums atneš.

- Na, ne taip jau blogai, - prašneko Elfhild, kai visi suėjo į nurodytą kambarį ir durys užsivėrė. Girdėjosi, kaip prie jų atsistoja šarvuotas sargybinis. - Net pamaitins.
Kambarys turėjo du didelius langus, bet pabėgti pro juos nebūtum galėjęs. Žemyn leidosi stati ir visiškai lygi akmeninė siena. Jos apačioje - gatvė, tiksliau, jos pabaiga, ir ten stovėjo žemesniojo lygmens vartai, prie kurių stovėjo keturi sargybiniai.
- Neturime kitos išeities. Teks laukti, kol išsiaiškins, kur dingo sargybiniai, - atsiduso Elfhild. - Bet man visa tai nepatinka.

-Man irgi, ir net labiau nei tau,-sunkiai atsiduso Coranar.Labai krito į akis tai, kad elfės akys nerimo-blogas ženklas.Vakar jau susipažinę su jos neklystančia nuojauta, keliautojai neabejojo, kad jų nerimas turi pagrindą.Elfė iškelė galvą ir susikaupusi tarsi tyrė aplink tvyrantį orą.Jie vis tiesiog galėjo matyti, kaip elfės nerimas auga.Kodėl?-staiga toptelėjo mintis Romenwen.Naktį ji galėjo savarankiškai matyti jos mintis, tačiau Coranar nemiegant jos tapdavo nebeįžvelgiamos.Atrodo, elfė norėjo, kad visi žinotų jos magiška nuojauta pagrįsta nerimą.
Coranar nuleido galvą ir įsisptitrijo į ant krūtinės kabantį pakabuką-sidabro žirgą rubino akimis."Be savo žirgų aš bejėgė, su jais galiu viską.Tai beveik šeims devizas"-elfė susimąstė apie savo šeimą-gyvenančią neprijaukintų, tačiau protingų ir geranoriškų žirgų apsupty.Jų padedami, jos giminės gali pasiekti tas vietas, kur niekas negali prasigauti, ir atgabenti iš ten retų metalų ar žolių.Nežinomam kalnų tarpekly šeima neišgyventų be žirgų.Jie taip pat padeda gintis nuo žiedvaldžio, įsikurusio netoli jų namų.Jis yra pražudęs 2 šeimos narius, mirtinai sužeidė dar vieną.Staiga Coranar nuspręndė dabar nebegalvoti apie liūdnus praeities dalykus.Ir dabar pakanka rūpesčių.
Sugirgždėjo durys, į kambarį įėjo vienas sargybinių..

Kuklius, bet šviežiai pagamintus pusryčius atnešęs sargybinis nepratarė nė žodžio. Elfhild sunerimusi paklausė:
– Ar kas nors nuvedė mūsų žirgus pas žirgininką?
– Taip, pažinome juos iš paženklintų kamanų, – prieš išeidamas tarstelėjo kareivis.
Vieni belaisviai sėdėjo, kiti – vaikščiojo po kambarį. Laiqualasse bandė juokauti:
– Čia nors šakos iš sienų nelenda.
Keletas retkarčiais imdavo tyliai aptarinėti galimas sulaikymo priežastis ar šiaip ką nors pasakoti, tačiau pokalbis greit nutrūkdavo – aidinti patalpa netiko paplepėjimui. Dar gerai, kad šalia buvo tupykla su tekančiu vandeniu. Minas Tiritas visgi sostinė!
Rómenwen šalia Coranar jautėsi nejaukiai. Vakar vakare galvoje kažkas ėmė dilgčioti – ar tik ne dėl nuskaitomų minčių? Dėl visa ko Rómenwen sąvokas ėmė keisti įsivaizduojamomis tengvomis, kaip skaičiavimo meistrai jomis žymi skaičius. „Jei asmuo suvokia aibes tinco, priklausančias aha asmenų, jo sąmonėje turi tilpti tinco × aha + tinco, o paprastai telpa tik kiekis tinco. Įdėjus vos dukart daugiau, asmuo greičiausiai išprotėtų. Reiškia, toks asmuo suvokia tik gerokai mažesnį tinco poaibį ando...
Ji priėjo prie žvelgiančios pro langą Coranar ir paklausė:
– Kaip atspėjai, kad mano žalvarinėn apyrankėn įkaltas plonytis Gondolino lydinio siūlelis? Tai visada buvo paslaptis.
– Mintyse suniurzgei: „Ko tas Gondolino metalas tyli?“
– Būsiu atsargesnė, – šyptelėjo ji. O ką dabar pagalvosiu?
– „Miškas“?
– Tikrai!
Mintyse nuskambėjusio žodžio aidas išblėso, bet prieš akis tebetyvuliavo bekraštė jūra...
Kaip visada, kai reikėjo susikaupti, Rómenwen atsisėdo ant gana pakenčiamo švarumo grindų. Prieš akis plaukė vaizdai: šuoliuojanti žirgų kaimenė, virtusi mearu Coranar iš sapno. Kita kumelaitė.
Rómenwen vėl prisigretino prie Coranar.
– Mane tai ima dominti. Atspėk skaičių.
Vilkas, įsikabinęs į kumelės kaklą. „Penki!“
– Sept... Tai yra, penki.
– Gerai. Dar kartą?
Jos sprando šeriai pasišiaušę. Greta – įkaitę po persekiojimo gaujos draugai. Nuostabus kruvinos, gabalais plėšomos mėsos skonis. „Aštuoni!“
– Tu juk nieko nesugalvojai?
– Kai išsikrapštysime iš šio kambario, galėsime pradėti bendrą verslą, – šyptelėjo Rómenwen.
Buvo gana sunku vaizdiniais išreikšti mintį ir ją perduoti Starlin bei Laiqualasse. Laimei, kuklių gabumų ryšiui poros žingsnių atstumu užteko. Nežinia, kaip jie suprato pranešimą, bet Starlin linktelėjo, o Laiqualasse atsiuntė įspūdingo lokio vaizdelį. „Aišku, nežinia, ar jiems pasiseks – nebent ir jiems teko būti kuo nors kitu? Žmonėms reiks paaiškinti vėliau. O gal nebeprireiks?“ – mintyse urgztelėjo elfė.
Durys prasivėrė, o įėjęs randuotasis karininkas griežtokai tarė:
– Vienas dingusiųjų prieš savaitę buvo smuklėje su vienu iš jūsų. Ar tada nepastebėjote nieko įtartino? – kareivio akys įsmigo į Mazarianą.

Karininko žvilgsnis kaip kokia elfiška strėlė smigo į senį . Kažkodėl būtent šis keistuolis patraukė jo dėmesį. Mazarianas lėtai pakėlė galvą pasuko ją į karininką . Bet jų žvilgsniai nesusitiko , senis stengėsi žvelgti kažkur pro šalį .
- Na ?! - nekantraudamas sugriaudėjo karininkas .
Mazarianas suprato: " Nėra ko slėpti , nes jeigu aš ir neprisipažinsiu , anksčiau ar vėliau jie išsiaiškins , kad būtent aš sėdėjau smuklei su tuo kvailiu , o dėl melagingų parodymų galiu čia pasilikti ilgam ..."
- Na buvau , berods prieš gerą mėnesį .... - ramiu tonu lėtai ir apmąstydamas kiekvieną žodį atsakė Mazarianas.
- Gerai , eime su manimi - apklausai , o kuprinę palik čia , vistiek grįši . - kaip koks griaustinis dundėjo karininkas , jis visą laiką buvo įpratęs komanduoti todėl nenuostabu jog ir šie jo žodžiai nuskambėjo kaip kokia komanda .
Mazarianas klusniai atsistojo , jam iškart pasidarė lengviau , kad kareiviai neiškratys jo kuprinės turinio , senis taip pat buvo visiškai užtikrintas jog niekas nebandys pažiūrėti jo kuprinės vidaus.
Senis atssistojo , ir nusekė paskui karininką . Už durų laukė dar vienas augalotas sargybinis . Lauke oras buvo toks koks buvęs , vėjuotas , žvarbus , danguje plaukė milžiniški debesų kalvagūbriai , ir tik retkarčiais pro jų nedidelius plyšelius prasiskverbdavo ploni it siūlai saulės spindulėliai. Jie pasko į kairę , paskui vėl posūkis nedideli laipteliai . Sunkios medinės dyrys , prasiverė ir Mazarianas įėjo į nedidelį kambarėlį , kuriame laukė dar keli karininkai . Šie liepė seniui sėstis ant kėdės , prasidėjo apklausa . Karininkai klausinėjo trumpai ir aiškiai .
Jiems rūpejo kiek laiko senis čia , ar pažinojo ta nelemta kareivį , ar šis nepasakojo kokių savo planų ir t.t. Mazarianas atsakinejo ramiai ir is lėto:
- Na , su juo susipažinau būtent toj smuklėj , prieš mėnesį . Vyrukas neturėjo su kuo išgerti , todėl prisėdo prie manęs , truputi pasišnekučiavome apie naujienas .Vėliau jis truputelį padaugino todėl kalba su juo nelabai mezgėsi, bet jis elgės ramiai ir apie vidurnaktį išėjo .... Tai tiek aš jį ir temačiau. O būdamas naktį sargybinėje nepastebėjau nieko ypatingo , miegojau kaip užmuštas.
Randuotojo karininko spėjimai nepasitvirtino , nelabai buvo kaip prie senio prisikabinti nors kitiems karininkams tai neskambėjo labai įtikinamai , bet ir šie ilgai Mazariano nelaikė ir leido jam eiti atgal .Tas pats randuotis visas žvangėdamas ir susimąstęs lydėjo senioką. Išėjęs į lauką , senis pajuto gaivaus oro antplūdį , tai suteikė seniui jėgų . Mazarianas paniro į prisiminimus :
" Mane su kareiviu suvedė kažkoks keliautojas prieš gerą savaitę . Tas prakeiktas valkata , sakė kad kareivėlis šį tą žino apie paslaptingus žiedus kurie turi kažkokių galių ... Tai buvo mažieji žiedai- aš buvau tuo užtikrintas.Jis lyg teigė kad vienas net yra tvirtovėje. Smuklėje aš su juo susitariau jog susitiksim sargybinėje kur bus dar du kariai , ir ten aš turėjau sužinoti kur yra tas žiedelis , kažkodėl vyrukas nenorėjo apie tai šnekėti smuklėje....Kas po galais jam atsitiko? Dar gerai kad visą laiką turiu durklą ... Nors su tuo randuotaveidžiu ne juokai. Bet nieko tokio aš radau kai ką kitą , kas man gali labai padėti ... " - senis išsišiepė kaip vaikas gavęs kokį molinį žaisliuką ar medinį kardą.
Bet Mazariano prisiminimus ir mintis nutrakė durų girgždesys , Mazarianas įėjo į patalpą kur laikinai buvo visi apsistoję keliauninkai . Senis su palengvėjimu šleptelėjo ant suolo.
- Na gerai , vieną apklausėm . Gal kuris iš jūsų matėt ar girdėjot ką nors tą naktį sargybinęje?

Staiga Elfhild prisiminė nakties košmarą. Tai buvo kraupus, tikrai kraupus sapnas, bet tik dabar jo nuotrupos vėl pasirodė akyse. O gal tai buvo ne košmaras? Gal tai iš tikrųjų vyko ir mergina visa tai girdėjo pro miegus? Reikia papasakoti. Mes dėl viso šito nekalti, todėl reikia greičiau iš čia išsikrapštyti...
- Manau, kad šį tą girdėjau. Ir mačiau. Nežinau, ar tai buvo tikra, nes buvau įmigusi. Tai galėjo būti sapnas. Tačiau keistai susijęs su tuo, kas įvyko - jeigu iš vis bent kiek aišku, kas įvyko... - ji baimingai, klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į gondorietį. Ar teisingai daro visa tai pasakodama? Na taip, juk jie nekalti, todėl reikia padėti gondoriečiams spręsti mįslingą istoriją...
- Tęskite, - paragino žmogus.
- Nežinau, kada tai buvo, tačiau, atrodo, buvo prieblanda. Matyt, jau aušo rytas. Tačiau vis dar vargiai galėjai ką nors įžiūrėti. Židinys buvo seniai užgesęs. Iš pradžių girdėjau bildesį, tarsi kažkas su sunkiais batais skubėtų pro duris. Pasigirdo dūžis - gal nukrito indas nuo stalo. Rodėsi, kad visi sargybiniai bėga lauk iš pastato, tačiau niekas nekalbėjo, nešūkavo. Tik girdėjosi jų kvėpavimas. Kvėpavo garsiai. Taip garsiai, kad, atrodė, visas dulkes sukvėps. Tarsi būtų apimti siaubingos baimės. Ir tada... Iš lauko pro duris ir pro skubančių vyrų pečius atsklido šiurpus garsas. Sunku jį apibūdinti. Traškėjimas, tarsi per gaisrą (tačiau gaisro nebuvo nė žymės), tarsi trupinamų akmenų, ir aštrus cypimas - toks, kaip nagais brėžiant per sausą akmenį, tik daug šaltesnis ir toks nemalonus, kad nenorom ištrykšta ašara. Garsas sklido... nežinau, rodėsi, nėra tikro jo skleidėjo. Gal iš viršaus, gal iš kažkur labai toli. Jis skambėjo tiesiog visur, kiekviename kampelyje. Vienas sargybinis bėgdamas suklupo, už jo buvęs - paskutinysis - per jį perlipo ir nubėgo paskui kitus. Pargriautasis griebėsi už durų rankenos, atsistojo ir pakniopstom nusivijo kitus. Nuo svorio rankena trakštelėjo. Po sekundėlės vėjas užtrenkė duris.

Tyla. Kaip ji anksčiau neprisiminė šito sapno? Dabar jis buvo toks ryškus, toks ryškus...
- Tai ne sapnas. Galime patvritinti. Rankena išties nulūžusi, o ant grindų po stalu rasta duženų. Tačiau tai nieko iki galo nepaaiškina, - gondoriečiui, atrodo, iš pasakojimo niekas nepaaiškėjo ir jis vis dar manė, kad keliauninkai su tuo kažkaip susiję. - Kodėl jūs, panele, nebėgot, jei jau buvot tokia išsigandusi? - paklausė rohanietės, tačiau nepatikliai pažvelgė ir į visus kitus.
- Aš... nežinau. Sakau, man tai atrodė kaip sapnas... Man daug saugiau atrodė pasilikti tarp draugų. Aš susisupau į elfišką apsiaustą, ant kurio miegojau, - Elfhild pažvelgė į Starlin, bandydama sutikti elfės akis, bet ši žvelgė pro langą,- ir jaučiausi saugi, nors ir labai išgąsdinta. Nepamenu, kas buvo toliau - jei visa tai ir nebuvo sapnas, tai, jam pasibaigus, po sekundėlės jau tikrai užmigau.

Dar minutėlę pastovėjęs, tarsi laukdamas daugiau pasakojimų, gondorietis apsisuko ir išėjo iš kambario. Tačiau durys neužsitrenkė. Pro jas galvą vidun kyštelėjo sargybinis.
- Jau pietų metas. Sekite paskui mane į sargybinės valgomąjį.

Kompanija susižvalgė (tik Mazarianas keistai šypsojosi) ir nusekė paskui kvieslį. Sargybinės valgomajame daugiau nieko nebuvo. ,,Na žinoma, visi jau bus papietavę" - ramiai pagalvojo Starlin. Jie susėdo aplink stalą ir čiupo, kas paduota. Atrodo, Minas Tirite gėrybių netrūko, o ir sargybiniai buvo kiek atlyžę, nes pakako visiems.

Valgydama Starlin stengėsi galvoti apie tai, ką pasakojo Elfhild. Ne, ji pati nieko neprisiminė. Kodėl? Juk pasižymėjo ypatingu jautrumu. O ką tuomet galvojo Coranar? Kaip ji su visu tuo susijusi? Romenwen perspėjo Starlin, kad Coranar mintys landžios. Tiesą pasakius, Starlin nelabai ir suprato, ką jai norėjo pasakyti Romenwen, nes mintis galėdavo suprasti tik tada, kai jas jai perduodavo pakankamai tiesiogiai. Dabar ji gi gavo stimulą, kuris iš pasąmonės gelmių iškvietė seniai užmirštą varnėnę... juodą, neįprastai juodą... Matyt, tai ir bus apsauga.

Starlin trumpam sustingo, prisiminusi šios nakties sapną. Namo ji parskriejo ant varnėno sparnų... Kodėl? Saugojosi instinktyviai?

Galvoje kažkas dilgtelėjo, ir varnėnė vėl kaip gyva stojo elfei prieš akis. Keista... Su protu ji niekada nemokėjo elgtis, gerai tokioms kaip Romenwen, kurios turi tą dovaną. Starlin turėjo pakakti jautrumo ir sugebėjimo regėti...

Pietūs baigėsi, tuomet visą laiką juos saugojęs sargybinis atsistojo ir garsiai pasakė:

- Nežinau, ko atkeliavote į šį miestą. Bet įtariu. Jums reikėjo su kažkuo susitikti - gedului jau pavėlavote, o ko gi dar kito į sostinę keliautų tokia nemaža grupė, pilna elfų, jei ne ieškodama žinių ar patarimo? Sakykite atvirai, ko ieškojote. Nesakau, kad nuo dingusių sargybinių istorijos jus atleidžiame, bet jūsų tikslus naudinga žinoti ir mums.

Starlin sustingo. Apie žiedus - ne. Bet gal jiems pavyktų prasmukti į rankraščių menes? O gal ir pas patį karalių?

Starlin akivaizdžiai dvejojo, ir jos tylėjimas veikė toli gražu ne keliauninkų naudai. Exon, žinoma, visiškai pritarė tam, kad apie žiedus pasakoti neverta. Reikėjo sukurti kažkokį ne ypatingai nuo realybės nutolusį pasiaiškinimą, kodėl staiga keliems draugams prireikė atvykti į Minas Tiritą ir prašyti audiencijos pas karaliu… Staiga ji prisiminė vieną Rómenwen pasakojimą…
- Suprantate, - atsargiai pradėjo Exon, - mūsų reikalas yra gana painus, ir mes nelabai norėtume, kad jis iškiltų viešumon…
- Tęskite, - paragino ją karininkas. - Pažadu, kad iš manęs niekas apie jūsų reikalus nesužinos. Nebent esate pažeidę kokius įstatymus.
- Žinoma, ne, - užtikrino jį Exon. - O nutiko štai kas. Viename kaime Umbaro apylinkėse atsirado pranašu save vadinantis elfas. Žinau, Gondore tai, dėja, pastaruoju metu nėra koks negirdėtas dalykas, tačiau musiškiams žmonėms tai yra naujovė, ir daugelis priima jo kliedesius už gryną pinigą. Vietinė valdžia nieko negali padaryti, nes formaliai įstatymui jis nenusižengia, be to elfai nėra Suvienytos Karalystės pavaldiniai. Todėl mes nutarėm kreiptis į sostinės valdininkus, o, esant reikalui, gal net ir prašyti audiencijos pas karaliu ar karalienę.
- Be to, - įsiterpė Starlin, - tas mūsų tautietis naudoja tam tikras galias, kurias jūs, žmonės, esate įpratę vadinti magiškomis. Per visą savo gyvenimą niekada nebuvau tiesiogiai susidurus su kažkuo panašiu, todėl tikėjausi leidimo pasinaudoti Minas Tirito rankraščių archyvais.
- Aišku, - linktėlėjo karininkas. - Tai, turbūt, vis vien planavot užtrūkti mieste bent keletą dienų? Tikėjausi, kad neturėsiu itin sutrūkdyti jūsų planus. Beje, pasišnekėjau su vienu sargybiniu. Jo giminės yra vienos padorios ir nebrangios tavernos šeimininkai, ir kaip tik šivakar ten turi atsilaisvinti kambariai. Jei neprieštaraujate, jis galėtų jus ten palydėti.
"Ir, esant reikalui, mūsų nereikės ilgai ieškoti," - mintyse pridurė Exon.
Gavęs draugų sutikimą, karininkas pakvietė vieną, jau nebejauna, bet tvirto sudėjimo vyriški, ir keliauninkai nusekė jam išpaskos.
Laukė buvo susiburus nedidelė minia. Iš poros klausimų, bet daugiausia – iš nedraugiškų žvilgsniu, kuriais jie perverė bendražygius, Exon suprato, kad jie yra dingusiu sargybinių artimieji. Ką gi – žmonės visur vienodi: pirma puola ieškoti kaltininkų, o tik paskui – tiesos.
Jos dėmesį patraukė kiek nuošaliau stovėjusi į tamsią skarą susisupusi moteriškė. Užverktomis akimis blankiai žiūrėdama pro šalį, jį tik tyliai pasiskundė kaimynei:
- Lyg kažkoks prakeikimas persekiotų mano šeimą… Maždaug prieš dešimt metų mano jaunesnioji sesuo dingo Itiliene, o štai dabar – ir sūnus, vos ne nuo gimtųjų namų slenksčio…

Coranar takreipė demėsį į šią nelaimingą moterį.Paguosti ji jos negalėjo, nes keliauninkai jau praėjo pro šią.Elfė nuleido galvą.Jipuikiai žinojo, koks jausmas, kai artimi giminaičiai dingsta vos ne nuo namų slenksčio.Tiesiogine prasme-žiedvaldys gyveno visai netoli jų namų ir buvo pasiglemžęs jos dukterėčios ir antros eilės pusbrolio gyvybes, jis sunkiai sužalojo dar dū giminaičius.Tik vienai elfei, kitai Coranar dukterėčiai, pavyko pasprukti nuo jo be pasekmių.Ji nieko neprisimė apie žiedvaldžio veiksmus, bet liko sveika ir gyva.Vienintelė iš visų, kam nepasisekė išvengti jo kerų.
Kodėl Coranar šeima tebegyveno tame slaptame Rohano užkampyje, elfė, kaip ir visi kiti, pasakyti negalėjo.Jos mama, vienintelė iš visos šeimos išplaukusi į vakarus, dabar galbūt ir žinojo kodėl-Valinore atsiskliedžia pasklaptys.Tačiau tik ten.Coranar žinojo, kaip reikia saugotisžiedvaldžio, pati kartą vos nepakliuo jam į nagus.Praėjimas tarp piktojo medžio ir kalno šlaito buvo siauras, bet gyvibiškai svarbus, kad šeima galėtų išgyveni-ten plytėjo ganyklos, didžiuliai dirbamos žemės plotai, sodai, daržai, ten buvo galima pamedžioti ir pažvejoti, taip pat ir nuojoti į Rohano turgų parduoti retų žolelių bei įsigyti reikalingų(ir net tik)daiktų.Šeima neskurdo, ir bent nuo vagių visada buvo saugi.Niekas, be jų nežinojo,nei kaip praeiti pro aiškią grėsmę skleidžianti medį, nei kaip išvis patekti į salptą kalnų slėnį.Ganyklas, daržus laukus bei praėjimą nuo plėšrūnų ir atvykėlių saugojo jų žirgai-didžiuliai, protingi ir stiprūs gyvuliai...
Coranar mintis staigiai nutraukė sargybinio balsas-keliautojai buvo tavernos kieme.Virš jų kilo 3 aukštų pastatas, sudėtas iš šiurkščių įvauraus dydžio akmenų.Prie durų keliautojų jau laukė kitas sargybinis.Jis turmpai kažką tastelėjo ankstesniajam, šis linktelėjo ir nužygaivo atgalios.Kitas karys mostu liepė keliautojams sekti paskui jį į tavernos vidų.Keliautojai nusekė paskui....

Kambariai buvo gana jaukūs, nors ir tamsoki. Jų buvo du, abu antrame pastato aukšte, todėl keliautojai turėjo pasidalinti į du būrelius. Abu kambariai buvo greta, perskirti tik plona medine siena - panašu, kad kažkada tai buvo vienas didelis kambarys, bet susiklosčius aplinkybėms perskirtas į dvi dalis. Durys išėjo į erdvų bendrą kambarį su židiniu ir tvirtu ąžuoliniu stalu. Tai buvo tavernos valgomasis, skirtas tik nakvojantiems. Visi kiti lėbavo apačioje, tačiau dabar, vidurdienį, ten buvo tuščia. Iš bendrojo kambario durys vedė į dar tris kambarėlius. Visi buvo perpildyti.

Vos spėjus įsikurti, vėl prisistatė juos atlydėjęs karininkas.
- Daugų daugiausia šiandien ir rytoj jūs galite naudotis Minas Tirito archyvais. Susitikti su karaliene, patys suprantate, laikas netinkamas. Leidimas archyvams jau duotas, tačiau į saugyklą įžengti galėsite tik po poros valandų, nes šiuo metu ji užimta.
Elfhild nustebo. Kas galėtų naudotis archyvais tokiu metu? Bent jos gimtajame mieste, Edorase, saugyklos dulkėdavo mėnesių mėnesiais ir į jas žmogus įžengdavo tik ypatingais atvejais. Bet galbūt Minas Tirite viskas kitaip.
- Patys suprantate, priėjimo prie visų raštų neturite, todėl jus lydės ir prižiūrės sargybinis. Jis ateis čia po dviejų valandų.
- Dėkojame už rūpestį, - linktelėjo Starlin. - Nesitikėjome, kad viskas taip greitai išsispręs.
Karininkas maloniai linktelėjo ir ištrepsėjo iš tavernos.

- Minas Tiritas - nepaprastai svetingas miestas, - nusistebėjo Elfhild. - Maniau, kad turėsime ilgai vargti, kol pateksime į archyvų saugyklas. Tačiau mums nereikėjo nė piršto pajudinti. Kita vertus, galbūt jie specialiai mus prižiūri, na, dėl to nutikimo... Nori turėti mus ant delno ir žinoti, ką veikiame.
- Gali būti, - pritarė Rómenwen, patogiai įsitaisydama prie vos rusenančio židinio.
Kurį laiką visi tylėjo. Mazarianas, skirtingai nei kiti, kažin kodėl paliko valgomąjį ir pasislėpė kambaryje. Elfhild pašnairavo pro durų plyšelį ir pamatė, kad senis tyliai, tarsi nenorėdamas išduoti savo veiklos, knisasi savo krepšyje.
- Turime dvi valandas, - rohanietė vėl atsisuko į draugus. - Nežinau, ką veiksite jūs, tačiau aš norėčiau aplankyti mūsų žirgus. Sakė, pas arklininką... Tuo pačiu apsižvalgysiu mieste. Niekad čia nebuvau. O dabar saulė šviečia jau aukštai pakilusi, miestas tiesiog švyti. Tačiau girdėjau, žirgais čia rūpintis nemoka...
- Aš eisiu kartu, - netikėtai pasišovė Coranar, keistoji elfė. - Netveriu noru pamatyti jūsų žirgus, - pasakė su įtartinu draugiškumu. Ką ji dabar sumanė?
Elfhild klestelėjo ant suolo. Jos galvoje iššoko įkyri mintis... Jei jie eina į saugyklas, tai negi šioji Coranar eis kartu? Juk jos ketinimai dar net neaiškūs! Reikia išsiaiškinti. Bet kaip? Negi tiesiog paklausti?
- Na, eime, - stovėdama prie laiptų į apačią skubino elfė. - Dar net nežinome, kur tos arklidės.
Kas Elfhild beliko? Teks eiti su šia elfe. Prie laiptų rohanietė dar atsisuko į draugus ir pažvelgė prašančiu žvilgsniu.
- Niekas nenorite eiti kartu? Čia gana tvanku, siūlau įkvėpti gaivaus oro.
Eiti vienai su paslaptinga elfe, kuri galbūt net nelinki gero, buvo pavojinga. Ką paprasta mergina gali padaryti prieš elfiškus kerus?

Laiqualassë pasirąžė ir pranešė:
– Kaip norit, o aš palydėsiu mergaites ir pasigrožėsiu diena. Jau visai kaulai sustingo! – elfas nužingsniavo paskui Elfhild ir Coranar.
Mazarianas tebesidomėjo savo krepšio turiniu – girdėjosi dunksėjimas, o kartą žvangtelėjo metalas. Po keliolikos minučių apytamsiame valgomajame Rómenwen tarė:
– Laiqualassë teisus. Gal eikim pasivaikščioti – lauke visgi mažiau ausų, girdinčių tai, ko neturėtų girdėti. O pasėdėti jau turėjome progą.
Į valgomąjį iš vieno kambarėlio tuo metu kaip tik įvirto pora raumeningų vyriškių, piktai šnairuojančių vienas į kitą ir murmančių apie nebaigtus reikalus.
– Tikrai, vieta pasitarimams – ne pati geriausia, – linktelėjo Starlin.
Trijulė nužingsniavo gatve. Saulė žėrėjo kiekviename vandens lašelyje, o lietaus nuplautas grindinys kone blizgėjo. Exon galvos kryptelėjimu parodė į sargybinį, sekantį kokių penkiasdešimties žingsnių atstumu. Kai kompanija susėdo ant suolelio po grakščia arka, sargybinis sutojo gatvės paraštyje ir nors nesiartino.
– Turėčiau jus perspėti, kad būtumėte atsargesnės. Coranar tikrai skaito mintis daug geriau už bet kurį elfą. Nežinau, ar ji pavojinga. Manau, jums irgi nemalonu, kai kiti žino daugiau, nei norėtumėte. Kiek suprantu, ji perskaito tik žodžiais išreikštas mintis. Be to, jai trukdo, jei „auka“ įsivaizduoja ką nors žiauraus daranti arkliui, jei tariasi esanti medžiojantis asmuo ar žvėris, – tarė Rómenwen.
– Žvėris... Turbūt nereikia aiškinti, kad tokia būsena gali pakenkti tam, kuris ja piktnaudžiauja? – paklausė Exon. – Netgi... – nebaigė haradietė.
– Ji netgi būtina kailiamainiui, – tyliai baigė Rómenwen. – Jau keletą šimtmečių mano trobelė, dabar turbūt vėl beveik sugriuvusi, stovi šiaurės rytų miškuose. Tie žmonės per įšventinimo į suaugusiuosius apeigas paverčiami vilkais...
– Ačiū už įspėjimą, bet dabar turime dar svarbesnių reikalų, – įsiterpė Starlin. – Mūsų naujieji pakeleiviai sakosi kažką žiną apie žiedus, bet abu atrodo esą įtartini. Tai, kas atsitiko naktį – dar keisčiau. Ar tikrai tik Elfhild kažką pastebėjo? Aš tik sapnavau savo vaikystę...
– O aš jojau ant vikraus it drugelis balto mūmako, – pasigyrė Exon.
Rómenwen atsakė ne iš karto.
– Aš buvau vilkė. Neminėjau, kad ta tautelė atitinkamas apeigas taiko ir priimamiems į bendruomenę svetimšaliams?... Neatsimenu, kad būčiau suėdusi nors vieną sargybinį, – plačiai, bet gana šiurpiai išsišiepė elfė. – Tų kraštų vilkai gerbia žmones, kaip ir šie – juos.
– Taigi, niekas nieko nepastebėjo, – kuo santūriau, bet visgi vos virptelėjusiu balsu tarė Starlin. – Būtų keista, jei į Minas Tiritą nepastebėta įsigautų ...pabaisa.
– Geriausiai viską paaiškina laikas. Knygos – irgi neblogas dalykas, bet mums neketina parodyti visų. Pati esu nemažai jų perrašiusi Minas Tirito saugykloms, tačiau apie žiedus nieko neprisimenu. Tik kažkokį kelių šimtmečių senumo nutarimą dėl Isilduro žiedo istorijos pateikimo visuomenei būdų, – šįkart įprastai nusišypsojo Rómenwen.
– Nesvarbu, ką jie ketina mums rodyti – visada yra būdų pamatyti daugiau, – valiūkiškai mirktelėjo Exon.
– Mums tai praverstų. Juk net nežinome, kaip reikėtų atiminėti tuos žiedus iš savininkų. Kardai, apyrankės, senovinės giesmės ir džiovintos žolelės gali būti per menki ginklai, – suabejojo Starlin.
– Teko matyti raštų, kurie galėtų praversti. Tik tada rūpėjo ne jie, o kaip išsikrapštyti iš beveik užlieto rūsio ir neišprotėti nuo itin šaunios apsaugos. Nenorėtumėte surengti kelionės į Ortanko požemius? – kildama nuo suoliuko pasiteiravo Rómenwen.
– Ne... – papurtė galvą Starlin. – Geriau grįžkim – kiti jau turėjo ateiti iš arklidžių, – priminė ji, ir trijulė, lydima sargybinio, pasuko atgal.

Coranar nusekė paskui Elfhild į arklides.Įdomu, kuo ypatingi Minas Tirito ristūnai.Ją labai domino jie, kaip ir bet kurie kiti žirgai, arkliai ir poniai iš bet kurios Viduržemės vietos.
Eidama dar drėgnu nuo lietaus grindiniu, Coranar pastebėjo, kad Elfhild kažkaip keistai žvilgtelėjo į ją.Mergina aiškiai nepasitikėjo elfe.Coranar sučiaupė lūpas.Jai niekad per savo gyvenimą nerūpėjo kitų nuomonė, bet dabar parūpo."Nė vienas manim nepasitiki dėl mano gebėjimo nuspėti ir skaityti mintis.Po galais, per šitiek laiko nesugebėjau valdyti minčių ir liežuvio".Coranar susimąstė apie tai, kur jei pakliuvo "Gerai, kad niekas nekratė ryšulių, nes man būtų blogai.Maišeliai su žolelėm, kuriomis kartais tepu durklą bei nagus, kai nusismailinu.Žolelių yra įvairių-migdančių, sukeliančių skausmą-didesnį ar mažesnį.Tačiau vienos iš jų mirtini nuodai.Prieš šeimos valią aš jas įsidėjau."
-Jau atėjom,- pasigirdo Elfhild balsas.Jos įėjo į vėsią patalpą rąstinėmis sienomis.Matyt, tai pakinktų kambarys.Perėjusios jį, Coranar ir Elfhild atsidūrė nedidelėj pievoje, kurią išvisų pusių supo arklidės, pro jų duris žvilgčiojo ristūnai.Aukšti, gražūs, tivrto sudejimo žirgai buvo lygių spalvų, nesimatė keršų ir margų.Coranar staiga pastebėjo, kad už atvirų pakinktų kambario durų jas stebi sargybinis.
Elfhild staiga išgirdo žirgo prunkštimą, neprislopintą arklidės sienų , ir nuėjo ton pusėn.Nedidukam kiemely arklininkas šukavo juodą arklį, netoliese laukė dar keli tos pačios kailio spalvos žirgai.Elfhild pažino ristūnus-matyt, tai ir buvo tie, kuriais keliauninkų būrelis atjojo iš Itilieno(Coranar nesuprato iš kur ji tai žino-ar nugirdo, ar nuspėjo).Elfhild pasiteiravo arklininko:
-Ar čia tie žirgai, kurios atvedė čia vakar iš vienos sargybinės?
Arklininkas linktelėjo.
-Taip jie iš tos sargybinės, iš kurios šįryt dingo keli kareiviai.Bet dabar jų reikia kažkam kitam, šiame mieste daug keliaujančiųjų,-arklininkas baigė šukuotį žirgą pabalnojo ir pririšo prie tvorelės bei pradėjo šukuoti kitą arklį.Elfhild bei Coranar paglostė spindinčias ristūnų nugaras, (Coranar tarodė giliai susimąsčiusi,vienąsyk šyptelėjo, matyt, prisiminė kažką ne per liūdniausio) ir tuo pačiu keliu pasuko atgal, jei arklininkas sumanytų jas kamantinėti apie sargybinių dingimą.

Vos kaktomuša nesusitrenkusi su iš arklidžių grįžtančia Elfhild, Starlin automatiškai apsižvalgė aplinkui. Jas sekęs sargybinis pranyko tavernoje.
- Na, kaip? - paklausė elfė.
- Žirgai atrodo gerai, bet, - atsiduso Elfhild, - bijau, kad Minas Tirito arklininkai juos atiduos Gondoro žygūnų reikmėms... Sakė, dabar yra daug norinčių joti.
- Na, nieko baisaus, Elfhild, - įsiterpė nežinia iš kur atsiradęs Laiqualasse. - Nemanyk, kad tai neteisėta. Kiek suprantu, Itilijeno princo žirgais gali naudotis karaliaus žygūnai?
Starlin linktelėjo.
- Svarbu, kad juos gerai prižiūri. O kai mums prireiks iškeliauti, vis vien teks nuomotis. Aišku, žiūrint kur josim. Bet šimtų kilometų spinduliu nuo Minas Tirito yra ne viena žirgų stotis. Tai mums tik į naudą.

Dabar jie visi jau buvo tavernos viduje. Susėdę apie didelį stalą, jie išgėrė kas elio, kas arbatos ir ramiai šnekučiavosi, stengdamiesi negalvoti, kad paskutinį kartą šitaip sėdint smuklėje jiems iškilo mirtinas pavojus. Netrukus prie kompanijos priėjo į taverną atlydėjęs karininkas.
- Archyvai laisvi. Sekite paskui mane.

Pakilusi Gluosnio draugija nusekė iš paskos. Lėtai kopė vingiuojančiais Minas Tirito takais, prie kiekvienų vartų karininkas pasakydavo slaptažodį ir jie kilo toliau. Galų gale jie atsidūrė prie šoninių Citadelės durų. Čia karininkas, supažindinęs su archyvo sargu, atsisveikino, o draugija liko stovėti.
- Sveiki atvykę į Viduržemės išminčių rojų, - draugiškai šyptelėjo sargas ir mostelėjo ranka, kviesdamas į vidų.

Draugai trumpai atpasakojo sargui savo problemą (žinomą, tą pačią versiją, kurią paporino ir sargybiniams). Supratingai linktėlėjęs, sargas nurodė jiems skyrių, kur buvo saugomi su visokiais keistais reiškiniais: Priešo ir jo pakalikų kerais, Išminčiais, Galios Žiedais ir, tame tarpe, tariama elfų magija - susiję rankrasčiai. Net Exon akis žybtėlėjo, išvydus lentynose išdėstytą gausybę. Idėmiai apžiūrėję skyriaus turinį ir pasitarė su skyrių prižiūrėjusiu raštininku, Starlin, Rómenwen ir Laiqualasse, nešinį daugybės įvairiausio senumo raštų, nusekė nuošalaus stalo link.
Exon žvilgtėlėjo ir paniūro – daugumą rankraščių buvo parašyti elfiškai arba, kaip paaiškino Rómenwen, adunaiku, Numenoro kalba (kuri pasirodė toli gražu ne tokia artima haradiečių kalbai, kaip tvirtino kai kurie senovės mėgėjai). Elfhild atrodė ypatingai nusivylusi, nors po kurio laiko vis gi aptiko, turbut vienintelę vestronu parašyta storą knygą raudonu viršeliu. Mazarianas irgi prisijungę prie elfų. Bendražygiai įnyko į studijas, kartais apsikeisdami trumpomis pastabomis, vis dažniau – elfiškai.
Exon apsidairė. Sargo nesimatė, kitoje salės pusėje triusė kažkokie archivų tarnautojai. Draugams padėjęs raštininkas irgi atrodė pasinėręs į savo darbus, tačiau kai Starlin pradėjo kažką aiškintis, jis nustojo rašęs ir įsiklausė.
Exon nusisuko, palinko ties draugų ir šnypštėlėjo:
- Jumis dėta, kalbėčiausi tyliau, nes mus, atrodo, stebi ir čia.
Starlin linktėlėjo ir, pritildžiusi balsą, perejo į vestroną:
- “…taip pat buvo sukurta nemažai mažesnės stebuklingos galios žiedų, kai kurių vadinamų mažaisiais žiedais. Vieni jų, kaip manoma, jiems buvo tarsi bandymai prieš sukuriant Didžiuosius žiedus, kiti gi turėjo savo griežtai apibrežtą paskirtį. Plačiau apie mažuosius žiedus…” – ji perbėgo akimis sąrašą. – Keletas rankraščių, apie nei vieną kurių niekada neteko net girdėti.
Jį pervertė puslapį:
- “ …Saugomi Osgiliato archyvuose.”
Laiqualasse rupestingai atvertė pirmąjį puslapį:
- 1430-ieji metai. Ar tik ne prieš pat vaidus tarp Eldakaro ir Kastamiro?
- Butent, - atsiliepė Mazarianas. – Ir, Osgiliatas, kiek atsimenu, buvo sudegintas. Butent tada lyg ir dingo Osgiliato palantiras.
Starlin dar karta peržiūrėjo sąrašą ir aiktėlėjo:
- Bet juk čia yra ir… “Istorija apie mažąjį žiedą ir Yavannos gluosnį”!

Mazarianas nežymiai krūptelėjo. Kitų nuostaba buvo dar pastebimesnė.
– Pasiteirausiu, ar jie neturi išlikusių Osgilijato rankraščių, – sušnibždėjo Starlin. –Osgilijate dabar yra tik nedidelis atkurtas archyvas.
Raštininkas paaiškino, kad seni nuorašai ir keletas originalų išskirstyti pagal temas. Tačiau šio skyriaus raštų sąraše reikiamo pavadinimo nebuvo (kaip ir kitų nurodytųjų). Starlin paklausė:
– Atleiskite, ar gali būti, kad koks nors rankraštis pakliuvo į kitą skyrių arba nepateko į sąrašą?
– Mažai tikėtina, – papurtė galvą raštininkas. – Ar galiu pasidomėti, kas jus sudomino?
Starlin klausiamai žvilgtelėjo į draugus. Keletas linktelėjo.
– Mus neraminantis tariamasis pranašas pasakoja, kaip apsireiškusi Javana jam vieninteliam patikėjo tam tikras paslaptis ir pamokymus, kad jis juos perduotų žmonėms. Aptikome šį tą nepaprastai panašaus – būtų puiku, jei pateiktukme įrodymų, kad tos „paslaptys“ tėra Harade nežinomų legendų perpasakojimai.
– „Istorija apie mažąjį žiedą ir Yavannos gluosnį”... Atrodo, esu ją skaitęs „Neparemtos įvykiais kūrybos skyriuje“. Šiuolaikinių tyrėjų nuomone, istorija beveik neabejotinai nėra dokumentinė. Turbūt girdėjote iš savo pranašo apie gluosnį, kuris turėjo žiedą – nė vienas toks nėra žinomas.
„Neparemtos įvykiais kūrybos skyriuje“ Starlin gavo aptrintą ritinėlį. Visi, sustoję ratu, įsistebeilijo į jį.
– Nuorašas padarytas 1415-ais Trečiojo amžiaus metais iš nedatuoto rankraščio, – pusbalsiu perskaitė ji. – „Istorija apie mažąjį žiedą ir Yavannos gluosnį”. Vestronu. „Klausyk, Ilūvataro vaike, klausyk, Aulės sutvertasai...” – Starlin persuko daugiau nei pusę. – „Išliksi, tik jei pajusi priešo kančią, jei suprasi, kad priešas – ne jis, o tavo noras visur matyti priešus...”
Gluosnio draugija buvo netekusi amo, bet jų mintys buvo tokios aiškios, kad Coranar nesunkiai suprato, jog tekstas kai kuriems jau matytas, be to, Starlin šią istoriją neseniai užrašinėjo (o jai kažkas diktavo). Ne vieno mintyse skambėjo klausimas: „Ar smuklininkas buvo ją skaitęs? Kas ir kodėl ją parašė?“ (Coranar nutarė, kad smuklininkas – diktavęs asmuo, ir, rodos, šis pasakojimas draugams padėjo įveikti kažkokį piktą gluosnį.). Starlin spėjo pastebėti, kad ne visi sakiniai suformuluoti taip, kaip ji rašė. Ji perskaitė dar nepažįstamą pabaigą: „Ir buvo įveiktas Gluosnis, nes jo varžovai čia sudėtąją išmintį savo širdyse atrado. Taip ir tamsta, skaitytojau, savo priešus įveiksi, jei pyktis tavęs neapakins“.
Coranar nesuprato, kodėl kiti taip stebisi – mat kurį laiką nė vieno galvoje nebuvo nė vienos aiškios minties. Tačiau nerimą pajuto ir ji.
Rómenwen prabilo pirma.
– Raštininkai nepalieka tiek tuščios vietos rašto gale. Laiqualasse, tavo akys aštresnės už mūsų visų. Kaip manai, ar ten tikrai nieko neparašyta?
Laiqualasse išskleidė gerą sieksnį ritinio ir ėmė jį tyrinėti tai prieš deglo, tai prieš dienos šviesą, sklindančią pro siaurą langą. Galiausiai jis tarė:
– Turbūt reikėtų sulaukti mėnesienos, bet šį tą jau matau ir taip. Klausykit:

Kelias tavasis – dar nesibaigęs,
Kartą juo žengsi – per amžius keliausi.
Kardas tavasis – jau ne tik kardas,
Giesmė tavoji – jau ne tik žodis,
Raktas tavasis – pasauliams verti.

Lobis tavasis – ne turtui krauti,
Žirgas tavasis – ne karėn lėkti,
Paukštis balsingas – ne narve čiulbėti,
Jaunystė tavoji – ne pirkioje vysti,
Akys žvitrios – ne milui matuoti.

Eikit, kur kviečia širdis nuskriaustoji,
Betgi ne tiesiai kelią keliaukit...

Laiqualasse stabtelėjo ir patogiau paėmė ritinėlį.
– Taigi, kur baigiau?...

,,Eikit, kur kviečia širdis nuskriaustoji..." - šie žodžiai aidu atsikartojo Starlin mintyse ir privertė ją nuleidus galvą pamąstyti. Čia jau nebe išminties dalykai, žmogus, visa tai parašęs tikrai turėjo būti mažų mažiausiai pranašas, o gal ir magas... Starlin krūptelėjo. ,,Magija" - tas žodis, kurio ji, kaip elfų ragana, niekad nemėgo. Viena yra mokėti gydyti žolelėmis, balsu, geru žodžiu, kita - nuspėti ateitį. Kaip tai darė Eowiodith. Be abejo, kiekvienas elfas natūraliai turi šią galimybę, šiek tiek didesnę nei žmogus ar dvorfas, bet bent jau Starlin, neturėdama regėjimo dovanos, panašius reiškinius vertino kiek nepatikliai.

Elfė pakėlė galvą. Visi buvo susimąstę.

- Atrodo, kažkas nori, kad mes pasijustume labai svarbūs, - karčiai nusijuokė ji. - Tarsi turėtume užduotį, į kurią įsivėlėme lyg ir ne savo noru. Tarsi nuo šiol esame didieji visa ko gelbėtojai. Ne, man tai nepatinka. Aš turiu savo namelį Itilijene ir man visai ten gera... - kaži kas užgniaužė Starlin gerklę.

- Pala pala, - šnipštelėjo Exon. - Visai neseniai pati veržeisi išsiaiškinti visą šitą balrogiavą. Kas atsitiko, narsuole?

- Nieko, - truputį susigėdusi atitarė Starlin. - Matai, tada mes keliavome savo noru, o dabar esame įpareigoti. Atleiskite man, įsipareigojimai man šį tą primena... - ji nusisuko, kad bendražygiai nepastebėtų akyse ašarų.

- Nieko tokio, ji nusiramins, - lyg suprasdama Starlin prisiminimų skausmą pridūrė Rómenwen, elfė, nešiojanti ant pečių šitiekos metų naštą. - O dabar pamąstykime, ką darysime toliau.

- Kaip tai ką? - skubiai atsisuko Starlin. - "Eikit, kur kviečia širdis nuskriaustoji..." O kurgi ji mus kviečia?

Cora buvo visai panirusi tarp rankraščių-ją labai domino mąstysena elfų, kurie(ar bent jų protėviai) bendravo su Valarais ir semėsi žinių iš jų.Paskui mergina priėjo prie lentynelės, kurioje buvo sudėti raštai apie Avari elfus ir įsiskaitė.
"...Avari elfai-Nepanoriejusieji, kurie atsisakė palikti Viduržemį ir keliauti į vakarus.Niekuomet nebendravę su Valarais, jie neturi jų žinių ir išminties.Galimas daiktas, kad negausi jų giminė iki šiol tebegyvena toli rytuose, tačiau tik ten.Nepanorėjusiųjų, dar vadinamų Tamsos ar Nakties elfais, niekuomet nebuvo daug, o per šitiek šimtmečių jų liko dar mažiau-daug mažiau nei kitų elfų, nes šiems padėjo Valarai...."

Cora padėjo rankraštį atgal į lentyną."Įprastiniai plepalai.Standartinis aprašymas.Vargu ar čia bus galima rasti ką daugiau-visi įsitikinę, kad be valarų pagalbos nieks negali išgyventi.Verčiau visgi einu paieškosiu ko apie žiedvaldžius ir jų pinkles, kaip jie...Pala pala, ką jie ten skaito?"
Mergina tyliai priėjo arčiau, kad geriau girdėtų eiles.Ji klausėsi ir keliautojų kalbu ir aptarinėjimų.
Starlin pratarė:
-"Eikit, kur kviečia širdis nuskriaustoji..." O kurgi ji mus kviečia?
-Šito tau nieks, išskyrus tave, nepasakys..,-atsiliepė Exon.-Nebent jei labai "atvirai" mąstysi, gali jau dabar paklausti Coranar, beje, kurgi ji?
-Tau už nugaros,-prunkštelėjo šioji.
-Tai ką aš mąstau?-piktokai paklausė merginos Starlin.
-Nežinau,-rimtai atsakė toji.-Ko gero, tu pasiskolinai minčių skydą iš Romenven,-tai buvo tiesa, mat Starlin mintyse šmėkščiojo vilkų draskomas kumeliukas.Akimirką ji išvydo atvirkštinį vaizdą-galingas žirgas kanopomis triuškina galvą jį puolančiam vilkui...Tada Cora paliko jos mintis ramybėje.