~Gluosnio draugija: kelionės pradžia~

Starlin

Ettelewen namai stovėjo Itilieno regiono centre, už maždaug dienos kelio pėsčiomis nuo Osgiliato, Emiun Arnene. Toje vietoje vyravo reti miškeliai, tačiau pasitaikydavo ir šimtamečių medžių – gigantų. Vešliose žaliose pievose tarpo vaistingosios žolelės, nemažai krūmų vedė valgomus vaisius. Nors rytais saulė pakildavo iš už Efel Duato šešėlių, atrodė, kad vos prieš šimtmetį griuvusio Mordoro tamsa niekada nebuvo palietusi šių saulutės įkaitintų samanotų uolų, tarp kurių glaudėsi rąstinė Itilieno ragana vadinamos elfės trobelė. Iš tiesų, dabar atrodė, kad negrabiai nutašyti medžiai, kadaise Ettelewen su vieno kito kaimyno (beje, Itilieno princų būstas buvo kitoje kalvų pusėje) pagalba sukrauti vienas ant kito, buvo natūrali neaukštos uolėtos kalvelės dalis. Rąstai tvėrė tik dvi vidutinio dydžio patalpas, kuriose grindis atstojo išlyginta ir suplūkta asla. Kambarius skyrė lentinė pertvara su durimis. Didesniojo, į kurį įėjęs patekdavai pirmiausiai, gale kabėjo sunki siuvinėta užuolaida. Už jos slėpėsi patalpa, kurioje žiemą Ettelewen praleisdavo daugiausia laiko. Tai buvo po masyvia uolos atbraila natūraliai susidariusi erdvė. Kairiajame kampe horizontali plati akmens įduba buvo naudojama kaip ugniavietė (virš jos patogu ant pagalio kabinti puodus), dešinėje stovėjo pora lentynų ir medinis karkasas su užuolaida, atstojantis spintą, o nuo lubų karojo daugybė šluotelių – džiūvančios prieskoninės bei vaistinės žolelės. Panaši ola buvo ir už mažojo kambarėlio, tik ne tokia jauki, mat pro ją nuo kalvos viršūnės virvėjo šaltinėlis, taškydamasis nuo grubių akmenų į specialų latakėlį, pravedantį vandenį po sienomis atgal į saulės šviesą. Dėl drėgmės ši patalpa buvo naudojama tik kaip gendančio maisto sandėlis, o mažasis rąstinis kambarėlis karštą vasaros dieną padėdavo atsivėsinti.

Dabar Ettelewen, kurią bendražygiai pažinojo kaip Starlin, savo būstą teko gerokai pertvarkyti. Dembliai iš didžiojo kambario, patiesti ant šakų, virto čiužiniais, suguldytais žolelių oloje, teko parsiridenti akmenų, kad atstotų staliuką (tas, kurį turėjo Starlin, buvo per mažas). Negana to, dar teko pusę žolelių paslėpti negyvenamame kambaryje (Starlin puikiai žinojo, kad jos ten supelys, bet nebuvo kas daryti, nes Aiquen be paliovos čiaudėjo).

Laiqualasse išvertė glėbį malkų prie ugniakuro ir prisijungė prie jau ratu susėdusios kompanijos – paprastai pietaudavo atskirai, nes netilpdavo, bet šįkart Starlin norėjo, kad susėstų visi drauge. Linksmai klegėdami bendražygiai išsrėbė Elfhild patiektą viralą ir toliau juokavo, kol, Starlin garsiai ir reikšmingai atsikrenkštus, sužiuro į ją. Elfė prabilo:

- Jau su kai kuriais kalbėjau apie tai, o kai kurie kalbėjo su manim. Žinot, apie ką aš. Daug prisvarstyta, daug klausimų iškelta. Dabar reikia atsakymų. Trumpai tariant, turime pagaliau baigti tą žiedų istoriją. Dar kartą priminsiu problemą, kad atgaivintume savo žinias. Mes buvome susidūrę su Mažojo žiedo auka. Mažasis žiedas buvo veiksnus tol, kol turėjo šeimininką-savanorį arba šeimininką-vergą. Žiedas naikino pasinaudodamas šeimininku, be, kadangi Didžiojo žiedo nebėra, mažojo veikimas tapo iškreiptas, nes šeimininkas-vergas ėmė priešintis… Kalbu apie erdvėlaikį, pusiau nugalėtas šmėklas ir taip toliau. Daug apie erdvėlaikį pasakojo Rómenwen, todėl nesismulkinsiu. Toliau. Eowiodith atsisveikinimo žodžiai: sapnas apie daug gluosnių, ji manė, kad tai vizija, tik ne tiesioginė. Laiqualasse iššifravo, sapnas gali reikšti, kad iškreiptai veiksnių mažųjų žiedų Viduržemėje yra ir daugiau, - Starlin atsikvėpė. – Tokie faktai, juos visus žinote. Mano nuomone, reikia apie tai pranešti. Kas su manimi į Minas Tiritą?

Kompanija susižvalgė. Prabilo Rómenwen:
- Ketini perspėti… karalių?
Starlin linktelėjo.
-O dar labiau – karalienę. Jos tėvas kadaise daug žinojo apie Žiedus. Suprantu, kad visuotinės grėsmės mažieji nekelia ir nekels, tačiau geriau jau jų nebūtų.
-O kaip ketini pas juos patekti?
-Na, tai nėra taip sunku, kaip gali atrodyti. Šviesiausiasis Elesaras ir Arvena Vakarė visada atidžiai išklauso savo valdinius. Manau, jeigu iškeliautume rytoj ryte, spėtume į vakarinį kassavaitinį priėmimą.
-Kaip? Iki Minas Tirito pėsčiomis gerokas kelio gabalas, o juk nenorime labai skubėti, - nustebo Exon.
-A, čia jau smulkmenos. Nukeliautume pas žirgininką. Dabar svarbiausia – ar keliaujame? – Starlin gurkštelėjo šaltinio vandens. – Neslėpsiu, man knieti ir vėl išvysti Eowiodith. Ji juk kažkur į tą pusę nukeliavo… Bet kol kas man įdomu, ar Gluosnio draugija ir toliau bus drauge.

Elfhild

Starlin baigė kalbėti, o buvę bendražygiai taip ir liko sėdėti žiūrėdami į ją. Elfhild apžvelgė draugų ratą: kiekvieno akyse atsispindėjo dvejonė, begaliniai svarstymai ir, galų gale, - paslėptas ryžtas keliauti.
Manau, kad planas neblogas, - ji pasisuko į Starlin. Keliausiu drauge, nes vis tiek anksčiau ar vėliau turėsiu grįžti į Rohaną, o iki tol mielai paklajosiu. Niekada nebuvau Baltajame mieste, bet girdėjau pasakojimų apie jo galybę. O kur dar pasakų medis, apipintas keistomis legendomis!..
Mergina šiek tiek nuraudo - iš tikrųjų į Minas Tiritą ji veržėsi dėl noro pamatyti didingo miesto sienas, žmones, o dar labiau - Karalių ir gražiąją Karalienę. Žiedai ir kiti Viduržemio pavojai tą minutę jai rūpėjo mažiausiai. Elfhild susigėdo savo minčių, nuleido galvą ir apsimetė užsiėmusi pipirų rankiojimu iš viralo. Kodėl visi tyli? Kodėl niekas nieko nesako? Juk jie tikrai nori vykti į sostinę! Jie...jie nori išaiškinti mažųjų Žiedų pavojų! Nejaugi ne?

Laiqualasse

Laiqualasse dvejojo, laukė, kol kas nors kitas pradės kalbėti, nenorėjo būti pirmas. Prašnekus Elfhild, jis šiek tiek pagyvėjo ir, šiai nutilus ir kažko pasilenkus prie viralo, pratarė:
- Nors apie tą mažąjį žiedą ir visus jo keliamus pavojus sužinojau kone vien iš jūsų pasakojimų - juk pats kaip ir nebuvau įvykių sūkuryje - bet manau, kad privalome keliauti ir pranešti viską Karaliui. Gal jam ši problema nepasirodys ypatingai svarbi, tačiau čia jau jam spręsti. Aš asmeniškai, jei nepranešiu Karaliui arba jo aplinkos žmonėms apie tuos žiedus, tikrai graušiuosi ilgą laiką. Taigi, keliaujame. Be to, - jau tyliau pridūrė jis, - mano, kaip pirklio, amatas visada traukia prie didžiųjų miestų ir tvirtovių...

Aiquen

Išklausiusi bendražygių pasisakymų, Aiquen nejaukiai pasimuistė- ne todėl, kad nebūtų norėjusi grįžti į sostinę. Tiesiog netekusi visų savo drabužių, buvo priversta pasiskolinti šį bei tą iš namų šeimininkės Starlin. Apdaras pasirodė beesąs visiškai nepritaikytas jos figūrai- gerokai per platūs pečiai, ilgokos rankovės ir, kas bjauriausia- smarkiai per siaura krūtinė. Dainė jautėsi lyg vėl supančiota gluosnio ir kas kelios minutės muistėsi ir kraipėsi, bandydama ištiesinti skaudžiai spaudžiančias raukšles pažastyse.
Tačiau reikalo nesutikti su Starlin pasiūlymu ji nematė. Pabaigusi duonos kriaukšliu laižyti sriubos dubenėlį, dainė atsiduso ir tarė:
- Aš labai tikiuosi, kad šis žiedas buvo paskutinė blogio sėkla mūsų žemėje, bet Karalių perspėti tikrai reikia. Keliausiu kartu, nes dar syki norių išvysti Baltąjį Medį ir Karalienę, kurios akivaizdoje kartą teko koncertuoti,- ji tirštai nuraudo,- Be to... Na, man tikrai reikia nusipirkti normalių drabužių.
Aiquen nutylėjo, kad pinigų naujiems drabužiams dar reikės užsidirbti, bet tikėjosi, kad senoji išeiginė suknutė dar atlaikys porą pasirodymų. Ji pasikuitė savo ryšulyje, kurio niekada nenugrūsdavo toliau, nei per porą žingsnių nuo savęs, ir ištraukė mažytį nefritinį lašo formos pakabuką:
- Šitą gavau iš pačios Žvaigždės Vakarės rankų kaip padėką už dainas... kiek žinau, visi bardai, dainavę jos menėse, turi kažką panašaus...- Aiquen nuraudo dar labiau, ir pridūrė,- Jei Karalius bus per daug užsiėmęs, kad mus priimtų, tikiuos, šis daiktelis padės bent jau Karalienę pamatyt ir papasakot viską, kas čia nutiko...
Ji galutinai susinepatogino, ir, sekdama Elfhild pavyzdžiu, įsmeigė akis į sriubos puodą.

Exon

Per vieną Starlin namuose praleistą savaitę Exon sužinojo apie vakariečius daugiau, nei per visą savo gyvenimą. Kaip ir reikėjo tikėtis, didžioji Laisvuosiuose Miestuose paplitusių pasakojimų dalis pasirodė besą grynas išmįslas; užtat mainais Exon prisiklausė tokių istorijų, kuriomis suabejuotų ir vaikas, ir kuriomis vargu ar patikėtų ji pati, nebūtų ji susidraugavusi su šita keista kompanija ne ką mažiau keistomis aplinkybėmis.
Net prie maisto, nors ir neblogo, bet vis vien neįprastai prėskoko haradietė spėjo priprasti. Tiesa, kartą ji pasisiūlė padėti Elfhild paruošti pietus ir įdėjo viso labo žaliųjų pipirų žiupsnelį ir pusę karčiojo imbiero šaknelės, bet šito pilnai užteko, kad draugai vieningai nutartų, jog kitą kartą į virtuvę Exon pateks nebent kardo pagalba. O pipirų vaizdas virale iki šiol priversdavo kai kuriuos kruptėlėti…
Minas Tiritas? Kodėl ir ne? Exon pašiurpo, vien pagalvojus apie kelionę toliau į šiaurę; net ir šių pietinių kraštų pavasaris buvo kur kas šaltesnis, nei pačių šiaurinių Artimojo Harado pakraščių žiemos… Ji tik apsidžiaugė progai atidėti tolimesnę kelionę. Negalės gi jie pratūnoti pas Starlin iki vasaros! O kai Exon išgirdo apie priemimą pas Karalių, pietietės smalsumas galutinai nustelbo visus kitus argumentus.
- Reiškia, keliaujame, - patenkintai sutiko jinai.


Indraja

Rómenwen neypatingai džiugino būsimi susitikimai su Gondoro valdininkais – kažin, ar įmanoma patekti pas Karalių, nuo jų išsisukus. Jau senokai išblėso noras jiems įteikti pareiškimą, aiškinantį, kad kareiviai bus naudingesni, jei persekios plėšikaujančias orkų gaujas bei vaikys pranašautojais apsimetančius elfus girtuoklius, o ne trukdys tyrinėtojams. Ettelewen nuogąstavimai dėl žiedų buvo gana pagrįsti (sapnai po nesenų nuotykių, beje, kitiems papasakotų toli gražu ne su visomis smulkmenomis, nebeatrodė nesvarbūs), tačiau iš jų neišvengiamai išplauksiantis sprendimas – surasti ir sunaikinti – teisingas, bet per daug tiesmukas. "Lengviau atsikratyti bėdos, o ne pabandyti ją suprasti bei pataisyti padėtį. Laimei, broliui nešovė į galvą suteikti dovanai žiedo pavidalo", – Exon sugrąžintoji apyrankė švelniai glaudėsi prie riešo. Tačiau patyrinėti galima ir prieš naikinimą, todėl elfė buvo gerai nusiteikusi, kai visi, nešini ryšuliais, išžingsniavo pas žirgininką, gyvenantį už keleto mylių (nors ji mielai būtų ėjusi pėsčiomis ir į sostinę ). Aiquen dainavo dvarfų dainą, kurios žodžių ją išmokė Laiqualasse. Smuklėje pražuvo užrašai iš žygio po Mordoro pakraščius, bet Minas Tirite bus galima nusipirkti pergamento ritinėlių (bankas – neblogas išradimas, nors nepasiekiamas, kai jo reikia labiausiai, o sąskaita visada apytuštė...) ir prirašyti į juos dar įdomesnių dalykų. Rómenwen džiugiai stebino greitai užsimezgusi draugystė tarp tokių skirtingų keliauninkų. Per atokvėpio savaitę Starlin papasakojo dar negirdėtų dalykų apie gydomąsias žoleles – to nežinojo nė miškų elfė močiutė, o Starlin tikrai atrodė esanti už ją jaunesnė... Elfhild klausydavo net išsižiojusi. Exon legendos leido akimirką pažvelgti į pasaulį kitomis akimis – nors ne vienas lankėsi Harade, tačiau niekas, išskyrus ten ilgiau gyvenusią Starlin, nebuvo tokių girdėjęs – pasirodo, haradiečiai jas pasakoja tik gerų pažįstamų rate. Rómenwen tikėjosi, kad dar bus progų pabendrauti ramesnėmis aplinkybėmis, nei įvykiai smuklėje. Pavyzdžiui, trys elfai ir viena puselfė kvenjiškais vardais ketvirtajame amžiuje – neregėtas negirdėtas dalykas: būtų įdomu daugiau sužinoti apie kitus.

Netrukus iš už kalvos pasirodė trobelė, o aptvare besiganantys žirgai pasveikino atėjūnus garsiu žvengimu.


Starlin

Starlin stabtelėjo, o drauge su ja ir visa kompanija. Atsisukusi į juos, elfė tarė:

- Anava, jau žirgininko namai. Tai žirgynas, išlaikomas Itilieno princo, tebūna jam žvaigždės šviesios. Aš neblogai pažįstama su jo prižiūrėtojais, tad man žirgus išnuomoja ir veltui - su pasižadėjimu, kad grąžinsiu arba perduosiu Minas Tirito žirgininkams. Bijau, kad jums gali tekti sumokėti, tačiau minimalią kainą. Ir šiaip jie ne brangininkai, iš vaganų keliauninkų daug nenulups, - šyptelėjo Starlin. - Bet kalbėti visų pirma leiskit man.

Bendražygiai pažadėjo nedaryti nieko blogo, ir nusekė paskui Starlin ištaigingų arklidžių link. Keista, jos buvo beveik tuščios - o aptvare besiganantys žirgai jau buvo nuteikę juos linksmai.

- Kaži, kokia didelė svita išjojo, kad pusės ristūnų nebeliko? - pati sau sumurmėjo Starlin.

Kiemelyje priešais dviaukštį medinį pastatą triūsė lieknas vyriškis, jau žilstelėjęs, bet, matyti, dar geros formos (ir, ko gero, geras jojikas, kaip rodė tvirtos blauzdos ir tiesi kaip styga nugara). Elfė patraukė tiesiai prie jo. Vyriškis, dar nesulaukęs jos pasisveikinimo, nusilenkė ir prabilo pats:

- Garbingiausioji, kokie vėjai bebūtų jus ir šią šaunią draugę atpūtę į žirgyną, maldauju, sakykite savo pageidavimus greitai, nes dauguma mūsų išjoję į Minas Tiritą, ir turiu suktis kaip vijurkas.
- Pasveikintas būk, Alingai, Frolingo sūnau. Vėjai, regis, tokie patys kaip ir jūsų žirgininkus - bent jau tikslas mūsų toks pat. Štai mano bendražygiai, - ji pristatė kiekvieną atskirai: - Exon, Romenwen, Elfhild, Aiquen ir Laiqualasse. Mums reikėtų šešių žirgų kelionei. Pasyryžę sumokėti, kiek reikės - matau, trūksta ristūnų, ar ne?
- Liūdnas tada jūsų tikslas, - kaži ko atsiduso Alingas. - Bet suprantamas. Šešių negaliu duoti ir už didelį užmokestį. Nebent tris, dviese ant vieno gausit joti. Bet nemokamai - princo įsakymu žmonės turi teisę gauti kuo nukeliauti į iškilmes.
- Dėkoju, Frolingo sūnau, - nusilenkė Starlin. - Bet sakykite, apie kokias iškilmes kalbate? Ar įvyko kas Minas Tirite? Gal pavasario šventės anksčiau prasidėjo, ko jau kiek metų nebuvo?
- Tai jūs nežinote? Garbingoji Varnėne, - žmonės vadino Ettelwen Starlin, nes taip trumpino jos slapyvardį Starling - Varnėnė, - nejaugi nežinojote? Mus paliko karalius Elessaras, nugyvenęs garbingą amžių, savanoriškai pasirinkęs išdidų išėjimą. Jo palydėti į Tyliąją gatvę renkasi žmonės iš visų Gondoro kampelių ir iš kitų šalių, - Alingas nuleido galvą.

Kurį laiką bendražygiai apstulbę tylėjo. Paskui Starlin išdrįso praverti burną:

- Duokite mums tris žirgus, gerasis žmogau. Pagarba reikalauja nuvykti į Minas Tiritą.
- Gerai. Tik į iškilmes jau pavėlavote, - gūžtelėjo pečiais Alingas. - Šįryt viskas vyko, šįryt...
- Mes keliaujame, - niauriai ištarė elfė, ir Alingas liūdnai palingavo galvą.


Serme

Staiga niūrią nuotaiką sudrumstė masyvių ažuolinių žirgininko namo durų girgždesys. Pro prasivėrusį plyši savo galvytę iškišo mažoji Alingo anūkėlė. Ji itin susidomėjusi žvelgė į nepažįstamų žmonių būrį. Sukaupusi visą drasą stryktelėjo per staktą ir nubėgo pas senelį. Mergytė pirmą sykį matė elfus, kurie jai padarė neįtikėtiną įspūdį. "Tai mano vienturtė anūkėlė Sermė," - pristatė mergytę Frolingo sūnus.

Sermė, įdėmiai apžiūrinėjusi nepažįstamuosius, išdrįso paklausti - "O kur jūs keliaujate?". "Į Minas Tiritą", - atsakė Starlin. - "Ar paskolinsi man kurį nors žirgą?". "Gali pasiskolinti mano jaunąją kumelaitę," - nedrąsiai tarė mergytė. - "Tik ji dar neturi vardo. Niekaip negaliėjau nuspręti kokio augalėlio arba žvaigždutės cardu pavadinti..."


Starlin

Starlin nusišypsojo. Alingas iškart prajuko, paglostė mergaitei galvą ir atsisuko į kompaniją:

- Bijau, Sermės pasiūlymu negalėsite pasinaudoti - kumelaitė dar labai jauna ir nesutramdyta. Be to, auginama specialiai jai... - vyriškis pažvelgė į Sermę, - Mieloji, eime su mumis prie aptvaro, išrinksime keliauninkams žirgus.

Kol jie ėjo, Starlin prisigretino prie Alingo. Sermė kažin kodėl nušuoliavo link Laiqualassės ir ėmė kabintis jam į ranką - elfas sutriko, bet jaunos mergaičiukės dėmesys jam, regis, visai patiko. Alingas į tai žiūrėjo nesišypsodamas, matyt, mąstė apie Minas Tiritan išjojusius artimuosius. Starlin pusbalsiu paklausė:

- Sermė? Kvenjiškas vardas, Alingai. Matau, kad daug dalykų nutiko, kol buvau pietuose.
- Ilgai buvai, Varnėne, ilgai... - atsiduso Alingas. - Aš ir pražilti spėjau.
- Taip. Žmonės greit pavargsta, tokia jų dovana. Dvidešimt metų manęs nebuvo. Ar čia Barėtės, ar Gilingo dukra?
- Barėtės. Gilingas vedė rohanietę ir persikraustė kažin kur netoli Aizengardo.
- Bet kodėl kvenjiškas vardas, Alingai? Kas vedė Barėtę?

Alingas neatsakė - reikėjo padėti rinktis žirgus. Beveik nebuvo iš ko, bet bendražygiai sutartinai išsirinko juodus.

- Kodėl? - nustebo Starlin, kai Exon ir Aiquen parodė į tuos pačius kaip Romenwen ir Laiqualasse.
- Kaip tai kodėl, - nusijuokė Aiquen. - Elfhild pasakė, kad šitie giminingi rohanietiškiems, vadinasi, geri.

Sutarę su Alingu, atsisveikinę su Serme ir pasivedę žirgus tolėliau, jie ėmė tartis, kas su kuo jos. Laiqualasse kažkodėl pasitraukė į šoną ir leido spręsti merginoms...

Exon

- Aš irgi pagalvojau, kad geriau sekti Elfhild pavyzdžiu, - šyptėlėjo Exon. – Tiesą sakant, nesu itin gera jojikė, tad siulyčiau joti su manim kam nors, kad gerai laikosi balne.
Tuo metu žirgas, kuri Exon laikė už pavadžio ar tai pajutęs pietietės sutrikimą, ar tai, kažin, gal ir supratęs jos žodžius, pradėjo purtyti galva ir traukytis. Įsikibusi į pavadį haradietė tyliai prakeikė amžiną iprotį pirmą lįsti kur neprašo, o tik po to aiškintis…

Elfhild

Panašu, Exon, kad tau prireiks mano pagalbos - Elfhild pasisiūlė ir švelniai paglosčiusi karčius nuramino pasibaidžiusį žirgą. Nežinau elfiškų žodžių, kurie valdytų žirgus, bet moku savaip su jais susikalbėti. Galima sakyti, gimiau balne, - nusijuokė ir liuoktelėjo ant žirgo nugaros. - Tai ką, keliaujam?

Exon šiaip ne taip užsiropštė ir laikydama pusiausvyrą atsisėdo už Elfhild. Kai visi buvo susėdę, juodieji žirgai, matyt, seniai bekeliavę, patys linksmai pasisuko ir nurisnojo keliu. Oras buvo neblogas - švietė saulė, dvelkė vėsus, malonus vėjas. Tik apsisukusi toli, horizonte Elfhild išvydo lėtai juos besivijančius tamsius audros debesis.

Žiūrėk, - mergina linktelėjo debesų pusėn ir Exon atsiduso pagalvojusi, kokia liūtis juos gali užklupti. - Bet vėjas nestiprus, audra čia atkeliaus nebent naktį, jei nepasuks kitu keliu. Vis tik ji paspartino žirgą - kol geras oras, geriau įveikti kaip tik įmanoma didesnį atstumą.

Kurį laiką visi tylėjo, kiekvienas nugrimzdęs savo mintyse. Elfhild prisiminė liūdną žirgininkų praneštą žinią - mirė karalius. O ji jo taip ir nepamatė. Kai atvyks, miestas turbūt vis dar gedės, žmonės bus apsirengę juodai. Kažin, kaip jaučiasi karalienė? Rohanietė buvo girdėjusi daug įvairių pasakojimų apie Arveną, gražiąją elfę, atsisakiusią nemirtingumo.

Aiquen

Aiquen jau balažin kelintą kartą prakeikė save už tai, kad nusprendė joti Laiqualassei už nugaros. Elfas laikėsi balne kaip pats Orome, tačiau akivaidžiai buvo pratęs jodinėti vienas. Dainę purtė, kratė, kartą ji apskritai vos nenulėkė nuo žirgo, ir išsilaikė tik todėl, kad spėjo dantimis sugriebti elfo apsiausto kraštą. Pats Laiqua, matyt, irgi nesidžiaugė apsiėmęs vežti tokią nestabilią keleivę.
Greitai temo, pirmi lietaus lašai subarbeno į nugaras. Audra pavijo juos dar gerokai iki saulėlydžio. Gerai bent jau, kad vėjas pūtė į nugaras ir, užuot kliudęs, dar padėjo kapstytis pirmyn. Tačiau lietus vis stiprėjo, neužilgo kelias virto slidžia makalyne, ir keliautojams teko pristabdyti žirgus. Nepaisydama už apykaklės varvančio vandens, Aiquen lengviau atsikvėpė. Galų gale ji galėjo šiek tiek atsipalaiduoti. Sukaupusi visą įžūlumą, ji pakėlė elfo apsiausto kraštą ir pasidarė sau iš jo stogą- nekas, tačiau bent jau šalti lašai, krentantys iš debesų pramaišiui su ledokšniais, nedaužė ausų. Aiquen įsikniaubė į neaišku kuo kvepiančią Laiqalasse nugarą ir, dideliam savo nustebimui, užsnūdo.

Exon

Bendražygiams pasiekus Osgiliatą Exon, nepaisant šalto lietaus, šiek tiek atitraukė gobtuvą ir emė smalsiai dairytis į šalis. Gondoriškam mieste viskas atrodė neįprastai: gatvės, namai, žmonės. Palangės buvo gausiai papuoštos pukuotais pumpurais nusietomis šakelėmis, o kartais akis užkliudavo ir už švelniai žalių lapelių; vietomis kabėjo tamsios lietaus persunktos Gondoro vėliavos. Miestas buvo papuoštas Karaliaus dienai, tačiau žmonės akivaizdžiai dvejojo, ar švęsti, kaip buvo įsakęs Karalius, ar raudoti dėl to, kad tai buvo paskutinis jo įsakymas. Pakeleivės irgi tylėjo, tik su Elfhild, kuriai turbut taip pat neteko dažnai lankytis Osgiliate, Exon pora kartų pavyko persimesti įspūdžiais. Karaliaus poelgis buvo, be abejo, nepaprastai kilnus ir vertas kuo didžiausios pagarbos. Net paprastai šneki Aiquen tylėjo; Exon buvo įsitikinusi, kad ji yra užsiemusi kokios nors ypatingai gražios dainos šia proga kurimu, kol ties viena sangryža Laiqualasse neaplenkė Elfhild ir pasirodė, kad susigužusi po elfo apsiaustu bardė saldžiai snaudžia.
Net Anduinas atrodė pritarias žmonių dvejonėms. Didžioji upė apsivilko tamsaus audringo dangais spalvos gedulo apdaru, tačiau ir pasidabino aukštais ažuriniais balto, beveik spindinčio akmens tiltais, vieno kurių keliauninkai kirto upę, ir ivairiausiais laivais margomis veliavomis. Exon akys spėjo išskyrti žydrą Belfalaso ir tamsiai auksinę su juodu Harondoro veliavas, tačiau tuo pat metu Starlin, mestelėjus niurų žvilgsnį į nuo prieplaukos artėjančią minią, pasiūlė paspartinti žirgus, kol kelias yra tuščias. Lietus ir taip jau smarkiai sulietino jų kelionę, o juk iki saulėlydžio būtinai reikėjo pasiekti Minas Tiritą.

Draugija stabtelėjo prie Ramas Echoro vartų. Net ir plačiai atverti, jie negalėjo iškart praleisti visų norinčiųjų pravažiuoti, prajoti ir praeiti. Sustingę lyg statulos sargybiniai, rodos, visai nekreipė dėmesio į minią, tačiau įspūdis buvo apgaulingas. Už vartų kelias vėl praplatėjo, be to, raiteliams buvo skirtas platus ir stebuklingu būdu pliurza nepavirtęs žolėtas kelkraštis. Pelenoro laukuose žaliavo pirmieji daigai. Kur-ne-kur pro lietaus uždangą švysčiojo ankstyvi žiburiai lygumą nusėjusių trobelių languose. Rómenwen pažvelgė aukštyn į ant kalno stūksantį miestą: kratymasis ant žirgo už Starlin nugaros turėjo tuoj baigtis. Laimei, šioji bent ne visiškai užstojo vaizdą. Artėjantis Minas Tiritas kiekvienos viešnagės metu atrodydavo kitaip. Šįkart tai buvo milžiniškas laivas, lėtai ir išdidžiai skrodžiantis jūra virtusį dangų, amžinai plaukiantis ieškoti nepažintos ateities, o gal paskandintos praeities – ir amžinai prikaustytas prie šios žemės smailiaviršūniais kalnais. Kelias platėjo, susiliedamas su kitais, atbėgančiais iš visų pusių, o tylių keliauninkų gausėjo. Temo.
– Kažin, ar rasime vietą užeigoje, – pratarė Starlin, kai jojikai pasiekė miesto Vartus, – turbūt visi Gondoro ir gretimų kraštų gyventojai susirinko išlydėti Karalių.
"Ir aplankyti seniai nematytus gimines bei pažįstamus" – mintyse pridėjo Rómenwen.
– Gal pasiprašykime nakvynės kurioje nors trobelėje laukuose? – nedrąsiai ištarė Elfhild.
– Na jau ne, mieliausioji, Gondoro sostinėn neatvykstama tam, kad pasidžiaugtum gyvenimu kaime, – nesutiko pagaliau nubudusi Aiquen.
Grįstos gatvės buvo virtę kalnų upokšniais. Tačiau tai, rodos, netrukdė ties kiekvienu namu mirkstantiems dainiams. Lietaus barbenimas, vandens čiurlenimas akmenimis ir tylios jų giesmės susiliejo į daugiabalsę, paslaptingą, liūdną, tačiau raminančią muziką. Aiquen kreivai nužvelgė skrynią praeivių pinigėliams pasidėjusį dvarfą, pritariantį savo dainai tyliu barbenimu į būgnelį. Ties pirma užeiga Laiqualasse nušoko nuo žirgo:
– Paklausiu, ar yra vietų.
Tačiau netrukus sugrįžo:
– Šeimininkas sakė, kad priimtų mus, pavyzdžiui, už vidutinio didumo deimantą. Tačiau keturi dar tilptų buvusiame tarnų kambarėlyje už arklidžių – tai kainuotų mažiau. O kitur, esą, nerasime nė to.
Keliauninkai susižvalgė. Dainiai pagaliau pripažino pralaimėję kovą su stichija, ir langais žiburiuojančioje tamsoje šnarėjo tik rami lietaus simfonija.

Lietus vis nesiliovė, o keliauninkai nebuvo linkę visų savo santaupų atiduoti už abejotiną nakvynę. Starlin nebeištvėrė:
- Turbūt ir karaliaus svečių flygelis visas užimtas? Na, žinoma, kurgi kitaip. Bet sargybiniai visada atras mums vietos.
Elfė ryžtingai nubrido kiek žemiau, kur stovėjo to lygmens sargybinių ir karių trobelė. Sukaupusi drąsą, ji pabeldė.

Duris atidarė, kaip ir reikėjo tikėtis, citadelės sargybinis. Atrodo, viduje linksmintasi, nes vyrukas buvo kiek įraudęs.
- Gal galėčiau kuo padėti, - mandagiai paklausė. Starlin iškart suprato, kad sargybinis ne girtas - ko gero, sėdėjo priešais židinį. Ji nusilenkė.
- Garbingasis žmogau, kreipiuosi su labai nekukliu prašymu, bet neturime kitos išeities. Esame šešiese, keliavome pas naująjį karalių ar jo motiną, bet pasirinkome netinkamą laiką. Žinia apie Elesaro mirtį mus pasiekė tik pakeliui... Ir štai, atkeliavę į Minas Tiritą, nerandame kur apsistoti. Užmokesčio gal ir užtektų vienintelei galimybei, kurią ligi šiol esame radę, tačiau esame taupūs, ilga kelionė prieš akis. Gal žinote, ar karaliaus svečių name dar atsirastų vietos? - atsiduso Starlin po savo ilgos prakalbos.
- Juk suprantate, kad atsakysiu ,,ne", - nusišypsojo sargybinis. - Ir norite paprašyti, kad mes priimtume jus.
Starlin susigėdusi linktelėjo.
- Ką gi. Turėsite pasispausti, vietos itin maža, jau du keliauninkus ir taip priėmėme, tvankoka viduje. Tik žirgams, bijau, pastogės nerasiu. Ir nesiūlykite užmokesčio. Jeigu jau išdrįsote kreiptis į sargybinius, tikrai esate karaliaus viešnia. Beje, - pridūrė po pauzelės. - Jeigu ketinate rytoj pamatyti karalių arba jo motiną, turiu jus nuvilti. Pirmasis bus užimtas - daug riterių atvyko pareikšti ištikimybę. Antroji sielvartauja. Matau, čia yra jos gentainių, - nužvelgė kompaniją, - bet net ir tai gali jums nepadėti...

Taigi bendražygiai pastatė savo ištikimuosius ristūnus šalia namelio (ant jų visąlaik pliaupė vanduo - Elfhild buvo linkusi savo kūnu uždengti vargšiukus) ir suėjo vidun.

Sarginėje, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo tvanku ir triukšminga, tačiau maloniai šilta. Keliauninkai kurį lakią trypinėjo palei duris, neapsispręsdami, kur čia dėtis, tačiau juos išgelbėjo tas pats sargybinis. Jis nuvedė keliautojus arčiau židinio ir, nuvijęs kelis žemesnio rango kareivėlius, pasiūlė prisėsti. Vietos tikrai nebuvo itin daug, praeinantys sargybiniai nuolat kliuvo už keliautojų kojų ir baksnojo alkūnėmis nugaras.
Aiquen su kvaila, bet palaiminga šypsena veide, klestelėjo ant suolo tarp Laiqualasse ir Elfhild. Nekreipdama dėmesio į nieką aplink, ji pirmiausia puole tikrinti, ar nenukentėjo nuo lietaus jos brangioji liutnia. Bet ne, storas drobės, lino ir kiaulės odos sluoksnis patikimai apsaugojo brangiausią jos turtą. O va vienintelis atsarginis apdaras- pilka koncertinė suknelė- panėšėjo į šlapią mazgotę. Puselfė liūdnai palingavo galvą ir sugrūdo ją atgal į ryšulį. Teks paplušėti, kol bardų pilname mieste užsidirbs pinigų naujiems drabužiams...
Aiquen atsistojo, atlaisvindama vietą ir taip susigrūdusiems draugams, psiėmė liutnią ir ėmėsi eilinį kartą derinti ir taip nepriekaištingai skambantį instrumentą. Sargybiniai susidomėję sužiuro į ją, tačiau nusivylę vėl ėmėsi savo reikalų- kol kas Aiquen nesiruošė dainuoti. Ji tik knebinėjo stygas ir viena ausimi klausėsi, ką kalba bendražygiai...

Pasimuisčius kurį laiką ant suolo, Exon galiausia neištverė ir atsisėdo tiesiai ant grindu, sukryžiavus kojas: ji buvo įpratus prie tokio sėdėjimo būdo, o ir draugai galėjo pagaliau žmoniškai įsitaisyti. Be to, nugarą maloniai šildė židinys.
Aiquen veikla susidomėje sargybiniai laikas nuo laiko vis dirstėldavo bardės pusėn, o vienas jaunesniųjų, persižvelgęs su draugais, net pats pradėjo kažką negarsiai dainuoti, tačiau buvo rūsčiai nutrauktas keliauninkų pažįstamojo. Exon pastatė ausis, tačiau nugirdo tik žodį "moterys". Daina, akivaizdžiai, nebuvo itin padoraus turinio. Haradietė kreivai nusišypsojo, pagalvojus, kad jai teko klausytis ir tokių gabalų, nuo kurių šis jaunolis veikiausia išraustų kaip saulutė prieš audrą…
Sudrausmintas išdykelis trumpam dingo, tačiau greitai sugrįžo, nešinas kažkokio gerimo pilnu ąsočiu, ir su vos pastebima šypsenėle lupų kampučiuose pasiūlė bendražygiams, visu pirma Aiquen. Sargybiniui pasišalinus, bardė, atsidusus, pastebėjo, kad dabar tikrai neišsisuks nuo dainavimo.
Medumi pagardinta karšta kvapnių žolių arbata maloniai paįvairino keliauninkų kuklią vakarienę, puikiai sušildė ir nuvarė mieguistumą. Aiquen vėl pasinėrė į savo instrumento derinimą, ir kurį laiką likusieji nevalingai stėbėjo ją, ne vienas neišdrįsdamas pradėti neišvengiamo pokalbio. Pirmoji neištvėrė Elfhild:
- Starlin, jei mes planuojame pasilikti Minas Tirite ir toliau, gal nuveskime vargšus arklius pas vietinius žirgininkus?
- Gal palaukime iki ryt, - tarė Starlin. - Nukeliausime į rūmus ir, jeigu galutinai įsitikinsime, kad nepavyks patekti į priemimą pas karaliene ar jaunąjį karalių… - ji nutilo.
- Ir kas tada? - nekantriai paklausė Exon. - Jei būtume tikri, kad mums tas pavyks bent artimiausiomis dienomis, galėtume pasižvalgyti kokios nebrangios nakvynės, bet jeigu sumaištis rūmuose užsitęs… na, nežinau, bet grįžti nieko nepešus irgi atrodo gana beprasmiška.
- Grįžti tikrai neverta, - sutiko Laiqualasse, ir Aiquen irgi pritariamai linktėlėjo. Abu, be abejo, jautėsi dideliame mieste kaip namie, nepaisant dienos nesekmių, ir tikrai neketino greitai su jo atsisveikinti. - Atidėkime šį klausimą rytdienai, kai padėtis daugmaž paaiškės.
Elfhild vos girdimai atsiduso.
- O ką tu pasakysi? - kreipėsi Starlin į Rómenwen, per visą pasitarimą neištarusią nei žodžio.
- Tik tai, kad nuo pat pradžių nesitikėjau nuo šio sumanymo nieko gero, - susimąsčiusi elfė atsakė ne iš karto. - Žinoma, Arvenos Vakarės patarimas labai praverstų, bet jei neturėsime galimybės patekti pas ją, tikrai neverta tūnoti mieste.
- Nesuprantu… - nustebo Starlin, ir Exon jai visiškai pritarė.
- Manau, - tarė Ròmenwen, - kad, jei negalėsime aplankyti karalienės, turėtume išnaudoti laiką, kad sužinotume daugiau apie gluosnius ir mažuosius žiedus. Juk Viduržemėje nera tiek jau daug vietų, kur jie galėtų išlikti. Jų tikrai nebuvo elfų karalystėse, žmonių apgyvendintose žemėse jie irgi neišvengiamai patrauktų dėmesį; iš kitos pusės, tai neturėjo būti ir kokie nors visiškai nelankomi užkampiai. Vieta, kur mes atsidurėme - puikus pavyzdys: pagrindinis kelias į pietus, pakankamai apleista, bet nepaisant to, labai svarbi vieta. Kažin, kiek svarbių pasiuntinių kadaise nepasiekė savo tikslo?
- Juk nenori pasiūlyti mums patiems keliauti į kokį užkampį… - sušuko Aiquen, netyčia patraukdama į save aplinkinių dėmesį, ir nuleidus balsą užbaigė, - ir vėl susiremti su Neįvardijamojo kerais?
- Siūlau paprasčiausia dar kartą apmąstyti reikalą, - ramiai atsakė Ròwenmen, ištraukdama pusiau prirašytą pergamento gabalėlį ir kompaktišką kelioninį rinkinėlį rašymui.

Keliauninkai nutilo, kiekvienas galvodamas, kur galėtų slėptis kiti žiedai. Elfhild prisiminė Rohano pievas ir kaimus - taip gerai pažįstamus ir išvaikščiotus. Prisiminė net Fangorno miško kraštelį, kurį visai netikėtai išvydo vieną vasarą keliaudama žynės pavedimu.
- Ne, kiek pažįstu Rohaną, net ir mažai apgyvendintose vietose jokių medžių galiūnų nėra. Be to, Rohane gandai sklinda taip greitai, kad net žirgas vos pavytų, todėl jei koks keliauninkas paslaptingai pradingtų, apie tai būtų prišnekėta daugybė pasakų pasakėlių. Jų negirdėjau. Šiaurrytinį rohano pakraštį saugo - bent taip manau aš - senasis Fangorno miškas. Jame glūdi daugybė paslapčių, tačiau nuo Žiedo karo žmonės nustojo jų bijoti, nors per daug irgi nesiartina.
Elfhild reikšmingai nutilo ir pasilenkė prie savo ryšulio.
- Jei norime planuoti žiedų paiešką, mums reikia žemėlapio, - kimstančiu nuo atšiauraus oro balsu tarė rohanietė. Kai vėl atsisėdo, rankose turėjo aptriušusį pergamentą. - Štai, pažiūrėkit. Jūs vis tiek jame gaudotės geriau nei aš.
Žemėlapis buvo tuoj išvyniotas ant Starlin kelių ir visi į jį sužiuro. Jis aprėpė Gondoro, Rohano žemes nuo jūros iki pat Ūkanotųjų kalnų, taip pat nemažą juostą rytinio Anduino kranto. Exon nuo grindų prie židinio atnešė anglies gabalėlį ir vieta, kur buvo nugalėtas Gluosnis, tuoj buvo apvesta juodu apskritimuku.
- Puiku, - kalbėjo Starlin. - Čia paryškinti visi didesni ir mažesni keliai, todėl galime juos paeiliui apsvarstyti. Siūlau pradėti nuo Anduino pakrančių. Juose dažnai auga galingi medžiai. Keliai ten visi seni - o tokių mums ir reikia - tačiau jų nedaug.
- Prisimenu, - netikėtai įsiterpė rohanietė, - dar visai neseniai, keliaudama Ithiliene, porą dienų prieš patenkant į Gluosnio nagus, apsistojau viename kaimelyje... jis buvo... į pietus nuo smuklės. Žmonės priėmė svetingai ir vakare šnekėjau su jais apie vietos papročius ir gyvenimą. Kalba ilgainiui pakrypo apie vietines legendas ir pasakas. Apie Gluosnį ir smuklę neišgirdau nieko - matyt, jis tokias kiaulystes krėsdavo ne taip dažnai - tačiau kaimelio gyventojai paslaptingais veidais pasakojo apie kitapus upės, Pelargiro pusėn, atokioje pelkėje pasirodžiusius vaiduoklius. Per tą pelkę ėjęs labai senas ir pavojingas kelias, anais laikais naudotas pasiuntinių, nešusių slaptas žinias iš Pelargiro į Gondoro sostinę. Kaimiečiai pasakojo, kad nors kelias nebenaudojamas, keli keliauninkai juo ėję norėdami vietovę ištirti, tačiau juos pačiupo ir nuskandino šmėklos. Netikėjau tuo, maniau, kad eilinė legenda, tačiau ar jums tai neprimena mūsiškio Gluosnio?

- Primena, - linktelėjo Starlin ir pasikąsė pakaušį. - Na, turime vieną galimą vietą, - anglimi pažymėjo galimą žiedo galios pasireiškimo teritoriją. - Dar kokių idėjų turite? - ir, nelaukdama atsakymo, pridūrė: - Aš turiu. Medis ir galios žiedas - jau savaime neįprasta kombinacija. O ką, jeigu mažųjų žiedų gavo ir ereliai? Prisiminiau vieną istoriją apie visiškai kitą regioną - Mėlynuosius kalnus. Na, kur buvo senosios dvorfų kasyklos. Seniai seniai gyvenau Lindone ir iš ten iškeliavau gerokai prieš Žiedo karą, bet kartą sutikau seną pažįstamą. Jis jau rengėsi visam laikui palikti Viduržemę, buvo aiškiai paveiktas blėsimo... Paklausinėjau, ar daug Lindono elfų jau išvyko - domėtis "naujienomis" nebūtų prasmės, vis tik gimtinėje nebuvau per tris tūkstančius metų. Jis papasakojo jį itin sudominusią istoriją apie vieną miestelio įžymybę - moterį, ne elfę, išėjusią iš proto. Viskas, ką iš jos sugebėjo išgauti, - kad gyveno Ered Luine ir kad ją užpuolę paukščiai. Sako, visą kalnų kaimelį išnaikinę, tik ji pasprukusi ir po klajonių pasiekusi elfų gyvenvietę. Be to, iš paukščių apibūdinimo elfai supratę, kad tai buvo ereliai - šiaip taikūs Manvės pasiuntiniai. Tai buvo prieš penkiasdešimt metų, gan senokai. Ką manote?

Bendražygiai nespėjo atsakyti, nes sargybinių vyresnysis, priėjęs prie keliauninkų, atsisuko į Aiquen ir tarė:

- Matau, turite su savimi bardę. Gal nepasirodysiu pernelyg nemandagus, jeigu paprašysiu truputį praskaidrinti mums nuotaiką? - Jis nusilenkė. - Nesate nusiteikusi dainuoti, tai akivaizdu. Bet labai norėtume išgirsti kokią nors giesmę apie karalių Elesarą.

Aiquen neužteko sudainuoti „Mano Karaliau, ranką ištieski“ – besiklausantieji išprašė dar ne vieną dainą. „Aš buvau laisvas, visada laisvas...“ – Rómenwen krūptelėjo, išgirdusi šiaurinių rytiečių, kurių kraštuose taip ilgai gyventa, baladę. „Kažkas išvertė...“. Melodija ramią židinio liepsną pavertė besiplaikstančiu, neaptemdytu metų miglos laužu gūdžiame eglyne. „Devynerius metus gyvenai šalia mūsų. Galėsi dirbti ir valgyti su mumis, priimti į pasaulį ateinančius mūsų vaikus ir išlydėti išeinančiuosius. Kai būsi, kaip kiekvienas iš mūsų kartą gyvenime, bėgusi vilko kojomis su vilkais, kaukusi vilko balsu su vilkais, vilko nasrais plėšiusi grobį su vilkais, susituokusi su vienišu vilku...“ – vėl aidėjo stebėtinai skambus mažos moterytės, žiniuonės, balsas. Elfė guosdavosi, kad tai, kas įvyko tada, buvo tik žolelių iššaukta haliucinacija. Dabar ji nebebuvo tikra.
Kai Aiquen baigė, dar ilgai niekas neišdrįso sudrumsti tylos. Pagaliau Rómenwen, kuriai norėjosi išblaškyti kaip visada ne laiku prabudusius prisiminimus, tarė:
– Elfhild ir Starlin papasakojo tikrai įdomių nutikimų. O aš pernai Itilijene apsistojau nakvoti pas prastokai matančią bobulę. Štai ką ji sakė: „Vaikeli, gerai, kad nenuėjai į trobelę kitapus uolų. Keista moteriškė ten gyvena: kai prieš daugelį metų išvyko, jauna ir raudonskruostė buvau, kai grįžo – susenau, o ji nė per nago juodymą nepasikeitė. Sako, savo trobai rąstus ji nukirto ir sukrovė, vien galios giesmes giedodama. Toje troboje pilna varlių, žiurkių, vilkauogių, žalčialunkių ir durnaropių pridžiovinta. Gali ji žmogų pagydyt, bet supykusi ir numarint galėtų. Mano dukterėčia ją mėnesienoj miške sutiko ir vos namo išsigandus parbėgo – raganos plaukai piktąja Minas Morgulo šviesa švyti!“
Po keleto akimirkų kvatojo ne tik Starlin, bet ir visi neseni jos svečiai. Jie nenutilo net tada, kai pasibeldęs į vidų įsispraudė sulytas vyriškis. Nusiėmęs gobtuvą, jis tarė:
– Minas Tirito sargybiniai! Šiuo raštu esu įpareigotas surasti šiame mieste dažnai besilankančią dainininkę Aiquen. Raštas įpareigoja jus padėti, todėl nuolankiai prašau rytoj apklausti visų užeigų savininkus ir kitus, galinčius apie ją žinoti.
Keliauninkai nustebę susižvalgė. Aiquen santūriai šyptelėjo ir tarė:
– Jūsų paieškos baigtos, gerbiamasis. Kokie gi vėjai jus čia atpūtė?

-Galiu atsakyti aš,- šyptelėjo paskui sargybinį pro duris įėjusi elfė.Židinio liepsnos atšvaitas krito ant jos blyškaus aukso spalvos plaukų.-Karaliaus Elesaro gedi visas Viduržemis, ir jį apdainuoti prašo visų dainių.Gerbiamoji Aiquen, jaunasis Rohano Marko karalius prašo jus nuvykti į jo rūmus ir už gerą užmokestį ilgą laiką pabūti jo rūmuose ir parodyti, ką sugebate.Jei sutinkate, išvyksite rytoj ryte su didelie vilkstine bei keliais kitais jūsų amato broliais.Jūs sutinkate?

Aiquen stovėjo priblokšta ir nevalingai glostė savo liutnią. Po akimirkos atsipeikėjo ir prašneko:
- Na, jei man tenka tokia garbė, bardės prigimtis neleidžia atsisakyti. Netikėta man visa tai, - ji atsisuko į kelionės draugus ir peržvelgė jų mieguistus veidus, - todėl nepykit, kad palieku. Sėkmės ieškant žiedų! Gal dar kada susitiksim... - žaismingai šyptelėjo, perbraukė pirštais stygas ir garsui nespėjus išblėsti mikliai susirinko daiktus ir iškeliavo pro duris. Pasigirdo tolstantis sargybinio, pasakojančio bardės būsimos kelionės smulkmenas, balsas.
Kambaryje šurmulys vėl suūžė kaip seniau. Elfhild nusižiovavo ir užniūniavo ką tik girdėtą dainą.
"Nežinojau, kad Aiquen tokia garsi. Pamanyk sau, Rohano karalius į savo menes kviečia!" - mergina nusistebėjo mintyse. Pakėlusi akis, ji pastebėjo prie įėjimo vis dar stovinčią elfę. Keisčiausia, kad ši mąsliu žvilgsniu apžiūrinėjo keliauninkus. Tai pastebėjusi, Starlin pamojo ranka ir nedrąsiai prašneko:
- Ar kuo galime padėti, gerbiamoji?

-Aš vardu Coranar,-linksmai prisistatė elfė, priėjusi prie jų, bet visiems buvo aiškai matyti, kad ją sudomino užuomina apie žiedus, bet Coranar pradėjo visiškai nuo kito.-Keliavau iš Rohano ir buvau apsistojus čia, bet turėjau trumpam išeiti su reikalais, tad pataikiau grįžti su vilkstinės vadovu.O dabar....-ji palinko prie taip, kad niekas negirdėtų, ką elfė šnabžda, bet jos kalbą vargiai girdėjo ir elfai, o žmonės geriausiu atveju tesuprasdavo kas trečią žodį, bet sargybiniai tikrai negirdėjo jų planų, kuriuos elfė neblogai žinojo.-Jūs ruošiates ieškoti keliančių grėsmę žiedų.Tikriausiai mažųjų, nes didžiųjų jau seniai nebėra.Aš žinau vieną tikslią vietą, kur tikrai siautėja kažkoks piktas žiedavaldis, ir dar daug gandų, pasakojimų bei padavimų, kur yra piktam naudojami žiedai,- Coranar atsikvepė ir įsitaisė prie jų patogiau.-Vargu ar verta pasilikti mieste, nes gedulas truks ilgai, ir Eldarionas bus užimtas.Aš turiu visą kaimenę rohanietiškų-elfiškų žirgų.Ar norėsite keliauti su manimi ieškoti žiedavaldžio, ar veiksite mieste?-elfė nutilo, davusi draugams laiko apsvarstyti šį pasiulymą.Klausimas pakibo ore.

Sulinkusi žmogysta artinosi prie sargybinės .Dėl lietaus žmogelis buvo permirkęs iki paskutinio siūlelio.Jis jau norėjo belstis į duris , bet staiga durys prasivėrė pro jas išėjo bardė ir sargybinis .Bardė nesustodama tarškėjo kažką sargybiniui.Praėję pro senį , lyg jo nebūtų , jie nuėjo savais keliais.Durys užsidarė." Ko čia tik nėra , šitoje prakeiktoje virtovėje"- pamanė senis . Senukas nusispjovė , tada pasibeldė į duris.
Keliauninkų pažįstamas sargybinis pakilo:
- Negi dar vienas ....Sargybinis atvėrė duris:
- Ko nori seni? - pasigirdo rūstus kareivio balsas.
- Būkit maloningi leiskit prisiglausti pas jus.Aš visas permirkęs, pavargęs ir sušalęs .Leiskit man tik pernakvot...,-pavargusiu balsu švokštė senis.
- Čia ir taip maža vienos , tavęs tik čia betrūko , tokio valkatos mes nepriimsim! ,-piktai pasakė kareivis.
Seniokas palinko į kareivį , pradėjo kažką jam šnabždėti.Sargybinis dar bandė priešintis, bet senis kažką davė kareiviui ir šis pagaliau maloniu tonu tarė :
-Žinoma , galite pasilikti .
Senyva žmogysta iki tol stovėjusi tarpduryje , įėjo į vidų.Jis nusiėmė gobtuvą dengusį jo veidą.Blyški šviesa apšvietė jį : senis buvo vidutinio ūgio ,kuprotas, tankiai sužėlusi ir pražilusi barzda siekė jo krūtinę .Jo akys buvo didelės , išsišokę skruostai darė veidą kampuotą , o nosis labiau priminė varno snapą.Veidas buvo išraižytas daugybės raukšlių , jam galėjo būti per šimtas ir daugiau metų , bet vienas dalykas glumino jo juodos akys buvo panašesnės į dvidešimtmečio jaunuolio nei į nukaršusio senio , jos spindėjo jaunyste .Barzdočius buvo apsirengęs paprastai: ruda abita dengė jo kūną , jis buvo susijuosęs storu odiniu dvieiliu diržu už kurio buvo užkištas nedidelis žvilgantis , berods nykštukų pagamintas kirvis.Nugarą slėgė sunki kuprinė.
Jis apsižvalgė . Jo žvilgsnis užkliuvo už elfų : "Prakeikta tauta , jų net čia yra " - mintyese tarė senis.Nejučiomis jis sugriežė dantimis.Senis prisiartino prie keliauninkų sedėjusių prie židinio :
- Sveiki keliauninkai , tebūna jum šilta ugnelė , gal galėčiau prisėsti prie jųsų?Senis dar kartelį nužvelgė keliautojus , bet stengėsi išvengti elfų žvilgsnio.
- Na ką gi truputį pasispausime , gal ir atsiras tau vietos.-tarė Starlin
- Ačiū , - tarė senukas, - berods būsite keliautojai kaip ir aš .Senis lengvai švystelėjo kuprinę ant žemės .Pasigirdo skardus metalo žvangėjimas. Senukas atsisėdo.
- Aš esu Mazarianas , atsiprašau jog neprisistačiau iš karto jūs visi buvote tokie susimątę , net sugluminote mane , na gerai nekvaršinsiu jūsų galvų savo kvailom šnekom... , - senis šyptelėjo ir įsmeigė akis į židinį.Vėl stojo tyla....

Nors senis, prisistatęs Mazarianu, nusisuko, Starlin nusprendė, kad būtų blogas tonas taip ir neprisistatyti patiems.
- Garbusis, - atsistojo elfė. - Kadangi taip mielai atskleidėte mums savo vardą, manau, turėtume pasakyti ir savuosius. - Mazarianas atsisuko, bet į elfę žiūrėjo nelabai patikliai,- Aš - Starlin, - kiek galėdama švelniau pasakė ji.
- Elfhild, - linktelėjo rohanietė.
- Laiqualasse, - burbtelėjo šviesiaplaukis.
- Romenwen, - linksmai šyptelėjo paskutinė.
- Ir Coranar, - staiga prašneko naujoji atvykėlė, ir visi pasijuto nejaukiai. Kas ji? Iš kur žino apie jų bėdas, tikslus, planus? Ar žmogus, išsivedęs visų drauge tapusią Aiquen, - jos bendražygis?
Starlin vėl kreipėsi į Mazarianą:

- Kaip atspėjote, esame keliautojai. Na, netrukdysime daugiau. Ilsėkitės, jei esate pavargęs.

Tada nepatikliai nužvelgė Coranar ir atsisuko į kompaniją. ,,Ką daryti?" - meldė atsakyti jos žvilgsnis.

Exon turbūt nutarė elgtis atsargiai, nes pati neprisistatė. Stojusioje nejaukioje tyloje Rómenwen beveik susinervino. „Negi šita Coranar mus šnipinėjo? Tokiame lietuje? Ir po to be užuolankų viską atskleidė? Ech, tas jaunimas.“ Laimei, apyrankė elgėsi ramiai. Nekreipdama dėmesio į senelioką, elfė tarė:
– Gerbiamoji Coranar, padarytumėte mums didelę paslaugą, jei paaiškintumėte, kodėl pateikėte tokį netikėtą pasiūlymą ir kodėl manote, kad jis galėtų mus sudominti?
– Jūsų tikslas – šaunus, manau, kad visiems būtų geriau, jei jis būtų kuo greičiau pasiektas. O gal klausiate, iš kur viską žinau? Mano nuojauta neretai nustebina aplinkinius, – šyptelėjo elfė.
Rómenwen neslėpė įtarumo:
– Žinia, mes galime perskaityti vienas kito mintis, taipogi suprasti žmonių mintis. Vienų šis sugebėjimas – puikus, o kitų – visai menkas. Tačiau tai galioja tik toms mintims, kurias vienas asmuo pats nori perduoti kitam asmeniui.
Ji nutarė neminėti reiškinio, su kuriuo retai kam teko susidurti. Trečiajame amžiuje sutikusi senokai nematytą Elrondą, elfė pastebėjo, kad retkarčiais nugirsta vieną kitą mintį, kuri tikrai nebuvo skirta jai (be to, ji niekad nepasižymėjo šios srities gabumais). Tai kartojosi ir kitų susitikimų metu. Galimas paaiškinimas atėjo į galvą tik prieš porą dienų: Elrondas turėjo žiedą. Ji turėjo žiedų (bent jau vieno žieduko) kalvio nukaltą apyrankę...
Coranar atsakė ne iš karto:
– Suprantu, manimi nelabai lengva patikėti. Bet juk nereikia skaityti minčių, kad pagalvotum, jog ieškoti žiedų gali ne tik tie, kurie jais prekiauja.
Rómenwen tikėti ir neketino. Starlin žvilgsnis, rodos, sušvelnėjo. Laiqualasse buvo užsisvajojęs, tarytum tik dabar suvokė, kokia švelni ir šilta buvo jam už nugaros ant žirgo snaudusi Aiquen. Elfhild atrodė šiek tiek išsigandusi, Exon – budri ir pasiruošusi priimti bet kokį iššūkį. O Mazarianas, vos tik buvo paminėti žiedai, prabudo iš beprasidedančio snaudulio ir ėmė muistytis ant suolo, žvilgčiodamas į visus blyksinčiomis akimis.

-Kas ir kodėl netiki elfe?-Coranar akys gąsbinančiai žybtelėjo, bet tai nereiškė nekantrumo ar piktų kėslų.-Ar jau iki tiek nusirito pasaulis?Kaipgi aš galėčiau jums pakenkti?Sakiau- nesu žiedvaldžio užkerėtoji, esu jo priešė.Iš mažos jūsų draugės užuominos galėjau nuspėti jūsų tikslus ir jų priežastį,-staiga nutilusi Coranar aiškiai susidomėjo Romenwen apyranke.Ši pasijuto nejaukiai, kai elfė ėmė tiksliai nupasakoti apyrankės veikimą.-Gondolino metalas?Būtet jis visada įspėdavo apie pavojų ir jo nebūdavo įmanoma apgauti, ar ne?Aš jums pateikiau jus dominantį pasiulymą padėti jums surasti ir nukenksminti žiedus, ir visi be reikalo netiki manimi.Visai be reikalo,-elfė lengvai stryktelėjo iš vietos ir elfiškai atsisveikinus nuėjo miegot.Draugai gavo laiko apsvarstyti pasiūlymą-visą naktį.Vieno iš jų pašauktas sargybinis patvirtino, kad Aiquen išvykstanti dainuoti Rohano karaliui, bet visai nieko nežinojo apie Coranar.Ar ji karaliaus, susidomėjusio Aiquen balsu pasiuntinė, ar ja galima pasitikėti, iš kur ir kas ji-draugai gavo spėlioti patys.

Maziarinas įdėmiai klaussė viso Coronar ir keliauninkų pogalbio.Išgirdus jog Romenwen turi stebūklingąją apyrankę seniokui nugara nuėjo pagaugais: "Velnias nuo vilko bėgdamas užšokau ant meškos . Ta elfė turi tą baisią apyrankę ,ir aš galiu būti išduotas anksčiau nei išsiduosiu pats . Reikia kažką daryti..." Coronar išėjus Mazarianas nutarė prabilti:
- Aš labai atsiprašau , - senio balsas buvo švelnus , - gal tai ir ne mano reikalas , bet norėjau pasiteirauti , ar jūs kartais neieškote silpnesnės galios žiedų?
Į jį atsisuko visi keliautojai .Senukui pasidarė nejauku.Tai buvo lyg naujas smūgis keliautojams. "Nejaugi dar vienas kuris žino apie žiedus ir mūsų tikslus?" - šis klausimas keliatojams kėlė didžiausią nerimą.
Mazarianas nelaukė atsakymo jam ir taip buvo aišku , užteko pasižiūrėti į išblyškusius kai kurių keliautojų veidus.Jis suprato :galbūt jie žino kur yra kiti prakeiktieji žiedai....

Elfhild sėdėjo visai suglumusi. Štai pasirodo net du nepažįstami žmonės, įsikuria ir taip perpildytoje sargybinėje (rohanietė akimis palydėjo iš kambario išžingsniuojančią elfę) ir, negana to, klausinėja apie žiedus! Ar tai sutapimas, ar galbūt galios žiedai Viduržemėje pradėjo veikti taip aktyviai, jog pritraukė ne tik jų dėmesį, ir dabar tokių medžioklių kaip jie klaidžioja nebe keli ir ne dešimt?
Mergina bandė pažvelgti į viską ramiu protu. Tarkim, keistoji elfė nugirdo juos šnekant... bet ne! TIEK ji negalėjo girdėti, nebent būtų ilgokai sėdėjusi už durų. Bet mes kalbėjome tyliai. Be to, teigia atvykusi kartu su pasiuntiniais, išsivedusiais Aiquen, vadinasi, už durų sėdėti nebuvo kada. Galų gale, jos pasiūlymas pernelyg keistas. Iš kur ji turi kaimenę žirgų? Ji žino vieno žiedo buvimo vietą, o mes - net dviejų, kodėl turėtume pradėti būtent nuo jos siūlomo? Kodėl jis jai taip parūpo?

Elfhild pajuto silpną kumštelėjimą į šoną. Atrodo, šitaip sėdėdama nuleidusi galvą ji bus dalį minčių ištarusi garsiai - ir nors šurmulys aplink nerimo, žodžius galėjo nugirsti keistasis senis. Reikia saugotis. Ji pažvelgė į jo akis, tačiau nesuprato, ką jose mato - išgąstį, susidomėjimą ar klastą.
Pirmoji atsargiai (matyt, galvojo tą pat, kaip ir rohanietė) prabilo Starlin:
- Galbūt ieškome, o gal ir ne. Kodėl Jums tai rūpi?
Senis, atrodo, vengė žiūrėti tiesiai elfei į akis.
Prie židinio priėjo sargybinis ir įmetė dvi sausas malkas. Nuo jų pakilo dulkės ir Elfhild griausmingai nusičiaudėjo, tarsi pabudindama draugus iš keisto apmąstymų snaudulio.

Exon ramiai stebėjo įvykius iš šalies. Jos poelgis, berods, nesutrikdė nei vieno iš bendražygių – matyt, nepaisant nerupestingų Coronar žodžių, įtarimų nestokojo visi. Tačiau elfų tarpusavio pasitikėjimo klausimą jį paliko spręsti patiems elfams – išties, jiems geriau žinoti apie neįprastas Gondolino (ar kaip jį ten?) metalo sąvybes, minčių skaitymą ir panašius dalykus.
“Gaila, kad nespėjau šnektėlti su Aiquen, - pagalvojo jinai. – Nereikia taip lengvabūdiškai elgtis su rytiečių giesmemis, kaip su įprastomis dainomis. Sako, kad iš pačių žemės bei vejo kilę kerai slypi jų senoviniuose rimuose. Štai ir priviliuojo sau – netikėtą kelionę, mums – nekviestus pakeleivius.”

- Nes ne tik jūs ieškote tų žiedų, - atsakydamas į Starlin klausimą, vėl prabylo Mazarianu pasivadinęs įtartinas senis. – Ir ne visi ieško jų dorais tikslais.
Bendražygiai persižvelgė. Exon atsistojo arčiau, atsirėmus į židinį beveik Mazarianui už nugaros. Senukas kaip senukas: žilas, barzduotas, kupruotas, bet kažkas jai vis tiek kėlė ypatingą neramumą. Ir į akis vengė žiūrėti… Nors pas kai kurias tautas taip yra įprasta, bet kažin…
“Akis, - staiga suprato jinai. – Tokios jaunos akis senio veide. Kad aš triskart pašokčiau ir dukart nusileisčiau, kur aš jau mačiau panašų dalyką?!”
- Ką jūs turite omeny? – paklausė Rómenwen. – Tiesą sakant, iki šiandien net neįtarėme, kad apie mažuosius žiedus Viduržemėje žino tiek daug asmenų.
- Nebent išskyrus vieną garbingo amžiaus keliauninką Pietų Itiliene, - netikėtai prašneko Exon, privertus Mazarianą atsisukti, – iš kurio taip pat teko išgirsti daug įdomių minčių apie erdvėlaikį. Gal kartais ir jums teko jį pažinoti, gerbiamasai?
Exon atsiminė. Ir anksčiau turėjo panašių įtarimų, o Mazariano žodžiai apie kitus žiedų ieškotojus tik patvirtino jas. Senasis smuklininkas toli gražu nebuvo atsitiktinis keliauninkas; žinojo apie žiedus, įtarė, kaip galima pasipriešinti jų galiai, o gal net ir siekė jais pasinaudoti savo tikslams.

Po Exon žodžių Mazarianui trenkė lyg žaibu , jis pastebėjo jos veriantį žvilgsnį , bet tai tik dar labiau jį suglumino :
- Erdvėlaikis ... Itilienas ... sumikčiojo senis , - atrodė jog jis pasimetė , bet senis pasistengė susitvardyti ir už slėpti jaudulį , - ne deja nesu to girdėjęs , o Pietų Itiliene lankiausi labai seniai ...- šįkart ramiai dėstė kupročius.Senis pasirėmė ranka smakrą ir įsmeigė akis į židinį , kad nereikėtų žvelgti keliautojams į akis.
- Matot apie tuos žiedus žino truputėlį daugiau asmenų nei jūs manot.Orkai taip pat ieško tų žiedų , bet manau jie yra per buki kad suprastų kur jų ieškoti ir ką su jais daryti nors drįsčiau teigti jog kas nors jiems vadovauja , bet neverta nerimauti , jie šiuose kraštuose nepasirodįs , taip pat jų ieško pavieniai žmonės įvairiausio plauko perėjūnai , kariai , valkatos ir taip toliau, bet tokių nėra daug ir jie nemėgsta dalintis savo žiniomis.
- Bet aš turiu jums pasiūlymą , - kiek maloniau tarė Mazarianas, aš žinau kelias vietas kur galbūt yra tie žiedai , bet jūs turėsit man padėti iki ten nusigauti ir juos sunaikinti , nes aš vienas senas paliegęs senis tikrai nieko nepadarysiu , o jei tie žiedai pateks orkai tai bus galima laukti tik nelaimės ...Jūs paklausite kodėl aš jum nepažįstamiem žmonėm siūlau tai?Manau jum neprošal būtų finansinė parama nes tokie žmonės glaudžiasi tokioj būdoj lyg jie negalėtų pernakvoti geriausiuose apartamentuose, be to tarp jūsų yra elfų o elfai , žinia , patikima tauta...
Nors dėl tos elfės kuri siūlo kaimenę arklių suabejočiau...Dar neteko matyti kad elfė siūlytų kaimenę arklių ... Na kaip? - senis truputį pakreipė galvą į šalį , nes seniui įsiskaudo akys žiūrint į židinį. Židinys lyg nekreipdamas į ore tvyrantį nerimą , degė toliau , ne vienas keliatojas žvelgė į jį lyg klausdamas ką daryti , bet židinys tylėjo ir rodė keliauninkam šaipydamasis savo liepsnos liežuvius ...
Keli kareiviai tarškėdami ir barškėdami išėjo . Buvo jau daugiau nei po vidurnakčio ...

Rómenwen pagalvojo, kad Mazarianas labai primena jo minėtus perėjūnus ir valkatas. „Patikima tauta“ nuskambėjo per saldžiai. Blykstelėjo niekada tikrovėje nematytos prosenelės akys... „Ant kabliuko užkibtų nebent toji minčių skaitytoja. Jei tiek sugeba, galėtų išaiškinti šio keistuolio kėslus. Jis tikrai kažką žino, tik ne viską sako. Bet gali mus atvesti prie tikslo.“ Starlin tarė:
– Jūsų pasiūlymas įdomus. Ar žiedų buvimo vietos, kurias minėjote, kartais ne Pelargire ir ne Ered Luine?
– Ne... Teko girdėti tas pasakas apie Pelargirą, bet laikau jas tik pasakomis,– suniurzgė senis.
– Coranar sakė žinanti žiedavaldžio veikimo vietą. Galbūt rytoj išsiaiškinkime, ar neturėjote omeny tų pačių kraštų? Rytas už vakarą protingesnis. Tada ir susitarsime, kur mums keliauti.
– Tik nepamirškime grąžinti žirgų. Galėjom ir šįvakar, nereiktų vargšams šalti lietuje,– pasiskundė mieguista Elfhild.
– Būtinai, o kol kas eikim miegoti, – tarė Starlin, tiesdama ant grindų iš ryšulėlio ištrauktą paklotą. – Atrodo, laisvų kambarių nakvynei nebėra, antraip apie juos kas nors būtų užsiminęs.

Mazarianas susirangė prie židinio, sunkiąją kuprinę pasikišęs po galva. Exon kardą pasidėjo šalia savęs. Elfhild beveik nepabusdama nuvirto ant Starlin patiesto apsiausto. Elfai irgi sugulė – taip visgi patogiau. Rómenwen mąstė. „Pasakojama, kad Galadrijelė galėjo suprasti ne tik tas mintis, kurias kitas jai norėjo perduoti. Nežinia, ar todėl, kad ji turėjo žiedą. Gal Coranar turi kokį magišką įrankį? Gal jos sugebėjimas – įgimtas? Nepanašu, kad ji turėtų piktų kėslų, tačiau nežinome, ar ji nėra išnaudojama kokio nors piktavalio. Įdomu, ar apyrankė nepadėtų suprasti jos slaptų minčių? Elrondo atveju veikė, deja, neteko pakankamai ilgai pabendrauti su Galadrijele. Logiška, jei apyrankė leistų suprasti sustiprintą minčių skaitymo sugebėjimą turinčiojo mąstymą – toks asmuo gali būti pavojingas, o ji perspėja apie pavojų.“ Visi jau giliai miegojo. Rómenwen kelis kartus giliai įkvėpė. Sąmonėje neturėjo likti nė vienos žodžiais išreikštos minties, nė vieno vaizdo, susijusio su šių dienų įvykiais. Prieš akis pamažu iškilo ramus miško ežeras. Vos įžiūrimos bangelės teliuškavo prie žolėto kranto. Prie mirkstančios šaknies plūduriavo sraigė... Elfė kuo tyliau pakilo ir pravėrė duris į Coranar kambarėlį – laimei, vyriai buvo sutepti. Miegančioji dabar atrodė dar jaunesnė – turbūt neturinti nė trisdešimties. Plačiai atmerktos akys po ilgomis blakstienomis žvelgė į sapną. Rómenwen sutelkė visą dėmesį. Ežeras virto bekrašte žalia jūra. Coranar savo sapne šuoliavo per pievą. Ji buvo mearas, baltas žirgas, greitas kaip vėjas, kvepiantis ankstyva vasara. Rómenwen žengė pievon, tarsi tamsus šešėlis vidury skaisčios dienos. Žirgas sustojo priešais, akys nerimastingai žvilgčiojo į visas puses, bet kanopos tarsi priaugo prie žemės. Šešėlis tarė:
– Vaike, ar nemanai, kad turėtum daugiau draugų, jei neatskleistum savo talento kiekvienam sutiktajam? Kas norės ilgiau būti su ta, kuri perskaito jai neskirtas mintis ir dar apie tai kaskart praneša? Argi mama tau taip nesakydavo, kol dar nebuvo išplaukusi į Vakarus?
– Sakydavo... – atsiduso pro miegus jaunoji elfė.
– Jūs dar susitiksite. Būtinai, – tyliai pratarė Rómenwen. Ji pataisė nuslydusį apklotą, atsargiai užvėrė duris ir atsigulė, šįkart žengdama į nuosavą sapną. Ji vėl buvo vilkė, kaip prieš daugybę metų, vėl jautė garuojančio miškinės kumelaitės kraujo skonį...