Leaf by Niggle

Google:

Alan Alexander Milne, Teddy Bear:

Our Teddy Bear is short and fat,
Which is not to be wondered at.
But do you think it worries him
To know that he is far from slim?
No, just the other way about -
He's proud of being short and stout.

Žodžiu viskas aišku. Ir TORCe tą patį pasakė. Taip kad "just the other way about" yra vientisas išsireiškimas, o toliau jau viskas aišku. o aš net nežinojau nuo ko pradėti...

Galiu versti toliau

Na va, visai nedaug liko. Dar 4 su puse puslapio (be šito gabalėlio)

Niekelis vaikštinėjo, bet netinginiavo. Jis kruopščiai apžiūrinėjo vietoves. Medis buvo pabaigtas, nors Niekelis tapyti dar nebaigė: “Tiesiog priešingai, nei būdavo” – galvojo, bet Miške buvo nemažai nepabaigtų sričių, kuriose dar reikėjo padirbėti ir pamąstyti. Kiek buvo nuveikta, nieko daugiau nebereikėjo keisti, klaidų nebuvo, bet reikėjo tęsti darbą iki tam tikros ribos. Kiekvienu atveju Niekelis tiksliai žinojo tą ribą.
Jis prisėdo po labai gražiu tolimu medžiu, kuris buvo panašus į Didįjį Medį, bet gana savitas, arba tokiu būtų jei gautų šiek tiek daugiau dėmesio, ir svarstė, nuo ko pradėti darbą, kur jį pabaigti ir kiek reikės laiko. Jis negalėjo iki galo sudaryti plano.
- Žinoma! – sušuko. – Man reikia Parapo. Jis apie žemę, augalus ir medžius žino daugybę dalykų, kurių nežinau aš. Ši vieta negali likti tik mano nuosavu parku. Man reikia pagalbos ir patarimų – reikėjo jų gauti ir anksčiau.
Jis pakilo ir nužingsniavo į vietą, kur nusprendė pradėti veiklą. Nusivilko švarką. Tada mažoje, nuo vėjų ir žvilgsnių iš toliau apsaugotoje daubelėje jis išvydo gana suglumusiu žvilgsniu besidairantį žmogų. Jis rėmėsi į kastuvą, bet aiškiai nežinojo, kaip elgtis. Niekelis šūktelėjo:
- Parapai!
Parapas užsikrovė kastuvą ant peties ir užlipo pas Niekelį. Jis vis dar šiek tiek šlubavo. Jie nesikalbėjo, tik linktelėjo, kaip buvo įpratę daryti prasilenkdami skersgatvyje, bet dabar jie ėjo kartu, petys į petį. Niekelis ir Parapas be žodžių sutarė, kur tiksliai statys namelį ir sodins sodą , kuris atrodė būtinas.
Dirbant kartu paaiškėjo, kad iš jų dviejų savo laiką geriau tvarkė ir darbus atlikinėjo Niekelis. Kad ir kaip keista, jis labiausiai įsijautė į statybas ir sodininkystę, o Parapas dažnai klajodavo stebėdamas medžius, o ypač Medį.
Vieną dieną Niekelis plušo sodindamas gyvatvorę, o Parapas gulėjo šalia, ant žolės, ir atidžiai tyrinėjo gražią puikios formos geltoną gėlytę, augančią žalioje vejoje. Kažkada seniai Niekelis jų daug prikūrė tarp savo Medžio šaknų. Staiga Parapas žvilgtelėjo į viršų: jo veidas spindėjo saulėje ir jis šypsojosi.
- Čia tai bent! – jis prašneko. – Manęs čia tikrai neturėtų būti. Ačiū, kad mane užtarei.
- Nesąmonė, - atsakė Niekelis. – Nepamenu, ką sakiau, bet šiaip ar taip to neužteko.
- O taip, užteko, - paprieštaravo Parapas. – Tai mane ištraukė daug anksčiau. Tas Antrasis Balsas, žinai, jis mane čia atsiuntė; jis sakė, kad tu norėjai mane pamatyti. Aš tau už tai skolingas.
- Ne. Už tai tu skolingas Antrajam Balsui. Mes abu jam skolingi.
Jie ir toliau gyveno ir dirbo kartu, nežinau, kiek laiko. Neverta neigti, kad iš pradžių jie kartais nesutardavo, ypač kai būdavo pavargę. Nes pradžioje jie tikrai kartais pavargdavo. Jie pastebėjo, kad abiems buvo duota energetinio gėrimo. Kiekvienas buteliukas turėjo tokią pat etiketę: Kelis lašus su vandeniu iš Šaltinio prieš ilsintis.
Šaltinį rado Miško gūdumoje; Niekelis jį tik kartą buvo įsivaizdavęs, seniai seniai, bet niekada jo nenutapė. Dabar jis suprato, kad tai buvo tolumoje žibančio ežero bei viso, kas šalyje žaliavo, ištakos. Nuo tų kelių gėrimo lašelių vanduo pasidarydavo kaip žaizdą užtraukiantis vaistas, gana kartus, bet atgaivinantis; jis praskaidrindavo galvą. Atsigėrę jie vieni pailsėdavo, o tada vėl keldavosi ir jausdavosi linksmi. Tokiomis valandomis Niekelis galvodavo apie naujas nuostabias gėles ir augalus, o Parapas visada tiksliai žinojo, kaip juos pasodinti ir kur jie augtų geriausiai. Dar gerokai prieš pasibaigiant gėrimams jų jau nebereikėjo. Parapas nebebuvo luošas.

Darbui artėjant prie pabaigos jie vis dažniau leisdavo sau vaikštinėti po apylinkes, grožėtis medžiais ir gėlėmis, šviesomis ir formomis, ir išsidriekusia šalimi.Kartais jie kartu dainuodavo; bet dabar Niekelis juto, kad vis dažniau ir dažniau jo akys nukrypsta į Kalnus.
Atėjo metas, kai namelis dauboje, sodas, žolė, miškas, ežeras ir visa šalis buvo beveik pabaigta, taip, kaip jai pridera. Didysis Medis buvo pačiame žydėjime.
- Šį vakarą pabaigsim, - vieną dieną pasakė Parapas. – Tada eisime pasivaikščioti, tikrai ilgam.
Kitą dieną iškeliavo ir ėjo tiesiai per tolybes, kol pasiekė Kraštą. Jis, žinoma, nebuvo apčiuopiamas – nebuvo linijos, tvoros ar sienos, - bet jie žinojo, kad priėjo šalies ribą. Išvydo vyrą, panašų į piemenį; šis žingsniavo link jų, leidosi nuo žalių į Kalnus vedančių šlaitų.
- Ar jums reikia vedlio? – paklausė. – Ar norite eiti toliau?
Akimirką tarp Niekelio ir Parapo krito šešėlis, nes Niekelis žinojo, kad nori dabar pat tęsti kelionę ir (tam tikra prasme) privalo, bet Parapas eiti nenorėjo ir tam dar nebuvo pasiruošęs.
- Privalau laukti savo žmonos, - Parapas paaiškino Niekeliui. – Ji jaustųsi vieniša. Manau, ją turėtų atsiųsti paskui mane, anksčiau ar vėliau, kai ji bus pasiruošusi ir kai aš būsiu pasiruošęs ją priimti. Namelis jau pastatytas tiek, kiek sugebėjome; norėčiau jį jai parodyti. Manau, ji galės ten geriau įsikurti, padarys jį jaukesnį. Tikiuosi jai patiks ir ši šalis, - jis pasisuko į piemenį. – Tu vedlys? – paklausė. – Ar gali man pasakyti šios šalies vardą?
- Ar nežinai? – nusistebėjo žmogus. – Tai Niekelio Šalis. Niekelio Paveikslas, bent daugiausia jis, nes mažytė jo dalis dabar tapo Parapo Sodu.
- Niekelio Paveikslas! – nusistebėjo Parapas. – Ar tu visa tai sukūrei, Niekeli? Niekad nemaniau, kad tu toks protingas. Kodėl man nesakei?
- Jis seniai tai tau bandė pasakyti, bet tu nežiūrėjai. Tada jis teturėjo drobės ir dažų, o tu jais norėjai užlopyti savo stogą. Visa tai tu ir tavo žmona vadinote Niekelio Nesąmone arba Ta Terlione.
- Bet tada jis šitaip neatrodė, nebuvo tikras.
- Ne, tada tai tebuvo miražas, - atsakė žmogus, - bet tu būtum galėjęs jį pastebėti, jei būtum manęs, kad verta pabandyti.
- Aš tau nedaviau geros galimybės, - pasakė Niekelis. – Niekada nebandžiau paaiškinti. Vadinau tave Senu Ravėtoju. Bet koks skirtumas? Dabar mes kartu gyvenome ir dirbome. Viskas galėjo klotis kitaip, bet geriau nebūtų buvę. Be to, bijau, kad turiu eiti toliau. Manau, mes dar pasimatysime – turbūt dar yra daugybė darbų, kuriuos galime nuveikti kartu. Iki! – jis šiltai paėmė Parapo ranką, ji atrodė gera, tvirta ir sąžininga. Niekelis apsigręžė ir minutėlę žvelgė atgal. Didžiojo Medžio žiedai švytėjo tarsi liepsna. Visi paukščiai pakilę į orą skraidė ir čiulbėjo. Tada jis šyptelėjo, linktelėjo Parapui ir nueėjo su piemeniu.
Jis mokysis apie avių būdą, pažins aukštąsias ganyklas, žvelgs į platesnį dangų ir eis vis artyn, artyn prie Kalnų, visą laiką aukštyn. Negaliu spėti, kas jo jo laukė toliau. Net mažasis Niekelis savo senuosiuose namuose sugebėjo įžvelgti tolimus Kalnus, jie buvo paveikslo pakraštyje, bet kokie jie iš tikrųjų ir kas už jų slypi pasakyti gali tik tie, kurie jau įkopė.

Gali atrodyti, kad čia jau pabaiga, bet ne. pakentėkit, dar du puslapiai tada viską iš naujo redaguosiu, tada duosiu paredaguoti Starlin, tada gal dar galės Indraja paredaguoti, ir galų gale bus galima į puslapį patalpinti

Ar galima visa tai perkelti pas save į Wordą.Ar nebus problemu del autorinių teisių?

kaip ir nebus (bet šiaip turbūt toks teksto spausdinimas viešai savaime yra kokių nors teisių pažeidimas) tik gal palauk kol tekstas bus užbaigtas ir suredaguotas, kam dabar kelt...
beje pati turiu worde, galiu nusiųsti jei reikia

Nekantrauju ir tikiuosi

Lygiai, kaip ir aš 😉 Nuostabi istorija, tik truputį liūdnoka...
(Norėčiau žinoti, į kokį paveikslą aš nukeliausiu iš šio pasaulio )

- Manau, jis buvo kvailas žmogelis, - pasakė Tarybos Narys Tompkinsas. – Tiesą sakant, bevertis; visiškai nenaudingas Visuomenei.
- Na, nežinau, - svarstė Atkinsas, nesvarbus žmogus, tik mokyklos direktorius. – Nesu tuo toks tikras; priklauso nuo to, ką laikote naudingu.
- Jokios praktinės ar ekonominės naudos, kalbėjo Tompkinsas. – Drįstu sakyti, iš jo galėjo išeiti neblogas kokios nors srities darbininkėlis, jei jūs, direktoriai, gerai atliktumėte savo darbą. Bet neatliekat, taigi atsiranda tokių nereikalingų žmonių. Jei valdyčiau šią šalį, pristatyčiau jį ir panašius į jį prie kokio darbo, kuriam tinka – plauti indus valdiškoje virtuvėje ar panašiai – ir prižiūrėčiau, kad dirbtų tinkamai. Arba išmesčiau juos. Jau seniai reikėjo išmesti jį.
- Išmesti? Nori pasakyti, būtum jį išsiuntęs į kelionę anksčiau negu priklauso?
- Taip, jei nori vartoti tą seną bereikšmį išsireiškimą. Įstumti jį pro tunelį į didįjį Sąvartyną – tą norėjau pasakyti.
- Vadinasi, manai, kad tapymas visai nieko nevertas, nevertas išsaugoti, tobulinti ar net naudoti?
- Žinoma, tapyba gali būti naudinga, - atsakė Tompkinsas. – Bet iš jo paveikslų naudos neišpeštum. Kur pažvelgsi, pilna jaunų drąsių žmonių, nebijančių naujų idėjų ir naujų metodų. Nėra tokio senamadiško šlamšto. Asmeninės svajonės. Jis nebūtų sugebėjęs sukurti efektingo plakato, jei reikėtų gelbėti savo gyvybę. Vis žaidė su lapais ir gėlėmis. Kartą paklausiau jo, kodėl. Jis atsakė, kad jam jie dailūs! Ar gali tuo patikėti? Jis pasakė dailūs! “Nejau virškinimo ir lytiniai augalų organai?” – paklausiau; ir jis neturėjo ką atsakyti. Kvailas niekalas.
- Niekalas, - atsiduso Atkinsas. – Taip, vargšas žmogelis, jis taip nieko ir nepabaigė. Na, bent jo dorbės buvo “geriau panaudotos” po to, kai išvyko. Bet nesu tuo toks tikras, Tompkinsai. Ar pameni didįjį, tą, kuriuo užtaisė po audrų ir potvynių apgraiutą kaimyninį namą? Ant žemės radau nuplyšusį kamputį. Jis buvo suniokotas, bet įžiūrimas: kalno viršūnė ir lapuota šakelė. Niekaip negaliu jų išmesti iš galvos.
- Iš ko? – nusistebėjo Tompkinsas.
- Apie ką jūs čia kalbate? – įsiterpė Perkinsas įvesdamas taiką – Atkinsą išpylė raudonis.
- To vardo kartoti neverta, - atkirto Tompkinsas. – Nesuprantu, kodėl išvis apie jį kalbame. Jis negyveno mieste.
- Ne, - pasakė Atkinsas, - bet, nepaisant to, tu buvai nusižiūrėjęs jo namą. Tai todėl tu nueidavai, paskambindavai ir tyčiodavaisi gerdamas jo arbatą. Na, dabar jau turi jo namą, kaip ir aną mieste, todėl nebūtina su pagieža tarti jo vardo. Mes kalbam apie Niekelį, Perkinsai, jei nori žinoti.
- A, vargšas mažasis Niekelis! – atsakė Perkinsas. – Net nežinojau, kad jis tapė.
Turbūt tai buvo paskutinis kartas, kai Niekelio vardas buvo paminėtas pokalbyje. Vis tik Atkinsas išsaugojo keistąją skiautelę. Didelė jos dalis sutrupėjo, bet vienas gražus lapas liko sveikas. Atkinsas į įsirėmino. Vėliau atidavė jį Miesto Muziejui ir dar ilgai atokioje nišoje kabėjo “Lapas: nutapytas Niekelio”, ir kartais jį pastebėdavo lankytojų akys. Tačiau vėliau Muziejų sudegino, o lapą ir Niekelį jo senojoje šalyje visai pamiršo.

- Ji pasirodė iš tiesų naudinga, - pastebėjo Antrasis Balsas. – Kaip atostogos, atgaiva. Tiesiog puiku sveikstantiems ir ne tik – daugumai tai geriausias pasiruošimas prieš Kalnus. Kai kuriais atvejais įvyksta stebuklai. Siunčiu ten vis daugiau ir daugiau. Retam tenka sugrįžti.
- Taip ir yra, - pritarė Pirmasis Balsas. – Manau, turėsime tai vietai suteikti vardą. Ką siūlote?
- Palydovas tą reikalą senokai sutvarkė, - atsakė Antrasis Balsas. – Jau kurį laiką perone šaukia: Traukinys į Niekelio Parapiją platformoje. Niekelio Parapija. Nusiunčiau abiems laiškelį apie tai.
- Ką jie sakė?
- Abu juokėsi. Juokėsi taip, kad net Kalnai aidėjo!

PABAIGA

tadam!

Vau, pagaliau... Kada galima tikėtis nušlifuoto varianto? Nors ir šis mane tiesiog pavergė Komplimentai vertėjai Gal vertėtų pagalvoti apie kokio kito kūrinėlio vertimą 😉

Ačiū

Nėr už ką čia buvo pirmas mano rimtas vertimas. gal ir nieko išėjo Nušlifuosiu per porą dienelių.

Vakar skaitinėjau Smith of Wooton Major, galbūt pabandysiu ir tą išversti, bet tikrai ne dabar. kada nors vėliau

Oi, ačiū. Kai tik bus baigta tvarkyti, duosiu paskaityti tėvams.
Pastaba: negalima sakyti "išsireiškimas", reikia - "posakis".

ooo... super. Aš laukiau pabaigos, ir dabar viską vienu ypu surijau :P
Man Niekelio istorija pasirodė labai panaši į šiuolaikinę pasaką-utopiją, IMHO tai rimtas ir originalus kūrinys
Ačiū. Padarei didį darbą, Hild 😉

Ačiū. Padarei didį darbą, Hild

Ką jau čia... *kuklinasi* Matai, visur kalbos kultūros klaidų privelta

Geriau sakykit, kaip pati pasaka patiko. supratot, apie ką? aš tiesą sakant nelabai. man atrodo, ji gali būti apie bet ką, kas tau pačiam rūpi (applicability)

Didelis žalias ačiū, Elfhild 😉 Nuostabu. Tiesiog nuostabu.
O pasaka - išties - yra apie bet ką, kas tau rūpi. Kiekvianam savo. Man tokie kūriniai labiausiai ir patinka - tada jauti, kad jis "savas"

Pritariu dviem aukščiau esančioms žinutėms - tikrai ši pasaka yra apie tai, ką nori pajusti pats skaitytojas.
Aš asmeniškai susižavėjau tuo svajonės tapimu realybe. Gal kitiems tai visai neužkliuvo, bet man - taip.

Labai ačiū, Elfhild Kaip jau sakiau, negaliu vertinti vertimo kokybės, bet pats tekstas tikrai gražus

Na va, Niekelio redagavimas užtruko (ir dar truks) gerokai ilgiau, nei planavau. Pati jau šiek tiek paredagavau ir suteikiau prekinę išvaizdą (t.y. sudėjau tarpus pastraipų pradžioje). Bet tai dar ne viskas, nes savaitgalį vertimas keliaus pro Starlin muitinę. Jei po to vis dar liks negražus pažiūrėti, pateiksim Indrajos teismui (jeigu ji nieko prieš).

O jeigu ką tenkina dabartinis variantas, prašykite (per AŽ) ir atsiųsiu. Worde.

Nežinau, ar gavau būtent galutinę versiją (Niekelis_printvers.doc). Radau kelias spausdinimo klaidas. Turi būti "potėpį", "fligelyje", "kaipmat" (o gal pati klystu?), kažkur - ne "vis kiti", o "visi kiti", šalia yra "parapas". Toliau: reikia "lizdus suko paukščiai.", šalia yra "paukšiai". Reikia "tokiu būtų, jei gautų". Rimta pastaba: jei jau yra vežimas, tai turi būti Vežėjas, o ne Vairuotojas. Gražiau ne "slapti komentarai", o "slapti pastebėjimai", ne "gana arti į Niekelį kreipėsi", o "gana iš arti į Niekelį kreipėsi".

Gali būti, gali būti. Turbūt gavai tą versiją, bet klaidų ten dar milijonai ir šiaip, mano nuomone, reikia smarkiai taisyti stilių. Bet šiek tiek apvalyta šiaip ar taip. Jei rasi dar klaidų, būk gera, ištaisyk ir surašyk - turėsim šį tą švaresnio.

Dėl to flygelio. Man irgi nepatinka, bet mano dabartinės lietuvių kalbos žodynas taip sako (o jis tikrai nesenas yra). Galbūt galima ir abiem variantais.
Visa kita ištaisysiu. Šiandien pradėjau iš naujo redaguoti (po pertraukos viskas aiškiau matosi), bandysiu šiek tiek keisti kai kurių sakinių struktūrą nes griozdiškai skamba. ir kabliataškius daug kur žadu keisti į taškus. O šiaip žiūrėsiu.