Leaf by Niggle

Dviguba porcija savaitgaliui. jau pamau prasideda veiksmas

Ilgainiui laikas Niekeliui tapo tikrai brangus. Jo pažįstami tolimajame mieste prisiminė, kad mažasis žmogutis turi iškeliauti į tą varginančią kelionę ir kai kurie pradėjo skaičiuoti, kiek ilgiausiai jis gali atidėti išvykimą. Jie svarstė, kas perims namą ir ar sodas bus geriau prižiūrimas.
Atėjo drėgnas ir vėjuotas ruduo. Mažasis tapytojas buvo savo pašiūrėje. Jis stovėjo ant kopėčių, bandydamas pagauti vakarėjančios saulės mirgėjimą ant snieguotos kalno viršūnės, kurią atskleidė vos kairiau vienos Medžio šakos lapuotos viršūnėlės. Jis žinojo, kad greitai turėtų išvykti, galbūt pačioje ateinančių metų pradžioje. Ji galėtų tik užbaigti paveikslą, ir tai vos vos, nes štai buvo keli kampeliai, kuriuose neturėtų laiko nuveikti bent dalelę to, ką norėjo.
Kažkas pasibeldė į duris.
- Įeikite! – šiurkščiai sušuko ir nulipo kopėčiomis žemyn. Atsistojo ant grindų žaisdamas teptuku. Tai buvo jo kaimynas, Parapas, - jo vienintelis tikras kaimynas, vis kiti gyveno gerokai toliau. Visgi jis šį vyrą nelabai mėgo: iš dalies todėl, kad jis taip dažnai pakliūdavo į bėdą ir jam reikėdavo pagalbos; ir tai pat dėl to, kad jam nerūpėjo tapyba, bet buvo labai kritiškas sodininkystės klausimu. Kai parapas pažvelgdavo į Niekelio sodą (kas nutikdavo dažnai), matydavo daugiausia piktžoles; o kai pažvelgdavo į Niekelio paveikslus (kas nutikdavo retai), matydavo tik žalias ir pilkas dėmes bei juodas linijas, ir tai jis laikė nesąmone. Jis nesikuklindavo užsiminti apie piktžoles (kaimyno pareiga), bet susiturėdavo nuo nuomonės apie paveikslus išsakymo. Jis manė, kad taip gražu iš jo pusės, ir nesuprato, jog, net jei ir buvo gražu, buvo nepakankamai. Pagalba ravint žales (ir galbūt paveikslų pagyrimas) būtų buvę geriau.
- Na, Parapai, kas nutiko? – paklausė Niekelis.
- Neturėčiau tau trukdyti, žinau, - tarė Parapas (net nepažvelgdamas į paveikslą). – Esu tikras, tu labai užsiėmęs.
Niekelis ir pats norėjo pasakyti kažką panašaus, bet jau praleido progą. Teatsakė tiek:
- Taip.
- Bet daugiau neturiu į ką kreiptis pagalbos, - tęsė Parapas.
- Na, taip, - pritarė Niekelis atsidusdamas: vienas iš tų atodūsių, kurie yra slapti komentarai, bet nėra visai negirdimi. – Kuo galiu tau padėti?
- Mano žmona jau kelias dienas serga ir aš pradedu nerimauti, - pasakė Parapas. – Ir vėjas nupūtė pusę mano stogo čerpių, vanduo pilasi į mano miegamąjį. Manau, turėčiau iškviesti gydytoją. Ir remontininkus taip pat, tik taip ilgai užtrunka, kol jie atvažiuoja. Galvojau, gal tu turi atliekamos medienos arba drobės, tik užlopyti ir prižiūrėti porą dienų? – Dabar jis jau pažiūrėjo į paveikslą.
- Varge, varge! – atsiduso Niekelis. – Tau tikrai nesiseka. Tikiuosi, tavo žmonai nieko rimčiau nei peršalimas. Užsuksiu tuojau pat ir padėsiu perkelti ligonę į pirmą aukštą.
- Labai tau ačiū, - gana šaltai atsakė Parapas. – Bet tai ne peršalimas, o karštinė. Nebūčiau tavęs verginęs dėl peršalimo. O mano žmona jau lovoje apačioje. Aš negaliu laipioti laiptais aukštyn ir žemyn, nešdamas padėklus, tik ne su savo koja. Bet matau, tu užsiėmęs. Atsiprašau už sutrukdymą. Tikėjausi, kad tu būtum galėjęs skirti laiko nuvykti gydytojo, matydamas, kokia mano padėti; ir remontininko taip pat, jei tikrai neturi jokios atliekamos drobės.

Ale koks fainas kūrinukas Tikrai lauksim tęsinio.

O kokie rūpestingi kaimynai - mes tau susipakuoti padėsim, ... ir namuką priglausim
O jei rimtai - labai džiaugiuosiu, kad galiu tai perskaityti. Angliškai tikriausiai neįkirsčiau.

Čia absoliučiai ne į temą, bet mėnesio pabaigoje galbūt galėsite lietuviškai paragauti Ainulindale... Po truputuką, po gabaliuką - žiū, tuoj forume bibliotekėlę susikursim... Kai Elfhild baigs, siūlau, kad mudvi su Indraja (LL - tu juk lituanistė, nenori irgi užmest akies?) paskaitysim, gal ką pataisysim, ir reikėtų panašiu statusu kaip Įvadą įdėti į tinklalapį.

Vakar perskaičiau angliškai, taigi, labai laukiu Elfhild vertimo - galėsiu duot paskaityt giminėms. Tiesą sakant, likau išsižiojusi. Turbūt tokį įspūdį padaro kalbėjimas apie tokius svarbius dalykus tokiais paprastais žodžiais. Be to, apsakymas yra tarsi visas pasaulis su savo dėsniais. Galima jį laikyti alegorija, bet tai tikrai ne tik alegorija... Gerbiamosios, norite tai ekranizuoti? Aišku, galima ir reikia bandyti, bet, mano kuklia nuomone, čia ne koks nors "Žiedų Valdovas", kad būtų paprasta

Perskaitęs Indrajos komentarą vėl panorėjau perskaityti šitą kūrinį... Nes iš tų kelių verstų dalių jis man nepaliko didelio įspūdžio... Bet turbūt visa esmė atsiskleis vėliau, ar ne?

O šiaip... labai labai pagirtinas darbas... Pasitreniravusios, žiūrėkit, ir ŽV iš naujo gal išversit

O aš ruošiuosi skaityti rusų kalba. Galėsiu vėliau palyginti vertimus

Va nemažas gabaliukas. kai tiek tiesioginės kalbos, sunku versti, nes ten po kiekvieno sakinio parašyta "he said", tai reikia prigalvoti sinonimų, kad nebūtų vien "pasakė" todėl daug kur išvis juos praleidau, nes man atrodo, kad lietuvių kalboje jų kaip ir mažiau būna.

- Žinoma, - pasakė Niekelis, nors kiti žodžiai kirbėjo jo širdyje, kuri tą akimirką buvo tik švelni, visiškai be palankių jausmų. – Galėčiau nuvažiuoti. Ir nuvažiuosiu, jei tau tikrai neramu.
- Man neramu, tikrai neramu. Norėčiau nebūti luošas, - kalbėjo Parapas.
Taigi Niekelis nuvažiavo. Matai, tai buvo keblu. Parapas buvo jo kaimynas, o visi kiti gyveno daug toliau. Niekelis turėjo dviratį, o Parapas ne ir negalėjo jo minti. Parapas buvo luošas, kuo tikriausiai luošas, ir tai jo kojoje sukeldavo nemažai skausmo – to reikėjo nepamiršti, kaip ir jo irzlios išraiškos ir inkščiančio balso. Žinoma, Niekelis tapė paveikslą ir vos užteko laiko jam baigti, bet, regis, tai buvo dalykas, su kuriuo skaitytis turėjo Parapas, ne Niekelis. Tačiau Parapas su paveikslais nesiskaitė ir Niekelis nieko negalėjo pakeisti.
- Prakeikimas! – sumurmėjo pats sau išsivesdamas dviratį.
Buvo drėgna ir vėjuota, dienos šviesa blėso. “Šiandien nebepadirbėsiu!” – galvojo Niekelis ir visą laiką važiuodamas arba keikėsi, arba įsivaizdavo savo teptuko potepius ant kalno bei greta styrančios šakelės, kurią pačią pirmąją pavasarį sukūrė. Pirštai truktelėjo dviračio vairą. Dabar, kai paliko pašiūrę, tiksliai suprato, kaip elgtis su ta švytinčią šakele, įrėminančia tolimą kalno viziją. Bet jo širdį aptemdė jausmas, tarsi baimė, kad jau niekada nebepasitaikys proga to įgyvendinti.
Niekelis rado gydytoją ir paliko raštelį remontininkui. Biuras buvo uždarytas ir remontininkas išėjęs namo, prie savo židinio. Niekelis peršlapo iki menkiausio siūlelio ir pats peršalo. Gydytojas neišvyko taip staigiai, kaip Niekelis. Jis atvažiavo kitą dieną – taip buvo gana patogu, nes tuo metut jau buvo du jo laukiantys ligoniai gretimuose namuose. Niekelis karščiuodamas gulėjo lovoje, o jo galvoje ir ant lubų kūrėsi pasakiški lapų raštai ir persipynusios šakos. Žinia, kad ponia Parapienė buvo viso labo peršalusi ir jau sveiko, nepradžiugino. Jis pasisuko į sieną ir paskendo lapų jūroje.
Kurį laiką Niekelis liko lovoje. Vėjas nesiliovė pūtęs ir nunešė dar daugiau Parapo čerpių ir keletą nuo jo paties stogo - šis pradėjo leisti vandenį. Remontininkas neatvyko. Niekeliui porą dienų tai ir nerūpėjo. Po to jis išropojo pasiieškoti maisto (žmonos neturėjo). Parapas neužsuko – lietus įsismelkė į jo koją ir sukėlė skausmą; o jo žmona vis šluostė vandenį ir svarstė, ar “tas ponas Niekelis” nepamiršo pakviesti remontininko. Jei būtų galėjusi pasiskolinti ką nors naudingo, pas Niekelį būtų nusiuntusi Parapą, su koja ar be, bet negalėjo, todėl tapytojas buvo paliktas sau.
Maždaug savaitės pabaigoje Niekelis vėl nusvirduliavo į pašiūrę. Bandė užlipti kopėčiomis, bet nuo aukščio svaigo galva. Jis sėdėjo ir žiūrėjo į paveikslą, bet tą dieną vaizduotėje nešmėkščiojo lapų raštai ir kalnų miražai. Būtų galėjęs nutapyti tolimą smėlio dykynę, bet neturėjo jėgų.
Kitą dieną jautėsi kur kas geriau. Užsiropštė ant kopėčių ir pradėjo piešti. Jau buvo vėl beįsijaučiąs, kai kažkas pabeldė į duris.
- Velnias! – nusikeikė Niekelis. Nebūtų buvę jokio skirtumo, jei būtų mandagiai ištaręs “įeikite”, nes durys vis tiek atsidarė. Šį kartą įėjo labai aukštas visiškai nepažįstamas žmogus.
- Čia privatus darbo kambarys, - pasakė Niekelis. – Aš užsiėmęs, malonėkite išeiti.
- Aš esu Namų Inspektorius, - tarė žmogus ir parodė pažymėjimą, kad Niekelis jį pamatytų nuo kopėčių.
- A! – pasakė.
- Jūsų kaimyno namo būklė visiškai nepatenkinama, - Inspektorius tęsė.
- Žinau, - atsakė Niekelis. – Jau seniai kviečiau remontininkus, bet jie neatvyko. Po to sirgau.
- Mat kaip. Tačiau dabar nesergate.
- Bet aš ne statybininkas. Parapas turėtų nusiųsti skundą Miesto Tarybai ir susilaukti paslaugų iš Skubiosios Pagalbos.
- Jie užsiėmę daug didesnėmis nelaimėmis nei šita, - paaiškino Inspektorius. – Slėnyje buvo potvynis, daug šeimų liko be pastogės. Turėjote padėti savo kaimynui bent laikinai suremontuoti stogą, kad žala nepasidarytų didesnė ir brangesnė taisyti nei galėjo būti. Toks įstatymas. Turite daug priemonių: drobė, medis, vandeniui atsparūs dažai.
- Kur? – pasipiktino Niekelis.
- Ten! – Inspektorius parodė į paveikslą.
- Mano paveikslas! – sušuko Niekelis.
- Tikrai jūsų, bet namams pirmenybė. Toks įstatymas.
- Bet aš negaliu… - daugiau Niekelis ir nepasakė, nes tuo metu įėjo dar viena sžmogus, labai panašus į Inspektorių, beveik jo dvynys: aukštas, juodais drabužiais.
- Eime! – pakvietė. – Aš esu Vairuotojas.
Niekelis kliūdamas nusikabarojo nuo kopėčių. Atrodė, kad karštinė vėl grįžta, galva svaigo, jis visas sušalo.
- Vairuotojas? Vairuotojas? – kaleno dantimis. – Kieno Vairuotojas?
- Jūsų ir jūsų vežimo, - pasakė žmogus. – Vežimas jau seniai buvo užsakytas. Pagaliau jis atriedėjo ir dabar laukia. Juk žinote, kad šiandien išvykstate į savo kelionę.
- Na štai! – prašneko Inspektorius. – Turėsite vykti, bet negerai šitaip pradėti kelionę, nepabaigus darbų. Bet dabar bent panaudosime šią drobę.
- O varge! – vargšas Niekelis pradėjo kūkčioti. – O jis dar net neužbaigtas!

Koks baisus pasikėsinimas į kūrėjo privatumą Bet... manau kaip tik to ir reikia, kad istorija taptų įdomi. Kažkas man kužda, kad kelionė turėtų daug ką pakeisti Niekelio tapyboje...

Pamatysi, kaip ten bus. labai netikėtai tiesą sakant, šita pasakaitė labai paslaptinga. nuo pat pradžių pilna tokių keistų neaiškių dalykų kaip kelionė, kažkokie inspektoriai, įstatymai... iki galo taip viskas ir nepaaiškėja, reikia vaizduotę pasitelkti

- Neužbaigtas?! – sušuko vairuotojas. – Šiaip ar taip, jūs daugiau nebetapysite. Eime!
Niekelis išėjo nesipriešindamas. Vairuotojas nedavė laiko daiktams susikrauti, - passak jo, tai reikėjo padaryti anksčiau, kitaip gali nespėti į traukinį; taigi visa, ką Niekelis spėjo pasičiupti, buvo mažytis ryšulėlis prieangyje. Paaiškėjo, kad jame buvo vien dažų dėžutė ir maža eskizų knygelė – nei maisto, nei drabužių. Į traukinį jie spėjo kuo puikiausiai. Niekelis buvo labai pavargęs ir mieguistas; jis vos suvokė, kas vyksta, kai jį patalpino į kupė. Per daug niekuo ir nesirūpino, pamiršo, kur ir kodėl turėtų važiuoti. Beveik iškart traukinys nėrė į tamsų tunelį.
Niekelis pabudo labai erdvioje tamsokoje stotyje. Peronu šūkaudamas vaikščiojo Palydovas, bet vietos pavadinimo jis neskelbė; jis šaukė: Niekeli!.
Niekelis išskubėjo lauk, bet prisiminė palikęs mažąjį ryšulėlį. Apsigręžė, tačiau traukinys jau buvo išvažiavęs.
- A, štai kur tu! – pašneko Palydovas. – Prašom čia! Ką?! Neturite lagaminų? Turėsite vykti į Prieglaudą.
Niekelis pasijuto labai blogai ir nualpo ant perono. Jie įsodino jį į greitąją ir nuvežė į Prieglaudos Ligoninę.
Slaugymas Niekeliui visai nepatiko. Vaistai, kuriuos davė, buvo kartūs. Darbuotojai ir prižiūrėtojai nedraugiški, tylūs ir griežti; jis niekad nematė jokių kitų žmonių, išskyrus kartais jį aplankydavusį griežtą gydytoją. Buvomas čia jam labiau priminė kalėjimą nei gydymąsi. Nustatytomis valandomis jis turėjo sunkiai dirbti: kasti, atlikti dailidės darbus, viena paprasta spalva dažyti lentas. Jam niekad neleido išeiti į lauką, o visi langai žiūrėjo į vidinį kiemą. Jie jį ištisas valandas be pertraukų laikė tamsoje, kad “pamąstytų”, kaip tai vadino. Jis prarado laiko nuovoką. Jo savijauta net nepradėjo gerėti, jei apie tai spręstume iš to, ar buvo malonu ką nors daryti. O malonu nebuvo net gultis į lovą.
Iš pradžių, maždaug pirmame amžiuje (aš tik pasakoju jo įspūdžius), jis vis be tikslo jaudindavosi dėl praeities. Gulėdamas tamsoje vis kartodavo sau vieną dalyką: “Reikėjo man aplankyti Parapą dar pirmą rytą, prasidėjus stipriesiems vėjams. Aš ketinau. Pirmąsias atsipalaidavusias čerpes būtų buvę lengva pataisyti. Tada ponia Parapienė galbūt nebūtų peršalusi. Ir aš taip pat nebūčiau peršalęs. Būčiau turėjęs viena savaite daugiau”. Bet po kiek laiko pamiršo, kam jam reikėjo tos papildomos savaitės. Vėliau, jei dėl ko nors ir nerimavo, tai dėl darbų ligoninėje. Jis juos planuodavo, svarstydavo, kada greičiau galėtų sutaisyti tą girgždančią lentą, įstatyti naujas duris arba sukalti stalo koją. Turbūt jis tikrai tapo naudingas, nors niekas to jam nesakė. Bet tai, žinoma, negalėjo būti priežastis vargšą mažą žmogutį laikyti taip ilgai. Galbūt jie laukė, kol jam pagerės pagal kokius nors keistus medicininius kriterijus.
Vienaip ar kitaip, vargšas Niekelis gyvenimu visai nesidžiaugė taip, kaip buvo įpratęs džiaugtis. Jam tikrai nebuvo linksma. Tačiau nepaneigsi, kad jis ėmė jaustis savotiškai patenkintas: sakykim, jo gyvenimas tapo panašesnis į duoną nei uogienę. Galėjo imtis darbo vos suskambėjus pirmam varpeliui ir greitai jį mesti akimirką, kai suskambsta kitas, ir būdavo visas purvinas, pasiruošęs vėl laiku pratęsti. Dabar per dieną nuveikdavo visai nemažai, vikriai atlikdavo menkesnius darbus. Laiko “sau” neturėjo (išskyrus kai būdavo savo miegamojoje vienutėje) ir vis tik pamažu ėmė valdyti savo laiką: pradėjo numatyti, ką tiksliai su juo darys. Nebuvo jokių skubėjimo žymių. Dabar viduje tapo ramesnis, o poilsio metu jau galėjo iš tikrųjų ilsėtis.
Tada netikėtai jie visiškai pakeitė jo dienotvarkę; miegoti beveik išvis nebeleido; visai nebedavė dailidės darbų ir liepė vien kasti, diena iš dienos. Sekėsi gana neblogai. Tik po kurio laiko savo atminties kertelėse ėmė ieškoti keiksmų, kuriuos buvo beveik užmiršęs. Kasė it kasė, kol pasirodė, kad nugara lūš, ėmė mausti rankas ir jautė, kad dar kartą kastuvo nebepakels. Niekas jam nedėkojo. Gydytojas atėjo ir pažvelgė į jį.
- Nutraukti darbą! – pasakė. – Visiškas poilsis, tamsoje.

Pradedu manyti, kad skaitau siaubo istoriją

Jau kaip įsibėgėjau versti, negaliu sustoti bet kuo toliau, tuo tekstas darosi sudėtingesnis, todėl ir vertimo kokybė gali nukentėti

Niekelis visiškai ilsėdamasis gulėjo tamsoje; jis nei galvojo, nei ką nors jautė, todėl gali būti, kad ten pragulėjo, kiek prisiminė, ištisas valandas ar metus. Bet dabar jis girdėjo Balsus – tokius, kokių dar niekada nebuvo girdėjęs. Panašu, kad šalimais vyko Medicininis Posėdis arb galbūt Tardymo Komisijos susirinkimas – turbūt gretimame kambaryje su atidarytomis durimis, nors jokios šviesos nematė.
- Dabar dėl Niekelis atvejo, - prakalbo griežtas Balsas, griežtesnis nei gydytojo.
- Ka sjam buvo? – paklausė Antrasis Balsas, kurį galėjai pavadinti ramiu, bet ne švelniu – jame jautei galybę, jis skambėjo kartu viltingai ir liūdnai. – Kas buvo Niekeliui? Jos širdis plakė savo vietoje.
- Taip, bet dirbo nevisai gerai, - atsakė Pirmasis Balsas. – O jo galva buvo per silpnai priveržta: jis beveik negalvojo. Pažiūrėkite, kiek laiko iššvaistė ir net nepasilinksmino! Be to, taip ir nepasiruošė savo kelionei. Buvo pakankamai pasiturintis, bet čia atvyko beveik kaip skurdžius, teko jį apgyvendinti beturčių fligelyje. Bijau, kad atvejis sunkus. Manau, jis dar turėtų čia kurį laiką pasilikti.
- Tai jam turbūt nepakenktų, - pritarė Antrasis Balsas. – Bet, žinoma, jis tik mažas žmogelis. Iš jo nieko ir neturėjo išeiti, ir jis niekada nebuvo stiprus. Pažvelkime į Įrašus. Taip. Žinote, yra ir palankių faktų.
- Gali būti, - atsakė Pirmasis Balsas, - bet tik maža jų dalis ko nors verti.
- Na, - kalbėjo Antrasis Balsas, - štai jie. Jis iš prigimties buvo dailininkas. Žinoma, menkąja prasme, bet vis tik Lapas, nutapytas Niekelio, savaime yra žavus. Dažnai kamuodavosi piešdamas lapus, vien kad jie gražiau atrodytų. Tačiau niekada nemanė, kad dėl to yra svarbus. Įrašuose nėra užsiminta, kad tapymu būtų teisinęs, arba bent sau pasiteisinęs, įstatymų nepaisymą.
- Tada nereikėjo jų taip dažnai nepaisyti, - suniurnėjo Pirmasis Balsas.
- Bet jis atsiliepė į nemažai Kvietimų.
- Tik į mažą jų dalį, daugiausia į menkesnius, ir juos vadino Trukdymais. Įrašuose šio žodžio apstu, kaip ir daugybės skundų ir kvailų prakeikimų.
- Tiesa; bet jie jam, vargšui mažam žmogeliui, tikrai atrodė kaip trukdymai. Ir štai kas: jis niekad nesitikėjo Sugrįžimo, kaip jį vadina daugelis jo tipo žmonių. Dar yra Parapo atvejis – to, kuris atvyko vėliau. Jis buvo Niekelio kaimynas. Niekad jam nepadėjo ir retai kada rodė dėkingumą. Tačiau Įrašuose neminima, kad Niekelis būtų tikėjęsis dėkingumo; panašu, kad apie tai ir negalvojo.
- Taip, čia jau šis tas, - pritarė Pirmasis Balsas, - bet nelabai kas. Manau, parašyta, kad dažnai Niekelis tiesiog pamiršdavo. Darbus, kuriuos turėdavo atlikti Parapui, išmesdavo iš galvos, atsikratydavo kaip nemalonumų.
- Bet štai yra paskutinis įrašas, - prieštaravo Antrasis Balsas, - tas šlapias pasivažinėjimas dviračiu. Jį verta pabrėžti. Akivaizdu, kad tai buvo nuuoširdus pasiaukojimas: Niekelis jautė, kad praranda paskutinę galimybę patapyti paveikslą, be to, spėjo, kad Parapas jaudinasi be reikalo.
- Manau, Jūs tai pervertinate. Bet Jūsų žodis lemiamas. Žinoma, juk Jūsų darbas – kuo geriau perprasti faktus. Kartais jie išlaiko išbandymą. Ką siūlote?
- Manau, šiuo atveju dabar reikia lengvo, švelnaus gydymo, - tarė Antrasis Balsas.
Niekeliui atrodė, kad nėra girdėjęs nieko kilnesniio nei tas Balsas. Švelnus Gydymas nuskambėjo tarsi brangių dovanų kalnas su kvietimu į Karaliaus pobūvį. Staiga Niekelis susigėdo. Žinia, kad jis buvo atvejis, tinkamas Švelniam Gydymui, jį suglumino ir privertė nurausti tamsoje. Tai buvo tarsi viešas pagyrimas, kai ir tu, ir žiūrovai žinote, jog jis nepelnytas. Niekelis paslėpė išraudusius skruostus šiurkščioje antklodėje.
Suspengė tyla. Tada gana arti į Niekelį kreipėsi Pirmasis Balsas:
- Tu klauseisi.
- Taip, - atsakė Niekelis.
- Na, ir ką pasakysi?
- Gal galite papasakoti apie Parapą? – paprašė Niekelis. – Norėčiau jį vėl pamatyti. Tikiuosi, jis nelabai serga? Ar galite išgydyti jo koją? Dėl jos jam gyvenimas apkarsdavo. Ir prašau, nesirūpinkite dėl jo ir dėl manęs. Jis buvo labai geras kaimynas, iš jo galėjau labai pigiai nusipirkti puikiausių bulviųl tai man sutaupė nemažai laiko.
- Tikrai? – nusistebėjo Pirmasis Balsas. – Malonu tai girdėti.
Vėl stojo tyla. Niekelis išgirdo, kaip Balsai tolsta.
- Gerai, sutinku, - tolumoje kalbėjo Pirmasis Balsas. – Tegu pereina į kitą etapą. Nors ir rytoj.

Užstrigau su vienu sakiniu. Kažkoks išsireiškimas su daug prielinksių :shock: Padėkit kas nors:

The Tree was finished, though not finished with - 'Just the other way about to what it used to be,' he thought - but in the Forest there were a number of inconclusive regions, that still needed work and thought.

Nelabai įsivaizduoju kaip išversti pabrauktąją dalį. Tiesą sakant išvis labai abstrakčiai suprantu, ką tai reiškia

Gal šitaip:
"Tik kitaip(kitoks,kitu būdu),beveik kaip būdavo anksčiau"

O man atrodo, kad 'Kaip tik priešingai, net buvo anksčiau', nes 'just the other way about' reiškia 'būtent/tiksliai kitaip' ir yra vartojamas su prielinksniu 'to'. Nors čia tik IMO

Beje, manau, kad verti Word'e, ne tiesiai į forumą, ane? Patarčiau susiveikti 'Juodas avis' ar kokią kitą redagavimo programėlę, nes tai vienur, tai kitur pastebiu grynai spausdinimo klaidų, pavyzdžiui, 'dvogubas' vietoj 'dvigubas' ir pan.

Šiaip ar taip, nors negaliu vertinti vertimo kokybės, bet tekstas - tiesiog nuostabus Go you! ©LothLe

O ne, toli iki to, kad versčiau tiesiai į forumą. Mano vertimas prasideda sėdint prie stalo su puodeliu arbatos ir dideliu juodu apiplyšusiu (bet užtat labai geru) anglų-lietuvių žodynu, o taip pat vienu anglų-anglų. Išverčiu raštu į sąsiuvinį, o tik tada sėdu prie kompo ir suvedu į wordą (šitame etape ir atsiranda spausdinimo klaidos) ir galiausiai parašau forume. va koks ilgas kelias Gerai, kitą kartą suvedusi į kompą perskaitysiu ir klaidas ištaisysiu.

Tai va dėl to sakinio man nei kiek aiškiau nepasidarė. Geriau nueisiu į TORCą (seniai bebuvau), paprašysiu kad paaiškintų žmonės

IMO 'just the other way about' = 'just the other way round', taigi palaikau Laiquos variantą.

O TORCe tauta tikrai padeda versti: su Ainulindale irgi turėjau problemų, tai nuėjau ir paklausiau