Unfinished Tales - knyga tolkinistams maniakams ;)

Na, o kur komentarai? Prašom pagadikliuoti, nes visada švieži įspūdžiai geriausi.

Kaip tik laukiu kol tie įspūdžiai susigulės 😉 Galiu pasakyti tik tiek, kad užkabino labiau nei Silas, nors ir pastarasis - rulezzz. Ypač Tūrino istorija. Ir žinoma tai, kaip vargšas Bilbas įsipainioji į tą istoriją. Įdomiai ten jo viengungystė interpretuojama - galvoju, kad teks man dabar išsiskirti, nes kitaip nuotykis manęs nesuras

Skaitinėjau UT apie palantyrus, nuoširdžiai susidomėjusi, kaip tie daiktai veikia. Gali pamanyti, kad Tolkienas pats tokį turėjo - viską taip su smulkmenom aprašė...
Bet ne dėl to rašau. Užkliuvo faktas, kad palantyrai mato (t.y. rodo) tik daiktus, kurie yra apšviesti - taip išeina, naktį palantyru negali naudotis, tačiau jokios fizinės kliūtys - kalnai, miškai - netrukdo. Ir kilo mintis, gal kartais su palantyru būtų buvę galima pažiūrėti anapus Žemės? (juk po Nūmenorės žlugimo žemė pasidarė apvali) Tuomet jau Trečiojo amžiaus žmonės galėjo žinoti, kad jų planeta apvali, ir jokio Kolumbo nereikėjo. Įsivaizduoju, kaip būtų nustebęs koks nors karalius, savo žvilgsnį per palantyrą nukreipęs į grindis ir ten, tolumoje, išvydęs Amazonės miškus
Khm. Na, kvaila mintis man kilo, bet vis tiek

Jei man atmintis nemeluoja, tai palantyrų nebuvo įmanoma nukreipti į apačią, nes jie turėjo vertikalią sukimosi ašį.

Taip, vertikali ašis buvo, na bet juk nebūtinai reikia žiūrėti visiškai vertikaliai žemyn, užtenka 45* kampu, kad pamatytum kitą žemės pusę. O tokiu kampu, manau, įmanoma žiūrėti, jei gerai supratau visą technologiją...

o nebūvo galima juos pakreipt taip kad matytum apačią?

Ellorion - ne, negalima. Palantyrus, norint matyti per juos vaizdą, reikėdavo 'sukalibruoti' - 'šiaurinį polių' nukreipti į viršų, o 'pietinį' į apačią. Ir vaizdas būdavo matomas tik iš šonų, o iš viršaus ir apačios - ne.
Tik nemanau, kad kas nors būtų patikėjęs, jog tas vaizdas 'iš apačios' - kita Žemės pusė. Gal būtų nusprendę, jog palantyras sugedo, ar dar ką nors

Vakar perskaičiau UT skyrių "Aldarion and Erendis" ir likau kiek nuliūdindas - visgi ne pasaka apie Bereną ir Lūtieną. Gadiklis Sakykit, jūsų nuomone dėl tokio tragiško šeimos pakrikimo labiau kaltas Tar Aldarion'as ar jojo žmona Erendis? Baigęs skaityti gailėjausi abiejų Iki vedybų, dėl Erendis kančių tikrai maniau esant kaltą Aldarioną - galvojau, "na galėtum kiek ir pasistengti dėl taip tau pasišventusios, tave taip ištikimai mylinčios merginos". Jeigu Didysis Kapitonas jau tikrai žinojo esęs neišgydomas jūreivis, tuomet galėjo bent pasakyti apie tai Erendis ir paprašyti jos jį "pamiršti". Vis tie žmonės ir tos aplinkybės... Kuo labiau artėjau prie istorijos galo tuo labiau viskas panašėjo į žiaurų Likimo žaismą. Galiausiai tiesiog įsitvėriau Erendis mamos retorinio klausimo "Why? Why my daugther?", nes ko kito nelabai ir buvo įmanoma sugalvoti. Aldarion turėjo savo sielos šauksmą, Erendis... Erendis juk buvo žmogus - neištvėrė. Sunkiausia buvo skaityti, aprašomą Aldariono grįžimą į "namus" pas savo dukrą ir žmoną. Tiesiog žiaurus Likimo žaismas... Nežinau, ar aš tikrai teisingai supratau, tačiau man pasirodė, kad Erendis vėliau visgi norėjo susitaikyti su Tar Aldarionu, deja, jis buvo išplaukęs...

Ankalimei toks šeimos pavyzdys tikrai nepridėjo laimės gyvenime. Toks ir yra ribotų padarų, t.y. žmonių, gyvenimas - nesugebi pasiaukoti, nesugebi būti laimingas.

Turbūt įdomu paskaityti sakmę, iš kurios kilo tegu tik slapyvardis 😉 (Manasis irgi iš sakmių - pasakų (Eugenijos Šimkūnaitės), bet jos buvo skaitytos prieš tai. Tiesa, vėliau tėvas pasakė, kad šis vardas buvo vienas iš variantų, kai man rinko tikrąjį).
"Aldarion and Erendis" tikrai paliko įspūdį. Tonacija, gerokai besiskiriančia nuo kitų skaitytų JRRT kūrinių, nesuromantintu žmonių santykių nagrinėjimu. Kaip kai kas pasakytų - realizmu.
Reikėtų gerai paanalizuoti, kad būtų galima pasakyti. kas kaltas. O įspūdis užsiliko toks: kaip gyvenime - visi ir niekas... Likimas? Tikrai neįstrigo. Arba pamiršau, arba jo vaidmuo čia neakcentuotas.

Dėl įdomumo tai tikrai nesuklydai 😉 . Kai skaitai apie bendravardį, kažkaip natūraliai pradedi įsijausti į jo personažą, pradedi tai kartu su juo džiaugtis, tai kartu savęs nebekęsti - keistas, bet kartu ir nuostabus jausmas .

Kaltindamas likimą, iš tikrųjų kaltinu aplinkybes, kurių visumos poveikį asmeniui aš ir įsivaizduoju esant likimu. Gal tai klaidingas požiūris (gal likimu reiktų laikyti kiekvieno asmens pasąmonėje įrašytą gyvenimo istoriją ar pan.), tačiau toks įvaizdis man yra priimtinesnis: mąstai, kad aplinkybės valdo tavo veiksmus, o ne tu pats kuri aplinkybes, taip nulemdamas savo tolesnius veiksmus. Taigi, mano nuomone, kaltos aplinkybės (niekas), kurias kuria visi (visi) . Istorija tikrai realistinė, priverčianti susimąstyti apie savo paties charakterį, elgesį su kitais žmonėmis...

Klausimas iš gilių praeities gelmių į dabartį: ar per penkerius metus nuo paskutinės šios gijos žinutės atsirado daugiau, skaičiusiųjų UT? Kokie įspūdžiai? Kas patiko/nepatiko/nuvylė/sudomino? Dar nepasimetėte tarp Tūrino variacijų (va man reikėtų perskaityti visas iš naujo, nes tarp dabar jau esančių bent penkių tikrai pradeda pintis smegenys...)?

UT? reiks pasiskaityt sutrumpinimų sąrašą

tomas94 rašė:UT? reiks pasiskaityt sutrumpinimų sąrašą

Tarp sutrumpinimų nebus... Geriau neversiu tau šitos santrumpos ir kol nesuėjo 21-ieneri, geriau neskaityk. Ten "S" ženklas būtų per švelnu... Pamiršk.

tomas94 rašė:UT? reiks pasiskaityt sutrumpinimų sąrašą

UT - "Unfinished Tales".

Jo šitos neskaitęs, bet labai visada norėjau, tik deja neteko, bet kiek atsimneu ten keletas kartojasi su Silo legendom. Ane?

UT yra rinkinys kelių svarbiausių neužbaigtų JRRT kūrinių. Tarp jų yra ir du kūriniai, kurių trumpos versijos buvo Sile - Tūrino ir Tuoro istorijos. Tos istorijos nelabai "kartojasi" - siužetai panašūs, bet daug detalių skiriasi ir UT versijos yra ilgesnės.

wau, įdomu būtu, bet deja, nėra babkių

Knygas visada galima pasiskolinti, Tomai

Iš Nebaigtųjų labiausiai įsiminė Tūrino istorija, Gondolino vartai, kelios versijos istorijų apie Galadrijelę, visos savaip įdomios, net neišsirinkčiau, kurią norėčiau "kanonizuoti". Quest of Erebor labai sėkmingai pritempia Hobitą iki ŽV didybės. Ir dar palantyrų "naudojimosi instrukcija" - man taip patinka, kad Tolkienas gaišo laiką visai neesminiams aprašymams, nes būtent dėl jų gali taip giliai įsijausti į tą pasaulį.

Laiqua, ar tikrai UT yra kelios Tūrino variacijos? Kažkaip nepamenu... Tikrai ne kuriam iš HOME tomų?

Jaučiu, bręsta reikalas pakartotinam skaitymui.

Nilde rašė:Laiqua, ar tikrai UT yra kelios Tūrino variacijos? Kažkaip nepamenu... Tikrai ne kuriam iš HOME tomų?

Turbūt ne taip mane supratai - sakydamas "istorijos" turėjau omeny Tūriną ir Tuorą, ne kelis Tūrino variantus.

Man žinomi Tūrino istorijos variantai yra Book of Lost Tales (Turambar and the Foaloke), Lays of Beleriand (The Tale of the Children of Hurin), UT (Narn i Hin Hurin), Sile (Of Turin Turambar) ir, aišku, "Hurino vaikuose".

ne taip labai kainos kandžiojasi, va yra 39 LT ::Nuoroda::