Žiemos sodas
Žiemos sode auga gėlės –
Vienos baltos, kitos juodos.
Sodininkais dirba vėlės,
Dirba, ir augina nuodus.
Mano vėlės gėles saugo
Ir neleidžia joms nuvysti.
Žiemą, kai iškrinta sniegas,
Kai Angelas leidžias žemėn,
Iš gėlių nelieka nieko,
Po žeme sušąla šaknys.
Bet dainuoja vėlės mano,
Ir žibuoklės vėl pražysta.
O vidury žiemos sodo
Augo dvi Raudonos rožės.
Vos prasikalė daigeliai,
Ėmė vėlės pilti nuodus.
Laikėsi mažytės gėlės
Kai jas bandė nuodyt vėlės.
Bet lašai rasa pavirto
Nuo liepsnos ugninių rožių.
Ir varvėjo lapais žemėn
Ir netrukdė meilės grožiui
Nes kankinos mano vėlės –
Degė nuo ugnelės akys.
Žiemos sode aukštos gėlės
Laikėsi prieš pyktį, baimę,
Kol kankino mano vėlės
Variu tviskančią nelaimę.
Vėjas lankstė, jos nelinko,
Nebijojo nieko rožės.
Sykį, kai jos nežiūrėjo,
Ir kai nuodyt bandė vėlės
Žemėn lašas nuriedėjo
Ugnies skysčio. Tada vėjas
Puolė lenkti rožės galvą
Žemėn, kur tamsu ir šalta.
Taip atskirtos buvo pusės,
Dvi – išskirtos pavydūnų.
Nuodytos, žemyn lankstytos
Mirė. Ir kartu su savo kūnu
Puvo. Džiaugės mano vėlės
Likimu raudonų rožių.
Žiemos sode liko gėlės –
Vienur baltos, kitur juodos.
Jas prižiūri šaltos vėlės,
Šaltos. Teka jomis nuodas.
Tik akimis ir ranka žinoma 
).
