Ačiū Indrajai ir Laiquai, kad prižiūri, ką aš paryčiais rašynėju. Sorry, kad kartais nepataikau į Koncepciją, tiesiog noriu surašyti žadėtąją medžiagą iki žaidimo pradžios.
Tikiuosiu, kad šitą skaito ne tik kritikai, bet ir tie, kam privalu
.
Shlykshtuk, balrogu būti tai gali, bet, hm, prisiprašyti į pakeleivius būtų sunkoka... potencialiems pakeleiviams.
Ir kas apie namų darbus sakė? Buvo paminėta popamokinė veikla - malonus ir visai nebūtinai su mokykla susijęs užsiėmimas
.
Paruoštų aprašymų žaidimui tai rasti galima, bet kol neišstudijuosiu pirminių šaltinių, nerizikuosiu. Nes galiu įsikalti sau į galvą ko nors linksmesnio už Atalantę.
Strėlė, jei jau net Indraja tau padeda, tai laukiu žaidime privalomąja tvarka
.
<hr>
EDIT:
Padermės (
races) ir tautos
Žmonės
Pirmajame amžiuje buvo žmonių, kovojusių prieš Morgotą, – tai visų pirma tris gentys, bendrai vadinamos Trimis giminėmis ir kai kurios mažesnės ir mažiau žinomos gentis, pavyzdžiui, druadanai; buvo ir Morgoto pusėje kovojusių žmonių, garsiausi jų yra rytiečiai (dar vadinami isterlingais, nuo angl.
Easterling arba tamsiaodžiais (ar kaip čia geriau išvertus?) –
Swarthy men). Viduržemėje gyveno kitos tautos, kurios nieko nežinojo arba žinojo tik nuogirdomis apie vakarinėse žemėse vykstančius karus.
Pirmajam amžiui pasibaigus, trijų giminių gentys, kaip jau esu pasakojusi, buvo perkraustytos į Nūmenorą. Viduržemėje likusiems žmonėms atėjo tamsūs laikai: civilizacija, jei kokia ir buvo, žlugo iki pirmykščio lygio, žmonės net nemokėjo sėti javų, nežinojo lankų, naudojo tik paprasčiausius įrankius. Neretai gentys kovojo tarpusavyje. Kai nūmenoriečiai pradėjo statyti Viduržemėje uostus, o vėliau – ir steigti kolonijas, jų santykiai su vietiniais žmonėmis buvo nevienareikšmiški. Viena vertus, jie įtarinėjo, jog vietiniai gali būti per daug įtakojami Saurono, kita vertus, yra žinoma, jog nūmenoriečiai skleidė žinias, mokė vietinius žemės ūkio, amatų ir net buvo garbinami.
Kai Nūmenoras buvo užtamsintas, jame įsivyravo elfams ir valoms priešiškos nuotaikos, nūmenoriečiai pradėjo engti menkesnes tautas. Tačiau tokie, Karaliaus žmonėmis vadinami nūmenoriečiai, apsigyvendavo pietinėse žemėse: Harondore, Harade ir piečiau, nes vengdavo bendrauti su Viduržemės elfais.
Rytinėse žemėse šiokia tokia civilizacija buvo, nes, kaip mums yra žinoma, jose pasislėpė Sauronas ir pradėjo rinkti aplink save visus padarus, kuriuos tik galėjo, tame tarpe ir ten gyvenančius žmones.
Taigi, Antrojo amžiaus pabaigoje galime išskirti tokias tautas:
1. Išsigelbėję nūmenoriečiai, Elendilio ir jo sūnų pavaldiniai, elfų dar vadinami dūnadanais (žmonėmis iš vakarų, vakariečiais). Jie gyveno Arnoro ir Gondoro karalystėse. Taip pat Viduržemėje buvo nemažai ir ankščiau iš Nūmenoro pabėgusių gyventojų bei jų palikuonių, kurie gyveno senuose uostuose bei, veikiausia, elfų žemėse; galbūt jie buvo pradėję statyti miestus dar prieš atvykstant Elendiliui.
Nūmenoriečių Viduržemėje buvo žymiai mažiau, nei nuo senų laikų čia gyvenusių tautų.
2. Juodieji nūmenoriečiai – Karaliaus žmonių palikuoniai. Kaip jau minėjo Indraja, rasistai ir pasipūtėliai. Pavaldūs Sauronui arba palaikantys jį. Pagrindinė Juodųjų nūmenoriečių tvirtovė buvo Umbaras.
Nūmenoriečiai gyveno vidutiniškai tris kartus ilgiau už kitus žmones (apie 200 metų, o karalių dinastija – dar ilgiau), jie buvo aukšto ūgio, panašūs į elfus. Šnekant apie nūmenoriečius neretai kyla rasizmo klausimas, nes jų išskirtinumas savaime asocijuojasi su “aukštesne rase”. Tam tikra kraujo grynumo tendencija jų tarpe neabejotinai egzistavo: žinoma, jog karalių palikuoniai nuo tam tikro laiko vesdavo tik kitus pakankamai giminystės atžvilgiu nutolusius karalių palikuonius, o ir net Trečiajame amžiuje Gondore buvo kilęs pilietinis karas, kai karalius vedė moterį iš “menkesnių tautų” (
lesser men, nežinau kaip čia geriau išvertus, kad nebūtų paniekinančiai ir atitiktų originalą). Net pats pavadinimas “menkesnės tautos” šį bei tą pasako. Tačiau kronikose neminima apie jokius stambius konfliktus tarp nūmenoriečių ir vietinių, tad reikia manyti, jog šį problema nebuvo itin opi. Iš aukščiau pateiktų faktų drįsčiau padaryti išvadą, jog nūmenoriečiai, nors ir negalėjo neigti akivaizdaus savo išskirtinumo fakto ir, bent jų aukštuomenė, ilgą laiką vengė mišrių santuokų, nelaikė tai pagrindų kokioms nors ypatingoms teisėms bei privilegijoms – kas, IMO, ir sudaro rasistinės ideologijos esmę. Juodiesiems ši tolerancijos tendencija, žinoma, būdinga nebuvo.
(Pabrėžiu – tokia yra
mano nuomonė. Jeigu kas laikosi kitokios ir gali pagrįsti ją konkrečiais faktais – maloniai prašau pasireikšti.)
3. Iš Tamsiųjų laikų išlikę Viduržemės gyventojai. Apie konkrečias tautas žinoma labai nedaug. Tai galėjo būti į Nūmenorą neišplaukusių adanų palikuoniai ar giminingos tautos – manoma, jog tokie buvo šiaurės rytuose, ties Vienišojo Kalno ir Ereboro gyvenę žmonės; asimiliavę rytiečių palikuoniai ar šiaip kažkokios vietinės tautelės. Jų santykiai su elfais, orkais bei nūmenoriečiais galėjo būti labai įvairūs. Pavyzdžiui, galėjo išlikti kažkoks nūmenoriečių garbinimo kultas, galėjo žiūrėti kaip į atėjūnus – su užuojautą ar priešiškumu, galėjo nemėgti jų už nuosaikų rasizmą; kaip žinia, nepalankūs gandai sklinda geriau už palankius – kai kas visai galėjo atėjūnams primesti Juodųjų ideologiją ir nekęsti jų.
Iš konkrečių tautų paminėtini dungarai (kurie dungarais tais laikais vadinti dar nebuvo!), gyvenę Agrenosto (busimojo Aizengardo / Izengardo) apylinkėse. Jie išstūmė į kalnus ar miškus anksčiau tose vietose gyvenusius druadanus. Dungarams buvo giminingi briječiai, Tamsiaisiais laikais atkeliavę į savo gyvenvietę iš pietų.
4. Rytuose gyveno atitinkamai rytiečiai (giminingi arba ne Belerijando rytiečiams). Pietuose - pietiečiai (haradiečiai). Kai kurios iš tų tautų senais laikais apsilankydavo Viduržemėje, plėšdami ir imdami į nelaisvę vietinius gyventojus. Pietiečiai nuo senų laikų buvo įtakojami nūmenoriečių, pirma – “gerųjų”, vėliau – Karaliaus žmonių ir jų vietinių palikuonių, Juodųjų nūmenoriečių. Tradiciškai visos tos tautos buvo ištikimos Sauronui.
Pažymiu, kad rohirų ir Rohano tais laikais dar nebuvo.
Elfai
Kaip galima sužinoti iš Silmarilijono trečiojo skyriaus, dar gilioje senovėje elfai išsiskyrė į keletą genčių. Antrojo amžiaus Viduržemėje išskirčiau tris pagrindines grupes:
1. Noldai – kadaise Valinore gyvenę elfai bei jų palikuoniai, pagrindiniai Pirmojo amžiaus įvykių kaltininkai bei veikėjai, nagingiausi meistrai.
2. Sindai – Belerijando elfai, po Pirmojo amžiaus atkeliavę Viduržemėn.
3. Miško elfai – Viduržemės rytinėse miškuose gyvenę elfai.
Pagrindinės elfų gyvenvietės buvo:
Lindonas – vakarų pakrantėje, ten gyveno noldai ir sindai, valdomi karaliaus Gil Galado. Jie daugiausia iš visų elfų bendravo su nūmenoriečiais.
Imladrisas – žmonių vėliau vadintas Rivendelu, jį valdė Elrondas, pavaldus Gil Galadui. Pagrindinę Imladriso gyventojų dalį sudarė noldai, atėję su Elrondų arba buvę Eregijono gyventojai.
Lorijenas – irgi gerai pažįstamas pagal ŽV, egzistavo jau tais laikais, valdė jame Galadrijelė su Kelebornu, ten gyveno, veikiausia, visų trijų elfų grupių atstovai.
Žalioji giria (
Greenwood) rytuose už Anduino buvo didžiausia žinoma miško elfų buveinė ir valdė ją karalius Tranduilas… o ar jau gyveno tais laikais itin gerai pažįstamas karalaitis Legolasas, net ir nežinau
.
Dar giliausioje senovėje nuo kitų elfų buvo atsiskyrusi avarais pavadinta grupė, bet apie ją ypatingų konkrečių žinių nėra, tik kad jie yra bendravę su žmonėmis ir mokę juos pačioje žmonijos istorijos pradžioje.
Dvorfai
Dvorfų yra septynios giminės, be to pasitaiko ir mažesniųjų dvorfų (nykštukai?
), atsiskyrėlių, nepriskiriančių savęs ne prie vienos iš giminių. Viduržemėje geriausia buvo žinoma Djurino giminė. Pirmajame amžiuje jie gyveno Belerijando rytuose, miestuose Mėlynuosiuose kalnuose, Antrajame didžioji jų dalis persikėlė į Moriją, tačiau kasyklos Mėlynuosiuose kalnuose veikė ir Trečiojo amžiaus pabaigoje. Rytinės gyvenvietės – ties Vienišuoju kalnu ir Geležiniuose kalvose dar įkurtos nebuvo.
Morijos dvorfai labai gerai sutarė su Eregijono noldais (taip, su elfais
) ir su noldais bendrai, tačiau jų santykiai su sindais buvo labai įtempti dėl eilės Pirmojo amžiaus įvykių. Miško elfai, sprendžiant iš visko, irgi ne itin mėgo dvorfus, tačiau be ypatingos priežasties, veikiausia šiaip – skonio bei mentaliteto skirtumai.
Apie kitas dvorfų gimines beveik nieko nežinoma. Bet būta dvorfų, kurie kariavo Saurono pusėje.
<hr>
Apie hobitus irgi jokių žinių, jie atsirado tik Trečiojo amžiaus viduryje, iš kitų gyventojų paminėtini be abejo orkai. Jų kaip visada netruko
. Balrogų, drakonų bei kitokių nelabųjų bei pabaisų istorija nemini, bet… Smaugas ne iš niekur nieko atsirado…
<hr>
Dėl kalbų:
Viduržemėje jau tais laikais egzistavo kažkokia bendrinė kalba, kilusi iš nūmenoriečių kalbos adunaiko ir susimaišiusi su vietinėmis kalbomis. Po Nūmenoro žlugimo Viduržemėje apsigyvenę dūnadanai papildė ir patobulino ją elfų kalbų žodžiais bei sąvokomis. Šią kalba, tik skirtingais dialektais, vartojo visos padermės bei tautos. Tačiau daugelis jų turėjo ir savo kalbas, slaptą, kaip dvorfais, arba nebūtinai. Dauguma Ištikimųjų nūmenoriečių išmanė elfų sindariną, o išmintingiausi – net tik knygose vartojamą kvenją.
Kaip suprantu, reikia pasidomėti kažkokiu Akkalabeth ir ŽV priedais. Gal nespėsiu pasiruošt iki pradžios, t.y. iki spalio 2 d. Na, o jei labai jau ten nesiderinsiu, tai leisiuosi paaukojama "žaidimo įvairovei", tik prašyčiau surast tam greitą ir efektyvų būdą 
Indraja ėmėsi manim rūpintis, tai gal kas ir išeis... 
.
.
Laiškai į šitą adresą nesisiunčia. 
).