Kas iš tiesų norėta parodyti Arvenos ir Aragorno istorija?

O elfai įsimyli tik vieną kartą?

Taip.

Bet jeigu jie įsimyli tik 1 kartą , tai kas buna kai vyras kare miršta?Elfės vienos lieka?

Turbūt - juk sielos vis vien suvienytos visam laikui, kurį laiką galima pabūt ir išsiskyrus. Tiesa, karalius Finvė Valinore po specialaus valų posėdžio gavo leidimą vesti antrą kartą, bet visa byla buvo toookia supainiota, jog abejoju, ar kam nors vėliau toks noras dar kiltų.

Nimrodel rašė:Kaip gražu...

Ne gražu, o žiauru. Našlių nacija, kad ją kur.

Mislyju, būtent tas "vieno balandėlio" apribojimas ir sąlygojo elfų nenorą giminiuotis su žmonėmis- kokia prasmė susidėti su tokiu trumpaamžiu padaru, jei džiaugsmelio geriausiu atveju šimtui ar porai šimtų metų, o po to prieš akis ilgi tūkstantmečiai vienatvės, o ir po "smerčiaus" neaišku, kur to padarėlio dūšia dėsis. Būčiau grynakraujė elfė- net artyn prie žmonių neičiau.

Nesusilaikysiu dar nepridėjus, atleiskit senai degradavusiai bobai- o ir dar kai kas žmonėms unt senatvės nutinka... taigi, elfei mergiotei džiaugsmelio gali ir dar mažiau būt...

O aš abejooju, kad jos visą gyvenimą lieka našlėmis... gal kitą vėl įsimyli...
...ir kokio velnio tekėt už mirtingo jei žinai kad jis ankščiau ar vėliau mirs..... gal širdžiai ir neįsakysi bet galvoti reikia....
o tada kur tos visos vienišos našlės kaip kažka jas taip pavadino dedas? plaukia į Valinorą ar kur? jug prie karsto visą amžinybę nestovės.....
Aš už gryną kraują one už kraujomaišą...

na,tokia jau ta meilė. bet vis tiek gražu kad elfai myli tik kartą.nors jei įsimyli mirtingąjį,ir jis mirša,lieka našlės/našliai

Manyčiau elfai ir elfės vengia(nors nevisada)žmonių,kad nekiltų meilė ar pan.
Nors tik as taip galiu galvot.
o kaip dėl Arven ir Aragorno istorijos?irgi neigiamai žiūri Lgolas20?

Kaip Tolkienas kažkada yra sakęs,ar jį kas citavo,elfai įkūnija visas savybes, leidžiančias suprasti gamtą, globoti gyvastį ir jausti meilę, bei kitus gerus jausmus,be kurių žmogus būtų ne žmogus.
Knygoje elfai jau toli gražu ne žmonės, jų paveikslas daug charaktingesnis, išmintingesnis, netgi aukščiau kitų rasių ir tampa lyg kontarstas žmoguje- dvasia ir kasdienybė, kurią puikiai išnaudoja nemirtingi elfai,paskyrę savo būtį miškams, kai tuo tarpu žmogeliai aria, sėja, saugo gyvenvietės gerbūvį. Akys pakeltos dangun ir žemėn. Dvi atskiros dalys, suradusios viena kitą Arvenos ir Aragorno pavidalu,vėl leido klestėt pasauliui, jau iškeliavus elfams.
Arvena paaukojo savo amžinybę vardan širdies šauksmo, t.y sugebėjo pasipriešinti nusistovėjusiai prigimčiai, kuri dažnai būna neprotinga: gyventi nesidžiaugiant išmintimi, mirti besiilgint.

Rohon rašė:Kaip Tolkienas kažkada yra sakęs,ar jį kas citavo,elfai įkūnija visas savybes, leidžiančias suprasti gamtą, globoti gyvastį ir jausti meilę, bei kitus gerus jausmus,be kurių žmogus būtų ne žmogus.
Knygoje elfai jau toli gražu ne žmonės, jų paveikslas daug charaktingesnis, išmintingesnis, netgi aukščiau kitų rasių ir tampa lyg kontarstas žmoguje- dvasia ir kasdienybė, kurią puikiai išnaudoja nemirtingi elfai,paskyrę savo būtį miškams, kai tuo tarpu žmogeliai aria, sėja, saugo gyvenvietės gerbūvį. Akys pakeltos dangun ir žemėn. Dvi atskiros dalys, suradusios viena kitą Arvenos ir Aragorno pavidalu,vėl leido klestėt pasauliui, jau iškeliavus elfams.
Arvena paaukojo savo amžinybę vardan širdies šauksmo, t.y sugebėjo pasipriešinti nusistovėjusiai prigimčiai, kuri dažnai būna neprotinga: gyventi nesidžiaugiant išmintimi, mirti besiilgint.

Va tai ir verčia mane nemėgti elfų iš principo, įkūnija jie matai visas geras savybes? O dėdė Feanoras irgi paliko savo broliuką ant ledo (ir perkeltine, ir tiesiogine prasme) dėl to, jog įkūnija visas geras savybes? (Žinau, jaučiasi ką dabar skaitau ) "Aukščiau kitų rasių" esantys elfiukai kažkiek nervina... Tiesiog hate with passion, nieko nepadarysiu.

Tai tėra visiem gerai žinoma skirtybė tarpu vieno mąstymo pasulio ir kito, neva aukštesnio, nes antrųjų akiratis platesnis. Iš to ir kyla "žemesniųjų" pyktis. Reikia nepamiršt, jog elfai yra gyvos būtybės, jaučiantys ir bendraujantys, žinoma išskirti dėl savo prigimties, tačiau patys nebūtinai ja didžiuojasi, ką parodo Avenos istorija.