Tai va. Po ilgos pertraukos šiąnakt vėl aplankė įkvėpimas, ir parašiau tokį va gabalėlį
Kaip ir visada nieko čia nererikia suprasti tiesiogiai, viską perkeltinai. Ir veikėjų vardai, iš pažiūros atrodantys bereikšmiai, iš tirkųjų užkoduoja svarbų pasakojimo pointą.
Šį kartą norėčiau išgirsti ne patiko ar nepatiko (žinoma, tai irgi įdomu), o kaip manote, apie ką čia. Tiksliau, kaip išsišifravote... Man išties labai įdomu
(buvau sugalvojusi net kelis pavadinimus, bet visi per daug išduoda esmę)
***
Fosas stovėjo nusisukęs veidu į langą. Už jo nugaros nuo menkiausio krustelėjimo aidėjo marmurinės menės. Šį garsą girdėjo visą gyvenimą, nuo pat mažumės, - galima sakyti, su juo gimė ir užaugo, tačiau net dabar su didžiausia nuostaba klausėsi kiekvieno oro virpesio. Aidus pažino taip, jog įėjus žmogui nežiūrėdamas galėjo pasakyti, pro kurias duris šis įžengė – o durų tolimajame menės gale buvo daug, viena šalia kitos. Fosas tokiame durų išsidėstyme nematė jokios prasmės, bet kiekvieną kartą pro jas praeidamas dar kartą sukeldavo minčių audrą tam reiškiniui apsvarstyti. Viskas aplink buvo pažįstama, bet kartu ir svetima. Rodėsi, jis nežinojo, iš kur čia atsiradęs.
- Karaliau, - už nugaros į jį kreipėsi pažįstamas balsas. Kaip Erfas čia atsirado? Kada spėjo ateiti? Kodėl be aido? Matyt, Fosas buvo pernelyg paskendęs mintyse, kad atkreiptų dėmesį žmogaus žingsnius. Jis apsigręžė ir pažvelgė į sūnaus veidą.
- Klausau.
- Atleiskite, kad trukdau, tačiau man būtinas Jūsų patarimas.
- Nežinau, ar galėsiu tau padėti, sūnau. Tu karalystės reikaluose nusimanai geriau už mane.
Erfas atrodė nepatenkintas. Tokios tėvo kalbos jį mažų mažiausia glumino. Tėvas jį užaugino, išmokė visko, ką buvo sukaupęs per savo ilgą gyvenimą, bet tamsiai rudose jo akyse matei daug gilesnę išmintį – tokią, kurios neperduosi net gabiausiam mokiniui. Erfui atrodė, kad tėvas iš jo šaiposi, tačiau šiltas žvilgsnis neleido tuo patikėti.
- Bet Jūs esat karalius, - Erfas žvelgė tėvui į akis. Šios šokčiojo, tarsi norėdamos įskaityti sūnaus mintis, tačiau karalius tylėjo. – Jusanas šaukiasi pagalbos. Juos užpuolė grobuoniški šiauriečiai. Jie plėšia, žudo, degina ištisus kaimus ir kaskart artėja prie sostinės. Jusano kariuomenė nusilpusi po paskutinio antpuolio. Mes – vieninteliai artimi sąjungininkai.
- Ką aš turėčiau daryti? – karalius paklausė. Tai nebuvo panieka ar pažeminimas, greičiau nuoširdus smalsumas ir nuostaba. – Ar nusprendei joti į pagalbą ir nori mano palaiminimo?
- Ir taip, ir ne, tėve. Žmonės reikalauja Jūsų žodžio. Seniai jo negirdėjo. Pastaraisiais metais dažnai kariavome. Jie kalba, kad turime pakankamai savų rūpesčių, o jusaniečiai mums irgi nedažnai padeda.
- Turėtum atsižvelgti į tautos norus, - mąsliai tarė karalius. – Bet pasakok toliau. Noriu žinoti visą situaciją.
- Žmonių norai – viena. Tačiau karalystė – antra. Turime atsižvelgti į karalystės ateitį…
- Nori pasakyti, kad nepadėdami Jusanui užsitrauksime jų rūstybę?
- Panašiai. Draugams geriau padėti, kai šaukiasi pagalbos. O mums jie nepadėjo todėl, kad pagalbos ir neprašėm…
- Tačiau nuotaikomis gyvas nebūsi. Neišmintinga spręsti apie kaimyną iš vienos nuvytusios tulpės jo lysvelėje. Jei neatsiliepsime į šaukimą, kaip nors ir patys susitvarkys.
- Tačiau tai ne viskas. Jie silpni, tikrai silpni, - Erfas kalbėjo įsijautęs. – Jei šiauriečių nesustabdys, šie gali pasukti ir į mūsų pusę. Be to, išmintinga tai ar ne, patikimiausi kaimynai ir nustatomi pagal gėlių lysvę. Mūsiškėje, kaip ir Jusano, tulpės seniai džiūsta, - kalbėjo taip, kaip niekad anksčiau. Atrodė, kad su tėvu tik tokia kalba tesusišnekėsi. “Kuo esi išmintingesnis, tuo pradedi gyventi primityviau, - Erfas mąstė. – Galų gale tau užtenka vos vandens ir kriaukšlelės duonos, ir jie tau reiškia kur kas daugiau, nei ilgas vaišėmis apkrautas stalas”.
- Matau, kurlink suki. Taip, tu teisus. Šį kartą reikia atsižvelgti į karalystės interesus.
Ateina sunkūs laikai, tad reikia sutvirtinti draugystę su kaimynais. Gali tai pasakyti žmonėms – tai bus karaliaus žodis. Nejaugi jie juo patikės labiau nei tavuoju? – šyptelėjo ir smalsiai stebėjo kiekvieną sūnaus judesėlį.
- Tikrai taip, tėve. Jūsų žmonės Jus myli ir gerbia. Jiems Jūsų reikia.
Karalius neatsakė. Jis puikiai suprato, apie ką kalba sūnus. Fosas ir pats tą patį šnekėjo savo tėvui prieš daugelį metų… Erfas kol kas nesuprato, o jei ir suprato, tai nepripažino, kad jis ir jo tėvas – kaip du vandens lašai. Istorija kartojasi. Tiesiog vienas lašas pradėjo kristi anksčiau už kitą. Vos Erfui prabilus, Fosas jau žinojo, ką sūnus sakys. Tačiau, žinoma, nėra nieko identiško.
- Gali eiti, - karalius pabučiavo sūnaus kaktą ir mostelėjo jam nueinant. Tai buvo panašu į gestą, kai tėvas išleidžia berniuką žaisti. “Bėk!” – sakė akys. – Bet nepamiršk, kad ne žaidimus žaidi. Saugokis, - pridūrė tėvišku balsu, kai Erfas jau žengė pro vienas iš durų. Tai, ką pasakė, Foso mintyse buvo gryniausia tiesa. Tačiau ten pat, tarsi jos atsvara, kirbėjo ir visai priešinga mintis. Dar viena nenuginčijama tiesa.
Pastebėjau. ir rašydmaa tą jaučiau, bet kad taip jau man rašosi, nieko negaliu padaryti. tikrai genuose užkoduota 
